Balčiūnienė, Vilma Jūratė
Item type:Publication, [Optogenetics in advanced retinal degeneration: a systematic literature review]review article[2026][S4][M001][18]Įvadas. Pažengusių tinklainės degeneracijų metu fotoreceptoriai negrįžtamai sunyksta, todėl daugelis regėjimo atkūrimo strategijų tampa neveiksmingos. Optogenetinė terapija siūlo alternatyvų dalinės regėjimo funkcijos atkūrimo būdą, funkciškai aktyvinant išlikusias tinklainės ganglines ar bipolines ląsteles. Tai atliekama naudojami adeno-asocijuotų virusų vektorius, kuriais perduodami šviesai jautrius baltymus koduojantys genai, leidžiantys išlikusioms tinklainės ląstelėms ekspresuoti šviesai jautrius baltymus ir įgyti jautrumą šviesai. Tikslas. Sistemingai apžvelgti optogenetinės terapijos principus, taikinius, naudojamus opsinus, genų pristatymo strategijas, ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų rezultatus, saugumą ir technologinius apribojimus pažengusios tinklainės degeneracijos atvejais. Metodai. Naudojant „PubMed“ duomenų bazę, pagal PRISMA gaires, taikant PICOS duomenų atrankos modelį atlikta sisteminė literatūros apžvalga . Įtraukti 2016–2025 m. publikuoti ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai bei sisteminės apžvalgos, vertinančios optogenetinių strategijų veiksmingumą, regėjimo ir elektrofiziologinius rodiklius bei saugumą. Į galutinę analizę buvo įtraukti 78 straipsniai. Rezultatai. Ikiklinikiniai tyrimai parodė, kad opsinų ekspresija ganglinėse ar ON bipolinėse ląstelėse leidžia atkurti šviesos signalų generavimą, pagerinti jautrumą kontrastui ir judesio suvokimą gyvūnų modeliuose. ON bipolinių ląstelių taikymas užtikrina fiziologiškesnį signalų kodavimą. Klinikiniai tyrimai parodė nedidelius, bet kliniškai reikšmingus funkcinės regos pagerėjimus, ypač objektų lokalizavimo, judesio ir mobilumo užduotyse, dažnai be ryškaus regėjimo aštrumo padidėjimo. Dažniausi nepageidaujami reiškiniai yra uždegiminio pobūdžio ir yra susiję su vektoriaus doze, kapsidės savybėmis bei genų pristatymo būdu. Išvados. Optogenetinė terapija yra perspektyvi, tačiau jos efektyvumą riboja siauras terapinis langas, saugumo aspektai ir technologiniai iššūkiai, dėl to būtini tolesni klinikiniai tyrimai, padėsiantys tiksliau aprašyti veiksmingumą, saugumą ir pacientų atrankos kriterijus.
12 Item type:Publication, [Salivary biomarkers for the assessment of inflammatory phenotypes in dry eye disease: a systematic literature review]journal article[2026][S4][M001][10]Įvadas. Sausų akių sindromas (SAS) – dažna, daugiafaktorinė akių paviršiaus liga, kuriai būdingas ryškus klinikinis ir biologinis heterogeniškumas, apsunkinantis uždegiminių fenotipų atpažinimą bei gydymo taktikos parinkimą. Nepaisant taikomų simptomų vertinimo ir objektyvių diagnostinių metodų, jų gebėjimas diferencijuoti ligos fenotipus ir prognozuoti gydymo atsaką išlieka ribotas. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama neinvaziniams biomarkeriams, tarp jų - seilių žymenims, galintiems atspindėti sisteminį imuninį aktyvumą ir akių paviršiaus uždegimą. Tyrimo tikslas. Sistemiškai apžvelgti seilių biomarkerius, susijusius su sausų akių sindromo uždegiminiais fenotipais, ir įvertinti jų klinikinio pritaikomumo galimybes. Metodai. Atlikta sisteminė literatūros apžvalga, naudojant „PubMed“ duomenų bazę, taikant PRISMA gaires ir PICOS modelį. Analizuoti straipsniai anglų kalba, publikuoti 2016–2026 metais, nagrinėjantys seilių biomarkerių sąsajas su akių paviršiaus uždegimu ir sisteminiu imuniniu aktyvumu esant sausų akių sindromui. Rezultatai. Iš 214 rastų publikacijų į galutinę apžvalgą buvo įtraukti 37 straipsniai, atitinkantys įtraukimo kriterijus. Seilių biomarkeriai, įskaitant citokinus, chemokinus ir proteazes, yra susiję su sausų akių sindromo uždegiminiais fenotipais ir atspindi sisteminį imuninį aktyvumą, ypač su Sjogreno sindromu susijusiais atvejais. Išvados. Seilių biomarkeriai yra perspektyvi papildoma neinvazinė priemonė sausų akių sindromo uždegiminių fenotipų diferencijavimui ir individualizuoto gydymo vertinimui, tačiau jų rutininis klinikinis taikymas reikalauja tolesnių tyrimų.
