Dobilienė, Olivija

Autorė: Gerda Falkauskaitė. Vadovė: prof. dr. Olivija Dobilienė. Darbo pavadinimas: „Protrombozinių, uždegiminių ir metabolinių kraujo žymenų sąsaja su miokardo infarktu persirgus COVID-19 infekcija“. Tikslas: Ištirti protrombozinių, metabolinių ir uždegiminių kraujo žymenų sąsajas su miokardo infarktu (MI) pacientams, persirgusiems COVID-19 infekcija, bei galimą jų prognostinę reikšmę MI baigtims. Uždaviniai: 1. Įvertinti protrombozinių, metabolinių ir uždegiminių kraujo žymenų sąsajas su MI eiga pacientams, persirgusiems ir nepersirgusiems COVID-19 infekcija. 2. Įvertinti protrombozinių, metabolinių ir uždegiminių kraujo žymenų prognostinę reikšmę MI baigtims, persirgusiems ir nepersirgusiems COVID-19 infekcija. 3. Įvertinti širdies vainikinių arterijų aterotromobozės pažaidos angiografines charakteristikas, intervencinio gydymo efektyvumą pacientams, sirgusiems MI, sąsajoje su COVID-19 infekcija ir protromboziniais bei uždegiminiais kraujo žymenimis. Tyrimo metodai ir dalyviai: Atliktas retrospektyvinis nuasmenintų pacientų duomenų tyrimas LSMUL KK Širdies centre. Įtraukti 150 pacientų, 2023–2025 m. gydyti dėl ūminio MI, suskirstyti į COVID (–) ir COVID (+) grupes, pastarąją stratifikuojant į COVID ≤12 mėn. ir COVID 12-24 mėn. pogrupius. Analizuoti pacientų anamnestiniai, klinikiniai, instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimų duomenys, įskaitant vidutinį trombocitų tūrį (VTT), C reaktyvinį baltymą (CRB), neutrofilų-limfocitų santykį (NLS) ir gliukozės-trigliceridų santykį (TyG). Taikyta aprašomoji statistika, grupių palyginimo testai, koreliacinė, logistinė regresija ir ROC analizė (p<0,05). Tyrimo rezultatai: Tyrime analizuoti 150 ūmiu miokardo infarktu sirgusių pacientų duomenys: 75 pacientai buvo persirgę COVID-19 infekcija, vyrai sudarė 75,3 %, amžiaus vidurkis – 64,4 ± 11,78 metų. COVID (+) ir COVID (–) grupės pagal amžių, lytį ir KMI nesiskyrė, tačiau COVID (+) grupėje dažniau nustatytas cukrinis diabetas. COVID (+) pacientams nustatytos didesnės CRB ir VTT reikšmės, o TyG indeksas buvo didesnis COVID 12-24 mėn. pogrupyje. NLS siejosi su sunkesniu ūminiu kairiojo skilvelio nepakankamumu (Killip III–IV), mažesne kairiojo skilvelio išstūmio frakcija (KSk IF), ilgesne hospitalizacijos trukme, o NLS ir TyG indeksas geriausiai prognozavo mirtingumą. COVID-19 infekcijos kontekste padidėję NLS ir TyG rodikliai siejosi su Killip III–IV ir komplikacijų rizika. COVID-19 infekcija buvo susijusi su Killip III–IV, ankstyvosiomis komplikacijomis ir blogesniu pradiniu TIMI indeksu (TIMI 0–1), o didesnis NLS – su blogesniu pradiniu ir galutiniu TIMI indeksu. Išvados ir rekomendacijos: NLS buvo pagrindinis rodiklis, susijęs su sunkesne MI eiga, ypač neseniai COVID-19 infekcija persirgusiems pacientams, kitų kraujo žymenų reikšmė buvo ribota. NLS ir TyG indekso padidėjimas kartu su persirgta COVID-19 infekcija gali padėti vertinti sunkesnės klinikinės eigos riziką, tačiau praktikoje šie rodikliai turėtų būti interpretuojami kartu su kitais klinikiniais duomenimis. COVID-19 infekcija buvo susijusi su sunkesne MI eiga ir blogesniu pradiniu TIMI indeksu, todėl į šį veiksnį svarbu atsižvelgti vertinant paciento būklę ir planuojant gydymo taktiką.

Rugilės Kairaitytės baigiamasis magistro darbas „Ūminių vainikinių arterijų sindromų prognozės sąsajos su nerimu ir depresija“. Darbo vadovė Prof. Dr. Olivija Dobilienė. Tyrimo tikslas. Ištirti pacientų sergančių ūminiais vainikinių arterijų sindromais prognozės priklausomybę nuo nerimo ir depresijos. Uždaviniai.

