Bukauskas, Tomas

Šiuo leidiniu siekiama praplėsti ir pagerinti praktinių metodikų informacini spektrą anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentūros studijų sistemoje, pradedant taikyti pakopinių kompetencijų modelį. Tikimasi, kad šios praktinės metodikos padės studijuojant bei įgijant kompetencijų ir suteiks busimiesiems specialistams praktinių žinių. Rekomendacijų medžiaga paremta Lietuvos Respublikos teisės aktais, Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos bei Amerikos anesteziologų draugijos rekomendacijomis, moksliniais tyrimais ir įvairių šalių gerosios praktikos pavyzdžiais. Informacija pateikiama atsižvelgiant į kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria kiekvienas anesteziologas. Šis leidinys skirtas tiems, kurie ieško atsakymų į praktinius klausimus, nori tobulinti savo gebėjimus ir užtikrinti pacientų priežiūros kokybę. Tikimės, kad pateikti metodai ne tik padės gydytojams rezidentams efektyviau įveikti klinikines situacijas, bet ir skatins nuolat mokytis bei tobulėti. Autoriai ir rengėjai tikisi, kad pateikta informacija padės sisteminti žinias ir tinkamiausiu būdu taikyti jas praktikoje. Šiame leidinyje pateiktos anesteziologijos metodikos yra pavyzdinės. Aprašyti veiksmai ir metodai neturėtų būti interpretuojami kaip vieninteliai galimi pasirinkimo variantai. Kiekvienas klinikinis atvejis yra individualus. Galutiniai sprendimai turi būti priimami įvertinus konkretų pacientą, jo būklę, gretutines ligas, rizikos veiksnius, numatomos procedūros pobūdį, klinikinę situaciją. Sprendimai privalo remtis galiojančiais teisiniais aktais ir įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis.

Introduction: Emergence agitation (EA) is a condition characterized by a child's restlessness, uncooperativeness, and anxiety, often manifested as crying, screaming, aggressiveness and disorientation. It is one of the most common post-operative complications in children, with a prevalence ranging from 10% to 80%. Objectives: This study assessed the effect of low-dose ketamine on post-operative agitation in children undergoing inguinal surgery, comparing two groups of preschoolers to evaluate its impact on EA arousal post-surgery. Materials and Methods: This prospective study analyzed 23 cases between September 1, 2024, and March 1, 2025, at the Pediatric Surgery Department of Kaunas Clinics. Statistical analysis was performed using IBM SPSS Statistics version 29.0.2.0. Results: The study included 23 patients who underwent groin area surgery, 3 female and 20 male, with a mean age of 4 years (range 3–7), all in ASA group I. Before the end of the surgery, 13 children received a dose of ketamine (0.25 mg/kg), while 10 children receveid medications as per-protocol of our hospital. Observations in the post-anesthetic care unit revealed that 69.6% (n=16) of all children had a mild agitation, 13% (n=3) had moderate delirium, and 17.4% (n=4) experienced emergence agitation, requiring additional medication (propofol, fentanyl, or both). When comparing the groups, children who received ketamine had a significantly low incidence of emergence agitation (p=0.005) — 92.3% (n=12) had mild agitation, and only 7.7% (n=1) had moderate delirium. In contrast, among children who did not receive ketamine, only 40% (n=4) experienced mild agitation, 20% (n=2) showed moderate delirium, and 40% (n=4) experienced emergence agitation. Conclusions: These results suggest that administering low-dose ketamine at the end of the surgical procedure may significantly reduce the incidence of emergence agitation in children. However, a larger sample size would provide more accurate results.

