Lenkutis, Tadas

Širdies operacijas patiriantys pacientai – ypatinga tiriamųjų grupė, kuriems dėl operacijos pobūdžio ir dirbtinės kraujo apytakos taikymo bei su tuo susijusiais sisteminiais hemodinamikos svyravimais, metabolinėmis ir uždegiminėmis reakcijomis, nustatomi galvos smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikimai (GSKA). Jie siejami su įvairiomis pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis: uždelstu kognityvinių funkcijų atsistatymu, delyru ar išeminiu galvos smegenų insultu. Šios komplikacijos apsunkina ankstyvąjį pooperacinį periodą, didina kitų pooperacinių komplikacijų, pvz., krūtinkaulio nestabilumo, mediastinito ir kt., riziką, ilgina hospitalizacijos trukmę ir gali lemti ilgalaikę pacientų disfunkciją bei didesnį mirštamumą. Dalis pooperacinių neurologinių komplikacijų rizikos veiksnių yra sunkiai koreguojami, tačiau intraoperaciniai GSKA sutrikimai galėtų būti vienas iš potencialiai modifikuojamų rizikos veiksnių. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškių rekomendacijų, kaip klinikinėje praktikoje taikyti įrodymais pagrįstas GSKA stebėsenos ir korekcijos metodikas, todėl būtina toliau tirti jų sąsajas su pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis. Šio darbo tikslas - įvertinti galvos smegenų kraujotakos autoreguliacijos sutrikimus aortos ir vainikinių arterijų jungčių suformavimo operacijų metu ir nustatyti jų reikšmę pooperacinių neurologinių komplikacijų išsivystymui. Šiame perspektyviniame tyrime nustatyta, kad galvos smegenų kraujo-takos autoreguliacijos sutrikimai širdies operacijų metu su dirbtine kraujo apytaka pasireiškė visiems pacientams, tačiau jų trukmė ir intensyvumas (dozė) reikšmingai skyrėsi. Daugiau nei pusei tiriamųjų pooperaciniu laiko-tarpiu buvo nustatytos neurologinės komplikacijos: uždelstas kognityvinių funkcijų atsistatymas, atminties sutrikimas, delyras ir išeminis galvos sme-genų insultas. Tyrimo rezultatai parodė, kad intraoperaciniai GSKA sutrikimai yra reikšmingai susiję su pooperaciniu atminties sutrikimu ir delyru. Gauti duomenys leidžia manyti, kad svarbus ne pats GSKA sutrikimo faktas, o jo trukmė ir intensyvumas, nes būtent šie rodikliai buvo susiję su poopera-cinėmis neurologinėmis komplikacijomis. Analizuojant rizikos ir prognozinius veiksnius nustatyta, kad amžius ir išsilavinimo trukmė buvo susiję tiek su pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis, tiek su GSKA sutrikimais. Tai leidžia juos laikyti svarbiais predisponuojančiais veiksniais. Be to, šiame tyrime detaliai įvertintas ir intraoperacinių arterinio kraujo dujų rodiklių poveikis minėtoms komplikacijoms. Vertinant pacientų kognityvines funkcijas, statistiškai reikšmingi skirtu-mai nustatyti analizuojant atskirus kognityvinių funkcijų domenus tam skirtais specifiškais neuropsichologiniais testais, o bendrieji vertinimo instru¬mentai („viskas viename“ tipo testai) reikšmingų skirtumų neparodė. Taip pat šiame tyrime nustatyta, kad pacientų GSKA individualios ribos skyrėsi ir dauguma atvejų neatitiko literatūroje aprašytų klasikinių teorinių ribų. Autoreguliacijos intervalas dažnai buvo siauresnis, todėl galima manyti, kad teorinių VAS ribų taikymas širdies operacijų metu gali neužtikrinti adek-vačios smegenų perfuzijos ir būti susijęs su pooperacinėmis neurologinėmis komplikacijomis. Siekiant geriau suprasti gautų rezultatų reikšmę, būtinas jų detalesnis palyginimas su ankstesniais tyrimais ir esamu teoriniu požiūriu.

