Veličkienė, Džilda
Item type:ETD, [Prediction of Insulin Therapy in Women with Gestational Diabetes]Darbo autorius: Viltė Urbonavičiūtė Darbo mokslinis vadovas: prof. Džilda Veličkienė Darbo pavadinimas. Insulino terapijos poreikio prognozavimas sergančioms nėščiųjų diabetu. Įžanga. Nėščiųjų diabetas (ND) Lietuvoje diagnozuojamas, jei pirmojo antenatalinio vizito metu veninėje plazmoje nustatoma glikemija nevalgius yra didesnė nei 5,1 mmol/l arba 24-28 nėštumo savaitę atliekant trijų taškų gliukozės toleravimo mėginį glikemija nevalgius 5,1-6,9 mmol/l, 1 val. po 75 g gliukozės ≥ 10,0 mmol/l, 2 val. po 75 g gliukozės 8,5-11,0 mmol/l. Gera glikemijos kontrolė gali sumažinti nepageidaujamų nėštumo komplikacijų riziką vaisiui. Laiku paskirta insulino terapija yra svarbi ir veiksnių, leidžiančių prognozuoti insulino terapijos poreikį, žinojimas gali sumažinti riziką pavėluotai skirti gydymą, atitinkamai planuojant tam tikros grupės nėščiųjų priežiūrą, stebėseną ir taip sumažinat nepalankių nėštumo išeičių dažnį. Darbo tikslas. Nustatyti veiksnius, leidžiančius prognozuoti insulino terapijos poreikį sergančioms nėščiųjų diabetu. Darbo uždaviniai. 1. Įvertinti, ar skyrėsi nėščiosios amžius, KMI, AKS, ankstesnės nėštumo baigtys, nėštumo skaičius, 2 tipo cukrinio diabeto (CD) dažnis artimiems giminaičiams moterims, kurioms nėštumo laikotarpiu iki gimdymo buvo gydymo insulinu poreikis siekiant tikslinių glikemijų arba geros glikemijos kontrolės, lyginant su moterimis, kurioms gera glikemijos kontrolė iki gimdymo buvo užtikrinta tik dieta ir gyvensenos keitimu. 2. Nustatyti, ar skyrėsi gydymo insulinu poreikis nėštumo metu moterims, kurioms ND diagnozė buvo patvirtinta I nėštumo trimestre lyginant su tomis nėščiosiomis, kai ND diagnozė patvirtinta II ar III trimestre. 3. Nustatyti ryšį tarp gydymo insulinu poreikio nėštumo metu priklausomai ir suteiktų CD slaugytojos konsultacijų skaičiaus, nėščiosios gyvenamosios vietos. 4. Nustatyti rizikos veiksnius, leidžiančius prognozuoti gydymo insulinu poreikį nėštumo laikotarpiu moterims sergančioms ND. Metodika. Buvo atlikta 194 pacienčių, kurioms diagnozuotas ND ir kurios gydytos LSMUL medicininės dokumentacijos analizė. Tyrimo metu buvo rinkta informacija apie tiriamųjų amžių, KMI, šeiminę CD anamnezę, gretutines ligas, ND diagnozavimo trimestrą, ND gydymą, buvusių nėštumų baigtis, slaugytojų konsultacijų skaičius ir kiti veiksnius ir duomenys surašyti į Excel programoje sudarytą lentelę. Tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant statistinių programų paketą ,,SPSS for Windows 29.0ˮ ir (angl. Statistical Package for Social Sciences) ir Microsoft 365® kompiuterinę programą.