Objective: Delayed neurocognitive recovery (dNCR) remains a common complication after surgery and the incidence of it is determined 30-80% after cardiac surgery with cardiac bypass (CPB) in eldery patients. Many researchers have identified that neuropsychological complications emerge from insufficient cerebral perfusion. Relative cerebral hyperperfusion also disrupts cerebral autoregulation and might play a significant role in dNCR development. The aim of this study is to determine hyperperfusion in the middle cerebral artery during CPB influence to dNCR development and brain biomarker glial fibrillary acidic protein (GFAP) impact in diagnosing dNCR. Designs and methods: This prospective - case control study included patients undergoing elective coronary artery bypass grafting or/and valve surgery with CPB. For cognitive evaluation 101 patients completed Addenbrooke's cognitive examination - ACE-III. To determine mild cognitive dysfunction, cut - off 88 was chosen. Mean BFV was monitored with transcranial Doppler ultrasonography (TCD) and performed before surgery, after induction of anaesthesia, during CPB and after surgery. Preoperative BFV was converted to 100% and used as a baseline. The percentage change of cerebral blood flow velocity during CPB was calculated from baseline. Patients with decreased blood flow velocity were included for further investigation. To measure glial fibrillary acidic protein, blood samples were collected after anaesthesia induction, 24 and 48 h after the surgery. According to the ACE-III test results, patients with relative hyperperfusion were divided into two groups: with Delayed neurocognitive recovery and without dNCR (non-dNCR group). Results: 101 patients were examined, 67 (69.1%) men and 29 (29.9%) women, age 67.9 (SD 9.2) Increased percentage of BFV was determined for 40 (39.60%) patients. There were no differences in sex, haematocrit, paCO2, aortic cross-clamping or CPB time between the two groups. Percentage change of BFV was 105.60% in the non-dNCR group and 132.29% in the dNCR group, p = .033. Patients who developed dNCR in the early post-surgical period were significantly older, p < .001 and had a lower baseline of BFV, p = .004. GFAP concentration significantly increased in the dNCR group 48 hours after surgery, compared to the non-dNCR group, p = .01. Conclusions: Relative hyperperfusion during CPB may cause dNCR. Elderly patients are sensitive to blood flow velocity acceleration during CPB. GFAP concentration increased 48 h after surgery in dNCR group but did not have any connection with risk factors.

Medicinos mokslams sparčiai tobulėjant, nuo kitų sričių neatsilieka ir anesteziologija. Suvokus, kad anestezijos saugumą, jo užtikrinimą lemia sudėtinga daugybės aspektų darna, pastebimai sumažėjo su anestezija susijusių komplikacijų skaičius. Todėl, didėjant teikiamų paslaugų saugumui, plečiasi ir šios srities panaudojimo galimybės. Šiuolaikinė anestezija tapo svarbi netik atliekant gyvybę gelbstinčias intervencijas, bet ir diagnostikai, estetinėms procedūroms, skausmo kontrolei gimdymo metu bei kitoms intervencijoms. Tai lemia didesnį įvairių medicinos sričių specialistų poreikį gilinti žinias apie gydytojo anesteziologo-reanimatologo teikiamą anestezijos paslaugą ir jos sudedamąsias dalis. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – LR SAM) įsakymu, anestezija yra tikslingai medikamentais sukeliama laikina viso kūno ar jo dalies nejautra. Priklausomai nuo poveikio centrinei nervų sistemai, kvėpavimo funkcijai ir gyvybiniams refleksams,anestezija skirstoma į bendrąją, sritinę bei sedaciją [1]. Klaidinga būtų manyti, jog gydytojo anesteziologo-reanimatologo darbas apima tik pačios anestezijos atlikimą ir saugumo užtikrinimą. Anestezijos paslauga taip pat aprėpia priešanestezinę konsultaciją, paciento įvertinimą ir paruošimą, tinkamo nuskausminimo metodo parinkimą bei poanestezinę priežiūrą [1, 2]. [...].