1. Įvertinti tiriamųjų asmenų, sirgusių ūminiais vainikinių arterijų sindromais demografinius, klinikinius ir biožymenų parametrus.
2. Įvertinti tiriamųjų asmenų nerimo ir depresijos išraišką ir sąsajas su psichosocialiniais veiksniais.
3. Nustatyti nerimo sąsajas su ūminių vainikinių arterijų sindromų eiga ir prognoze.
4. Įvertinti depresijos sąsajas su ūminių vainikinių arterijų sindromų eiga ir prognoze. Tyrimo metodai. Tiriamos ūminių vainikinių arterijų sindromų pasireiškimo sąsajos su nerimu ir depresija. Tam išsiaiškinti buvo atliktas retrospektyvinis tyrimas, analizuojant atsitiktinai atrinktų 100 ligos istorijų duomenis. Ligos istorijos atrinktos pagal TLK-10-AM klasifikacijos kodus (I21). Nuasmenintus duomenis teikia mokslo ir studijų koordinavimo tarnyba. Analizuojami standartizuoti nerimo (GAD7) ir depresijos (PHQ9) klausimynai, laboratorinių ir instrumentinių (vainikinių arterijų angiografijos, širdies echoskopijos) tyrimų rezultatai, hemodinaminiai parametrai, vertintas širdinis įvykis. Tyrimo rezultatai skelbiami tik apibendrinti. Duomenys buvo analizuojami naudojantis „IBM SPSS Statistics 23” duomenų analizės įrankiu. Skirtumai ir sąsajos laikyti statistiškai patikimais, kai reikšmingumo lygmuo buvo mažesnis nei 0,05 (p < 0,05). Tyrimo dalyviai. Tiriamieji LSMUL KK Kardiologijos klinikos pacientai, sirgę ūminiu miokardo infarktu (TLK I21), pasirinkti analizei atsitiktinės atrankos būdu. Tyrimo rezultatai. Analizuota 100 ligos istorijų duomenys, iš jų 72 proc. vyrų ir 28 proc. moterų. Vidutinis tirtųjų moterų amžius buvo 73,75 (10,12) m., o vyrų 63,65 (11,75) m. (p < 0,05). Iš visų analizuotų atvejų, 41 pacientas sirgo ūminiu miokardo infarktu be ST pakilimo ir 59 pacientai ST pakilimo infarktu. 29 pacientams tai jau buvo pakartotinis ūminis miokardo infarktas (28,60 proc. moterų ir 29,20 proc. vyrų). Vyrų grupėje ūminis miokardo infarktas pasikartojo vidutiniškai po 12,00 (7,15) m., o moterų grupėje – po 5,50 (3,89) m.. Sirgusiesiems ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu nustatyta statistiškai reikšmingai didesnė kardiomiocitų pažaidos žymenų (troponino I koncentracija), ženklesnė leukocitozė negu sirgusiems ūminiu miokardo infarktu be ST segmento pakilimo. Pakartotinis ūminis miokardo infarktas statistiškai dažniau pasireiškė be ST segmento pakilimo. Sirgę ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu dažniau nustatyta 1 vainikinės arterijos liga (p < 0,05), Vertinant psichosocialinius veiksnius, nustatyta, kad didesnis nerimo ir depresijos pasireiškimas buvo statistiškai reikšmingai dažnesnis pacientams, gyvenantiems be sutuoktinio. Nustatyta, kad nerimo lygmuo statistiškai reikšmingai susijęs su uždegiminiais žymenimis (leukocitoze), kreatinino klirenso sumažėjimu, vyresniu pacientų amžiumi. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp depresijos sunkumo ir anemijos, vyresnio pacientų amžiaus, ST segmento pokyčio. Išvados. Išanalizavus rezultatus, nustatyta, kad ūminis miokardo infarktas su ST segmento pakilimu yra prastesnės prognozės nei ūminis miokardo infarktas be ST segmento pakilimo. Segantiems ūminiais vainikinių arterijų sindromais vienišumas ir socialinė atskirtis susijusi su nerimo ir depresijos pasireiškimu. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad nerimas susijęs su prastesnės prognozės ūminiu miokardo infarktu. Išanalizavus gautus duomenis, nustatyta, kad depresija yra susijusi su prastesnės prognozės ūminiu miokardo infarktu. Praktinės rekomendacijos. Tikslesniems rezultatams gauti, rekomenduojama ištirti didesnę imtį tiriamųjų. Rekomenduojama vertinti pacientų nerimą ir depresiją jiems saugioje, asmeninėje erdvėje. Rekomenduojama ištirti leukocitų sudėties (neutrofilų ir limfocitų) sąsajas su kitais miokardo infarkto prognostiniais duomenimis.

