Dobilienė, Olivija

The formation of extracellular traps (ETs) through ETosis has emerged as a key mechanism in immunothrombosis. However, the temporal dynamics and clinical significance of ETosis in coronary thrombi of ST-elevation myocardial infarction (STEMI) patients remain incompletely understood. We investigated whether ETosis burden increases with thrombus age and is associated with DNASE1 and TREX1 genetic variants as well as impaired myocardial reperfusion. Thrombus aspirates from 81 STEMI patients undergoing primary percutaneous coronary intervention were histologically classified as fresh (n = 41) or lytic (n = 40). ETosis was quantified by citrullinated histone H3 (CitH3) immunohistochemistry and digital image analysis, complemented by multiplex staining for myeloperoxidase (MPO), CD68, caspase 3, and CD61. Plasma ET-related markers and genotyping of DNASE1 (rs1053874) and TREX1 (rs11797) were also performed. CitH3-positive cells were present in all thrombi but were more abundant in lytic (older) thrombi compared with fresh thrombi (1348 vs. 591 cells/mm2, p < 0.001). Increased ETosis was associated with neutrophil and macrophage infiltration, apoptosis, prolonged ischemia time, elevated systemic inflammation (neutrophil–lymphocyte ratio and C-reactive protein), and impaired myocardial reperfusion (lower TIMI flow grades). Moreover, the DNASE1 GG genotype was associated with higher densities of MPO- and CD68-positive cells, whereas the TREX1 CC genotype was associated with increased densities of CitH3-, MPO-, and CD68-positive cells. This study demonstrates that ETosis increases with coronary thrombus maturation and is associated with local inflammation and impaired reperfusion in STEMI. Genetic variants in DNASE1 and TREX1 may modulate inflammatory cell accumulation within thrombi. These findings suggest ETosis as a potential therapeutic target, particularly in patients with delayed presentation.

Background/Objectives: Cardiac magnetic resonance (CMR) imaging provides a comprehensive assessment of myocardial injury after ST-segment elevation myocardial infarction (STEMI), yet the relative prognostic value of segmental infarct zone parameters compared with global indices for predicting left ventricular (LV) functional recovery remains incompletely defined. This study aimed to determine whether segmental infarct zone functional and structural CMR parameters provide prognostic information for LV functional recovery after a first STEMI treated with primary percutaneous coronary intervention (PCI). Methods: In this prospective single-center study, 93 patients with a first STEMI (median age 61 years; 77% male) underwent CMR at baseline (median 3 days post-PCI) and at a 6-month follow-up. The comprehensive CMR assessment included cine imaging for volumetric and feature-tracking strain analysis, T1 and T2 mapping, and late gadolinium enhancement (LGE) for infarct size (IS) and microvascular obstruction (MVO) quantification. The myocardial segments were classified as infarcted, adjacent, or remote based on the LGE distribution. The primary outcome was unfavorable LV functional recovery, defined as failure to achieve an absolute increase of >10 percentage points in the LV ejection fraction (LVEF) or a follow-up LVEF ≤ 50%. Results: At the 6-month follow-up, significant reverse remodeling was observed: the LVEF improved from 49.0% [40.7–52.4] to 55.8% [47.9–59.9] (p < 0.001), the LV end-systolic volume decreased from 91.8 mL [75.1–113.8] to 80.8 mL [61.9–108.3] (p = 0.005), and the relative IS decreased from 30.9% [18.9–45.5] to 19.0% [11.1–31.3] of LV mass (p < 0.001). At the follow-up, MVO was no longer detectable in any patient. Unfavorable functional recovery occurred in 17 patients (18.3%). In the multivariable analysis, the infarct zone circumferential strain (CS) was the strongest independent predictor of unfavorable recovery (OR 8.81; 95% CI 1.98–39.28; p = 0.004), followed by the relative IS (OR 4.02; 95% CI 1.03–15.73; p = 0.045) and a lower infarct zone post-contrast T1 (OR 4.40; 95% CI 1.12–17.36; p = 0.034). Conclusions: Segmental infarct zone characteristics—particularly circumferential strain, post-contrast T1, and infarct size—provide clinically relevant prognostic information for LV functional recovery after STEMI. The infarct zone CS offers incremental predictive value beyond its structural parameters, reflecting the residual contractile reserve and myocardial viability.

