Brazauskaitė, Audronė

Psichosocialinių problemų grupė labai paplitusi vaikų ir paauglių tarpe. 2018 m. Pasaulio Sveikatos organizacija savo tyrimuose pažymi, kad psichosocialinių problemų paplitimas pasulyje paliečia 10-20 proc. vaikų ir paauglių. Psichosocialinės problemos įtakoja kasdieninę veiklą. Pasaulyje kilus COVID-19 pandemijai, ilgą laiką taikius nuotolinį ugdymą pradinėse klasėse, susiduriama su vaikų psichosocialinės adaptacijos mokykloje problemomis, grįžus prie tradicinio ugdymo būdo. Pagal R. Jusienės ir kt. (2021) vykdytą mokyklinio amžiaus vaikų elgesio ir emocinių sutrikimų rizikos tyrimą, vertintą Galių ir sunkumų klausimynu antrojo karantino dėl COVID-19 metu Lietuvoje, rezultatai pagal bendros sunkumų skalės įverčius 31,6 proc. vaikų elgesio ir emocijų problemos vertintinos kaip nukrypusios nuo normos. Tyrimo dalyviai – 514 septynių-keturiolikos metų vaikai (8). [...].

Tyrimo pagrindimas. 8–10 metų vaikams iškyla nemažai bendravimo problemų. Stipriausias šio amžiaus tarpsnio vaikų poreikis – noras būti pripažintam bendraamžių, jis galimai nustelbia kūrybinės saviraiškos poreikį (Jonynienė, 2013). Vidinė žmogaus disharmonija, išryškėjanti jaunesniojo mokyklinio amžiaus tarpsniu, vėliau gali sukelti emocinių, elgesio ir mokymosi problemų, socialinę dezadaptaciją (Juknienė, 2005). Galima daryti prielaidą, kad žema savivertė mažina kūrybinės saviraiškos poreikį, o dailės terapijos užsiėmimai turėtų padėti stiprinti asmens savivertę ir kūrybiškumą. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti 8–10 m. vaikų savivertės ir kūrybingumo sąsajas dailės terapijos procese. Uždaviniai – nustatyti: 1) 8–10 m. vaikų savivertės lygį; 2) 8–10m. vaikų kūrybingumo lygį prieš dailės terapiją ir po jos. Klausimas: kaip tarpusavyje siejasi tyrimo metodų analizės duomenys? Metodai. Tyrimas mišrus. Taikytas tyrėjos V.Oaklander (2014) sudarytas savivertės testas, E.E.Tunikʼo kūrybingumo metodika, formaliųjų elementų analizė, atvejo analizė ir grupinė dailės terapija, kurią sudarė 10 užsiėmimų. Rezultatai. Savivertės testo rodikliai parodė, kad tiriamosios grupės savivertė yra vidutinė. Kūrybingumo pokytis po dailės terapijos programos yra statistiškai reikšmingas (p< 0,05). Formaliųjų elementų analizės ir atvejo analizės rodikliai parodė teigiamą dailės terapijos poveikį tiriamųjų grupei. Išvados. Savivertės ir kūrybingumo teigiama dinamika, nustatyta remiantis formaliųjų elementų ir atvejo analizės metodikomis, parodė, kad dailės terapija yra paveiki stiprinant 8–10m. vaikų savivertę ir keliant jų kūrybingumo lygį. [...].