Hypercholesterolemia, characterized by elevated levels of cholesterol in the blood and attributed to multifactorial causes, represents a major modifiable risk factor for developing cardiovascular diseases, a leading cause of morbidity and mortality. In response to this health challenge, lipid-lowering drugs have been developed, with Statins being the most widely studied and prescribed. In recent years, new lipid-lowering therapeutics have been evaluated, aiming to improve the overall effectiveness and safety of lipid-lowering drugs with the ultimate goal to continue decreasing the incidence of cardiovascular events. This literature review aims to comprehensively assess the latest treatments of hypercholesterolemia, reviewing their mechanism of action, efficacy, and safety. Additionally, the review will provide an overview of the etiology and pathogenesis of hypercholesterolemia, its main clinical features, and manifestations, as well as the screening methods and diagnostic tests that are employed.

Author name/surname: Mustafa Ali
Title: Gender differences in acute coronary syndromes.
Aim: Analyse gender differences in acute coronary syndromes. Objectives:
Investigate the pathophysiology and risk factors that contribute to Acute Coronary Syndromes (ACS) development in both genders.
Investigate the clinical presentation of ACS in men and women, concentrating on symptoms differences upon presentation.
Analyse gender disparities in management of ACS.
Analyse differences in outcomes of ACS in men and women.
Methods:
This study was conducted as a literature review focusing predominantly on differences among risk factors, pathophysiology, presentation, management and outcomes between men and women in the setting of ACS. Relevant material for the research was obtain from several articles in several databases including PubMed and ScienceDirect. A lot of information was also obtained from European Society of Cardiology and American Heart Association (AHA) in order to read about gender disparities in ACS management, presentation and outcomes.
Summary of key results:
In men, plaque rupture is the predominant pathophysiology in ACS. Whereas women have a higher prevalence of myocardial infarction without obstructive coronary arteries (MINOCA) and plaque erosion.
Atypical symptoms in women contribute to delayed diagnosis and treatment of ACS.
Compared to men, women receive less invasive interventions, including both percutaneous coronary artery intervention (PCI) and coronary artery bypass grafting (CABG). Short-term mortality is higher in women, particularly for STEMI. Long term mortality is also higher in women.
Long-term secondary evidence-based prevention strategies are less frequently applied to women. Conclusions:
There is a gender disparity in pathophysiology, clinical presentation, management and outcome of ACS between men and women.
Traditional risk factors for cardiovascular disease like smoking and diabetes have a greater negative impact on the cardiovascular system in women. Premenopausal women have a positive protection by oestrogen on the vascular system, compared to men in which testosterone doesn’t act as cardioprotective.
Although the fact that chest pain and chest discomfort are the predominant symptoms in about 90% of ACS presentation, women more often present with atypical symptoms including nausea, vomiting and dyspnoea compared to men. Due to these symptoms, there is a delay in obtaining a timely and early electrocardiogram (ECG) in women, which could affect early management of ACS and outcome.
Compared to men, women receive less invasive interventions like CABG and PCI. After discharge from hospital, women also receive less evidence - based medical therapies as secondary prevention following a MI.
Both short term and long-term outcomes are worsened for women. Complications post MI like heart failure (HF), cardiogenic shock and the risk of being hospitalized again is higher in women.
Practical recommendations: Educate healthcare personnel to recognize atypical presentation of ACS in women to limit misdiagnosis and promote ACS management in women.
Obtain an ECG in each woman presenting with atypical symptoms like nausea, epigastric pain, fatigue and palpitations to improve triage of such patients. Educate women about their unique symptoms of heart disease.

1. ABSTRACT:

AUTHOR: ALI GHARIB

TITLE: Identification and treatment of mechanical myocardial infarction (MI) complications.

AIM: This study aims to define myocardial infarction complications, discuss ways of diagnosing them, and describe their management and treatment.

OBJECTIVES: 1. To establish the risk factors of MI. 2. To list the ways of diagnosing the complications of MI, especially the moderate ways. 3. To mention the ways of treatment and management of MI complications.

METHODS: This evaluation was carried out based on the recommendation of the systemic literature review. The information sources were electronically searched at PubMed, ECS, and Google Scholar. The following search terms and their combinations were used to discover relevant publications from the databases listed: ‘Myocardial infarction,’ mechanical complications,’ ‘papillary muscle rupture,’ ‘ventricular septal rupture,’ ‘free wall rupture,’ ‘diagnosis of MI mechanical complications,’ ‘cardiac biomarkers.’‘ treatment of MI mechanical complications’, future direction of free wall rupture treatment.’These articles were evaluated based on their title and abstracts, and any duplicates were removed. Eligible articles were included in the literature, and the necessary data was used according to the goals.

