Bukauskas, Tomas

Gabrielė Gutparakytė. „Skausmo valdymas po inkstų operacijų“ Tyrimo tikslas. Palyginti skirtingus nuskausminimo metodus po inkstų operacijų. Uždaviniai. 1. Palyginti pacientų, patyrusių laparoskopinę arba atvirą inksto operaciją, skausmo intensyvumą. 2. Palyginti pooperacinio skausmo malšinimo efektyvumą patyrus inksto operaciją, taikant pasirinktą operacinio nuskausminimo metodiką: intraveninę analgeziją; intraveninę ir žaizdos infiltracinę analgeziją; intraveninę, žaizdos infiltracinę analgeziją bei tiesiamojo nugaros raumens blokadą. 3. Įvertinti ir palyginti analgetikų skyrimą patyrus inksto operaciją, taikant pasirinktą operacinio nuskausminimo metodiką. 4. Įvertinti ir palyginti nepageidaujamus poanestetinius reiškinius patyrus inksto operaciją, taikant pasirinktą operacinio nuskausminimo metodiką. Tyrimo metodai. 2023 m. gegužės - gruodžio mėn. LSMUL KK Urologijos skyriuje vykdytas kiekybinis tyrimas. Tyrimo instrumentas - anoniminė anketinė apklausa. Jos pildymas vyko 6 h, 24 h ir 48 h po tiriamiesiems atliktos laparoskopinės arba atviros inksto operacijos. Tiriamieji suskirstyti į grupes pagal jiems taikytą operacinio nuskausminimo metodiką: 1) intraveninės analgezijos grupė (I grupė); 2) intraveninės ir žaizdos infiltracinės analgezijos grupė (II grupė); 3) intraveninės, žaizdos infiltracinės analgezijos bei tiesiamojo nugaros raumens blokados grupė (III grupė). Anketuojant vertintas skausmo intensyvumas (naudota SVS (0-10 balai)), analgetinių medikamentų skyrimas ir nepageidaujami poanestetiniai reiškiniai. Gautų duomenų analizė atlikta naudojant statistinį SPSS programos paketą. Statistiškai reikšmingi duomenys laikyti, kai p < 0,05. Tyrimo dalyviai. 54 LSMUL KK Urologijos skyriaus pacientai, kuriems tiriamuoju laikotarpiu atlikta laparoskopinė arba atvira inksto (-ų) operacija. Tyrimo rezultatai. Pacientai po operacijos praėjus 6 h ramybėje skausmą vertino 5, o judant – 7 SVS balais; vėlesniu laikotarpiu skausmas sumažėjo. Laparoskopinės grupės pacientai praėjus 6 h po operacijos ramybėje jautė reikšmingai mažesnį skausmą nei atvirą operaciją patyrę I grupės pacientai, (4 ir 6 SVS balai) (p = 0,045). Praėjus 24 ir 48 h po operacijos, laparoskopinės grupės pacientams buvo skirta mažesnė suminė opioidų dozė nei atviru būdu operuotiems pacientams (p = 0,010 ir p = 0,04). Lyginant I-III grupes pagal pooperacinio skausmo lygį, reikšmingas skirtumas nerastas. Po operacijos skirtos suminės opioidų dozės tarp I-III grupių nesiskyrė, mediana 6 h po operacijos siekė 50 mg. Bet reikšmingai mažesnė I grupės dalis prašė papildomų analgetikų po 6 h lyginant su kitomis grupėmis (p = 0,004 lyginant su II grupe; p = 0,045 lyginant su III grupe). 29,6 % pacientų po operacijos jautė nepageidaujamus reiškinius. Lyginant I-III grupes, nepageidaujamų reiškinių dažnis po operacijos nesiskyrė (p > 0,05). Išvados. 1) Pacientai, patyrę laparoskopinę inksto operaciją, ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu jautė mažesnį skausmą nei pacientai po atviros operacijos. 2) Laparoskopiškai operuoti pacientai ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu jautė mažesnį skausmą, lyginant su atvirą operaciją ir tik intraveninį nuskausminimą patyrusiais pacientais. 3) Pooperacinio skausmo intensyvumo vertinimas, lyginant skirtingo operacinio nuskausminimo grupes, nesiskyrė. 4) Lyginant skirtingo operacinio nuskausminimo grupes po operacijos skirtos suminės opioidų dozės reikšmingai nesiskyrė ir siekė 50 mg. 5) Beveik trečdalis pacientų jautė nepageidaujamus poanestetinius reiškinius, tačiau reikšmingų skirtumų tarp vertinamų operacinio nuskausminimo grupių nerasta. Rekomendacijos. 1) Laparoskopinė inksto operacija gali turėti privalumų palyginus su atvira operacija taikant tik intraveninę analgeziją. Tačiau jei numatoma atvira inksto operacija, rekomenduojama taikyti multimodalinės operacinės skausmo kontrolės principus. 2) Visada įvertinti juntamą pooperacinio skausmo lygį ir juo remiantis skirti individualizuotą pooperacinę medikamentinę analgeziją.