Tyrimo pagrindimas. Epilepsija nėra vien tik centrinės nervų sistemos ar smegenų sutrikimas, tai biologinė, psichologinė ir socialinė būklė (Scambler, 2011). Epilepsija sergantys vaikai turi didesnę riziką įgyti psichologinių sutrikimų (depresijos, nerimo ir dėmesio). Dailės terapijos taikymas epilesiją sergantiesiems padeda efektyviau išreišti jausmus ir juos suprasti (Shore, 2014). Deja, trūksta tyrimų, kurie gilintųsi į epilepsija sergančiųjų patirtis dailės terapijos metu. Tikslas – atskleisti ir aprašyti epilepsija sergančiųjų potyrius dailės terapijos metu. Klausimai: kokios epilepsija sergančiųjų patirtys vyrauja surinktuose teminės analizės duomenyse?; kokie formalieji dailės kūrinių elementai parodo tiriamųjų išgyvenimus?; kaip teminės analizės duomenys yra susiję su formaliais piešinio elementais? Metodai. Kokybinis tyrimas – jo metu tiriamiesiems buvo taikoma grupinė dailės terapija. Duomenys analizuojami teminės bei piešinių formaliųjų elementų analizės metodu. Rezultatai. Išanalizavus verbalinius duomenis, išryškėjo individualios tiriamųjų išgyenimo temos. Atlikus piešinių analizę, atrasti formalieji piešinio elementai, kuriais tiriamieji išreiškė savo išgyvenimus. Išvados. 1) teminės analizės duomenyse atskleisti epilepsija sergančiųjų potyriai yra vienatvė ir uždarumas sunkiomis akimirkomis bei nuolatinė įtampa, vidinė sumaištis; 2) tiriamųjų išgyvenimus rodo šie pasikartojantys formalūs piešinių elementai: vaizduojamos ribos, įrėminimai, juodos bei raudonos spalvos naudojimas, figūrinis bei abstraktus vaizdavimas, kompozicijos chaotiškumas, formų padrikumas ir nekonkretumas, ekspresyvumas, neužbaigtumas; 3) teminės analizės ir piešinio formaliųjų elementų analizės duomenys papildo vienas kitą. [...].

Regimosios-vaizduojamosios kūrybos rezultatas – paveikslas, skulptūra ar kita kūryba – tarsi tiltas, jungiantis autoriaus vidinį ir išorinį pasaulį. galimybė reikšti savo mintis vaizdais yra asmens prigimtinio kūrybiškumo bruožas. Žmogaus ontogenezėje stebimas kūrybiškumo ištakos palaiko vidinio ir išorinio pasaulio komunikaciją. Regėjimu gautą informaciją apie aplinką žmogus suvokia skirtingai, priklausomai nuo amžiaus, raidos, rasės, psichologinių, emocinių, sveikatos būklių. "Ką tu matai?" – esminis klausimas fenomenologinėje dailės terapijoje, kuris šiandien plačiai taikomas dailės terapijos praktikoje, siekiant apibrėžti ir konceptualizuoti žiūrėtojo matymą. Dailės terapijos procese dalyviai turi galimybę gauti nepatirtą dėmesį, palaikymą, pripažinimą bendro, sutelkto žvilgsnio į dailės kūrinį gilinimosi metu. Dailės terapijos metu simboliškai patiriami pamatiniai asmens egzistencijos poreikiai: saugi aplinka (saugumas kūrybiniame "konteineryje"), pirminio globėjo ir vaiko sąveika, priderintas žvilgsnis (dailės terapeuto ir dalyvio sąveika) bei priėmimas žvelgiant į kūrinį ir kt. Šiose saugaus "konteinerio" ribose, kaip kokiame alcheminiame inde, transformuojasi nepatirti, nesuvokti jausmai, patyrimai, santykiai, jie išgyvenami naujai. Neįsisąmonintos, nesuvoktos patirtys dailės terapijoje įgauna spalvą, formą, simbolį, vaizdinį ir tampa lengviau suvokiamos, priimamos. Dailės terapijoje sukurti vaizdiniai įkūnija mintis, jausmus, idėjas – tai, ką sunku įvardyti žodžiais. Vidinė patirtis tampa išoriškai matoma – tai dailės ir meno plačiąją prasme ypatumas. [...].

Modern art’s social engagement creates the conditions for reducing distinctions between different social groups, helps expand communication between them, increases capacities for self-expression, and promotes tolerance and humanism within society. Collaboration between the disabled person and the professional artist in the process of creating interdisciplinary modern artworks engenders personal changes in both the participants and observers of this process. The results of the study demonstrate that the creative process and pursuit of a common goal stimulate interpersonal exchange between the participants. Collaboration in the creative process leads disabled persons and artists to change their attitudes toward each other. Within the context of modern art, an individual with special needs becomes a full-fledged creator: her uniqueness and special needs become valuable. Artists absorb another way of seeing disabled people, discovering them as multi-faceted individuals. Different forms of modern art – performance, actions – are an appropriate means of working with special needs individuals because these forms break down barriers and invite the audience to interact. The study’s methodology is a practical experiment – a combination of social-artistic performance, art therapy methods, and phenomenological research.