Cardioplegia is essential in cardiac surgery because it protects the myocardium from ischemic injury during purposefully created cardiac arrest. Myocardial ischemia is a progressive process in which metabolic and structural changes accumulate with increasing ischemia duration. Without timely reperfusion, these changes may become irreversible and ultimately lead to cell death. Since the inception of cardiac surgery, various strategies for myocardial protection have been developed based on two fundamental principles: hypothermia and modulation of electrochemical gradients with cardioplegic solutions. Although all cardioplegic solutions share the common goal of arresting the heart and limiting ischemic damage, no universal consensus exists regarding the optimal solution for all patient groups. As a result, numerous formulations and delivery strategies continue to be employed in clinical practice. The study evaluates the impact of different cardioplegic solutions (Del Nido, Custodiol HTK, St. Thomas) on mitochondrial respiratory pathway, gene expression, and cytokine responses in an immature rat heart model. Our research focuses on subcellular alterations in immature cardiomyocytes, as these represent the earliest detectable changes following cardioplegic intervention. The new detailed information obtained in immature myocardium using various cardioplegic solutions will be useful both globally and in Lithuania.

Šeimos gydytojo užduotis - užtikrinti veiksmingą arterinio kraujospūdžio ir dislipidemijos kontrolę, taip pat aktyviai formuoti sveikos gyvensenos įpročius, skatinti fizinį aktyvumą ir subalansuotą mitybą. Visa tai padeda mažinti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, tokių kaip miokardo infarktas, krūtinės angina, aortos disekcija, pasireiškimo arba pasikartojimo riziką. Aortos disekacija yra gyvybei pavojinga širdies ir kraujagyslių sistemos liga, kuriai būtina skubi medicinos pagalba. Dažniausiai ši patologija nustatoma 60-80 metų pacientams. Aortos disekacijos riziką didina keli predisponuojantys veiksniai: arterinė hipertenzija, aterosklerozė ir įvairios jungiamojo audinio ligos, šie veiksniai didina aortos sienelės įtampą arba skatina jos struktūrinį irimą. Straipsnyje pateikiamas klinikinis aortos disekacijos atvejis. Aprašomas pacientas - vyras, kuriam nustatyta šios būklės rizikos veiksnių. Gydymo eiga buvo sudėtinga, pasireiškė perioperacinės komplikacijos.

Introduction Postoperative delirium affects up to 60% of cardiac surgical patients. No reliable gold standard method exists for preventing delirium after cardiac surgery. An example of patient-personal monitoring is cerebral autoregulation (CA). This study aims to highlight the personal monitoring of patients' cerebral autoregulation and to determine its relationship with postoperative delirium. Additionally, it seeks to test the hypothesis that the duration of CA impairment influences the onset of postoperative delirium. Methods A prospective study was conducted in 2021-2023. After approval of the Ethics Committee and with the patient's written consent, 104 adult patients undergoing elective coronary artery bypass graft (CABG) with cardiopulmonary bypass (CPB) surgery were enrolled. To diagnose possible delirium, all patients underwent a Confusion Assessment Method for the Intensive Care Unit (CAM-ICU) test. CA monitoring using transcranial Doppler was performed. CA status index - Mx was recorded. Results Our study found that 12.5% of patients were diagnosed with delirium after on-pump CABG surgery. The total duration of cerebral autoregulation impairment (TCAI) was longer in the delirium group, 4783.0 seconds versus 4204.5 seconds (p = .047), with a cut-off at 4380 s. Longer cardiopulmonary bypass (CPB) leads to prolonged CA impairment (p < .001). The mean arterial pressure (MAP) during CPB was 69.67 mmHg in the non-delirium group and 74.91 mmHg in the delirium group (p = .001), with a cutoff at 73.669 mmHg. Conclusions CA impairment is crucial for delirium development after cardiac surgery. The duration of the TCAI event increases the risk of delirium.