Kazokas Domas. Tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokada pooperacinio skausmo malšinimui po atvirų inkstų operacijų, magistro baigiamasis darbas (medicina) / darbo vadovas dr. Tomas Bukauskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kaunas, 2023. Tyrimo tikslas: įvertinti tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokados (TNRLB) taikymo galimybes pooperacinio skausmo malšinimui po atvirų inkstų operacijų. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokados (TNRLB) efektyvumą kontroliuojant pooperacinį skausmą. 2. Įvertinti tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokados ryšį su opioidinių ir neopioidinių analgetikų skyrimu po operacijos. 3. Įvertinti nepageidaujamų įvykių atvejus po tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokados (TNRLB) atlikimo. Tyrimo metodai: Atliktas aklas prospektyvinis atsitiktinių imčių tyrimas. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: vienai grupei buvo atliekama tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokada, kita grupė buvo referentinė. Praėjus 6, 24 ir 48 valandoms po operacijos buvo vertinamas abiejų grupių pacientų jaučiamo skausmo intensyvumas, opioidinių ir neopioidinų analgetikų poreikis ir nepageidaujami įvykiai. Gauti rezultatai palyginti tarp grupių, skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Tyrimo dalyviai: 16 pacientų, kuriems nuo 2022 m. gruodžio mėnesio iki 2023 m. balandžio mėnesio LSMUL KK Urologijos klinikoje buvo atliekamos planinės atviros inkstų operacijos. Tyrimo rezultatai: skausmo intensyvumas buvo statistiškai reikšmingai mažesnis tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokados grupėje praėjus 24 valandoms po operacijos. Po 6 ir 48 valandų po operacijos skausmo vertinimas tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Opioidinių ir neopioidinių analgetikų poreikis bei nepageidaujamų įvykių dažnis tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tyrimo išvados: Skausmo intensyvumas statistiškai reikšmingai mažesnis patyrusiųjų tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokadą grupėje lyginant su referentine grupe praėjus 24 valandoms po atvirų inkstų operacijų, tačiau statistiškai reikšmingo TNRLB ryšio su opioidinių ir neopioidinių analgetikų skyrimu bei nepageidaujamų įvykių dažniu nenustatyta. Rekomendacijos: Padedanti malšinti skausmą tiesiamojo nugaros raumens lygmens blokada (TNRLB) gali būti vertinga multimodalinės analgezijos dalis po atvirų inkstų operacijų.

Tyrimo tikslas – nustatyti intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijas, atliekant specialųjį gaivinimą. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti intensyviosios terapijos slaugytojų skiriamą laiką žinioms apie specialųjį gaivinimą gilinti ir atnaujinti;
2. Įvertinti intensyvios terapijos slaugytojų žinias apie specialųjį gaivinimą;
3. Palyginti skirtingose reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų žinias apie specialųjį gaivinimą. Tyrimo metodika. Tyrimas vyko 2021 m. birželio – spalio mėn Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose. Tyrimui atlikti pasirinktas kiekybinis vienmomentinis tyrimo metodas anketinė slaugytojų apklausa. Anoniminės apklausos būdu buvo apklausti 157 intensyviosios terapijos slaugytojai. Tyrimui atlikti buvo gautas bioetikos centro leidimas 2021-06-28, Nr. BEC – ISP(M) –228. Išvados:
4. LSMUL KK intensyviosios terapijos slaugytojai skiria nepakankamai laiko specialiojo gaivinimo žinioms gilinti. Beveik trečdalis apklaustų nėra dalyvavę renginiuose, skirtuose žinių gilinimui ir atnaujinimui.