RESULTS: When the keywords indicated above were combined, the research yielded 598,875 results. After applying the first filters and inclusion and exclusion criteria, 7,262 articles were discovered, of which 74 were utilized in the review. The thesis presents a general literature review on myocardial infarction mechanical complications and a review of recent scientific research on MI risk factors, diagnosis of MI complications, and their treatment.

CONCLUSION: Acute MI remains a challenging condition due to its association with mechanical complications, including papillary muscle rupture, ventricular septal rupture, and free wall rupture. These complications can lead to severe life-threatening conditions and require rapid diagnosis and intervention to improve patient outcomes.

There is a wide variety of myocardial infarction risk factors, but the recently studied ones include air pollution, sleep disorders, mental health disorders, social isolation, and genetic variants. Understanding these risk factors and increasing the knowledge about them is crucial for preventive strategies to reduce the incidence of MI.

Diagnosing MI mechanical complications depends on a combination of clinical evaluation and imaging modalities, such as echocardiography, cardiac magnetic resonance imaging (CMR), and computed tomography (CT) angiography. Cardiac biomarkers play a vital role in confirming the diagnosis and assessing the severity of myocardial damage.

The treatment of myocardial infarction mechanical complications involves a multidisciplinary approach, including medical therapy, surgical intervention, and mechanical circulatory support.

Finally, overall recognition, early diagnosis, and timely intervention are essential for improving outcomes in patients with mechanical complications of MI. Continued research and advancements in treatment modalities are necessary to improve patient care and reduce mortality associated with these complications.

RECOMMENDATIONS:

Public awareness campaigns can enhance awareness about the signs and symptoms of MI and the importance of immediate medical attention is essential. This would help individuals recognize early warning signs of MI (chest pain, dyspnea, nausea). Also, educating individuals through workshops and seminars targeting high-risk populations about cardiovascular risk factors and encouraging them to make better lifestyle choices is important. However, access to healthcare services ensures all individuals can access healthcare measures equally, including primary care, emergency care, and cardiac rehab programs. In addition, quality improvement initiatives would promote optimizing the management of acute MI and reducing treatment delays, especially by doing early perfusion procedures to ensure timely blood flow restoration and limit the risk of mechanical complications. Furthermore, continuous quality monitoring which is achieved by implementing a system for continuous quality monitoring and performance improvement in managing MI complications.