Rezultatai. Beveik trečdalis tiriamųjų buvo normalaus svorio (29,4 %) arba nutukusios (30,4%). Antsvorį turėjo 40,2%. Tyrimo rezultatai parodė, kad insulino terapijos poreikį turėjo daugiau kaip ketvirtadalis antsvorio turėjusių bei daugiau kaip penktadalis nutukusių, sergančiųjų ND. Nustatyta, kad normalaus svorio nėščiosiosms statistiškai reikšmingai rečiau buvo reikalinga insulino terapija lyginant su turinčiomis antsvorio ir nutukusiomis (p<0,05). Daugiau kaip trečdalis šiame tyrime dalyvavusių moterų patyrė vieną nėštumą (36,1%). Tris ir daugiau nėštumų turėjo beveik trečdalis tiriamųjų (30,4%), o 33,5% moterų patyrė du nėštumus. Tyrimo metu nustatyta, kad beveik dviejų trečdalių nėščiųjų AKS buvo normalus (64,9%). Tačiau beveik penktadaliui moterų AKS buvo padidėjęs (18,6%). Kaip parodė gauti rezultatai, ND sergančioms moterims, kurių AKS buvo padidėjęs, statistiškai reikšmingai dažniau nustatytas insulino terapijos poreikis lyginant su turinčiomis normalų AKS ir normalų padidėjusį AKS (p<0,05). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 28,8% turėjusių tris ir daugiau nėštumų nustatytas insulino terapijos poreikis, ir ši grupė buvo statistiškai reikšmingai didesnė nei moterų, kurioms tai buvo antras nėštumas (p<0,05). Palyginus insulino terapijos poreikį pagal ankstesnių nėštumų baigtis nustatyta, kad moterims, kurios turėjo insulino terapijos poreikį statistiškai reikšmingai dažniau ankstesnis nėštumas baigėsi vaisiaus žūtimi, lyginant su moterimis, kurioms glikemija kontroliuota dietà ir gyvensenos keitimu (p<0,05). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad ND sergančioms moterims, kurios nesikonsultavo su CD slaugytoja, statistiškai reikšmingai dažniau pasireiškė insulino terapijos poreikis lyginant su CD slaugytojos konsultuotomis moterimis (p<0,05). Išvados. 1. Moterims, sergančioms ND, kurioms gerai glikemijos kontrolei užtikrinti reikėjo gydymo insulino dažniau turėjo didesnį kūno masės indeksą, padidėjusį arterinį kraujo spaudimą, blogas ankstesnės nėštumo baigtis, lyginant su moterimis, kurioms gera glikemijos kontrolė iki gimdymo buvo užtikrinta tik dieta ir gyvensenos keitimu. CD dažnis artimų giminaičių tarpe šiose grupėse nesiskyrė. 2. Nustatyta tendencija, jog ND diagnozuojant II trimestre insulino poreikis gerai glikemijos kontrolei užtikrinti dažnesnis nei ND diagnouojant I trmestre.
3. Nustatytas ryšys tarp bent 1-3 CD slaugytojų konsultacijų skaičiaus ir mažesnio gydymo insulinu poreikio. Gyvenamoji vieta reikšmingos įtakos neturi. 4. Apibendrinant galima teigti, jog KMI, AKS, nėštumų skaičius, blogos nėštumų baigtys bei CD slaugytojų konsultacijų skaičius gali prognozuoti insulino poreikį moterims, nėštumo metu sergančioms ND.44 2 Item type:ETD, [The Short–Term Consequences of Gestational Diabetes for the Mother and Child, Based on the Data of Patients Treated at the Lithuanian University of Health Sciences Hospital in 2021–2022]Gabija Šiušaitė. Nėščiųjų diabeto (ND) artimosios pasekmės motinai ir vaikui, remiantis LSMU ligoninėje (LSMUL) 2021 – 2022 m. gydytų pacienčių duomenimis. Tyrimo tikslas: Įvertinti LSMUL Kauno klinikose (KK) 2021 – 2022 m. gydytų pacienčių, sergančių ND, artimąsias pasekmes motinai ir vaikui. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti ND artimųjų pasekmių dažnį moterims, gydytoms III lygio universitetinėje ligoninėje 2021 – 2022 m. 2. Nustatyti ND artimųjų pasekmių dažnį vaikui, kurių mamos dėl ND gydytos III lygio universitetinėje ligoninėje 2021 – 2022 m. 3. Įvertinti artimąsias pasekmes motinai ir vaikui pagal ND diagnozės nustatymo laiką. 