5. LSMUL KK intensyviosios terapijos slaugytojų žinios, susijusios su specialiuoju gaivinimu, yra iš dalies pakankamos.
6. LSMUL KK Širdies chirurgijos anestezijos ir intensyvios terapijos skyriaus slaugytojai dažniau negu kitų intensyvios terapijos skyrių slaugytojai dalyvauja mokymuose apie pradinį ar specialųjį gaivinimą. Jie dažniausiai teisingai atsakė į kontrolinius klausimus ir šie slaugytojai labiausiai pasitiki savimi gaivinimo metu.

Modestas Šaulys Eritrocitų apimties variacija peritonito metu

Darbo vadovas: dr. Tomas Bukauskas Darbo konsultantas: prof.dr. Andrius Macas. Darbo pavadinimas: Eritrocitų apimties variacija peritonito metu Darbo tikslas: nustatyti eritrocitų apimties variacijos sąryšį su peritonitu ir įvertinti sąsajas su ligos ypatumais. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų, sergančių peritonitu, eritrocitų apimties variaciją.
2. Įvertinti sąsajas tarp eritrocitų apimties variacijos ir veiksnių, galinčių turėti įtakos eritrocitų apimties variacijai peritonito metu.
3. Įvertinti eritrocitų apimties variacijos ryšį su paciento būklės sunkumu ir nepalankiomis išeitimis. Metodika: Atliktas retrospektyvinis tyrimas, kurio metu vertinti pacientų skundai, būklė pagal ASA, SOFA skalę, registruotos gretutinės ligos, žalingi įpročiai, gydymo ITS trukmė. Duomenys apdoroti naudojant IBM SPSS 24.0 statistikos paketą ir ,,Microsoft Excel 2020“ programinę įrangą. Tyrimo dalyviai: LSMUL KK Anesteziologijos klinikos pacientai, operuoti 2019 – 2021 m. dėl peritonito. Rezultatai: Imtį sudarė 222 pacientai. Jų amžiaus vidurkis 47 metai (SN 19).Tiriamųjų dažniausi gretutiniai susirgimai - arterinė hipertenzija, I laipsnio nutukimas, išeminė širdies liga (atitinkamai 66%, 27,7%, 18,6%). Reguliariai rūkė 48% tiriamieji, priklausantys peritonito grupei. Pacientai, turintys lėtinį prieširdžių virpėjimą ir sergantys lėtine inkstų funkcijos nepakankamumo liga pasižymėjo statistiškai reikšmingai didesnėmis RDW vertėmis. Rūkančių pacientų RDW rodiklio vertės 12,9% (SD11%) statistiškai reikšmingai mažesnės lyginant su nerūkančiais. Atlikus duomenų analizę, nustatytas statistiškai reikšmingas silpnas ryšys tarp RDW rodiklio ir SOFA funkcinės paciento būklės bei vidutinis reikšmingas ryšys tarp RDW verčių ir didesnės nepageidaujamos išeities tikimybės. Išvados: 1 RDW rodiklio vertės yra reikšmingai didesnės sergant peritonitu.
4. Nustatytos sąsajos tarp veiksnių ir RDW rodiklio pokyčių, peritonito metu: a) prieširdžių virpėjimas ir lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas yra susiję su didesnėmis RDW rodiklio vertėmis; b) Rūkymas yra susijęs su mažesnėmis RDW rodiklio vertėmis.