Objective: Inflammation, neuronal, vascular damage/embolism, cerebral autoregulation and perfusion, oxygen delivery are known as etiological factors of delayed neurocognitive recovery (dNCR). Many researchers have identified that neuropsychological complications emerge from insufficient cerebral perfusion. Relative cerebral hyperperfusion also disrupts cerebral autoregulation and might play a significant role in dNCR development. The aim of this study was to determine the influence of increased a. cerebri media (ACM) blood flow velocity (BFV) during cardiac surgery with cardiopulmonary bypass (CPB) on delayed neurocognitive recovery. Design and Method: This prospective - case control study included patients undergoing elective coronary artery bypass grafting (CABG) or/and valve surgery with CPB. For cognitive evaluation 110 patients completed ACE-III. To determine mild cognitive dysfunction, cut - off 88 was chosen. Mean BFV was monitored with transcranial Doppler ultrasonography (TCD) and performed before surgery and at the beginning, middle and ending of CPB. The average of three CPB measurements was used for calculation. Preoperative BFV was converted to 100% and used as a baseline. The percentage change of cerebral blood flow velocity during CPB was calculated from baseline. Patients with decreased blood flow velocity were included for further investigation. Results: 101 patients were examined, 67 (69,1%) men and 29 (29,9%) women, age 67.9 (SD 9.2) Increased percentage of BFV was determined for 40 (39.60%) patients. Patients’ demographic data are shown in Table 1. Percentage change of BFV was 105.60 % (min 100.21; max 148.02) in the non-dNCR group and 132.29 % (min 101.34; max 150.26) in the dNCR group, p=0.033 (Figure Nr. 1). During the study, we assessed the relationship between patients age and ACE-III test results together with ACM BFV. Spearman correlation analysis revealed that age had negative moderate correlation with ACE-III test results after surgery (Spearman r -0.597, p< 0.01) and negative moderate correlation with ACM BFV during CPB (Sprearman r -0 .529, p <0.01) (Figure 2 and 3). Conclusions: Patients that develop dNCR were significantly older and had a lower baseline BFV. Results suggest that the main cause of hyperperfusion during CPB is age related lower BFV before surgery. Elderly patients are more sensitive to relative hyperperfusion during CPB, therefore dNCR was diagnosed more often in patients with higher percentage change of BFV.

Nė viena chirurginė intervencija nebūna be priešoperacinio laikotarpio. Šis laikotarpis prasideda nuo akimirkos, kai nusprendžiama atlikti tam tikrą chirurginę intervenciją, ir tęsiasi iki pacientas atsigula ant operacinio stalo. Priešoperacinis laikotarpis gali trukti įvairiai – nuo kelių minučių iki kelių parų ir ilgiau. Daugelis pacientų net prieš nedideles intervencijas patiria stresą, jaučia baimę ir nerimą dėl operacijos eigos ir galimų komplikacijų. Tai svarbu dėl nustatytų sąsajų tarp nerimo ir pooperacinių baigčių: gulėjimo ligoninėje trukmės, pooperacinių komplikacijų, kasdienio aktyvumo, noro laikytis gydymo režimo.Nustatyta, kad viena iš priežasčių, kodėl pacientai taip jaučiasi – žinių trūkumas. Bene geriausias ir veiksmingiausias būdas sumažinti paciento patiriamą stresą ir nerimą – išsamus pokalbis prieš operaciją su specialistu. Pagrindinę informaciją prieš operaciją pacientams suteikia gydytojas chirurgas, gydytojas anesteziologas ir slaugytojos. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad slaugytojas buvo vienas iš daugiausia informacijos teikiančių specialistų. Šis leidinys skiriamas medicinos ir slaugos studijų programų studentams, gydytojams rezidentams. Šioje mokomojoje knygoje informacija pateikta struktūriškai, po žingsnį plačiau supažindinama su periooperaciniu laikotarpiu, pagrindinis dėmesys skiriamas ir išsamiai aptariamas priešoperacinis laikotarpis. Siekiant palengvinti išdėstytos medžiagos mokymąsi ir prisiminti pagrindinius elementus reikiamu momentu – dalis informacijos išdėstyta lentelėse, o prieduose pateiktos atmintinės bei platesnės, papaildomos infromacijos skyreliai. Mokomoji knyga bus naudinga ir pacientams – patenkins ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų smalsumą, padės pasirengti prieš artėjančią operaciją ir įgyti kokybiškų žinių apie priešoperacinį ir pooperacinį laikotarpius. Leidinyje detaliai aptariamos ir dažniausiai vartojamų vaistų vartojimo prieš operaciją rekomendacijos, pateiktos lentelėse, todėl naudingos informacijos ras ir šeimos gydytojas.