4. Įvertinti artimąsias pasekmes motinai bei vaikui pagal ND gydymą, rekomendacijų laikymąsi, priežiūrą, glikemijos kontrolę, insulino dozę. 5. Įvertinti artimąsias pasekmes motinai bei vaikui pagal mamos amžių, antropometrinius rodiklius, akušerinę ir šeiminę anamnezę. Tyrimo metodai. Atliktas retrospektyvinis tyrimas, į kurį įtraukta 300 nėščių moterų, kurioms 2021–2022 m. diagnozuotas ND, bent 1 kartą buvo konsultuotos endokrinologo LSMUL KK bei gimdė LSMUL KK. Reikalingi duomenys surinkti iš medicininės dokumentacijos. Duomenų analizei naudotas IBM SPSS statistinis paketas. Statistiškai reikšmingi skirtumai, kai p < 0,05, tendencija, kai p < 0,15. Tyrimo rezultatai. Bent 1 komplikacija nustatyta 118 (39,3%) motinų, kurioms diagnozuotas ND, bei 97 (32,3%) jų vaikams. Nustatyta tendencija, kad ND diagnozavus vėlesniu nėštumo periodu, dažniau stebėtos komplikacijos (p=0,133). Skirtumų motinos ir vaiko komplikacijoms taikant skirtingą ND gydymą nerasta. Išaiškinome, kad moterys, kurios pas ginekologą lankėsi 1–2 kartus, dažniau gimdė prieš laiką (p=0,039), o nustačius hipertenziją (p=0,002), distociją (p=0,021) – dažniau gydytos stacionare. Nustatyta tendencija, kad tos moterys, kurios dažniau konsultuotos endokrinologo, rečiau patyrė komplikacijas (p=0,054). Stebėta tendencija, kad hiperglikemija I-me trimestre dažniau lėmė komplikacijas vaikui (p=0,083), o I-me (p=0,071), II-me (p=0,099) ir III-me (p=0,084) – mamai. Išaiškinta tendencija, kad sunkesnės eigos ND gydymui buvo reikalinga didesnė insulino dozė nustačius bent 1 mamos komplikaciją (p=0,143). Nustatyta tendencija, kad moterims, kurioms buvo komplikacijų, amžius buvo vyresnis (p=0,083) bei jos dažniau turėjo nepalankią akušerinę anamnezę (p=0,061). Vyresnio amžiaus motinoms dažniau stebėtas polihidroamnionas (p=0,022). Mamos (p=0,010) ir vaiko (p=0,003) komplikacijų dažnis buvo didesnis, esant per dideliam AKS. Nustatyta tendencija priešlaikinį gimdymą (p=0,092) bei hipotrofiją (p=0,047) stebėti dažniau su per dideliu mamos AKS. Motinos (p=0,02) ir vaiko (p=0,043) komplikacijų dažnis esant didesniam mamos kūno svoriui buvo didesnis. Didesnis KMI nustatytas dažniau toms, kurioms buvo hipertenzija (p=0,052), gimdymas užbaigtas atliekant CPO (p=0,039). Išaiškinta, kad komplikacijos vaikui buvo dažnesnės, kai šis nėštumas buvo 3 ar vėlesnis (p=0,016), mama sirgo ND ankstesnių nėštumų metu (p=0,139) bei buvo CD atvejų šeimoje (p=0,109). Tyrimo išvados. 1. Motinos komplikacijos pasireiškė 39,3 % nėščiųjų, sirgusių nėščiųjų diabetu. 2. Komplikacijos nustatytos 32,3 % vaikų, kurių mamos sirgo nėščiųjų diabetu. 3. Nustatyta tendencija vaiko komplikacijoms pasireikšti dažniau, kai nėščiųjų diabetas buvo diagnozuotas vėlesniu nėštumo laikotarpiu. 4. Komplikacijų dažnis motinai ir vaikui taikant skirtingą nėščiųjų diabeto gydymą nesiskyrė. Stebėta tendencija, kad tos moterys, kurios endokrinologo konsultuotos dažniau, rečiau patyrė komplikacijas. Nustatyta tendencija, jog esant hiperglikemijai I–me trimestre – dažnesnės vaiko, o I–me, II–me ir III– me trimestruose – mamos komplikacijos. Išaiškinta tendencija, kad dėl sunkesnės nėščiųjų diabeto eigos vartojant didesnę insulino dozę buvo dažniau nustatomos komplikacijos motinai. 5. Motinos komplikacijos nustatytos dažniau esant didesniam kūno svoriui, per dideliam kraujo spaudimui, o tendencija dažnesnėms mamos komplikacijos – esant vyresniam amžiui, nepalankiai akušerinei anamnezei. Vaiko komplikacijos stebėtos dažniau esant padidėjusiam motinos kraujo spaudimui, didesniam kūno svoriui, vėlesniam nėštumui, o tendencija dažnesnėms vaiko komplikacijos – esant nėščiųjų diabetui anamnezėje, cukriniam diabetui šeimoje.
67 7 Item type:Publication, [Evaluation of Insulin Resistance Risk Factors and Outcomes in Diabetic Population]doctoral thesis[2022][R1][M001][181]; ; Kaunas :: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Akademinė leidyba,, 2022-08-23Atsparumas insulinui (AI) literatūroje nusakomas kaip egzogeninio ar endogeninio insulino negebėjimas padidinti gliukozės įsisavinimo ir panaudojimo. AI kai kuriems sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu (2TCD) progresuoja iki sunkių formų, taip pat atsiranda sergantiesiems 1 tipo cukriniu diabetu (1TCD). To priežasčių ir pasekmių detali analizė nėra atlikta. Šio darbo tikslas buvo įvertinti atsparumo insulinui rizikos veiksnius ir pasekmes sergantiesiems 1 ir 2 tipo cukriniu diabetu. Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti 1TCD sergančiųjų AI raišką (pagal aGDI lygį) ir metabolinio sindromo (MS) dažnį priklausomai nuo tiriamųjų demografinių rodiklių ir kitų veiksnių. 