Background. Adverse left ventricular remodeling (ALVR) remains an important complication after ST-segment elevation myocardial infarction (STEMI) despite timely reperfusion therapy. Early circulating biomarkers reflecting thromboinflammatory and eicosanoid-related pathways may improve identification of patients at risk of unfavorable remodeling. Objectives. To investigate whether platelet count, 20-hydroxyeicosatetraenoic acid (20-HETE), 15(S)-hydroxyeicosatetraenoic acid [15(S)-HETE], and NETosis activity measured on the morning after reperfusion therapy are associated with serial cardiac magnetic resonance (CMR)-defined ALVR after first STEMI. Methods. In this prospective single-center study, 93 patients with first STEMI treated with reperfusion therapy, including primary percutaneous coronary intervention (PCI) in 87 patients and thrombolysis followed by PCI underwent baseline CMR at a median of 4 days after PCI and repeat CMR at 6 months. ALVR was defined as a ≥12% increase in both left ventricular end-diastolic volume and left ventricular end-systolic volume at follow-up. Fasting blood samples obtained on the morning after PCI were used to measure platelet count, 20-HETE, 15(S)-HETE, and NETosis activity. Univariable and multivariable logistic regression and receiver operating characteristic analyses were performed. A secondary exploratory analysis evaluated predictors of absolute improvement in left ventricular ejection fraction (LVEF) of ≥10%. Results. ALVR occurred in 19 of 93 patients (20.4%). Patients with ALVR had lower platelet count and lower 20-HETE levels at baseline. In the multivariable model, lower platelet count (OR 0.981, 95% CI 0.965–0.996; p = 0.015) and lower 20-HETE (OR 0.985, 95% CI 0.970–1.000; p = 0.047) were independently associated with ALVR, whereas urea was not significant. In receiver operating characteristic analysis, 20-HETE showed the highest discriminatory ability for ALVR (AUC 0.713, 95% CI 0.594–0.833; p < 0.001), followed by platelet count (AUC 0.670, 95% CI 0.546–0.794; p = 0.007). By contrast, 15(S)-HETE and NETosis activity were not significant discriminators in the primary analyses. Overall LV function improved during follow-up, with LVEF increasing from 49.0% to 56.0% (p < 0.001). In secondary exploratory analysis, higher HDL was independently associated with LVEF improvement of ≥10% (OR 7.84, 95% CI 1.26–48.99; p = 0.028). Conclusions. Lower platelet count and lower 20-HETE measured on the morning after PCI were independently associated with subsequent CMR-defined ALVR after first STEMI. Platelet count may serve as a simple, clinically accessible marker of risk, while 20-HETE suggests a potential role of eicosanoid-related pathways in remodeling process.

Antitrombocitiniai vaistai išlieka kertiniu akmeniu gydant ir profilaktiškai valdant aterotrombozines ligas. Pastarųjų metų gairėse vis labiau akcentuojamas ne tik vaistų efektyvumas, bet ir individualizuotas jų parinkimas, atsižvelgiant į kraujavimo bei trombozės rizikos balansą. Naujausi antitrombozinį gydymą ūminiais ir lėtiniais vainikinių arterijų sindromais (ŪVAS ir LVAS) sergantiems pacientams apžvelgiantys dokumentai yra Europos kardiologų draugijos 2023 m. ŪVAS ir 2024 m. LVAS gairės, Amerikos kardiologų draugijų ŪVAS 2025 m. gairės, 2024 m. sutarimai bei genetinių tyrimų ir trombocitų funkcijos tyrimų rekomendacijų dokumentas [1, 2, 3, 4, 5]. Šiame straipsnyje pateikiamos pagrindinės antirombocitinių vaistų farmakologinės savybės ir pagrindinės skyrimo indikacijos.

