Ramonienė, Gitana

Background and Objectives: To evaluate maternal characteristics associated with placenta previa in comparison with breech cesarean controls, as well as maternal and neonatal outcomes. Materials and Methods: A retrospective case–control study was conducted at the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas Clinics (2015–2022). A total of 150 cases of placenta previa were compared with a control group of participants who underwent cesarean delivery due to fetal breech presentation without placenta previa. Results: In multivariable analysis, higher parity, prior cesarean delivery, in vitro fertilization, prior surgical termination of pregnancy, and prior uterine surgery were independently associated with placenta previa compared with breech cesarean controls. Maternal complications were significantly more frequent in the placenta previa group and included placenta accreta spectrum disorders, second- and third-trimester hemorrhage, postpartum hemorrhage, and increased need for blood transfusion. The most severe outcomes, including cesarean hysterectomy, occurred exclusively in cases complicated by placenta accreta spectrum disorders. Neonatal outcomes in the placenta previa group were characterized by higher rates of preterm birth, low Apgar scores, and birth weight < 2500 g. Adverse neonatal outcomes were partly associated with earlier gestational age at delivery. However, placenta previa remained associated with low Apgar score after adjustment. Conclusions: Compared with breech cesarean controls, placenta previa was associated with multiple maternal characteristics, including higher parity, prior cesarean delivery, in vitro fertilization, prior surgical termination of pregnancy, and prior uterine surgery. The condition is linked to increased maternal hemorrhagic morbidity, particularly in cases complicated by placenta accreta spectrum disorders, as well as adverse neonatal outcomes mainly related to prematurity. These findings highlight the importance of careful antenatal monitoring and delivery planning in specialized centers.

Nutukimas - viena aktualiausių dabartinės visuomenės problemų, neigiamai veikianti daugelį organizmo sistemų ir trikdanti sergančiojo šia liga gyvenimo kokybę, darbingumą bei trumpinanti gyvenimą. Tai - metaboliškai aktyvi ir recidyvuojanti liga, kurios metu kūno masė didėja riebalinio audinio sąskaita. Nutukimą kaip ligą Amerikos medicinos asociacija oficialiai pripažino 2013 metais. Nutukimas pastaruoju metu yra labiausiai aptarinėjama tema tiek medicinos, tiek plačiojoje visuomenėje. Kalbant apie nutukimą, dažnai ši būklė siejama su asmeniniu kaltės priskyrimu: „reikia tik noro“, „reikia suimti save į rankas“ ir t. t. Įvairiais istoriniais laikotarpiais požiūris į žmogaus kūno formas keitėsi nuo Rubenso tipo moterų iki anoreksinių mados manekenių formų. Menamų kūno formų standartų neatitinkantis žmogus gali būti pavadintas putliu, stambiu, apkūniu, didelio dydžio ar net storuliu ar apsileidusiu. Medicinos bendruomenėje vyrauja terminai: antsvoris, hipotalaminis, pilvinis, centrinio tipo, kušingoidinis, morbidinis nutukimas ir kt. Nutukimas turi kompleksines pasekmes - skatina lėtines ligas, galinčias sutrumpinti žmogaus amžių 10-15 metų. Per pastaruosius 5 dešimtmečius nutukimo paplitimas pasaulyje padidėjo daugiau nei 3 kartus, ir dabar tai įvardijama kaip nutukimo pandemija. Klinikinėje praktikoje nustatomos įvairiausios nutukimo priežastys - nuo genetinių (Prader-Willi sindromas, Aistrom sindromas, LEPR (leptino receptoriaus) ar LEP (leptino) geno mutacijos ir kt.), endokrininių (hipotirozė, hiperkorticizmas, hipogonadizmas ir kt.) iki valgymo priklausomybių. Skirtingos yra ir nutukusių kūno formos bei kūno kompozicija. Todėl kūno masės indeksas (KMI) klinikiniu požiūriu jau nebetenka prasmės. KMI tikslinga naudoti populiaciniams, palyginamiesiems tyrimams. Statistiniais duomenimis (HIS Lietuva, Eurostat, 2019-2022 m.), pagal KMI nutukusių suaugusių Lietuvoje buvo 21-23 proc. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. suaugusiųjų Lietuvoje turi antsvorio ar yra nutukę. Tai - tik statistika, neatspindinti konkrečios individo būklės. 2025 m. pasaulio 58 ekspertų grupė, atstovaujanti įvairioms medicinos specialybėms ir šalims, išanalizavo turimus įrodymus ir, pritarus 75 medikų ir pacientų organizacijoms, rekomendavo klasifikaciją, kurioje išskiriamas ikiklinikinis ir klinikinis nutukimas. Pagal epidemiologinius ir klinikinius duomenis, nutukimas susijęs su daugiau nei 200 skirtingų ligų ir sveikatos sutrikimų. [...]