2. Įvertinti 1TCD sergančiųjų mikro ir makrokraujagyslinių komplikacijų ryšį su AI pagal aGDI lygį. 3. Įvertinti demografinių rodiklių, ligos eigos, mitybos ir fizinio aktyvumo sąsajas su sunkiu AI sergantiesiems 2TCD. 4. Palyginti 2TCD sergančiųjų ir nesergančiųjų cukriniu diabetu kontrolės grupės molekulinio žymens miR-107 raišką, bei įvertinti miR-107 sąsajas su AI, tiriamųjų amžiumi, lytimi, kūno masės indeksu ir lipidais. 5. Įvertinti 2TCD sergančiųjų mikro ir makrokraujagyslinių komplikacijų, MS, pažintinių funkcijų sutrikimų dažnį bei visceralinių riebalų kiekį lengvo ir sunkaus AI grupėse. Metodika. Atlikti du atskiri tyrimai: 1TCD sergančiųjų skerspjūvio tyrimas ir sergančiųjų 2TCD atvejo kontrolės tyrimas. AI vertintas pagal klinikinius (insulino paros poreikis) ir laboratorinius rodiklius (HOMA-IR ir apskaičiuotą gliukozės dispozicijos indeksą (aGDI)). Netiesiogiai AI nurodantys rodikliai lyginti su sergančiųjų diabetu demografiniais, antropometriniais rodikliais. Vertinta molekulinio žymens miR-107 raiška 2TCD sergančiųjų imtyje ir ryšys su AI. Vertintos mikro, makrokraujagyslinės pasekmės, metaboliniai rodikliai, jų sąsajos su AI. 2TCD sergantiesiems įvertintos ir pažintinės funkcijos pagal MoCA klausimyną. Rezultatai ir išvados. 1. Daugiau nei trečdaliui 1TCD nustatytas AI, įvertintas kai aGDI vertė žemesnė nei 6,4 mg/kg/min. ir metabolinis sindromas (MS). Žemesnis aGDI stebėtas nutukusiems, rūkantiems, vyresniems nei 50 metų vyrams, sergantiems CD ilgiau nei 10 metų. 2. 1TCD sergantiems ir AI turintiems pacientams cukrinio diabeto kontrolė buvo blogesnė, dažniau nustatytos visos mikrokraujagyslinės komplikacijos bei arterinė hipertenzija ir kitos širdies kraujagyslių ligos (ŠKL). aGDI reikšmė žemesnė nei 2,34 mg/kg/min. reikšmingai didino ŠKL riziką sergantiems 1TCD. 3. Sergantys 2TCD ir turintys sunkaus AI požymių, buvo jaunesnio amžiaus, trumpiau sirgo diabetu, dažniau vartojo baltyminius maisto produktus ir rečiau užkandžiavo, o jų fizinis aktyvumas nesiskyrė nuo kontrolės grupės tiriamųjų. 4. MiR-107 raiška buvo didesnė 2TCD sergančiųjų grupėje palyginus su nesergančiųjų cukriniu diabetu kontrolės grupe. Nustatytas ryšys tarp miR-107 raiškos ir AI, įvertinto pagal aGDI ir HOMA–IR bei kūno masės indekso, amžiaus, vyriškos lyties ir didelio tankio lipidų. 5. Mikro ir makrokraujagyslinių komplikacijų bei pažintinių funkcijų sutrikimo dažnis sunkaus ir lengvo AI grupėse sergantiems 2TCD nesiskyrė. Nustatyta, kad esant sunkiam AI dažniau diagnozuotas MS, didesnis visceralinių riebalų kiekis.
97 16 Item type:ETD, [The Assessment of Relation Between Insulin Resistance and MicroRNA – 107 in Type 2 Diabetes]Tyrimo tikslas: Nustatyti ryšį tarp atsparumo insulinui ir mikroRNR – 107 raiškos sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu. Tyrimo uždaviniai: Įvertinti mikroRNR – 107 raišką asmenims, sergantiems 2 tipo CD priklausomai nuo amžiaus, lyties ir kūno masės indekso. Įvertinti mikroRNR – 107 raišką sąlyginai sveikiems, pagal amžių, lytį ir kūno masės indeksą, kontrolinės grupės, asmenims. Palyginti mikroRNR – 107 raiškos skirtumus 2 tipo CD sergančių ir sveikų asmenų grupėse. Palyginti mikroRNR – 107 raišką skirtingą atsparumą insulinui turinčių 2 tipo CD sergančių ir sveikų asmenų grupėse. Metodai: Gavus tiriamųjų ūgio ir svorio rezultatus, skaičiuotas kūno masės indeksas (KMI). KMI vertintas pagal tris grupes – normalus (18,5 – 24,99kg/m), antsvoris (25 – 29,99 kg/m) ir nutukimas (>=30kg/m). Tiriamųjų amžius imtas iš elektroninių medicininių įrašų. MikroRNR – 107 aptikimui paimta 5ml kraujo serumo mėginio – paimtas kraujo mėginys centrifuguotas dvigubai ir gautas kraujo serumas. MikroRNR ekspresijos lygis matuotas naudojant kiekybinę atvirkštinės transkriptazės – polimerazės grandininę reakciją (qRT – PGR). MikroRNR – 107 ekspresijos lygiai normalizuoti iki RNU6B, o ekspresijos pokyčiai apskaičiuoti naudojant Pearson chi kvadratą. Gautų duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 27 versijos statistinį analizės paketą. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05. Kiekybinių požymių ryšiai apskaičiuoti ir įvertinti naudojant Pearson koreliacijos koeficientą (r). Tyrimo imtis: Tyrimas buvo atliekamas LSMUL KK. Į tyrimą įtraukti 102 tiriamieji: 51 sergantis 2TCD ir priskirti tiriamai grupei bei 51 kontrolinės grupės tiriamasis, kuris pagal amžių ir lytį atitiko tiriamosios grupės asmenis. Tiriamieji pacientai, vyresni nei 18 metų, sergantys 2TCD ir sveiki, nesergantys 2TCD, pasirašę informuoto asmens sutikimo formą. Asmenys, kuriems nebuvo diagnozuotas cukrinis diabetas ar prediabetas, buvo priskirti kontrolinei grupei, o pacientai, kurie serga 2TCD, priskirti tiriamai grupei. Rezultatai: Tyrime dalyvavo 102 tiriamieji, iš kurių 58 (56,9 proc.) moterys ir 44 (43,1 proc.) vyrai. Sergančiųjų 2TCD tiriamųjų grupėje KMI vidurkis yra statistiškai reikšmingai didesnis nei kontrolinėje sveikųjų grupėje. Kontrolinėje sveikų asmenų grupėje ieškant mikroRNR – 107 raiškos skirtumo vyrų ir moterų grupėse, amžiaus grupėse ir skirtingose kūno masės indekso grupėse – reikšmingų skirtumų nerasta. Sergančių 2TCD tiriamųjų grupėje, vyrų mikroRNR – 107 raiška statistiškai reikšmingai didesnė, nei moterų. MikroRNR – 107 raiška sergančių 2TCD ir kontrolinėje sveikų asmenų grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė, (p = 0,100). Atlikus ROC analizę, ROC kreivės pagalba buvo rastas ribinis mikroRNR – 107 taškas – 0,7, pagal kurį duomenys suskirstyti į dvi grupes. Vienveiksmės logistinės analizės metu nustatyta, kad visų tiriamųjų, kurių mikroRNR – 107 nustatytas kiekis >= 0,7, lyginant su tiriamaisiais, kurių mikroRNR – 107 <0,7, reikšmingai didino galimybę sirgti 2TCD, (GS = 2,3, p = 0,043, 95% PI 1,02 – 5,21). Analizuojant sugrupuotą mikroRNR – 107 pagal ribinį tašką nustatyta, jog sergančių 2TCD tiriamųjų, turinčių antsvorį ar nutukimą, mikroRNR – 107 raiška statistiškai reikšmingai didesnė, nei kontrolinėje sveikų tiriamųjų, turinčių antsvorį ar nutukimą, grupėje (p = 0,027), o tai reikšmingai didino galimybę sirgti 2TCD (GS = 2,8, p = 0,027, 95% PI 1,129 – 7,096). Sergančių 2TCD tiriamųjų grupėje rastas statistiškai reikšmingas teigiamas ryšys tarp mikroRNR – 107 raiškos ir HOMA – IR reikšmės (r = 0,373 , p = 0,035), tačiau kontrolinėje sveikų tiriamųjų grupėje statistiškai reikšmingo ryšio nerasta (p > 0,05). Išvados: Sergančiųjų 2TCD tiriamųjų grupėje vyrų mikroRNR – 107 raiška didesnė, nei moterų, tačiau skirtingo amžiaus ir skirtingo kūno svorio grupėse nesiskyrė. Kontrolinėje sveikų tiriamųjų grupėje mikroRNR – 107 raiška nesiskyrė vyrų ir moterų grupėse bei skirtingose amžiaus ir skirtingose kūno svorio grupėse. Sergančiųjų 2TCD tiriamųjų, turinčių antsvorį ar nutukimą, mikroRNR – 107 raiška statistiškai reikšmingai didesnė, nei atitinkamų tiriamųjų kontrolinėje sveikų grupėje. Sergančių 2TCD tiriamųjų grupėje rastas ryšys tarp mikroRNR – 107 raiškos ir atsparumo insulinui, įvertinto HOMA – IR indeksu.
37 Item type:ETD, [Neuroendokrininiai pokyčiai sergant nervine anoreksija]master thesis[2022]Terroba Barrio, MariaLietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2022-06-14Anorexia nervosa is a psychiatric disease mainly characterized by low body weight, distorted self-image and starvation, and that is tightly related to neuroendocrine and metabolic dysregulations. This review contains the findings of the last 5 years about anorexia nervosa and the changes in appetite regulating hormones in this type of patient, with the objective of reveal relationships and major points of controversy and gaps between existing studies about main incretins and anorexia nervosa, neuropeptide Y and anorexia nervosa, peptide YY and anorexia nervosa, leptin and anorexia nervosa, and, ghrelin and anorexia nervosa. Some of the changes are believed to be consequences of the chronic starvation, but some others may have an etiological origin, since they do not reach normal values after the recovery of the disease. These disturbances also contribute to maintaining neuropsychiatric and psychopathological behavior. Further studies should be performed under the concept of Anorexia nervosa being a metabo-psychiatric disorder, considering the hormonal imbalances as possible causes and not just consequences, for a better understanding of the neuroendocrinological disturbances and the etiology of the disease.