Autorius: Gytis Aleksa Pavadinimas: Miokardo infarkto su ST segmento pakilimu (MI su STP) klinikinė eiga ir prognozė išsivysčius delyrui. Tyrimo tikslas: Išsiaiškinti ūminiu miokardo infarktu su ST segmento pakilimu (MI su STP) sergančių pacientų delyro įtaką miokardo infarkto eigai ir komplikacijoms stacionare. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti delyro išsivystymo dažnį ūminiu MI su STP sergantiems pacientams gydytiems perkutanine vainikinių arterijų intervencija (PVAI); 2. Nustatyti sąsajas su rizikos veiksniais ir gretutine patologija, kurie galėjo turėti įtakos delyro išsivystymui, pacientams sergantiems ūminiu (MI su STP); 3. Nustatyti išemijos laiko ir reperfuzijos gydymo ypatumų ryšį su delyro išsivystymu, pacientams sergantiems ūminiu MI su STP; 4. Nustatyti delyro įtaką komplikacijų išsivystymui ir artimajai prognozei sergantiems ūminiu MI su STP. Tyrimo metodika: Šiame retrospektyviniame tyrime įtraukti LSMU KK 2023 m. 06-09 mėn. gydyti 100 pacientų, kuriems buvo nustatytas ūminis MI su STP bei buvo gydyti PVAI. Visi pacientai buvo atrinkti ne jaunesni nei 65 metai. Buvo vertinami pacientų sociodemografiniai duomenys, rizikos faktoriai, gretutinės ligos, komplikacijos bei kraujo tyrimai stacionarizavimo metu. Duomenų sisteminimui ir statistinei analizei naudota Microsoft Excel ir IBM SPSS. Tyrimo rezultatai: Delyras buvo nustatytas 17 (17 %) pacientų gydytų Kardiologijos intensyvios terapijos skyriuje (KITS) dėl MI su STP bei gydytų PVAI. 56 % tiriamųjų buvo vyrai, 44 % - moterys. 14,29 % vyrų pasireiškė delyras, 20,45 % moterų pasireiškė delyras. Statistiškai reikšmingos sąsajos tarp lyties ir rizikos delyro išsivystymui pastebėta nebuvo. Vidutinis visų tiriamųjų amžius buvo 77,04 ± 8,53 metai. Vidutinis tiriamųjų, kuriems išsivystė delyras amžius buvo 80,35 ± 8,65 metai, o nepasireiškus delyrui tiriamųjų vidutinis amžius buvo 76,36 ± 8,4 (p<0,05). Anamnezėje sirgusiems psichikos sutrikimais pacientams delyras pasireiškė dažniau: 47,1% lyginant su nesirgusiais psichikos ligomis 3,6% pacientų (p<0,001%). Tiriamojoje grupėje delyro išsivystymas nebuvo susijęs su MI su STP simptomų trukme: po 12 valandų nuo simptomų trukmės stacionarizuota 13% delyro grupės ir 16,4% kontrolinės grupės pacientų (p<0,05). Vainikinių arterijų angiografijos (VAA) ir PVAI trukmė kartu buvo reikšmingai ilgesnė, tiems pacientams, kuriems išsivystė delyras (54,38 ± 22,87min lyginant su 42,86 ± 14,31 min, p=0,028). Stebėta tendencija, kad pacientams, kuriems pasireiškė delyras PVAI dažniau buvo atlikta per šlaunies arteriją (37,5%) nei pacientams, kuriems delyras nepasireiškė (18,1%) (p>0,05). Delyru sirgę pacientai patyrė daugiau kraujavimo komplikacijų: 17,6% lyginant su 2,4%, kuriems delyras neišsivystė (p=0,033). Taip pat pacientai sirgę delyru dažniau sirgo ir pneumonija: 17,6% lyginant su 2,4%, kuriems delyras nepasireiškė (p=0,015). Pacientams, kuriems išsivystė delyras, kepenų fermentų (AST ir ALT) ir CRB kraujo rodikliai buvo reikšmingai didesnis nei pacientų, kuriems delyras neišsivystė. Pacientams, kuriems pasireiškė delyras statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė plaučių edema ir kardiogeninis šokas nei pacientams, kuriems delyras neišsivystė. (29,4% lyginant su 6% p=0,003). Iš 100 tiriamųjų mirė 6 pacientai stacionarizavimo metu: iš jų 4 sirgo delyru (p=0,007). Daugiaveiksnės logistinės analizės modeliu nustatyta, kad delyro išsivystymą didina psichikos sutrikimai anamnezėje (ŠS 31,1, PI [4,1-237,5], p=0,001), AST >50 U/l (ŠS 6,4 PI [0,9-44,2], p=0,060), ilgesnė gydymo trukmė stacionare (ilgiau šešių dienų) (ŠS 5,2 PI [1,0-26,4], p=0,044), ilgesnė intervencinių vainikinių arterijų procedūrų (VAA ir PVAI) trukmė (>60 min) (ŠS 18,5, PI [2,3-147,1], p=0,006). Tyrimo išvados: Delyro komplikacija buvo susijusi su mirtimi stacionarizavimo metu pacientams sergantiems ūminiu MI su STP po PVAI. Delyras buvo susijęs su didesne kraujavimo komplikacijų ir pneumonijos atsiradimo rizika stacionarizavimo metu. Ilgesnė intervencinių vainikinių arterijų procedūrų (VAA ir PVAI) trukmė buvo susijusi su didesne delyro išsivystymo rizika. Psichikos ir elgesio gretutinės ligos ir LIL buvo susijusi su didesne delyro išsivystymo rizika.

Abstract
Myocardial infarction with non-obstructive coronary arteries or MINOCA refers to a condition characterized by the presence of MI-related symptoms and angiographically normal or near-normal coronary arteries. It is estimated that MINOCA affects approximately 5-25% of individuals diagnosed with acute coronary syndromes (Sucato et al., 2021). The primary emphasis of this thesis was placed on studying MINOCA: diagnosis, management, prognosis, and subtypes. It assessed the mechanism of MINOCA in comparison to mechanism of acute coronary symptoms; analyzed the subtypes and the prevalence of MINOCA; examined the clinical features and diagnosis of MINOCA; and explored the management, treatment, and prognosis of MINOCA. It was established that MINOCA has not been completely diagnosed and therefore it can be said to be a work in progress or a working diagnosis. Nonetheless, it is currently recognized and advised by consensus and guidelines that identifying the root causes of MINOCA is crucial for optimizing management and treatment, promoting prevention, improving prognosis, and preventing future myocardial infarction occurrences. To achieve this, accurate assessment of the patient's medical history, clear comprehension of symptoms, and the utilization of both non-invasive and invasive imaging techniques are fundamental approaches in effectively identifying microvascular or epicardial causes of MINOCA. They are also essential in differentiating MINOCA from other non-ischemic myocardial injuries because of both non-cardiac disease such as pulmonary embolism and cardiac disease such as myocarditis. Additionally, it has been established that coronary imaging plays a crucial role in differentiating MINOCA patients. Furthermore, optical coherence tomography and intravascular ultrasound are valuable technologies employed in various contexts, ranging from acute to chronic conditions of coronary syndromes. Coronary imaging was found to be helpful in identifying pathological changes among MINOCA patients when it comes to epicardial vessels that cannot be identified by coronary angiography (coronary artery disease among Takotsubo patients, coronary spasm, coronary thromboembolism, coronary dissection, and plaque disruption). The effective utilization of these technologies in clinical settings in future could result not only in optimized but also personalized treatment as well as better prognosis and management of MINOCA patients.