Tyrinto tikslas. Įvertinti ir palyginti 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu (CD) sergančių nėščiųjų nėštumo ir gimdymo eigą bei komplikacijas. Metodai. Atliktas retrospektyvusis tyrimas, į kurį įtrauktos moterys, 2022-2023 m. gimdžiusios Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose: 74 sergančiosios 1 tipo CD ir 18 sergančiųjų 2 tipo CD. Rezultatai. 1 tipo CD sergančios pacientės buvo jaunesnės nei 2 tipo CD sergančiosios (p < 0,001). 1 tipo CD sergančios moterys dažniau gimdė pirmą kartą, o sergančios 2 tipo CD dažniau gimdė antrą arba daugiau kartų (p = 0,045). 2 tipo CD sergančių pacienčių svoris prieš nėštumą buvo didesnis, joms dažniau diagnozuotas nutukimas (p <0,001), 1 tipo CD sergančios pacientės priaugo daugiau svorio per nėštumą (p < 0,001). 1 tipo CD sergančių pacienčių diabeto trukmė ilgesnė nei 2 tipo CD sergančiųjų (p < 0,001). 2 tipo CD sergančioms pacientėms dažniau pasireiškė sunki preeklampsija (p = 0,037) ir makšties plyšimai (p = 0,048). Vaisiaus tyrimas ultragarsu (UG) yra 87,5 proc. jautrus ir 92.4 proc. specifiškas diagnozuojant vaisiaus makrosomiją CD sergančiosioms. 2 tipo CD sergančiosioms gimdymas dažniau sužadintas mechaninėmis priemonėmis (p = 0,019). 2 tipo CD sergančiosioms gimdymas dažniau sužadintas dėl apsunkintos akušerinės anamnezės (p = 0,037) ir sunkios preeklampsijos (p = 0,037). Išvados. 1 tipo CD sergančios pacientės buvo jaunesnės, jų cukrinio diabeto trukmė ilgesnė nei 2 tipo CD sergančiųjų. 2 tipo CD sergančioms pacientėms dažniau pasireiškė sunki preeklampsija ir makšties plyšimai, kitas nėštumo ir gimdymo komplikacijas vienodai dažnai patyrė tiek 1 tipo CD, tiek 2 tipo CD sergančios moterys. CD tipas neturėjo įtakos naujagimio svoriui ir būklei po gimimo. UG tyrimas yra pakankamai jautrus ir specifiškas diagnozuojant vaisiaus makrosomiją CD sergančioms pacientėms.

Straipsnyje pateikiami du klinikiniai įgimtos dvylikapirštės žarnos obstrukcijos - retos neonatologinės patologijos - atvejai. Apžvelgiami mokslinės literatūros duomenys, kuriuose analizuojama šios patologijos etiologija, patogenezė, diagnostikos ir gydymo taktikos.

Gestacinis diabetas − tai kompleksinis metabolinis sutrikimas, atsirandantis nėštumo metu dėl hormonų poveikio, kurie sutrikdo insulino gamybą ir jo dalyvavimą medžiagų apykaitoje. Šie pokyčiai sukelia gliukozės kiekio į kraujyje padidėjimą. Nėščiųjų diabetas gali būti nustatytas bet kuriuo nėštumo laikotarpiu, tačiau dažniausiai diagnozuojamas antrąjį nėštumo trečdalį. Gestacinio diabeto riziką didina ne tik nėštumo fiziologija, tačiau ir rizikos veiksniai. Tikslas. Išanalizuoti gestacinio diabeto rizikos veiksnius ir būkles, susijusias su gestacinio diabeto rizikos didėjimu. Metodai. Atrinkti ir išanalizuoti naujausi moksliniai straipsniai, rasti duomenų bazėse PubMed, Google Scholar, UpToDate. Rezultatai. Apžvelgta naujausia mokslinė literatūra su galimais nėščiųjų diabeto rizikos veiksniais, pateiktos išvados ir rekomendacijos.