Ar modernaus meno kūrybinis procesas yra tinkama erdvė siekti dalyvių socialinės sąveikos?. Ką patiria menininkai ir neįgalieji bendradarbiaudami kūrybinio proceso metu? Norint atsakyti į šiuos klausimus buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – atskleisti menininkų ir neįgaliųjų patyrimą kuriant bendrą performansą, aprašyti, kokias prasmes jie suteikia šiam reiškiniui. Performanso kūrimas vyko kūrybinėse dirbtuvėse 5 dienas. Jas organizavo "Menų terapijos centras" ir "Žmonių su negalia sąjunga". Kūrime ir pristatyme dalyvavo 15 menininkų ir neįgaliųjų. Jis buvo parodytas viešoje Vilniaus erdvėje. Tyrimui pasirinkti trys neįgalieji ir trys menininkai, kurių amžius nuo 20 iki 54 metų. Duomenys analizuoti fenomenologiniu tyrimo metodu, aprašytu Paulio Colaizzi 1978 metais. Duomenims rinkti naudotas giluminis pusiau struktūruotos interviu, nes jis labiausiai atitinka kokybinio fenomenologinio tyrimo idėją. [...].

Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas [1]. Tarptautinėje funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacijoje (TFK) neįgalumo sąvoka, kuria įvardinamas daugiamatis reiškinys. Kreipdamiesi į žmogų su negalia vieni vartoja terminą žmonės su negale (people with desabilities), kiti vartoja negalūs žmonės (disabled people) [2]. Kasmet Lietuvoje vidutiniškai nustatoma apie 30 tūkstančių naujų invalidumo atvejų. Apie du trečdaliai jų – darbingo amžiaus žmonės. Profesinės reabilitacijos svarbą reglamentuota neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Jame profesinė reabilitacija apibrėžiama kaip asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis poveikio priemonėmis [1]. Joje dalyvauja darbingo amžiaus neįgalieji. Lietuvos įstaigos – Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras, Valakupių reabilitacijos centras, dirbančios su neįgaliaisiais, atstatant jų darbinius, socialinius įgūdžius yra naudojusios dailės terapiją, bet nėra atliktą išsamesnių mokslinių tyrimų. Dienos centre „Šviesa“ nuo 1996 metų vyko saviraiškos užsiėmimai: dailės, keramikos, spalvotų vokų gamyba, paveikslų iš skiautinių gamyba. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija vykdo užimtumo terapiją, viena iš jos dalių dailės terapija. Apžvelgus kai kuriuos užsienio šalių straipsnius galiu apibendrinti, kad tyrimo tema nėra atlikta mokslinių tyrimų. Darbo tikslas Apžvelgti ir išanalizuoti literatūrą, Lietuvos duomenų bazes ir mokslinius straipsnius nagrinėjančius neįgaliųjų profesinę reabilitaciją ir dailės terapijos taikymą ne[...].

Šios metodinės rekomendacijos skirtos LSMU Medicinos akademijos Slaugos fakulteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto jungtinės studijų programos „Dailės terapija“ studentams, kurie magistro studijų programoje rengia baigiamąjį darbą. Magistro studijų baigiamąjį darbą studentai rašo savarankiškai, vadovaujant darbo vadovui, kuris skiriamas pagal šioje metodinėje priemonėje nurodytus reikalavimus. Pirmojoje šių metodinių rekomendacijų dalyje išdėstytos bendrosios nuostatos, antrojoje – pagrindinės sąvokos, studentų ir darbo vadovų funkcijos bei atsakomybė, trečiojoje – baigiamojo darbo rengimo ir gynimo tvarka, ketvirtojoje – pateikiami priedai, kuriuose yra titulinio lapo, turinio, literatūros sąrašo pavyzdžiai ir kiti dokumentai, reikalingi baigiamojo darbo rengimo kokybei ir parengimui užtikrinti. Tikimės, kad ši metodinė priemonė taps naudinga ir dažnai skaitoma, atsakys į daugelį studentams kylančių klausimų bei padės rasti tinkamus sprendimus rengiant baigiamąjį darbą.