80 2 Item type:ETD, [Prevalence of Metabolic Dysfunction of Carbohydrates and Metabolic Syndrome and Assessment of Prognosis of this Dysfunction in Patients with Moderate and Severe Psoriasis]Kamilė Antanavičiūtė. ,,Angliavandenių apykaitos sutrikimų ir metabolinio sindromo dažnis bei šių būklių eigos prognozavimas asmenims, sergantiems vidutinio sunkumo ir sunkia žvyneline” Tyrimo tikslas: Įvertinti angliavandenių apykaitos sutrikimų bei metabolinio sindromo dažnį ir veiksnius, leidžiančius prognozuoti šių būklių progresavimą asmenims, sergantiems vidutinio sunkumo ir sunkia žvyneline. Uždaviniai: Nustatyti angliavandenių apykaitos sutrikimų (AAS) dažnį vidutinio sunkumo ir sunkia žvynelinės forma sergantiems pacientams. Nustatyti metabolinio sindromo dažnį vidutinio sunkumo ir sunkia žvynelinės forma sergantiems pacientams. Nustatyti insulino rezistencijos dažnį vidutinio sunkumo ir sunkia žvynelinės forma sergantiems pacientams. Nustatyti ryšį tarp adiponektino, leptino, interleukino 6, interleukino 17, kūno masės indekso (KMI) ir angliavandenių apykaitos sutrikimų bei metabolinio sindromo. Nustatyti angliavandenių apykaitos sutrikimų ir metabolinio sindromo progresavimo prognoztinius veiksnius. Metodai: Tyrimo metu buvo atliekama pacientų objektyvi apžiūra: išmatuoti antropometriniai duomenys bei įvertintas centrinio tipo nutukimas. Įvertintas sergančiųjų žvyneline ligos sunkumo indeksas (PASI), renkami veninio kraujo mėginiai: visiems pacientams atlikta lipidograma, o pacientams, kuriems anksčiau nebuvo nustatytas angliavandenių apykaitos sutrikimas, atliktas gliukozės tolerancijos mėginys (GTM), ištirta C peptido, insulino koncentracijos kraujo plazmoje nevalgius bei praėjus 2 val. po 75 g gliukozės krūvio, įvertintas atsparumas insulinui, apskaičiuojant HOMA IR indeksą. Taip pat visiems pacientams kraujo serume tirti adiponektino, leptino, IL - 6 ir IL - 17 kiekiai. Gautų duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 22.0 statistiniu paketu. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Tyrimo imtis: 73 pacientai 2016 - 2019 metais gydyti LSMU KK Odos ir venerinių ligų klinikoje, esantys 18 metų ir vyresni, sergantys vidutinio sunkumo ir sunkia plokšteline žvyneline, t.y. PASI ≥ 10 balų, patvirtinta gydytojo dermatovenerologo; žvynelinės trukmė ≥ 6 mėnesiai; Tyrimo rezultatai: Atliktame tyrime dalyvavo 73 pacientai, iš kurių 48 (65,8%) buvo vyrai ir 25 (34,2%) buvo moterys. AAS nustatyta 27 (36,99%) dalyviams. Metabolinis sindromas (MS) nustatytas 40 (54,79%) dalyvių: 15 moterų (60%) ir 25 vyrams (52,08%). Apskaičiavus HOMA IR indeksą nustatytas išreikštas atsparumas insulinui: bendras HOMA IR indeksas buvo 3,53 ± 2,57, moterims siekė 3,99 ± 3,17, vyrams – 3,33 ± 2,24. Adiponektino kiekis buvo statistiškai reikšmingai mažesnis, o leptino - didesnis sergant AAS ir 2 t. CD (p = 0,005, p = 0,049). Pacientų, sergančių GTS ir 2 t. CD, KMI buvo reikšmingai didesnis lyginant su nesergančiais AAS (p = 0,031, p = 0,024). Rasta statistiškai reikšminga neigiama koreliacija tarp HOMA IR indekso ir adiponektino - didėjant HOMA IR indeksui, mažėja adiponektino kiekis kraujyje. Remiantis binarinės logistinės regresijos analize prognozuojama, kad savarankiški prognoztiniai veiksniai yra: amžius (>40 m.), sirgimo žvyneline trukmė (>19 m.), KMI (>27,59 kg/m2). Remiantis daugiaveiksnės logistinės regresijos analizės modeliu galima prognozuoti, jog esant ilgesnei nei 19 metų sirgimo žvyneline trukmei, didesniam nei 17,5 ng/ml leptino bei mažesniam nei 8656,75 ng/ml adiponektino kiekiui yra didžiausia tikimybė išsivystyti MS, sergant vidutinio sunkumo ir sunkia žvyneline. Išvados: Nustatytas AAS dažnis vidutinio sunkumo ir sunkia žvynelinės forma sergantiems pacientams buvo 36,99%. Tiriamiesiems nustatytas išreikštas atsparumas insulinui. Nustatytas MS dažnis 54,79%. Nustatytas statistiškai reikšmingai mažesnis adiponektino ir didesnis leptino kiekis tiriamųjų grupėje su nustatytu AAS/2 t. CD. Nustatytas reikšmingai didesnis KMI sergančiųjų AAS/2 t. CD grupėje. Nustatyta, jog MS progresavimą prognozuoja ilga sirgimo žvyneline trukmė (>19 m.), vyresnis amžius (>40 m.), KMI (>27,59 kg/m2), o daugialypis veiksnys yra ilgesnė nei >19 metų sirgimo žvyneline trukmė, didesnis nei 17,5 ng/ml leptino bei mažesnis nei 8656,75 ng/ml adiponektino kiekis. Rekomendacijos: Kadangi vis daugiau studijų patvirtina žvynelinės ir angliavandenių bei lipidų sutrikimų ryšį, galintį lemti širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus, yra būtina multidisciplininė paciento, sergančio žvyneline, priežiūra.