12 Item type:Publication, [Effects of semaglutide on diabetic retinopathy: a literature review]review article[2026][S4][M001][7]; Medicinos mokslai. Medical sciences, 2026-04-28, vol. 14, no. 2, p. 81-87Įvadas. Diabetinė retinopatija išlieka viena dažniausių cukrinio diabeto komplikacijų ir pagrindinė aklumo priežastis darbingo amžiaus žmonėms. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama į gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) receptorių agonistams, ypač semagliutidui, dėl jo gebėjimo ne tik mažinti gliukozės kiekį kraujyje bei kūno svorį, bet ir potencialiai apsaugoti tinklainę bei kraujagysles. Tikslas. Išanalizuoti mokslinę literatūrą apie semagliutido poveikį tinklainės sveikatai diabetinės retinopatijos kontekste, įvertinant jo apsauginį poveikį kraujagyslių sistemai, uždegiminius procesus, oksidacinį stresą bei neuroprotekcinį potencialą. Medžiaga ir metodai. Literatūros apžvalga atlikta naudojantis PubMed duomenų baze. Į analizę įtraukti straipsniai anglų kalba, publikuoti per pastaruosius 10 metų (2016–2026). Rezultatai. Naujausios metaanalizės rodo, kad semagliutidas nedidina bendros diabetinės retinopatijos rizikos. Realaus klinikinio gyvenimo duomenys rodo mažesnę proliferacinės diabetinės retinopatijos riziką nei vartojant tradicinius antidiabetinius vaistus. Tačiau spartus glikemijos pagerėjimas gali sukelti laikiną retinopatijos pablogėjimą didelės rizikos pacientams. Naujausi tyrimai rodo galimą sąsają su priekine išemine optine neuropatija (NAION), tačiau įrodymai išlieka nepakankami. Išvados. Semagliutidas pasižymi potencialiu apsauginiu poveikiu tinklainei per priešuždegiminius ir neuroprotekcinius mechanizmus. Tačiau greitas glikemijos pagerėjimas gali laikinai pabloginti retinopatiją didelės rizikos pacientams. Rekomenduojama oftalmologinė patikra prieš pradedant gydymą, ypač pacientams su ilgu diabeto stažu ar esama retinopatija.
16 Item type:Publication, conference output[2026][T1e][M001][2]Introduction Macular edema (ME), caused by retinal vein occlusion (RVO), is a common source of vision loss in elderly patients. Early diagnosis and prompt initiation of anti-VEGF therapy are critical for achieving favorable outcomes [1]. This report describes the diagnostic approach and treatment response in an 80-year-old woman with RVO-associated ME. Case Presentation In December 2024, the patient with a known history of heart failure, presented with decreased vision in the right eye (OD). Best-corrected visual acuity (BCVA) in OD was 0.28. Fundus examination revealed retinal hemorrhages along the superior arcade, and optical coherence tomography (OCT) and OCT angiography (OCTA) confirmed the presence of ME. The woman was diagnosed with superior branch RVO. Anti-VEGF therapy with intravitreal Ranibizumab was initiated. Over four injections administered between December 2024 and June 2025, OCT and OCTA showed progressive reduction and eventual resolution of ME, accompanied by functional improvement, with BCVA in OD improving to 0.49. By December 2025, the retina remained stable and ME had not recurred. Anti-VEGF treatment was no longer indicated and follow-up visits were scheduled. Discussion RVO is the second most common retinal vascular cause of visual impairment after diabetic retinopathy and predominantly affects elderly patients with cardiovascular risk factors [1,2]. Visual outcome largely depends on the presence and duration of ME, the most frequent and vision-threatening complication of RVO [1,3]. OCT is essential for diagnosing and monitoring ME, while OCTA assists in identifying perfusion abnormalities and neovascularization [1]. Anti-VEGF therapy is the first-line treatment for ME secondary to RVO and provides significant anatomical and functional improvement [3,4]. Early initiation of therapy is crucial, as prolonged edema increases the risk of irreversible retinal damage and poorer prognosis [5]. Conclusions This case demonstrates how anti-VEGF therapy successfully resolved ME and improved visual outcomes in this patient with RVO. OCT and OCTA played an essential role in guiding treatment decisions and confirming the resolution of edema. Sustained anatomical stability after treatment discontinuation highlights the benefit of individualized follow-up and imaging guided management.