Klinikinėje praktikoje dislipidemija yra vienas svarbiausių modifikuojamų aterosklerozinių širdies ir kraujagyslių ligų (AŠKL) rizikos veiksnių, glaudžiai susijusių su dideliu sergamumu ir mirtingumu visame pasaulyje. Padidėjusi mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL-C) koncentracija laikoma pagrindiniu aterosklerozės patogenezės veiksniu. Dėl šios priežasties jos mažinimas yra esminė tiek pirminės, tiek antrinės ŠKL prevencijos strategija. Europos kardiologų draugijos ir Europos aterosklerozės draugijos (EKD/EAD) gairėse akcentuojama intensyvi MTL-C kontrolė, ypač pacientams, kuriems įvertinama didelė ir labai didelė kardiovaskulinė rizika. Statinai išlieka pirmaeiliais vaistais dislipidemijai gydyti dėl įrodymų pagrindo, patvirtinančio jų gebėjimą reikšmingai sumažinti MTL-C koncentraciją ir pagrindinių nepageidaujamų širdies ir kraujagyslių įvykių dažnumą. Vis dėlto realios klinikinės praktikos duomenys rodo, kad reikšminga dalis pacientų, net ir vartodami statinus didelėmis dozėmis, nepasiekia gairėse rekomenduojamų tikslinių MTL-C koncentracijos verčių. Tai lemia nepakankamas lipidų kiekio sumažėjimas ir ribotas vaistų toleravimas, todėl daliai pacientų išlieka padidėjusi ŠKL rizika. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad vien statinų monoterapija ne visais atvejais užtikrina optimalią lipidų kontrolę, ypač labai didelės rizikos pacientams ar tiems, kurie netoleruoja intensyvaus gydymo. Šios aplinkybės paskatino naujų, inovatyvių lipidų kiekį mažinančių vaistų kūrimą ir įtraukimą į klinikinę praktiką, kad pacientams būtų galima skirti individualizuotą, veiksmingesnį dislipidemijos gydymą. Šiame straipsnyje aptariami inovatyvūs vaistai dislipidemijai gydyti: bempedono rūgštis, proproteino konvertazės subtilizino / 9 tipo keksino (PCSK9) inhibitoriai, trumpoji interferuojanti ribonukleorūgštis (inklisiranas), taip pat lipoproteino (a) reikšmė vertinant ŠKL riziką, kombinuotasis medikamentinis gydymas ir genų redagavimo technologijos, analizuojami šių gydymo būdų veikimo mechanizmai, klinikinis efektyvumas, saugumas ir taikymas šiuolaikinėse gydymo gairėse.

Introduction Dilated cardiomyopathy (DCM) can mimic acute coronary syndrome, presenting with STsegment elevation, elevated cardiac biomarkers, and malignant ventricular arrhythmias despite the absence of obstructive coronary artery disease (OCAD) [1]. This overlap poses a diagnostic challenge and highlights the importance of advanced imaging for accurate diagnosis and risk stratification. Case Presentation A 70-year-old patient with hypertension, heart failure and dyslipidaemia presented with acute chest pain and syncope. Electrocardiography revealed ST-segment elevation and sustained ventricular tachycardia (VT), which was initially managed conservatively. High-sensitivity troponin I peaked at 4148 ng/L and B-type natriuretic peptide at 356 ng/L. Urgent coronary angiography demonstrated no significant coronary artery stenosis, excluding acute myocardial infarction. Transthoracic echocardiography showed severe left ventricular dilatation with eccentric hypertrophy, systolic dysfunction, left atrial enlargement, impaired diastolic relaxation and reduced ejection fraction (~30%). Cardiac magnetic resonance (CMR) demonstrated DCM phenotype with biventricular dilatation and dysfunction, myocardial oedema, and transmural late gadolinium enhancement in the lateral wall. Due to recurrent VT and severely reduced left ventricle ejection fraction, a dual-chamber implantable cardioverterdefibrillator (ICD) was implanted for secondary prevention of sudden cardiac death (SCD), followed by initiation of maximally tolerated beta-blocker therapy for arrhythmia control. Discussion In this case, ST-segment elevation and troponin rise reflected non-ischemic myocardial injury rather than coronary occlusion. CMR was essential for differentiating ischemic from non-ischemic pathology and identifying extensive myocardial fibrosis, which is strongly associated with increased arrhythmic risk [2]. Optimal medical therapy, including high-dose beta-blockers, combined with ICD implantation, represented an evidence-based strategy for secondary prevention [3,4]. Conclusions DCM should be considered in patients presenting with ST-segment elevation and ventricular tachyarrhythmias in the absence of OCAD. CMR enables accurate diagnosis and risk assessment, while timely ICD implantation effectively reduces the risk of SCD.