106 2 Item type:ETD, [Association between gestational diabetes mellitus and metabolic syndrome among women diagnosed with gestational diabetes 15 or more years ago]Gestacinis diabetas (GD) gali sąlygoti didesnę riziką susirgti 2 tipo cukriniu diabetu (CD), metaboliniu sindromu (MS), širdies ir kraujagyslių ligomis. Platesnis suvokimas apie tolimųjų GD pasekmių paplitimą ir jų išsivystymo rizikos veiksnius gali padėti optimaliau planuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą moterims, kurioms nėštumo metu stebėtas GD. Tikslas: Išsiaiškinti metabolinio sindromo ir kardiovaskulinių ligų rizikos veiksnių dažnį ir jų sąsajas tarp moterų, kurioms nėštumo metu buvo nustatytas GD. Uždaviniai: 1) Nustatyti MS ir jo kriterijų dažnį moterims, kurioms nėštumo metu buvo nustatytas GD. 2) Įvertinti angliavandenių, lipidų, kūno kompozicijos, širdies ir kraujagyslių rizikos rodiklių vertes tarp prieš 15 m. ir daugiau GD sirgusių moterų, kurioms nustatytas ir nenustatytas MS. 3) Nustatyti modifikuojamų ir nemodifikuojamų veiksnių įtaką MS išsivystymui tarp moterų, kurioms nėštumo metu diagnozuotas GD. 4) Nustatyti FINDRISK klausimyno rezultatų ryšį su MS ir CD išsivystymu tarp moterų, kurioms nėštumo metu buvo nustatytas GD. Tyrimo metodika: Atliktas vienmomentis tyrimas, kurio metu peržiūrėjus nėštumo stebėjimo korteles atrinktos 129 moterys, kurioms prieš daugiau nei 15 m. ir daugiau nustatytas GD pagal tuometinius diagnostinius kriterijus. Tiriamosioms įvertinti antropometriniai duomenys (ūgis, svoris, juosmens ir klubų apimtys), AKS, užpildytas FINDRISK klausimynas. Paimtas kraujas ištyrimui: glikemija nevalgius, jei moteris serga CD; atliktas GTM, jei moteris neserga CD; lipidograma. MS nustatytas pagal NCEP ATP III ir TDF kriterijus, angliavandenių metabolizmas vertintas pagal PSO kriterijus. Rezultatai: MS dažnis moterims, kurioms nustatytas GD prieš 15 m. ir daugiau, yra 60,5 % pagal TDF kriterijus. Dažniausiai nustatyti MS kriterijai yra centrinio tipo nutukimas (80,6 % pagal TDF kriterijus), padidėjęs AKS (79,1 %) bei sutrikusi angliavandenių apykaita (62,8 %). Amžius, laikas nuo GD, AKS, glikemija, DTL, trigliceridai, AK stebėti statistiškai reikšmingai didesni tiriamosioms moterims, kurioms nustatytas MS nei moterims, kurioms MS nepatvirtintas. MS sergančios moterys yra vyresnės ir yra praėję daugiau metų po patologinio nėštumo (p=0,012 ir p<0,001 atitinkamai). MS dažniau nustatomas esant vyresniam amžiui (p<0,05), praėjus daugiau laiko nuo GD (p<0,05), didėjant KMI (p<0,001), esant angliavandenių apykaitos sutrikimų (p<0,001). Antsvorį turinčios moterys turi 8 kartus didesnę MS riziką. Moterys, kurioms diagnozuotas prediabetas, turi 10,85 karto didesnę MS riziką nei tos moterys, kurių gliukozės tolerancija normali. Nustatytas ryšys tarp fizinio aktyvumo ir mitybos bei MS dažnio (p<0,05). FINDRISK klausimyno balų suma susijusi su didesne MS rizika – kiekvienas papildomas balas didina MS riziką 1,54 karto. MS nustatymas yra susijęs su 9-11 kartų didesne CD išsivystymo rizika (atitinkamai pagal TDF ir NCEP ATP III kriterijus). Išvados: 1) MS nustatytas daugiau nei pusei moterų, kurioms nėštumo metu buvo stebėtas GD. Tarp GD sirgusių moterų dviems trečdaliams moterų nustatytas centrinio tipo nutukimas, padidėjęs AKS bei sutrikusi angliavandenių apykaita. 