Lenkutis, Tadas

Širdies operacijas patiriantys pacientai – ypatinga tiriamųjų grupė, kuriems dėl operacijos pobūdžio ir dirbtinės kraujo apytakos taikymo bei su tuo susijusiais sisteminiais hemodinamikos svyravimais, metabolinėmis ir uždegiminėmis reakcijomis, nustatomi galvos smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikimai (GSKA). Jie siejami su įvairiomis pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis: uždelstu kognityvinių funkcijų atsistatymu, delyru ar išeminiu galvos smegenų insultu. Šios komplikacijos apsunkina ankstyvąjį pooperacinį periodą, didina kitų pooperacinių komplikacijų, pvz., krūtinkaulio nestabilumo, mediastinito ir kt., riziką, ilgina hospitalizacijos trukmę ir gali lemti ilgalaikę pacientų disfunkciją bei didesnį mirštamumą. Dalis pooperacinių neurologinių komplikacijų rizikos veiksnių yra sunkiai koreguojami, tačiau intraoperaciniai GSKA sutrikimai galėtų būti vienas iš potencialiai modifikuojamų rizikos veiksnių. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškių rekomendacijų, kaip klinikinėje praktikoje taikyti įrodymais pagrįstas GSKA stebėsenos ir korekcijos metodikas, todėl būtina toliau tirti jų sąsajas su pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis. Šio darbo tikslas - įvertinti galvos smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikimus aortos ir vainikinių arterijų jungčių suformavimo operacijų metu ir nustatyti jų reikšmę pooperacinių neurologinių komplikacijų išsivystymui. Šiame perspektyviniame tyrime nustatyta, kad galvos smegenų kraujo-takos autoreguliacijos sutrikimai širdies operacijų metu su dirbtine kraujo apytaka pasireiškė visiems pacientams, tačiau jų trukmė ir intensyvumas (dozė) reikšmingai skyrėsi. Daugiau nei pusei tiriamųjų pooperaciniu laiko-tarpiu buvo nustatytos neurologinės komplikacijos: uždelstas kognityvinių funkcijų atsistatymas, atminties sutrikimas, delyras ir išeminis galvos sme-genų insultas. Tyrimo rezultatai parodė, kad intraoperaciniai GSKA sutrikimai yra reikšmingai susiję su pooperaciniu atminties sutrikimu ir delyru. Gauti duomenys leidžia manyti, kad svarbus ne pats GSKA sutrikimo faktas, o jo trukmė ir intensyvumas, nes būtent šie rodikliai buvo susiję su poopera-cinėmis neurologinėmis komplikacijomis. Analizuojant rizikos ir prognozinius veiksnius nustatyta, kad amžius ir išsilavinimo trukmė buvo susiję tiek su pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis, tiek su GSKA sutrikimais. Tai leidžia juos laikyti svarbiais predisponuojančiais veiksniais. Be to, šiame tyrime detaliai įvertintas ir intraoperacinių arterinio kraujo dujų rodiklių poveikis minėtoms komplikacijoms. Vertinant pacientų kognityvines funkcijas, statistiškai reikšmingi skirtu-mai nustatyti analizuojant atskirus kognityvinių funkcijų domenus tam skirtais specifiškais neuropsichologiniais testais, o bendrieji vertinimo instru¬mentai („viskas viename“ tipo testai) reikšmingų skirtumų neparodė. Taip pat šiame tyrime nustatyta, kad pacientų GSKA individualios ribos skyrėsi ir dauguma atvejų neatitiko literatūroje aprašytų klasikinių teorinių ribų. Autoreguliacijos intervalas dažnai buvo siauresnis, todėl galima manyti, kad teorinių VAS ribų taikymas širdies operacijų metu gali neužtikrinti adek-vačios smegenų perfuzijos ir būti susijęs su pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis. Siekiant geriau suprasti gautų rezultatų reikšmę, būtinas jų detalesnis palyginimas su ankstesniais tyrimais ir esamu teoriniu požiūriu.