„Menas žmogaus gerovei“ yra bandomasis projektas, kurį finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, siekdama didinti kultūros prieinamumą visoje šalyje. Kūrybinė partnerystė, projekte į bendrą veiklą suvienijusi meno, švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų sričių profesionalus, plėtoja naują požiūrį į meno svarbą bei sveikatos sampratą Lietuvoje. Vykdant projektą atliktas tyrimas, kurio metu siekta įvertinti, kaip menas ir meninė veikla veikia žmogaus psichosocialinę ir dvasinę gerovę. Šiame leidinyje pristatomi projekto „Menas žmogaus gerovei“ rezultatai. Tikimės, kad leidinys paskatins diskusiją apie meno bei sveikatos sąsajas ir bus impulsas imtis naujų projektų. Pirmoje leidinio dalyje aptariama socialinė meno praktika Lietuvoje, pateikiama Jungtinės Karalystės, Suomijos ir Prancūzijos kultūros, sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigų bei institucijų bendradarbiavimo patirtis, meno ir sveikatos sričių sąsajos valstybės politikoje, praktinėje organizacijų veikloje. Antroje dalyje aprašytas projekto „Menas žmogaus gerovei“ įgyvendinimas Vilniaus sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat Panevėžio senelių ir neįgaliųjų globos namuose, pateikti projekto metu atlikto tyrimo rezultatai. Trečioje dalyje, remiantis užsienio šalių ir projekto „Menas žmogaus gerovei“ vykdytojų įgyta patirtimi, pateikiama rekomendacijų, kaip vykdyti socialinius meno projektus. Viliamės, kad šios rekomendacijos bus naudingos kultūros vadybininkams, menininkams bei sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigų darbuotojams bei vadovams. Įgyvendinant projektą „Menas žmogaus gerovei“, buvo atliktas didelis darbas. Dėkojame projekto partneriams – VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikoms, VšĮ Centro poliklinikai, VšĮ Panevėžio šv. Juozapo globos namams, Lietuvos sveikatos moksl...[...].

Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie įvairių sutrikimų ir problemų turinčių vaikų ugdymą, integraciją, socializaciją. Tuo pat metu pripažįstama, kad nepakanka tik humanistinių šūkių tokių vaikų atžvilgiu. Prasmingam darbui reikalingos žinios. Daugelis praktikų ir teoretikų patvirtino, kad dailės užsiėmimai dažnai turi terapinį poveikį vaikų, taip pat ir specialiųjų poreikių vaikų gyvenime. Piešimo, taupymo metu vaikas turi galimybę išreikšti tai, kas jam svarbiausia. Jis vartoja įvairias raiškos priemones, kad apibendrintų ir "išsakytų" savo patyrimą. Taip lavėja kūrybingumas, pažinimas, gebėjimas stebėti, analizuoti. Kūrybinio proceso metu vaikas atsipalaiduoja, emocijos įgyja pusiausvyrą. Dėl šių priežasčių daugelio praktikų lūpose vis dažniau skamba terminas "dailės terapija". Dailės terapija – tai procesas, kuris atsiranda santykyje tarp kliento, meninio kūrinio ir dailės terapeuto. Dailės terapija – jauna specialybė, susiformavusi XXa. pabaigoje ir kurią įgyti reikalingos studijos (Dalley T. dailė kaip terapija, 2004, p. 222). Šio leidinio tikslas atsiliepti į poreikį, kurį pastebėjau bendraudama su darželio auklėtojomis, pradinių klasių mokytojais, specialiais pedagogais, socialiniais darbuotojais. Ši knyga skirta tiems praktikams, kurie pastėbėjo, kad kūryba, piešimas, tapyba gali būti ne tik "gražus paveikslas" ar estetinių įgūdžių lavinimas. Knygos tikslas – atskleisti dailės proceso terapinį pobūdį, kurį minėti specialistai galėtų taikyti savo darbe. Knygos skyrius apie normalios raidos vaiko piešimą nuo 1,5 iki 7-erių metų amžiaus yra bazinis, leidžiantis pažinti ir specialiųjų poreikių vaikų meninės raiškos pokyčius bei ypatumus. Trumpa dailės terapijos krypčių apžvalga turėtų supažindinti su dailės terapijos taikymo įvairove. Tikėtina, kad metodinė knygos dalis suteiks naujų kūrybinių idėjų taikant dail.