2) GD sirgusioms moterims, kurioms nustatytas MS, rasti aukštesni angliavandenių apykaitos rodikliai, pokyčiai lipidų apykaitoje (didesnis trigliceridų kiekis, mažesnis DTL kiekis), didesni antropometriniai rodikliai (KMI, juosmens bei klubų apimtys) bei KŠL rizikos rodikliai (sistolinis ir diastolinis AKS). Moterys, kurioms nustatytas MS, yra vyresnės ir praėję daugiau laiko nuo jų GD nėštumo. 3) Antsvoris, angliavandenių apykaitos sutrikimai, vyresnis amžius nustatyti kaip didžiausią riziką MS išsivystymui turintys veiksniai tarp moterų po GD nėštumo. 4) Didėjant balų sumai pagal FINDRISK klausimyną didėja MS ir CD išsivystymo rizika. Moterys, sirgusios GD ir surinkusios 15 balų ir daugiau, turi iki 20 kartų didesnę riziką MS išsivystymui bei daugiau nei 4 kartus didesnę riziką CD išsivystymui. Rekomendacijos: 1) Tirti GD sirgusias moteris dėl MS esant rizikos veiksnių – vyresniam amžiui, ilgesniam laikui po GD, didesniam KMI, angliavandenių apykaitos sutrikimams. 2) Jei užpildžius FINDRISK klausimyną gaunama balų suma yra 15 balų ar daugiau, tikslinga moterį ištirti ne tik dėl galimo CD atliekant GTM, bet ir lipidogramą siekiant įvertinti dėl galimo MS.
27 Item type:ETD, [Insulin resistance in diabetes mellitus type 1, and its association with cardiovascular disease.]Tikslas: nustatyti rezistencijos insulinui dažnį, asmenims sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu, bei ryšį tarp rezistencijos insulinui ir širdies kraujagyslių ligų. Uždaviniai: Nustatyti RI dažnį, asmenims, sergantiems 1 tipo CD; Palyginti gliukozės šalinimo greitį tiriamųjų grupėse pagal amžių, lytį, širdies kraujagyslių ligas, lėtines diabeto komplikacijas;Nustatyti ryšį tarp GŠG ir ligos trukmės, antropometrinių rodiklių, gydymui skiriamos insulino dozės, lipidų ir širdies kraujagyslių ligų; Nustatyti kokiam GŠG esant, dažniau vystosi lėtinės CD komplikacijos; Nustatyti veiksnius turinčius didžiausią įtaką širdies ir kraujagyslių ligų vystymuisi sergantiems 1 tipo CD. Metodai: Tyrimas tarptautinio tyrimo „Litdiane“ dalis. Jame dalyvavo 200 sergančiųjų 1 tipo CD, vyresnių nei 18 metų. Duomenys rinkti remiantis apklausa, informacija iš medicininės dokumentacijos. RI vertinta pagal gliukozės šalinimo greičio formulę: eGDR=24.31-12.22(LKS)-3.29(AH)-0.57(HbA1c%). GŠG skirstytas į tertilius. Daugianarės logistinės regresijos metodas taikytas siekiant išsiaiškinti, kas turi didžiausią įtaką širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimui, sergantiems 1 tipo CD. Duomenys laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Rezultatai: GŠG parodantis rezistenciją insulinui yra <6,4 mg/kg/min. GŠG esant <6,4 mg/kg/min nustatyta dažnesnės CD komplikacijos. GŠG statistiškai patikimai mažesnis esant lėtinėms CD komplikacijoms (p<0,001) ir sergančiųjų širdies kraujagyslių ligomis grupėje (5,5±2,4 mg/kg/min, p<0,001). Didžiausią įtaką širdies kraujagyslių ligų išsivystymui, sergančiųjų 1 tipo CD grupėje, turi GŠG (p=0,004). Išvados: GŠG esant <6,4 mg/kg/min, dažniau vystosi visos diabetinės komplikacijos, RI nustatyta 33,5 % sergančių 1 tipo CD. Esant ilgsnei ligos trukmei, didesniam KMI, HbA1c, insulino dozei – GŠG mažesnis. Didžiausią įtaką širdies ir kraujagyslių ligų vystymuisi, sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu, turi GŠG.
70