Autorius: Kotryna Kerpytė Darbo pavadinimas: Miokardo infarkto be ST pakilimo 1 ir 2 tipų eigos ir prognozės palyginimas Tyrimo tikslas: Palyginti miokardo infarkto be ST segmento pakilimo (MIBSTP) 1 ir 2 tipų dažnumą, rizikos veiksnius, simptomus, diagnostikos metodų rezultatus, artimąją prognozę stacionare bei MIBSTP 1 ir 2 tipų išsivystymo prognostinius veiksnius. Uždaviniai: Nustatyti 1 ir 2 tipų MIBSTP dažnį. Nustatyti širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius susijusius su MIBSTP 1 arba 2 tipo išsivystymu ir eiga. Įvertinti ir palyginti 1 ir 2 – ojo tipų MIBSTP klinikinius simptomus, laboratorinių, vaizdinių tyrimų duomenis. Įvertinti ir palyginti 1 ir 2 tipų MIBSTP baigtis ir prognozę stacionare. Metodai: Tyrimas buvo atliktas retrospektyviai analizuojant pacientų duomenis ligoninės skaitmeninėje sistemoje. Pacientai, sirgę MIBSTP, kuriems nustatytos reikšmingos vainikinių arterijų stenozės priskirti 1 tipo MIBSTP, o nebuvus reikšmingų stenozių vainikinėse arterijose ir atitikus miokardo infarkto apibrėžimą priskirti 2 tipo MIBSTP. Tyrimo dalyviai: Į tyrimą įtraukti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikos pacientai, kurie nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. turėjo MIBSTP t. y. su TLK-10-AM kodu I24.1. Tyrimo rezultatai: Tarp visų 402 tiriamųjų 91,05 proc. pacientų turėjo MIBSTP 1 tipą, o 8,95 proc. pacientų – MIBSTP 2 tipą. MIBSTP 1 tipu dažniau sirgo vyrai (p < 0,001), jie buvo jaunesni (mediana – 69 metai) negu su moterys (mediana – 76 metai) (p < 0,001). 2 tipo MIBSTP pacientai dažniau skundėsi dispepsijos simptomais (p = 0,028), jie dažniau sirgo onkologinėmis ligomis (p = 0,044). 1 tipas MIBSTP dažniau pasireiškė jau sirgusiems miokardo infarktu (MI) (p = 0,028), jiems elektrokardiogramoje (EKG) dažniau stebėtas ST segmento nusileidimas (p = 0,007) bei ilgesnė gydymo stacionare trukmė (p = 0,015). 2 tipo MI pacientams nustatytas didesnė didelio tankio lipoproteinų (DTL) cholesterolio koncentracija (p = 0,004) bei didesnė kairiojo skilvelio išstūmio frakcija (KSIF) (p = 0,027). MIBSTP 1 ir 2 tipų mirtingumas stacionare nesiskyrė (p > 0,05). Atliekant vienveiksnės logistinės regresijos analizę buvo gauta, kad vyriška lytis, persirgtas MI, vartojami angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (AKFI) arba angiotenzino receptorių blokatoriai (ARB), ST segmento nusileidimo aptikimas EKG didina, o dispepsijos simptomai, didesnė KSIF, onkologinė liga anamnezėje, hipotireozė bei praeityje atlikta radiodažninė abliacija (RDA) mažina šansus susirgti 1 tipo MIBSTP. Taikant vienveiksnę logistinę regresiją 2 tipo MIBSTP gauta atvirkščiai: vyriška lytis, persirgtas MI, vartojami AKFI arba ARB, ST segmento nusileidimo aptikimas EKG mažina, o pykinimo ar vėmimo simptomai, didesnė KSIF, onkologinė liga anamnezėje, hipotireozė bei praeityje atlikta RDA didina šansus susirgti 2 tipo MIBSTP. Išvados: Tarp visų MIBSTP tiriamųjų 1 tipas nustatytas dažniau nei 2 tipas bei 1 tipu dažniau sirgo vyrai, o 2 tipu – moterys. Taip pat MIBSTP 1 tipo pacientai dažniau buvo persirgę MI, vartojo AKFI arba ARB, EKG dažniau nustatytas ST segmento nusileidimas, ilgiau gydyti stacionare nei 2 tipo pacientai. Lyginant simptomus tarp 1 ir 2 tipų MIBSTP, nebuvo gauta reikšmingo skirtumo, tik tai, kad 2 tipo pacientai dažniau skundėsi pykinimo ir vėmimo simptomais nei 1 tipo pacientai. MIBSTP 2 tipo pacientai dažniau turėjo didesnę DTL cholesterolio koncentraciją bei didesnę KSIF. MIBSTP 1 ir 2 tipų artimoji prognozė stacionare nesiskyrė priklausomai nuo invazinės arterijų gydymo strategijos. Vyriška lytis, persirgtas MI, vartojami AKFI arba ARB, ST segmento nusileidimo aptikimas EKG didina, o dispepsijos simptomai, didesnė KSIF, onkologinė liga anamnezėje, hipotireozė bei praeityje atlikta RDA mažina šansus susirgti 1 tipo MIBSTP, atvirkščiai – su 2 tipo MIBSTP.