Cardioplegia is essential in cardiac surgery because it protects the myocardium from ischemic injury during purposefully created cardiac arrest. Myocardial ischemia is a progressive process in which metabolic and structural changes accumulate with increasing ischemia duration. Without timely reperfusion, these changes may become irreversible and ultimately lead to cell death. Since the inception of cardiac surgery, various strategies for myocardial protection have been developed based on two fundamental principles: hypothermia and modulation of electrochemical gradients with cardioplegic solutions. Although all cardioplegic solutions share the common goal of arresting the heart and limiting ischemic damage, no universal consensus exists regarding the optimal solution for all patient groups. As a result, numerous formulations and delivery strategies continue to be employed in clinical practice. The study evaluates the impact of different cardioplegic solutions (Del Nido, Custodiol HTK, St. Thomas) on mitochondrial respiratory pathway, gene expression, and cytokine responses in an immature rat heart model. Our research focuses on subcellular alterations in immature cardiomyocytes, as these represent the earliest detectable changes following cardioplegic intervention. The new detailed information obtained in immature myocardium using various cardioplegic solutions will be useful both globally and in Lithuania.

In the operating rooms and critical care conditions, hemodynamic monitoring is known to be very significant, so the precision and effectiveness of the methods for measuring hemodynamic parameters is equally important. Two famous approaches: the Fick and Thermodilution principles, are Gold Standards. The goal of this review is to explore the precision of these two methods in specific conditions.

Tyrimo tikslas: palyginti skirtingų kardioplegijos metodikų įtaką širdies aritmijų pasireiškimui poišeminiu periodu ligoniams, kuriems buvo atliekama aortovainikinių kraujagyslių jungčių suformavimo operacija DKA sąlygomis. Tyrimo uždaviniai: 1) Palyginti širdies veiklos atsistatymą poišeminiu periodu taikant kraujo arba kristaloidinę kardioplegiją; 2) Palyginti kalio koncentracijos kraujo serume kitimą atsižvelgiant į kardioplegijos rūšį; 3) Palyginti širdies ritmo sutrikimų dažnį ankstyvuoju pooperaciniu periodu taikant kraujo arba kristaloidinę kardioplegiją. Tyrimo dalyviai: tyrime dalyvavo pacientai, kuriems atlikta aortovainikinių kraujagyslių jungčių suformavimo operacija DKA sąlygomis naudojant kraujinę arba kristaloidinę kardioplegiją. Įtraukimo į tyrimą kriterijai: atliekama izoliuota AVJO, pacientų amžius 18 – 80 m., pacientai turintys gerą kairiojo skilvelio funkciją (IF ≥ 45% pagal Simpsoną). Į tyrimą neįtraukti pacientai, kuriems buvo atliekamos kompleksinės operacijos ar nustatytas didesnis negu I aortos vožtuvo nesandarumas. Metodai: išanalizuotos 203 ligos istorijos, pacientai suskirstyti į dvi grupes pagal kardioprotekcinio tirpalo pasirinkimą. Grupėje A taikyta kristaloidinė kardioplegija šaltu St.Thomas tirpalu (n = 169), grupėje B – šilto kraujo kardioplegija (n = 34). Tyrimo metu buvo vertintas širdies veiklos atsistatymas poišeminiu periodu, kalio koncentracijos kitimai, atsižvelgta į ritmo sutrikimus ankstyvuoju pooperaciniu periodu. Tyrimo rezultatai: pacientų grupės vertinant pagal priešoperacinius ir perioperacinius duomenis tarpusavyje statistiškai nesiskyrė (p ˃ 0,05). Širdies ritmas po aortos atspaudimo 81,28% atvejų buvo sinusinis, 17,7% buvo ritmo sutrikimas. Atsižvelgiant į kardioplegijos rūšies pasirinkimą sinusinis širdies ritmas poišeminiu periodu statistiškai reikšmingai dažniau stebėtas taikant kraujo kardioplegiją (p = 0,012). Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių grupių kalio koncentracijos prieš DKA nestebėta (p > 0,05). Vertinant kalio koncentraciją prieš ir po aortos atspaudimo, nustatytas reikšmingas skirtumas tarp kraujinės ir kristaloidinės kardioplegijų grupių (p < 0,05). 6,9% pacientų per 24 h po operacijos stebėtas širdies ritmo sutrikimas, tačiau tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Širdies ritmo sutrikimas po 24 h stebėtas 25,6% pacientų, jis visais atvejais buvo POPV ir statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė kristaloidinės kardioplegijos grupėje. Daugiausiai ritmo sutrikimų išsivystė 2 – 3 pooperacinę parą (p < 0,0001). Tyrimo išvados: 1) Sinusinis širdies ritmas poišeminiu periodu statistiškai reikšmingai dažniau stebimas taikant kraujo kardioplegiją (p = 0,012); 2) Kalio koncentracija prieš atspaudžiant aortą ir po jos atspaudimo buvo didesnė, kai buvo taikyta kraujinė kardioplegija (p < 0,05); 3) Lyginant kristaloidinės ir kraujinės kardioplegijų grupes ritmo sutrikimų dažnis per pirmąsias 24 h po operacijos statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p > 0,05). Pooperacinis prieširdžių virpėjimas vėliau nei po 24 h po operacijos dažniau pasireiškė kristaloidinės kardioplegijos grupėje (p = 0,05).