Introduction: Gestational diabetes (GD) is a pregnancy-related condition characterized by carbohydrate metabolism disorders that fall short of diabetes mellitus criteria. It is the most common endocrinopathy during pregnancy, with rising prevalence worldwide. The Hyperglycemia and Adverse Pregnancy Outcome (HAPO) study linked mild maternal hyperglycemia to increased risks of pregnancy and delivery complications. Methods: The retrospective study analyzed data from 440 women who gave birth in 2020 and were diagnosed with GD. The data were collected from the Birth Registry, Pregnancy Records (Form F113/a), and Birth Histories (Form No. 096/1). Participants were categorized into two groups based on the timing and method of GD diagnosis: the early diagnosis group (diagnosed during the first antenatal visit with fasting venous plasma glucose ≥ 5.1 mmol/L) and the late diagnosis group (diagnosed via oral glucose tolerance test (OGTT) performed at 24+0–28+6 weeks of gestation, with at least one pathological glucose level: fasting glucose 5.1–6.9 mmol/L, 1-hour post-75 g glucose ≥ 10.0 mmol/L, or 2-hour post-75 g glucose 8.5–11.0 mmol/L). Data were analyzed using Microsoft Excel and IBM SPSS Statistics 27.0. Statistical tests (χ2 and t-tests) were employed, with results considered significant at p<0.05. Results: Of 440 women, 263 (59.8%) were in the early diagnosis group and 177 (40.2%) in the late group. Obesity (p=0.031) and BMI > 40 (p=0.043) were more common in the early group. Early diagnosis was also associated with gestational weight gain <11 kg (p=0.025), while late diagnosis correlated with weight gain >16 kg (p=0.006). Fasting glucose was higher in the early group (p=0.001). Late diagnosis was more often managed with lifestyle changes alone (p=0.012), whereas early diagnosis required insulin therapy more frequently (p=0.015). Complications were higher in the late group, including polyhydramnios (p=0.049), preeclampsia (p=0.037), large-for-gestational-age neonates (p=0.028), and macrosomia (p=0.031). Labor induction (p=0.042), earlier inductions (p=0.007), and cesarean sections (p=0.048) were more common in the late group. Conclusions: The timing and method of gestational diabetes (GD) diagnosis affect pregnancy outcomes. Early diagnosis is linked to higher BMI and insulin therapy, while late diagnosis increases risks of complications such as polyhydramnios, preeclampsia, macrosomia, and cesarean delivery. Timely diagnosis and management are crucial for improving outcomes.

Embolija vaisiaus vandenimis (EVV) yra reta, tačiau gyvybei pavojinga ūmi akušerinė būklė. Jos dažnumas skiriasi priklausomai nuo tyrimo ir populiacijos, tačiau manoma, kad ji pasitaiko maždaug 1 iš 20 000– 50 000 gimdymų. Nors EVV etiopatogenezė yra sudėtinga ir nevisiškai aiški, manoma, jog padidėjusi organizmo jautrumo reakcija yra svarbi šios būklės formavimuisi. Taip pat jos išsivystymui gali turėti įtakos placentos patologija. EVV diagnozė nustatoma remiantis kitų galimų patologijų atmetimu. Dažniausiai EVV tenka diferencijuoti nuo plaučių embolijos (PE), kuri turi būdingus rizikos veiksnius, pasireiškia krūtinės skausmu, retesne pradine hipotenzija ir dažniausiai nebūna koaguliopatijos. Įvykus EVV, specifinio gydymo nėra. Gydymas skiriamas atsižvelgiant į vyraujančią klinikinę išraišką. EVV yra gyvybei pavojinga akušerinė komplikacija, turinti aukštą mirtingumo rodiklį, daranti didelę įtaką motinos ir vaisiaus būklei bei sveikatai. Tikslas – aptarti embolijos vaisiaus vandenimis etiopatogenezę, diagnostikos bei gydymo galimybes. Metodai. Mokslinės literatūros paieška atlikta MEDLINE (PubMed Central), Google Scholar ir UpToDate duomenų bazėse. Naudojant raktažodžius ir jų kombinacijas, buvo atrinktos publikacijos, atitinkančios tyrimo temą. Atlikta tiriamoji mokslinės literatūros apžvalga ir analizė. Išvados. Embolijos vaisiaus vandenimis patofiziologija yra vaisiaus komponentų patekimo į motinos kraujotaką ir nenormalių humoralinių bei imunologinių procesų derinys. Įvykus embolijai vaisiaus vandenimis, specifinių laboratorinių tyrimų bei gydymo nėra. Embolija vaisiaus vandenimis yra gyvybei pavojinga akušerinė komplikacija, turinti aukštą mirtingumo rodiklį bei didelę įtaką motinos ir vaisiaus būklei.