3 Item type:Publication, book[2025][K1a][M001][574]; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; ; Kaunas : Medicininės informacijos centras, 2025-12-31Nutukimas - viena aktualiausių dabartinės visuomenės problemų, neigiamai veikianti daugelį organizmo sistemų ir trikdanti sergančiojo šia liga gyvenimo kokybę, darbingumą bei trumpinanti gyvenimą. Tai - metaboliškai aktyvi ir recidyvuojanti liga, kurios metu kūno masė didėja riebalinio audinio sąskaita. Nutukimą kaip ligą Amerikos medicinos asociacija oficialiai pripažino 2013 metais. Nutukimas pastaruoju metu yra labiausiai aptarinėjama tema tiek medicinos, tiek plačiojoje visuomenėje. Kalbant apie nutukimą, dažnai ši būklė siejama su asmeniniu kaltės priskyrimu: „reikia tik noro“, „reikia suimti save į rankas“ ir t. t. Įvairiais istoriniais laikotarpiais požiūris į žmogaus kūno formas keitėsi nuo Rubenso tipo moterų iki anoreksinių mados manekenių formų. Menamų kūno formų standartų neatitinkantis žmogus gali būti pavadintas putliu, stambiu, apkūniu, didelio dydžio ar net storuliu ar apsileidusiu. Medicinos bendruomenėje vyrauja terminai: antsvoris, hipotalaminis, pilvinis, centrinio tipo, kušingoidinis, morbidinis nutukimas ir kt. Nutukimas turi kompleksines pasekmes - skatina lėtines ligas, galinčias sutrumpinti žmogaus amžių 10-15 metų. Per pastaruosius 5 dešimtmečius nutukimo paplitimas pasaulyje padidėjo daugiau nei 3 kartus, ir dabar tai įvardijama kaip nutukimo pandemija. Klinikinėje praktikoje nustatomos įvairiausios nutukimo priežastys - nuo genetinių (Prader-Willi sindromas, Aistrom sindromas, LEPR (leptino receptoriaus) ar LEP (leptino) geno mutacijos ir kt.), endokrininių (hipotirozė, hiperkorticizmas, hipogonadizmas ir kt.) iki valgymo priklausomybių. Skirtingos yra ir nutukusių kūno formos bei kūno kompozicija. Todėl kūno masės indeksas (KMI) klinikiniu požiūriu jau nebetenka prasmės. KMI tikslinga naudoti populiaciniams, palyginamiesiems tyrimams. Statistiniais duomenimis (HIS Lietuva, Eurostat, 2019-2022 m.), pagal KMI nutukusių suaugusių Lietuvoje buvo 21-23 proc. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. suaugusiųjų Lietuvoje turi antsvorio ar yra nutukę. Tai - tik statistika, neatspindinti konkrečios individo būklės. 2025 m. pasaulio 58 ekspertų grupė, atstovaujanti įvairioms medicinos specialybėms ir šalims, išanalizavo turimus įrodymus ir, pritarus 75 medikų ir pacientų organizacijoms, rekomendavo klasifikaciją, kurioje išskiriamas ikiklinikinis ir klinikinis nutukimas. Pagal epidemiologinius ir klinikinius duomenis, nutukimas susijęs su daugiau nei 200 skirtingų ligų ir sveikatos sutrikimų. [...]
47 Item type:Publication, research article[2025][S1][M001][10]; ; ; ; ; Medicina, 2025-10-30, vol. 61, no. 11, p. 1-10Background and Objectives: Diabetic retinopathy (DR) is a major microvascular complication of diabetes mellitus (DM) and a leading cause of blindness among working-age adults. Advanced glycation end products (AGEs) contribute to DR pathogenesis through oxidative stress and inflammation. This study aimed to evaluate the association between AGE levels and DR severity in Lithuanian patients with type 1 (T1D) and type 2 (T2D) diabetes. Materials and Methods: An observational cross-sectional study enrolled 152 patients with T1D and T2D from a tertiary university hospital. AGE values were measured with a non-invasive AGE Reader device. DR severity was assessed through ophthalmological examination. Results: The overall DR prevalence was 54.6%. AGE values increased with the severity of DR, though not significantly between the DR groups (p = 0.386). The mean AGE value was higher in T2D compared with the T1D group (2.429 vs. 2.217, p = 0.011). In T1D, AGE values were higher in the advanced DR group compared with the non-DR patients (2.445 vs. 1.905, p = 0.007), whereas no significant difference was found in the T2D subgroups. In T1D, AGEs correlated positively with both DM duration and higher HbA1c (p < 0.05). Patients with AGE values > 2.35 in T1D and 2.15 in T2D had an increased likelihood of having advanced DR. Patients in the non-DR group had significantly lower AGE values compared to those in the advanced DR group (OR = 0.118, 95% CI 0.025–0.566, p = 0.008). Conclusions: AGEs measured using skin autofluorescence may indicate DR severity in T1D but not in T2D and might not be a suitable standalone risk predictor. DM duration remains a significant determinant of advanced DR, highlighting the importance of early monitoring and timely intervention.