5. Blogėjanti paciento būklė, sergant peritonitu, yra susijusi su didėjančiais eritrocitų apimties variacijos rodikliais. RDW padeda prognozuoti peritonitu sergančių pacientų letalios išeities riziką.

Darbo tikslas: Įvertinti molekulinių MikroRNR pokyčius, sąlygotus abdominalinio sepsio, esant gretutiniams susirgimams. Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti abdominaliniu sepsiu sergančių pacientų gretutinius susirgimus ir žalingus įpročius.
2. Įvetinti abdominaliniu sepsiu sergančių pacientų demografinių rodiklių, gretutinių ligų, žalingų įpročių poveikį mikroRNR raiškai.
3. Įvertinti abdominaliniu sepsiu sergančių pacientų gretutinių ligų, žalingų įpročių įtaką prognozuojant mikroRNR raišką. Metodika: 2017 m. rugsėjo 1 d. – 2019 m. sausio 1 d. LSMUL KK atliktas tyrimas, kuriame buvo tirti abdominaliniu sepsiu sergantys pacientai, operuoti skubos tvarka. Duomenys gauti is T. Bukausko doktorantūros studijos, nagrinėjančios atsitiktine tvarka parinktų abdominaliniu sepsiu sergančių pacientų kraujo mikroRNR-30d-5p, mikroRNR-23a-3p, mikroRNR-146a-5p raišką. Vertinta pacientų būklė pagal ASA, SOFA skalę, rinkti duomenys apie pacientų demografinius rodiklius, gretutines ligas, žalingus įpročius. Duomenys apdoroti naudojant IBM SPSS 24.0 statistikos paketą. Rezultatai: Imtį sudarė 40 pacientų, jų amžiaus vidurkis 64 metai. Dažniausi gretutiniai susirgimai - arterinė hipertenzija, anemija, I° nutukimas (atitinkamai 72,5%, 55%, 45%). Reguliariai rūkė 40% pacientų. Nustatytas statistiškai reikšmingas mikroRNR-30d-5p ir mikroRNR-23a-3p raiškos mažėjimas esant opaligės susirgimui (atitinkamai p=0,029, p=0,013). Visi kiti veiksniai neturi reikšmingo poveikio tirtų mikroRNR raiškai. Taip pat nenustatyta reikšmingos gretutinių susirgimų, demografinių rodiklių, žalingų įpročių įtakos tikimybei, kad prognozuojama mikroRNR raiška didės ar mažės. Išvados: Pacientai, sergantys sepsiu ir turintys opaligę, mikroRNR-30d-5p ir mikroRNR-23a-3p raiška kraujo serume buvo mažesnė. Prognozuojant žymenų raiškos kitimą, įgyjant didesnę ar mažesnę raiškos vertę, gretutiniai susirgimai, žalingi įpročiai, demografiniai rodikliai įtakos neturėjo.

Baigiamojo darbo tyrimo tikslas – įvertinti žymenų miR-23a-3p, miR-30d-5p, miR-146a-5p raiškos veninio kraujo serume ryšį su ūminį miokardo infarktą sukėlusios vainikinės arterijos (ŪMISVA) segmento spindžio visiškos okliuzijos buvimu bei su plėsta ir stentuota širdies vainikinių arterijų (VA) sistemos sritimi homogeniškose pacientų grupėse. Baigiamojo darbo tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti tiriamųjų demografinius duomenis, kardiovaskulinės sistemos (KVS) ligų rizikos veiksnius (RV), ambulatoriškai vartotus vaistus; 2. Ištirti miR-23a-3p, miR-30d-5p, miR-146a-5p raiškų veninio kraujo serume ryšį su ŪMISVA segmento spindžio visiškos okliuzijos buvimu; 3. Įvertinti miR-23a-3p, miR-30d-5p, miR-146a-5p raiškų pokytį plėstam ir stentuotam segmentui esant skirtingose VA sistemos srityse. Darbo metodika: retrospektyviai vertinti gyd. T. Bukausko doktorantūros darbo duomenys, kurio metu tirti sergantieji ūminiu miokardo infarktu (ŪMI) su ST segmento pakilimu. Vertinti miR-23a-3p, miR-30d-5p, miR-146a-5p raiškų pokyčiai veninio kraujo serume, esant ir nesant nustatytai