Autorius: Viktorija Vasiukevičiūtė Pavadinimas: Ūminių vainikinių arterijų sindromų be ST segmento pakilimo eigos ir komplikacijų palyginimas COVID-19 pandemijos ir priešpandeminiu laikotarpiu. Tyrimo tikslas: Įvertinti pacientų, sergančių ūminiais vainikinių arterijų sindromais be ST segmento pakilimo (ŪVAS be STP) logistikos, revaskulizacijos taktikos sąsajas su artimąja prognoze ir komplikacijomis priešpandeminiu ir COVID-19 pandemijos laikotarpiais. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti pacientų sirgusių ŪVAS be STP pagal amžiaus, lyties, logistinių parametrų ir laiko intervalų iki reperfuzijos skirtumus įprastiniu ir COVID-19 pandemijos laikotarpiu; 2. Įvertinti ŪVAS be STP sergančių pacientų, kuriems nustatyta dauginė vainikinių arterijų liga (DVAL) ir taikytas perkutaninis vainikinių arterijų intervencinis (PTVAI) gydymas, artimąją ir atokiąją prognozę, priklausomai nuo skirtingos invazinio gydymo taktikos tiriamaisiais laikotarpiais; 3. Įvertinti ŪVAS be STP sergančių pacientų, kuriems nustatyta DVAL, artimąją ir atokiąją prognozę, priklausomai nuo skirtingos revaskulizacijos taktikos (PTVAI ir aortos vainikinių arterijų jungčių suformavimo operacijos (AVAJO)) pandemijos laiku ir iki jo; 4. Palyginti pacientų, sirgusių ŪVAS be STP, kuriems taikyta revaskulizacija, komplikacijų, pakartotinio miokardo infarkto ir mirties dažnį iki pandemijos ir jos metu. Tyrimo metodika: Šiame retrospektyviniame tyrime įtraukti LSMUL KK 2019 m. 06 – 12 mėn. gydyti 487 ir COVID-19 pandemijos metu 2020 m. 06 – 12 mėn. gydyti 365 miokardo infarkto be ST segmento pakilimo (MI be STP) pacientai, kuriems buvo atlikta PTVAI arba AVAJO. Buvo vertinami logistiniai parametrai, laiko intervalai, pasirinktas intervencinis revaskulizacijos metodas, mirties, komplikacijų, pakartotinio infarkto dažnis. Duomenų sisteminimui ir statistinei analizei naudota Microsoft Excel ir IBM SPSS 27.0. Tyrimo rezultatai: Pandemijos laikotarpiu daugiau pacientų išsikvietė greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilį (33,7% ir 16,8%, p<0,001). Pandemijos laikotarpiu daugiau pacientų nuo simptomų pradžios delsė >24 val. iki kreipiantis į gydymo įstaigą (37,5% ir 29,0%, p=0,025). Taip pat pandemijos metu didensiai daliai pacientų su MI be STP vainikinių arterijų angiografija (VAA) atlikta per daugiau kaip 24 val. (21,9% ir 12,3%, p<0,001 atitinkamai) ir mažesniai daliai VAA atlikta per 2 val. nuo patekimo į ligoninę (11,8% ir 26,1%, p<0,001). Persirgusiems MI COVID-19 pandemijos metu dažniau įvyko pakartotinis miokardo infarktas (MI) 6 mėn. bėgyje (11,2% ir 7,0%, p=0,030). MI be STP pandeminiu laikotarpiu dažniau komplikavosi supraventikuliniais ritmo sutrikimais (22,9% ir 15,1%, p=0,004), o laidumo sutrikimų, skilvelinų aritmijų, šoko, infekcijų, inkstų ir kvėpavimo funkcijos nepakankamumo pasireiškimas (dažnis) nesiskyrė. 2020 m. padidėjo mirties dažnis pacientams, kuriems buvo stentuota tik viena VA (9,4% ir 4,5%, p=0,031). Vienos VA stentavimas siejamas su didesne laidumo (15,6% ir 8,3%, p<0,05) ir supraventrikulinių ritmo sutrikimų (27,3% ir 14,3%, p<0,05) rizika lyginant su dauginiu VA stentavimu. 2020 m. pakakartotinis MI išsivystė nepriklausomai nuo revaskulizacijos strategijos – po AVAJO 8,2%, po PTVAI 11,8%, tuo tarpu iki pandemijos AVAJO pacientai buvo siejami su mažesne pakartotinio infarkto rizika lyginant su PTVAI pacientais (0,0% ir 8,2%, p=0,014). Pagal daugiaveiksnę regresiją pandemijos laikotarpis (ŠS 1,7, PI 1,0 – 2,7) ir PTVAI (ŠS 3,1, PI 1,1 – 8,6) buvo reikšmingai susiję su pakartotinio MI rizikia (p<0,05). Mirtingumo rizika susijusi su vyresniu amžiumi (≥75 m) (ŠS 4,9, PI 2,3 – 10,8, p<0,001) ir ilga gydymo trukme (≥10 d) (ŠS 2,1, PI 1,2 – 3,9, p=0,014). Tyrimo išvados: Pandemijos laikotarpiu ŪVAS be STP pacientai vėliau kreipėsi į GMP, stacionare daliai pacientų vėliau atliktos intervencinės VA procedūros, dažniau pasireiškė pakartotinis MI ir supraventrikulinės aritmijos. Dėl baigčių po skirtingos revaskulizacijos taktikos detalesnio įvertinimo reiktų ilgesnės stebėsenos trukmės ir platesnio tiriamojo kontingento. Praktinės rekomendacijos: ŪVAS be STP pacientams, kuriems kartu nustatyta DVAL, spręsti dėl pilnos miokardo revaskulizacijos PTVAI, o atitinkant AVAJO kriterijus pasirinkti šį metodą revaskulizacijai. Vyresniems (>75 m.) ŪVAS be STP pacientams skirti intensyvesnę priežiūrą ir gydymą.