BACKGROUND Dexmedetomidine provides anxiolysis, sedation, dose-dependent hypnosis, and mild analgesia with minimal respiratory function effects. The aim of this study was to assess the efficacy and safety of dexmedetomidine for pediatric patients during MRI. MATERIAL AND METHODS We retrospectively analyzed 87 cases of pediatric sedations for MRI. Dexmedetomidine and a single dose of midazolam were used in all the cases, according to the in-house pediatric sedation protocol for MRI. The patients were divided in to 2 groups: group 1, who reached adequate sedation up to 10 min of induction and group 2, who achieved proper sedation after 10 min. RESULTS The median age was 3 years (0-17). The median duration of procedure was 75 min (40-150). The induction of standardized sedation was performed without additional sedatives and proper depth of sedation was reached in the majority of cases (94.3%). Five patients (5.7%) received additional sedative after 10 min of induction. The median time of adequate sedation was 8 min (3-13) after induction, and 51% of patients achieved RASS-4 in 8 min. There was no significant difference between groups 1 and 2. Ten patients (11.5%) experienced bradycardia, regardless of the usage of additional drugs, dexmedetomidine boluses, duration of the procedure, or induction time. CONCLUSIONS High-dose dexmedetomidine with a single dose of midazolam might be an effective combination at the induction stage for pediatric sedation for MRI, with very few adverse events. Over 50% of enrolled patients achieved an adequate level of sedation before 10 min. We conclude that induction of dexmedetomidine infusion can be shortened up to 8 min.

Aktualumas Specialusis gaivinimas yra vienas iš atsakingiausių gydymo įstaigose atliekamų veiksmų (Garcia S. Et ir kt., 2015). Slaugytojai yra vieni pirmųjų, pastebinčių paciento būklės pokyčius, kuriems būtinas specialusis gaivinimas. Įrodyta, kad hospitalizuotų pacientų mirčių dažnis priklauso nuo gydymo įstaigos specialist gaivinimo įgūdžių (Hamilton R., 2005). Nustatyta, kad per pastaruosius 20 metų slaugytojų ir kito medicinos personalo žinios ir įgūdžiai apie specialųjį gaivinimą yra pagerėję, tačiau išlieka prastos (Rajeswaran ir kt., 2018). Žinių ir įgūdžių pritaikymas slaugant sunkiai sergančius pacientus yra profesionalios slaugos praktikos bruožas (Rajeswaran ir kt., 2018). Gaivinimas yra veiksminga procedūra, jei reikiami įgūdžiai išlaikomi nuolat mokantis (Sarama P.P., Raj L. S., Dash P. K., Sarma P. S., 2016). Vien tik klinikinė patirtis negali užtikrinti, kad sveikatos priežiūros specialistas išlaikys arba padidins pradinio ar specialaus gyvybės palaikymo kompetencijas (Mohammed S. ir kt., 2020). Tikslas. Nustatyti intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijas, atliekant specialųjį gaivinimą. Raktiniai žodžiai: intensyviosios terapijos slaugytojos, specialusis gaivinimas. Metodika Tyrimas atliktas LSMU Kauno Klinikų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, Kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje, Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje. Tyrimas vyko 2021 m 06.01 – 10.31 Išdalintos 177 anketos, sugrįžo 157 anketos. Rezultatai Tyrime iš viso dalyvavo 157 respondentai, kurių tarpe dominavo Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje (n = 53; 33,8 proc.) bei širdies chirurgijos anestezijos ir intensyvios terapijos skyriuje (n = 42; 26,7 proc.) dirbantys asmenys. Tuo tarpu neurochirurgijos intensyvios terapijos skyriuje dirbo (n = 38; 24,2 proc.) ir kardiologijos intensyvios terapijos skyriuje (n = 24; 15,3 proc.). Beveik pusė apklausos dalyvių (n = 71; 45,2 proc.) buvo įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tuo tarpu įgyję aukštesnįjį išsilavinimą (n = 46; 29,3 proc.) ar aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą (n = 40; 25,5 proc.). Didžiausia apklausos dalyvių dalis nurodė, kad iš viso mokymuose apie pradinį gaivinimą yra praleidę 10 – 20 valandų (n = 71; 45,2 proc.), o asmenų, nedalyvavusių tokio pobūdžio veikloje (n = 50; 22,9 proc.). Beveik pusė apklaustų asmenų nurodė kiekvienais metais atnaujinantys žinias apie specialųjį gaivinimą (n = 68 43,3 proc.). Išsilavinimo poveikis žinių atnaujinimui buvo nereikšmingas (χ2 = 5,14; p = 0,27). […].