ŪMISVA segmento spindžio visiškai okliuzijai bei plėstam ir stentuotam segmentui esant skirtingose širdies VA sistemos srityse. Duomenys statistiškai reikšmingi, kai p≤0,05. Darbo rezultatai: Tirti 36 pacientai. Demografiniai duomenys, KVS ligų RV dažnis reikškingai nesiskyrė tarp suformuotų grupių. Dažniausiai ambulatoriškai vartotų vaistų grupės: beta-adreno receptorių blokatoriai (BAB) (19,4%), antiagregantai (19,4%), angiotenzino receptorių blokatoriai (ARB) (13,9%), angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKFi) (11,1%). ŪMISVA segmento visiška okliuzija, nustatyta 66,7% tiriamųjų, 33,3% – nenustatyta, o miR-23a-3p, miR-30d-5p, miR-146a-5p raiškos tarp šių grupių nesiskyrė. Plėstas ir stentuotas segmentas 41,7% atvejų buvo dešiniosios vainikinės arterijos (DVA), 44,4% priekinės nusileidžiančios šakos (PNŠ) ir kamieno srityje. Plėstam ir stentuotam segmentui esant apsukinės šakos (AŠ) srityje (13,9%) nustatytas reikšmingas miR-23a-3p raiškos sumažėjimas (p=0,003). Darbo išvados: 1. Suformuotos imties grupės reikšmingai nesiskyrė pagal demografinius rodiklius bei KVS ligų RV paplitimą (p>0,05), dažniausiai ambulatoriškai vartoti vaistai: BAB, antiagregantai, ARB ir AKFi; 2. Nenustatyta reikšminga miR-23a-3p, miR-30d-5p ir miR-146a-5p raiškų pokyčių priklausimybė, esant ŪMISVA segmento visiškai spindžio okliuzijai (p>0,05); 3. Pastebėta statistiškai reikšmingai mažesnė miR-23a-3p raiška ŪMISVA pažeistam segmentui esant AŠ srityje (p=0,003).

Tyrimo tikslas: Įvertinti ūmaus inkstų pažeidimo ir sisteminio uždegiminio atsako įtaką mikro-RNR (mikro-RNR-146a-5p, mikro-RNR-30d-5p, mikro-RNR -23a-3p) biožymenų raiškai. Uždaviniai: 1. Nustatyti mikro-RNR raiškos pokytį tiriamųjų, sergančių abdominaliniu sepsiu, grupėje: tarp tų, kuriems ligos eigoje progresavo ūmus inkstų pažeidimas (ŪIP), ir tų, kurių inkstų funkcija išliko normali. 2. Nustatyti mikro-RNR raiškos pokytį tiriamųjų, sergančių neinfekcinio sisteminio uždegiminio atsako sindromu (SUAS), grupėje: tarp tų, kuriems ligos eigoje progresavo ŪIP, ir tų, kurių inkstų funkcija išliko normali. 3. Nustatyti mikro-RNR biožymenų raiškos pokytį tarp sergančių neinfekciniu SUAS ir sergančių abdominaliniu sepsiu tiriamųjų, kuriems ligos eigoje progresavo ŪIP. 4. Įvertinti ŪIP ir SUAS poveikį mikro-RNR raiškai. Metodika: Atliktas retrospektyvusis tyrimas. Tiriamieji – pacientai, sergantys abdominaliniu sepsiu, progresavusiu SUAS, bei pacientai, sergantys ūmiu miokardo infarktu su ST pakilimu ir progresavusiu SUAS. Tyrimo objektas – mikro-RNR-146a-5p, mikro-RNR-30d-5p, mikro-RNR -23a-3p raiška tiriamųjų kraujyje. Tiriamieji įvertinus klinikinius ir laboratorinius tyrimų rezultatus remiantis KDIGO kriterijais suskirstyti į pogrupius pagal galimai progresavusį ŪIP. Mikro-RNR biožymenų raiška lyginta tarp pogrupių. Rezultatai: Mikro-RNR-23a-3p raiška 7,2167 karto buvo mažesnė neinfekcinio SUAS grupėje tiriamiesiems, kuriems progresavo ŪIP, lyginant su tiriamaisiais, kurių inkstų funkcija išliko normali (p<0,05). Mikro-RNR-23a-3p raiška statiškai reikšmingai 4,4616 karto buvo didesnė abdominaliniu sepsiu sergančių pacientų, kuriems progresavo ŪIP pogrupyje, lyginant su neinfekcinio SUAS tiriamaisiais, kuriems progresavo ŪIP. Lyginant žymenis tarp kitų