Background: The bleeding in cardiac surgery remains a significant clinical problem. There is no "gold standard" method to quantify blood loss. Traditional measurement of drainage volume often underestimates or overestimates, as it does not consider the type of fluid. We hypothesized that blood loss could be more accurately calculated using the Hb/kg index in terms of haemoglobin (Hb) mass loss per kilogram of the patient's body mass. This study aimed to Objective To develop a novel approach for calculating actual blood loss using the Hb/kg index. Methods: This single-center prospective study included 195 patients who underwent cardiac surgery between October 2023 and November 2024. The Hb/kg index was calculated based on intraoperative Hb loss, Hb loss via chest tubes, packed red blood cell transfusions and patient weight. Eighty-six additional clinical predictors were analyzed using conventional statistics and machine learning algorithms. Predictors with statistically significant Spearman correlations were included for further analysis. Results: Lasso regression achieved the best overall performance in predicting Hb/kg index. It yielded the lowest mean squared error (0.08 ± 0.04), mean absolute percentage error (0.18 ± 0.10), with the highest correlation (0.92 ± 0.06) and R² score (0.82 ± 0.13). BMI showed a significant negative relationship (-0.018, p < 0.001). Postoperative Hb and haematocrit values had negative correlation (-0.69, p < 0.001 and -0.07, p < 0.015), while initial Hb was positively correlated (0.85, p < 0.001). Conclusions: This method provides a more reliable and clinically relevant tool to calculate actual blood loss and allows for a more precise assessment and treatment.

Background There is no universally accepted definition of perioperative blood loss in cardiac surgery. Existing methods are based on chest tube output and are not normalised for patient weight. Objective To validate machine learning-derived blood loss severity clusters based on a haemoglobin mass loss per kilogram (Hb/kg index). Methods This single-center prospective study included 195 patients undergoing cardiac surgery between October 2023 and November 2024. Three clusters derived using K-Medoids were mapped to the Hb/kg index to define cut-offs. Cluster discrimination was assessed by receiver operating characteristics (ROC) analysis (area under the curve (AUC)). Group comparisons were performed using analysis of covariance adjusted for age and gender. Associations between the Hb/kg index and clinical outcomes, including transfusion requirements and complications were analysed using Chi-square tests and adjusted two-way Analysis of Covariance (ANCOVA). Results Clustering identified three groups (Mild, Moderate, Severe) defined by optimal Hb/kg thresholds of 1.72 and 2.10. The Severe cluster demonstrated strong discriminative performance (AUC = 0.790, 95% confidence interval 0.721-0.859). Chest tube output did not differ significantly between clusters (= 0.097), while haemoglobin mass loss through chest tubes demonstrated a significant effect (p = 0.011). Conclusions The Hb/kg Index is a validated, data-driven, objective metric for perioperative blood loss, offering greater precision than traditional chest tube drainage volume. It effectively stratifies bleeding severity and identifies high-risk patients with lower BMI.

Postoperative bleeding following cardiopulmonary bypass (CPB) remains a significant challenge.Although viscoelastic testing is increasingly used, the relative contributions of fibrinogen, platelet count and clot firm-ness to blood loss remain debated. We evaluated the diagnostic accuracy of thromboelastometry (ROTEM) comparedwith platelet aggregometry (PA) and standard tests, using the Hb/kg index to quantify blood loss.