Autorius: Rokas Imbrasas Pavadinimas:Aukštos epidūrinės anestezijos įtaka kraujo netekimui, ankstyvame pooperaciniame laikotarpyje, ligoniams, kuriems buvo atlikta aortos – širdies vainikinių kraujagyslių nuosrūvių suformavimo operacija DKA (dirbtinės kraujo apytakos) sąlygomis. Tyrimo tikslas: Nustatyti aukštos epidūrinės anestezijos įtaką kraujo netekimui aktyvame pooperaciniame laikotarpyje ligoniams, kuriems atlikta aortos – širdies vainikinių kraujagyslių nuosrūvių suformavimo operacija DKA sąlygomis. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti aukštos epidūrinės anestezijos įtaką hematokrito ir hemoglobino dinamikai ligoniams, kuriems buvo atliekama VAAJO DKA sąlygomis. 2. Nustatyti aukštos epidūrinės anestezijos įtaką prarasto kraujo kiekiui ligoniams, kuriems buvo atlikta VAAJO DKA sąlygomis. 3. Nustatyti aukštos epidūrinės anestezijos įtaką kraujo komponentų panaudojimui ligoniams, kuriems buvo atliekama VAAJO DKA sąlygomis. Tyrimo dalyviai: tyrime dalyvavo 60 pacientų, kuriems buvo atliekama VAAJO DKA sąlygomis. Tyrimo metodika: buvo atskirtos dvi grupės: pacientai operuoti taikant bendrinę anesteziją ir kita grupė – pacientai operuoti taikant bendrinę ir epidūrinę anesteziją (kombinuota anestezija). Buvo vertinami operaciniai ir pooperaciniai kraujavimo ir krešėjimo rodikliai, kraujo komponentų panaudojimo dažnis. Gautų rezultatų analizė atlikta naudojantis „SPSS 23.0“ statistine programa. Reikšmingumo lygis vertintas kai p<0,05. Tyrimo rezultatai: Pacientų, operuotų naudojant bendrinę anesteziją ar kombinuotą anesteziją kraujo rodikliai: hemoglobino koncentracija ir hematokrito reikšmės operacijos metu ir po jos statistiškai nesiskyrė. Aktyvintas krešėjimo laikas nesiskyrė prieš DKA: KA 127,7 ± 17,7 BA 129,9 ± 14,7 ir intensyvios terapijos skyriuje: KA 128 ± 16,9 BA 137,7 ± 19,4. Taip pat buvo panaši kraujo panaudojimo tikimybė operacijos metu (TEA grupėje 6 kartus BA grupėje taip pat 6 kartus). Buvo pastebėta, kad praėjus 12h po operacijos netekto kraujo kiekis buvo 100ml didesnis TEA grupėje nei BA grupėje, tačiau įvertinus duomenis pagal Stjudento kriterijų, tai buvo statistiškai nereikšminga. Kraujo netekimas operacijos metu KA 486.7±130.6 BA 488.3±173 6h po operacijos KA 746.7±220.4 BA 752.5±186 12h po operacijos KA 1020.7±217.4 BA 910.8±213.3. Netekto kraujo kiekis praėjus 6h po operacijos ir jos metu statistiškai taip pat nesiskyrė. Tyrimo išvados: Kombinuotos anestezijos metu hematokrito reikšmė ir hemoglobino koncentracija buvo mažesnės nei atliekant operaciją bendrine anestezija, tačiau statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Aukštos epidūrinės anestezijos metu netekto kraujo kiekis buvo didesnis nei atliekant tą pačia operaciją taikant bendrinę anestezija, tačiau statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Kraujo komponentų panaudojimui aukšta epidūrinė anestezija neturėjo įtakos.