pogrupių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (p>0,05). Išvados: Nustatyta mažesnė mikro-RNR-23a-3p raiška sergantiems neinfekciniu SUAS su progresavusiu ŪIP pacientams, lyginant su tais, kurių inkstų funkcija išliko normali. Tarp pacientų su progresavusiu ŪIP nustatyta didesnė mikro-RNR-23a-3p raiška abdominalinio sepsio pacientams nei neinfekcinio SUAS pacientams. Mikro-RNR-30d-5p raiška neinfekcinio SUAS ir abdominalinio sepsio pacientams priklausomai nuo ŪIP nesiskyrė. ŪIP poveikį mikro-RNR-146a-5p raiškai reiktų vertinti atsargiai, nes duomenų apie šio žymens raiškos pokyčius neinfekcinio SUAS grupėje nebuvo gauta.

Mindaugo Stankevičiaus baigiamasis magistrinis darbas „Vazoaktyvių medžiagų panaudojimo indikacijų, savalaikiškumo ir efektyvumo nustatymo įvertinimas pacientams skubių abdominalinių operacijų metu“. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kaunas, 2017. Tikslas. Įvertinti skubių dėl peritonito atliekamų abdominalinių operacijų metu pacientams skiriamų vazoaktyvių medžiagų panaudojimo indikacijas, savalaikiškumą ir efektyvumą, vystantis šoko būklei. Uždaviniai. Nustatyti prediktorius vazoaktyvių medžiagų panaudojimui skubių abdominalinių operacijų metu pacientams su peritonitu; įvertinti vazoaktyvių medžiagų taikymo pradžią ir savalaikiškumą; įvertinti vazoaktyvių medžiagų taikymo efektyvumą. Metodika. Apžvelgiami pacientai, kurie 2016 metais (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d.) buvo operuoti dėl peritonito Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų chirurgijos skyriuje. Šoko gydymo indikacijos, savalaikiškumas ir efektyvumas vertinamas atsižvelgiant į paciento vidutinį arterinį spaudimą (VAS). Pasirinktas VAS kaip vienas iš tiksliausiai išmatuojamų dydžių stebėti šoko dinamikai, kiti prediktoriai neįtraukti dėl apsunkinto jų vertinimo. Duomenų statistinė analizė atlikta “SPSS 21“ paketu. Rezultatai. VAS, kuris buvo fiksuojamas kaip indikacija paskirti vazoaktyvias medžiagas, vidurkis buvo 53,92 ±14,61 mmHg. 9 atvejais VAS buvo ≥65mmHg, 29 atvejais VAS<65 mmHg. Įvertinus pacientų, kuriems netaikytas gydymas vazoaktyviomis medžiagomis, vidutinis VAS yra 65,57±10,43 mmHg, 62 atvejais VAS ≥65 mmHg, 49 atvejais VAS bent vienu operacijos metu buvo ≤65 mmHg. VAS dydis, kuris buvo fiksuojamas kaip indikacija paskirti vazoaktyvias medžiagas, neturėjo įtakos pacientų išgyvenamumui stacionarizavimo metu (p=0,114). Taip pat įtakos pacientų išgyvenamumui neturėjo ir žemiausia VAS reikšmė, fiksuota pacientams visos operacijos metu, kurie vazoaktyviomis medžiagomis nebuvo gydyti (p=0,297). Įvertinus visų pacientų ligos baigtis gaunama 66,44% išgyvenamumo tikimybė susirgus peritonitu, kai atliekama chirurginė intervencija. Išvados. Vienas pagrindinių prediktorių, pagal kurį nustatoma indikacija vazoaktyvių medžiagų panaudojimui septinio šoko korekcijai, yra VAS. Į šį rodiklį buvo atsižvelgiama ir jo pagalba buvo parenkamas laikas, kada būtina paskirti vazoaktyvias medžiagas. Gydymo vazoaktyviomis medžiagomis efektyvumas, atsižvelgiant tik į rekomenduojamas VAS reikšmes, buvo žemas, nes 20 minučių po medikamento paskyrimo net 44,82% VAS reikšmė nesiekė tikslinės reikšmės ≥65mmHg, kuri literatūroje minima kaip reikšmingai didinanti išgyvenamumą.