Background and Objectives: To assess pregnancy and delivery complications in obese women with gestational diabetes mellitus (GDM) and neonatal weight and condition after birth. Materials and Methods: A retrospective tertiary referral centre study included all cases of GDM in the Department of Obstetrics and Gynaecology of the Lithuanian University of Health Sciences (LUHS) Birth Registry from 1 January 2019 to 31 December 2019. We included 583 women with GDM and singleton pregnancies. Women were divided into two groups according to their pre-pregnancy weight: 202 were obese (BMI ≥ 30 kg/m2 ), and 381 were weight (BMI 18.5–24.9 kg/m2 ). Survey data were analysed using IBM SPSS Statistics 26.0 and MS Excel 2016 software. A value of p < 0.05 was considered significant. Results: Fasting glycaemia was significantly higher in obese women with GDM than in normal-weight women with GDM (p < 0.001). In addition, fasting glycaemia was higher in obese women with GDM requiring insulin correction than in normal-weight women (p = 0.006). OGTT 0-min glycaemia was higher in obese than in non-obese women with gestational diabetes (p < 0.001). Women with pre-pregnancy obesity had a higher incidence of primary hypertension (p < 0.001), hypertensive disorders in pregnancy (p < 0.001), gestational cholestasis (p = 0.002), polyhydramnios (p < 0.001), induced labour (p < 0.001), and caesarean section (p = 0.015), with emergency caesarean sections being more frequent than planned caesarean sections (p = 0.011) compared to normal-weight women with GDM. Labour dystocia (p = 0.003) and foetal distress (p = 0,019) were more common during labour in obese women. Neonates of these women more often had macrosomia (p < 0.001) and lower Apgar scores at 1 min (p = 0.024) and at 5 min (p = 0.024) compared to neonates of normal-weight women. Conclusions: Obese women with GDM experience more pregnancy complications than normal-weight women with GDM.

Pirminis hiperparatiroidizmas yra dažnas prieskydinių liaukų veiklos sutrikimas. Prieskydinės liaukos adenoma (PLA) nėštumo laikotarpiu yra gana reta liga, kurios diagnozė ir gydymas yra sudėtingas. Šiame straipsnyje aprašoma 32 metų amžiaus pacientė, kuriai prieš nėštumų buvo diagnozuota PLA, tačiau operacija neatlikta ir gydymas neskirtas, nenustačius organų taikinių (inkstų, žarnyno, kaulų) pažeidimo. Pacientei pastojus, dėl hiperparatiroidizmo atsirado hiperkalcemija, kuri turėjo įtakos nėštumo ir gimdymo komplikacijoms: išsivystė preeklampsija, placentos funkcijos nepakankamumas, sulėtėjo vaisiaus augimas ir, blogėjant vaisiaus būklei, neišnešiotas nėštumas užbaigtas cezario pjūvio operacija.

Skrandžio vėžys nėštumo laikotarpiu yra retas ir dažniausiai diagnozuojamas vėlyvose stadijose. Remiantis klinikiniais simptomais, skrandžio vėžį sudėtinga įtarti ir diagnozuoti nėštumo laikotarpiu, nes negalavimai, kuriuos sukelia skrandžio vėžys, nėštumo laikotarpiu gali būti vertinami kaip fiziologiniai. Dėl su vaisiaus saugumu susijusių diagnostikos tyrimų stygiaus, pavėluotos diagnostikos, atidėliojamo gydymo, nėštumo laikotarpiu esančių hormoninių ir biologinių pokyčių bei imunosupresijos nėštumo laikotarpiu dažniausiai (92–93 proc.) diagnozuojamas išplitęs arba metastazavęs skrandžio vėžys. Nėščiosios diagnozė kelia riziką vaisiaus gyvybei ne tik dėl neoplazinės invazijos, bet ir dėl padidėjusios priešlaikinio gimdymo galimybės. Skrandžio vėžį diagnozavus nėštumo laikotarpiu, gydymo būdas pasirenkamas priklausomai nuo gestacinio amžiaus, vėžio stadijos, rizikos vaisiui bei nėščiosios sprendimo. Jį geriau pradėti užbaigus nėštumą. Gastrektomija cezario pjūvio operacijos metu nerekomenduojama dėl didelės hemoragijų ir trombembolijų rizikos. Gydymas chemoterapija yra diskutuotinas dėl teratogeninio poveikio, savaiminio persileidimo, vaisiaus žūties rizikos. Naujausi skrandžio vėžio gydymo būdai – imunoterapija ir taikinių terapija. Šiame straipsnyje pateikiamas 29 metų pacientės, kuriai 36 nėštumo savaitę diagnozuotas IV stadijos skrandžio vėžys su metastazėmis į kiaušides ir kaulus, klinikinis atvejis, apžvelgiamos vėžio diagnostikos bei gydymo galimybės nėštumo laikotarpiu ir po jo.