[...]. Tyrimo tikslas ir uždaviniai Biomedicininio tyrimo tikslas: Nustatyti molekulinių žymenų raišką infekcinio bei aseptinio sisteminio uždegimo metu ir įvertinti šių žymenų sąsajas su ligos ypatumais. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti miR-30d-5p, miR-146a-5p, miR-23a-3p raiškas, esant infekcinio pobūdžio sisteminiam uždegimui (peritonitui). 2. Įvertinti sąsajas tarp miR-30d-5p, miR-146a-5p, miR-23a-3p žymenų, veiksnių galinčių įtakoti peritonito eigą (demografinių, klinikinių, biocheminių, ligos sunkumo, hemodinamikos valdymo). 3. Įvertinti miR-30d-5p, miR-146a-5p, miR-23a-3p raiškas, esant aseptinio pobūdžio sisteminiam uždegimui (ūminiam miokardo infarktui su ST pakilimu) bei sąsajas su ligos sunkumu, uždegimo rodikliais. 4. Nustatyti miR-30d-5p, miR-146a-5p, miR-23a-3p diferencines, prognozines savybes, esant infekcinio (peritonitas) ir aseptinio (ST pakilimo ūminis miokardo infarktas) pobūdžio sisteminiam uždegimui. Tyrimo aktualumas Medicinėje praktikoje išlieka situacijų, kai sudėtinga atskirti, ar SUA yra sukeltas infekcinio sukėlėjo, ar tai aseptinis uždegimas, sąlygotas ŪMI, kadangi aktyvinami uždegiminio atsako keliai persidengia tarpusavyje, o infekcinio sukėlėjo įtarimas ypatingai svarbūs ankstyvai gydymo pradžiai. 40 proc. širdies sustojimo atvejų perioperaciniu laikotarpiu yra susiję su sepsiu, šių pacientų mirštamumas siekia 77 proc. [20]. Kiekvieno paciento sisteminis uždegiminis atsakas, kardiovaskulinė reakcija yra individualūs, gali skirtis uždegimą skatinančių ir slopinančių rodiklių išreikštumas, todėl ankstyvas, objektyvus ligos vertinimas gali būti neįmanomas. Tai didina gydymo išlaidas bei pacientų mirštamumą. Dėl šių priežasčių detaliau turėtų būti nagrinėjamos alternatyvios vertinimo, diagnostikos galimybės. Ankstyvas infekcinio proceso, ŪMI atpažinimas ir gydymas gali pagerinti pacientų išeitis. [...].

Background: The aim of this study was to analyze the relative expression level of miR-30d-5p, miR-23a-3p, and miR-146a- 5p, and to comprehensively assess the diagnostic and predictive possibilities of these miRNAs. Their expression changes have not yet been sufficiently investigated during acute myocardial infarction. Therefore, it is important to comprehensively assess the diagnostic and predictive possibilities of these micro-ribonucleic acids (miRNAs). Material/Methods: Random patients with ST‑elevated myocardial infarction (STEMI) were enrolled into the study group. The control group was comprised of patients with no inflammation or ischemic heart disease who were hospitalized for minor elective surgery. The relative expression level for each miRNA was determined by reverse transcription quantitative polymerase chain reaction (RT-qPCR)-analysis. Results: There were 88 participants enrolled into the study: 62 patients were diagnosed with STEMI and there were 26 healthy controls. Expressions of miR-30d-5p, miR-146a-5p, and miR-23a-3p were respectively 1.581-fold, 4.048-fold, and 4.857-fold lower in patients with STEMI compared to the control group patients (all P values were <0.001). Downregulation of miR-23a-3p was significantly negatively correlated with risk scores of GRACE (Global Registry of Acute Coronary Events) and APACHE II (Acute Physiology and Chronic Health Evaluation II). MiR-23a-3p was a fair predictor for STEMI: area under the curve (AUC)=0.806. Cox regression analysis revealed that expression levels of analyzed miRNAs were not significantly associated with negative endpoints at 1 month after the onset of STEMI. Conclusions: All investigated miRNAs were differentially expressed when comparing patients with STEMI and control group individuals. [...].