Tyrimo tikslas: Įvertinti abdominalinės kilmės sepsiu sergančių pacientų, kuriems atliekamos skubios operacijos, hemodinamiką ir jos kontrolę. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti veiksnius, sąlygojančius hemodinamikos kontrolę abdominalinės kilmės sepsiu sergantiems pacientams, kuriems atliekamos skubios operacijos. 2. Įvertinti hemodinamikos valdymą. 3. Įvertinti artimąsias pacientų išeitis. Metodika: 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. LSMUL KK atliktas tyrimas, tirti abdominaliniu sepsiu sergantys pacientai, operuoti skubos tvarka. Vertinta: arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir vidurinis arterinis spaudimas (VAS) prieš anestetikų indukciją bei 5 min. po indukcijos, minimalus (minim.) VAS operacijos metu, šlapimo išsiskyrimas, intraveniškai (iv) skirtų skysčių kiekis, vazopresorių poreikis. Pirmąją parą po operacijos registruota: AKS, VAS, iv skirti skysčiai, šlapimo išsiskyrimas, vazopresorių skyrimas. Pacientų būklė vertinta ASA, SOFA skalėmis. Pacientų hemodinamika ir jos kontrolė lyginta pagal hemodinamikos stabilumą ir pagal SOFA įvertį. Rezultatai: Imtį sudarė 148 pacientai, kurių amžiaus vidurkis 62 m. Operacijos metu pacientams vidutiniškai skiriama 17,5 ± 11,0 ml/kg/val kristaloidų, vazopresoriai skirti 25,7% pacientų. Skysčių kiekis silpnai koreliavo su minim. VAS operacijos metu (ρ(142)= -0,245, p=0,003). Vazopresorių skyrimas buvo susijęs su pradiniu, 5 min. po indukcijos ir minim. VAS operacijos metu (p=0,001). Vazopresorių skyrimas priklausė nuo paciento amžiaus (p=0,001), SOFA grupės (p=0,001), hemodinamikos stabilumo (p=0,001). Anestezijos indukcijai dažniausiai taikytas iv propofolis, jį pasirinkus ir praėjus 5 min. po anestetikų indukcijos, VAS mažėjo ženkliausiai – 16,58%. Naudojant ketaminą, VAS didėjo 2,41%. Prieš operaciją, 5 min. po indukcijos ir minim. VAS operacijos metu skyrėsi tarp SOFA grupių ir hemodinamikos stabilumo grupių. Bendra vidutinė stacionarizavimo trukmė buvo 14,9 ± 14,1 d., mirštamumas stacionarizavimo metu – 35,2%. Išvados: Hemodinamikos kontrolė priklausė nuo paciento amžiaus, VAS dinamikos operacijos metu, naudotų anestetikų, iv skysčių, vazopresorių, SOFA grupės, hemodinamikos stabilumo. Hemodinamikos kontrolei dažniausiai pasirinktos priemonės: iv skysčiai, vazopresoriai, indukcinis iv anestetikas. Bendras pacientų mirštamumas priklausė nuo paciento SOFA grupės bei hemodinamikos stabilumo.