Klinikinėje praktikoje dislipidemija yra vienas svarbiausių modifikuojamų aterosklerozinių širdies ir kraujagyslių ligų (AŠKL) rizikos veiksnių, glaudžiai susijusių su dideliu sergamumu ir mirtingumu visame pasaulyje. Padidėjusi mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL-C) koncentracija laikoma pagrindiniu aterosklerozės patogenezės veiksniu. Dėl šios priežasties jos mažinimas yra esminė tiek pirminės, tiek antrinės ŠKL prevencijos strategija. Europos kardiologų draugijos ir Europos aterosklerozės draugijos (EKD/EAD) gairėse akcentuojama intensyvi MTL-C kontrolė, ypač pacientams, kuriems įvertinama didelė ir labai didelė kardiovaskulinė rizika. Statinai išlieka pirmaeiliais vaistais dislipidemijai gydyti dėl įrodymų pagrindo, patvirtinančio jų gebėjimą reikšmingai sumažinti MTL-C koncentraciją ir pagrindinių nepageidaujamų širdies ir kraujagyslių įvykių dažnumą. Vis dėlto realios klinikinės praktikos duomenys rodo, kad reikšminga dalis pacientų, net ir vartodami statinus didelėmis dozėmis, nepasiekia gairėse rekomenduojamų tikslinių MTL-C koncentracijos verčių. Tai lemia nepakankamas lipidų kiekio sumažėjimas ir ribotas vaistų toleravimas, todėl daliai pacientų išlieka padidėjusi ŠKL rizika. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad vien statinų monoterapija ne visais atvejais užtikrina optimalią lipidų kontrolę, ypač labai didelės rizikos pacientams ar tiems, kurie netoleruoja intensyvaus gydymo. Šios aplinkybės paskatino naujų, inovatyvių lipidų kiekį mažinančių vaistų kūrimą ir įtraukimą į klinikinę praktiką, kad pacientams būtų galima skirti individualizuotą, veiksmingesnį dislipidemijos gydymą. Šiame straipsnyje aptariami inovatyvūs vaistai dislipidemijai gydyti: bempedono rūgštis, proproteino konvertazės subtilizino / 9 tipo keksino (PCSK9) inhibitoriai, trumpoji interferuojanti ribonukleorūgštis (inklisiranas), taip pat lipoproteino (a) reikšmė vertinant ŠKL riziką, kombinuotasis medikamentinis gydymas ir genų redagavimo technologijos, analizuojami šių gydymo būdų veikimo mechanizmai, klinikinis efektyvumas, saugumas ir taikymas šiuolaikinėse gydymo gairėse

Funkcinis triburio vožtuvo nesandarumas (fTVN) - kliniškai reikšminga dešiniosios širdies patologija, kurią sukelia ne pirminė vožtuvo burių pažaida, bet dešiniojo skilvelio (DS) geometrijos ir funkcijos pokyčiai. Nustatyta, kad fTVN progresavimas lemia DS remodeliaciją ir disfunkciją, širdies nepakankamumą bei blogesnę pacientų prognozę. Nors triburio vožtuvo (TV) žiedo plastika laikoma saugia ir veiksminga procedūra bei rekomenduojama fTVN korekcijai atliekant kairiosios širdies operacijas, chirurginis gydymas neretai taikomas pavėluotai, jau esant negrįžtamiems DS struktūriniams ir funkciniams pokyčiams. Be to, grįžtamojo TVN dažnis po chirurginės korekcijos išlieka reikšmingas ir yra susijęs su blogesniais ilgalaikiais klinikiniais rezultatais. Šio darbo tikslas buvo trimatės echokardiografijos metodu kompleksiškai įvertinti TV ir DS geometriją bei funkciją esant skirtingos etiologijos ir sunkumo fTVN, taip pat nustatyti šių rodiklių pokyčius po chirurginės TVN korekcijos. Atliktame darbe nustatyti echokardiografiniai rodikliai ir jų ribinės vertės, leidžiančios prognozuoti grįžtamojo TVN išsivystymą po chirurginės fTVN korekcijos, bei įvertintas TV žiedo plastikos De Vega metodika poveikis širdies geometrijai ir funkcijai vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu. Gauti rezultatai pagrindžia individualizuotą diagnostikos, gydymo ir pooperacinės stebėsenos strategiją, galinčią pagerinti funkcinio TV nesandarumo chirurginio gydymo rezultatus.

Širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) rizikos veiksniai skirstomi į nemodifikuojamus ir modifikuojamus. Nemodifikuojami rizikos veiksniai apima amžių, lytį, genetiką ir rasę. Modifikuojami rizikos veiksniai yra tokie, kuriuos galima valdyti keičiant gyvenimo būdą ar taikant gydymą, t. y. arterinė hipertenzija, dislipidemija, rūkymas, fizinio aktyvumo stoka, 2 tipo cukrinis diabetas ir nutukimas. Antsvoris ir nutukimas yra vieni reikšmingiausių ŠKL rizikos veiksnių. Nutukimas dabar virsta pandemija ir nuo 1990 m. padidėjo dvigubai – beveik 1 iš 4 suaugusių europiečių (23 %) kenčia nuo nutukimo. Skaičiuojama, kad apie 70 proc. mirčių, susijusių su antsvoriu ir nutukimu, įvyksta būtent dėl ŠKL. Be to, trečdalis visų mirčių pasaulyje yra siejama su ŠKL. Prognozuojama, kad iki 2035 metų apie 2 milijardus žmonių pasaulyje bus nutukę. Pastaraisiais dešimtmečiais mirtingumas nuo ŠKL, susijusių su antsvoriu ir nutukimu, padidėjo tris kartus – tokios tendencijos kelia rimtą iššūkį visuomenės sveikatai. Antsvoris ir nutukimas lemia daugybę neigiamų pasekmių širdies ir kraujagyslių sistemai: jie didina ŠKL riziką, skatina aterosklerozės vystymąsi, gali sukelti širdies nepakankamumą, širdies vožtuvų ligas, tromboemboliją, aritmijas. Todėl antsvorio ir nutukimo prevencija bei gydymas – yra vienas svarbiausių būdų mažinti ŠKL paplitimą ir gerinti visuomenės sveikatą. Širdies kraujagyslių – inkstų metabolinis sindromas (ŠK-I-Ms) apima sudėtingą tarpusavio ryšį tarp nutukimo, metabolinių sutrikimų, inkstų funkcijos pablogėjimo ir ŠKL: 1 stadija – perteklinis ar disfunkcinis riebalinis audinys (antsvoris ar nutukimas), pilvinio tipo nutukimas bei sutrikusi gliukozės tolerancija. Ankstyvosios prevencijos priemonės, orientuotos į sveiką gyvenseną, gali sustabdyti tolesnę ligų progresiją; 2 stadija – metabolinių rizikos veiksnių atsiradimas: arterinės hipertenzijos (AH), hiperlipidemijos, hipertrigliceridemijos, 2 tipo cukrinio diabeto; 3 stadija – subklinikinės širdies ir kraujagyslių ligos; 4 stadija – kliniškai išreikštos ŠKL: išeminė širdies liga, širdies nepakankamumas, insultas, prieširdžių virpėjimas ir periferinių arterijų liga. Ankstyvas ŠK-I-Ms rizikos veiksnių nustatymas ir tinkamas gydymas leidžia sulėtinti ar net sustabdyti ligų progresavimą, o tai dažnai siejama su geresniais klinikiniais rezultatais ir mažesne mirtingumo rizika. Europos kardiologų draugijos (EKD) 2024 m. Nutukimo ir ŠKL klinikinio sutarimo dokumente pateikiamos rekomendacijos antsvorio ir nutukimo valdymui rizikingiausioms pacientų grupėms: esant PV, AH, CD, dislipidemijai. Gyvenimo būdo keitimas išlieka pagrindiniu nutukimo gydymo būdu. Mitybos intervencijos paprastai siekia 500–750 kcal/dienos energijos deficito, 5–10 proc. svorio sumažėjimą galima pasiekti taikant įvairius mitybos ir daugiadisciplinius metodus; fizinio aktyvumo intervencijos turi nedidelį poveikį svorio mažinimui, tačiau yra svarbios siekiant išlaikyti pasiektą svorį ir sumažinti bendrą ŠKL riziką. Tačiau jei gyvenimo būdo pokyčiais nepavyksta pasiekti pakankamo svorio sumažėjimo, reiktų papildomai skirti vaistus nuo nutukimo, kurie, kaip įrodyta, mažina kardiometabolinę riziką nutukusiems žmonėms. Šie vaistai paprastai skiriami kartu su gyvenimo būdo keitimu, kai KMI ≥30 kg/m2 