Aim: To investigate the clinical presentation and outcome of patients aged ≤ 40 years hospitalized for acute coronary syndrome(ACS). Objectives of Study:

1. To examine risk factors associated with acute coronary syndrome in young age.
2. To examine clinical characteristics associated with acute coronary syndrome.
3. To determine the prognosis of young adults (≤ 40 years) with acute coronary syndrome.

Methodology: For this literature review articles on “PubMedCentral” and “ScienceDirektSpringer” were searched by using terms with the following combinations “acute coronary syndrome”, “ACS”, “young patients” among others. There was a lack of studies on these topics as the incidence rate for young people is considerably lower.

Results: I have compared various studies focused on ACS in younger aged groups of patients (≤ 40 years) - according to one of the examined articles the mean age of studied population was 35.5 ± 4.7years(1), in another publication the mean age was 38 ± 7(2) this is reflected in other examined studies. Generally ACS risk factors can be non-modifiable and modifiable with the latter playing a bigger role in younger patients. Studies showed that young patients tend to be more overweight and smoke while older patients tend to suffer from diabetes mellitus and hypertension which are significant risk factors for developing ACS. Clinical symptoms in young patients are usually nonspecific and they show signs of chest pain, headache, dizziness and dyspnea. Nonetheless younger patients tend to present with a more severe form of angina pectoris. Their ECGs more frequently present with STEMI. The course of disease and prognosis is better compared to older populations. However the incidence of ACS in young patients is rising.

Conclusions: ACS is a more common finding in young males (≤ 40 years) than in young females. Modifiable risk factors and their prevention is crucial in young populations. Since their symptoms usually are more ambiguous ECG findings are essential to the correct diagnosis. Lifestyle associated causes prevail in this groups etiology with cocaine abuse being an outstanding risk factor for ACS in young patients. Even though their tolerance to aggressive treatments is higher and their outcomes therefore better educating society as early as possible is means to preventing a harmful lifestyle all together.