Pilvinė aortos aneurizma (PAA) – tai patologinis aor­tos sienelės išsiplėtimas pilvo srityje, dažnai besimp­tomis, tačiau plyšimo atveju galintis sukelti itin didelį mirtingumą. Dėl sudėtingos chirurginės intervencijos ir reikšmingų kraujotakos pokyčių operacijos metu tampa būtina nuolatinė išplėstinė hemodinamikos stebėsena. Šiam tikslui gali būti naudojama impedanso kardiogra­fija – neinvazinis, paprastas ir ekonomiškas metodas, lei­džiantis realiu laiku vertinti širdies ir kraujagyslių būseną. Tyrimo tikslas buvo įvertinti hemodinamikos pokyčius skirtingose pilvinės aortos aneurizmos operacijos fazėse, pasitelkiant impedanso kardiografiją. LSMUL Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje 2023–2024 m. atliktas retrospektyvus tyrimas, į kurį buvo įtraukti keturi vyresnio amžiaus vyrai, kuriems atliktos planinės atviros pilvo aortos protezavimo operacijos. Tyrimo metu buvo analizuojamas minutinis širdies tūris, aortos užspau­dimo trukmės ir kraujo netekimo duomenys. Rezultatai atskleidė, kad didžiausi minutinio širdies tūrio svyravimai buvo stebimi po aortos atspaudimo pirmoje kojoje 9,5 ± 4,0 L/min. Minutinio širdies tūrio pokyčiai skirtingais pilvinės aortos aneurizmos operacijos etapais statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p = 0,21). Netekto kraujo kiekis operacijos metu siekė – 700 ± 212 ml, o aortos užspau­dimo trukmė vidutiniškai buvo 58,8 ± 23,0 minutės.

Background: Giant descending thoracic aortic aneurysm (GDTAA) is a rare vascular disease char-acterized by an aortic diameter exceeding 10 cm. GDTAA carries a significant risk of rupture and mortality and requires timely diagnosis and intervention. Despite the clinical severity of the disease, the literature on GDTAA remains sparse, particularly in cases with extreme aneurysmal dilatation. Case Presentation: We present the case of a 68-year-old man with a GDTAA of 14.08 × 10.04 cm, one of the largest ever reported. The patient initially presented with recurrent syncope, chronic cough and fatigue. Imaging studies, including Computed Tomography (CT) angiography, revealed a massive aneurysmal dilatation in the distal post-arch segment of the descending aorta with compression of the trachea and bronchi. The patient underwent a successful open surgical repair with a Dacron graft and simultaneous Coronary Artery Bypass Grafting (CABG). Postoperative complications included respiratory acidosis, emphysema and transient haemodynamic instability, which were effectively treated. The patient was discharged in a stable condition on the tenth postoperative day. Conclusion: This case highlights the importance of early recognition and surgical intervention in GDTAA in order to prevent catastrophic consequences. Comprehensive preoperative evaluation, careful surgical plan-ning and attentive postoperative care are essential for optimal recovery. Our results emphasise the importance of modern imaging techniques for accurate anatomical assessment and risk stratification in patients with extreme aneurysm growth. Further research is needed to establish standardised protocols for the treatment of GDTAA.

Introduction: Refractory vasoplegic shock affects 5 – 25% of patients after cardiac surgery with cardiopulmonary bypass (CPB) and is often resistant to conventional therapies for shock therefore increasing the risk of complications associated with prolonged ICU hospitalization and mortality (1, 2). Norepinephrine and epinephrine have been the standard of care for vasoplegic shock, but unique pharmacology and its lack of inotropic activity suggests vasopressin as the first line drug for patients with vasoplegic shock (3). Objectives: analyze the case for better understanding of vasoplegic shock and its clinical manifestation in the patient; evaluate vasopressin and non-vasopressin alternatives on the clinical and patient-centered outcomes of vasoplegic shock in adult intensive care unit patients. Materials and methods: The study analyzes a case in which vasopressin was used to treat refractory vasoplegic shock in the early postoperative period after cardiopulmonary bypass surgery. All available data are analyzed: disease and nursing histories, test results and other medical documentation. The results of the clinical case are compared with the latest scientific literature. Results: Norepinephrine and epinephrine, used as fist line treatment, did not give the expected effect. Extracorporeal membrane oxygenation and a left ventricular replacement device were supportive measures used in this patient to stabilize hemodynamics and temporarily replace cardiac output; vasopressin was the drug that started to improve patient’s condition Conclusions: this case report study concludes that vasoplegic shock after cardiopulmonary bypass surgery is a complex pathology that may cause a bad outcome for the patient and a lot of challenges for the physicians. Standard of care drugs such as norepinephrine and epinephrin play a role in the treatment of it, but vasopressin is crucial for the managing of refractory vasoplegic shock and improve patient's outcome.