arba KMI ≥27 kg/m2 ir yra bent viena su svoriu susijusi komorbidinė liga. Šiuo metu yra šeši vaistai, kuriuos Europos vaistų agentūra (EMA) ir JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtino ilgalaikiam svorio valdymui nutukusiems pacientams. Vieni veiksmingiausių GLP1-RA yra efektyvūs svorio mažinimui bei širdies ir kraujagyslių sistemos rizikos veiksnių gerinimui. Cukraus kiekį mažinantys vaistai, turintys poveikį svorio mažinimui GLP-1RA turėtų būti svarstomi pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu, turintiems antsvorį ar nutukusiems, siekiant sumažinti svorį. GLP-1RA, kurių nauda širdies ir kraujagyslių sistemai yra įrodyta, rekomenduojami pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu ir aterosklerotine ŠKL, siekiant sumažinti širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijų riziką, nepriklausomai nuo pradinio ar tikslinio HbA1c lygio ir nepriklausomai nuo kartu vartojamų gliukozės kiekį mažinančių vaistų. Semiglutidas turėtų būtisvarstomas turintiems antsvorio (KMI >27 kg/m2) ar nutukusių lėtinio vainikinių arterijų sindromo pacientams be cukrinio diabeto, siekiant sumažinti mirtingumą nuo širdies ir kraujagyslių ligų, MI arinsulto, nesšiuo metu tai yra vienintelis vaistas, kurio veiksmingumas yra įrodytas pacientams, sergantiems ŠKL be 2 tipo cukrinio diabeto.

Introduction/Aim: People who had been admitted to intensive care with SARS-CoV-2 acute infection after recovery during the next year had an increased risk of developing a higher rate of cardiovascular complications, including cases of myocardial infarctions. It has been demonstrated that COVID-19 increases the levels of intracellular reactive oxygen species in neutrophils to stimulate neutrophil extracellular traps (NETs) formation which contribute DNA burden and thrombosis, including ST-segment elevation myocardial infarction (STEMI). This study aim was to determine and evaluate biomarkers of NET in the blood plasma of patients with acute myocardial infarction after COVID-19 disease. Material and Methods: Patients’ blood plasma samples were used in this study. 53 patients with acute MI (AMI) and with a history of COVID-19 disease were enrolled in the experimental group. The control group comprised 52 patients who had previously tested negative for COVID-19 disease. Quantitative ELISA method and quantitative fluorescence spectroscopy method was used to measure the concentration of NET biomarkers. The difference was considered statistically significant at the value of p < 0.05. Results: Patients of experimental group had significantly higher plasma MPO concentration compared to the control group (p = 0,049). The possibility of having AMI after COVID-19 disease was found to be up to 2,5 times higher with MPO blood levels greater than or equal to 42,81 ng/ml (vs < 42,81 ng/ml) (OR = 2,713, p = 0,022). Conclusions: The concentration of MPO was significantly higher in COVID-19 recovered patients who later experienced an acute myocardial infarction compared to those with no history of COVID-19 disease. A concentration of the neutrophil extracellular traps’ component MPO greater than or equal to 42,81 ng/ml (vs < 42,81 ng/ml) significantly contributes to the development of acute myocardial infarction after COVID-19 disease.