30 Item type:Publication, research article[2025][S1][M001][14]; Central serous chorioretinopathy (CSC) is a common ocular disease that causes vision loss, particularly in people of working age. Although it was first described over a century ago, research has expanded in recent years, transforming the understanding and management of this complex condition. Here, we propose clinical recommendations for the treatment and management of CSC, based on evidence from the published literature and the consensus of an international group of retinal experts. Recent evidence describing the pathogenesis of and risk factors for CSC focuses on possible dysfunction of the choroid and retinal pigment epithelium, and the role of corticosteroids. It is suggested that CSC lies within the spectrum of pachychoroid disorders that share the characteristic of thickened choroidal tissue. Available evidence supports half-dose (or half-fluence) verteporfin photodynamic therapy as the treatment of choice for CSC to reduce choroidal hyperpermeability. A subset of patients with chronic CSC can develop choroidal neovascularisation, and these patients should be treated with intravitreal anti-vascular endothelial growth factor agents. Finally, posterior multifocal pigment epitheliopathy is a recognised variant of CSC that may progress to large areas of exudative retinal detachment. We propose a step-wise chart for clinical decision-making in the management and treatment of CSC. New data on long-term visual outcomes and the pathogenesis of CSC in relation to the pachychoroid disease spectrum provide a better understanding to inform our management of this disease.
39WOS© Citations 5 Item type:Publication, [Angioid retinal streaks – from pathophysiology to current therapeutic management]review article[2025][S4][M001][6]; ; Sveikatos mokslai = Health sciences in Eastern Europe, 2025-06-25, vol. 35, no. 4, p. 38-43Angioidinės juostos – tai retas tinklainės pažeidimas, kuris gali komplikuotis gyslainės neovaskuliarizacija ir pabloginti regėjimo aštrumą. Šios juostos – tai Brucho membranos plyšimai, kurie atsiranda dėl elastinių skaidulų mineralizacijos ir fragmentacijos. Jos paprastai susiformuoja aplink regos nervo diską ir sklinda nuo jo, todėl pavadintos angioidinėmis arba panašiomis į kraujagysles juostomis. Daugiau nei pusė pacientų, kuriems nustatytos angioidinės juostos, turi gretutinę ligą. Angioidinės juostos gali būti idiopatinės arba susijusios su sisteminėmis ligomis, tokiomis kaip elastinė pseudoksantoma, Pedžeto (Paget) liga, Ehlers-Danlos sindromas, hemoglobinopatijos ar kitos kolageno ligos. Pacientams, turintiems angioidinių juostų, po nedidelės traumos gresia subretininis kraujavimas, o pagrindinė komplikacija, sukelianti regos sutrikimus, yra gyslainės neovaskuliarizacija (GNV). Diagnozuojant angioidines juostas atliekami išsamūs tyrimai, tokie kaip optinė koherentinė tomografija arba fluorescencinė angiografija. Gydymas apima kraujagyslių endotelio augimo faktoriaus inhibitorių (anti-KEAF) injekcijas bei lazerinę terapiją. Reguliarus stebėjimas, gyvenimo būdo pokyčiai ir emocinė parama yra svarbūs angioidines juostas turinčių pacientų priežiūros komponentai.
14 - research article[2025][S1][M001][15]
; This study compared efficacy, pharmacokinetics (PK), immunogenicity, and safety between AVT06, proposed biosimilar to reference product (RP) aflibercept (Eylea®), in participants with neovascular age-related macular degeneration (nAMD).
17WOS© Citations 4 Item type:Publication, [Diabetinis geltonosios dėmės paburkimas: kortikosteroidai kaip antro pasirinkimo gydymo priemonė]journal article[2025][S5][M001][6]; ; Lietuvos endokrinologija, 2025-05-27, vol. 34, no. 1, 2, p. 22-27Background: Clinical evidence, after recent clinical trials, has showed that anti-vascular endothelial growth factor (VEGF) therapy can be first-line option, but intravitreal steroids maintain a important role in the treatment of diabetic macular edema (DME). This manuscript aims to provide a comprehensive overview of treatment mechanisms of actions, treatment options, prognosis and ongoing clinical studies related to the treatment of DME, with intravitreal steroids therapy. Methods: A systematic review of randomized controlled trials, real-world studies, and systematic re¬views was conducted using PubMed, ScienceDirect, and the Cochrane Library. Inclusion criteria focused on studies from 2015 to 2025 that assessed intravitreal steroid efficacy in DME patients. A total of 6 studies (N = 262 patients) met the eligibility criteria. Results: Intravitreal corticosteroids demonstrated significant improvements in visual acuity and reductions in central macular thickness (CMT). Dexamethasone (DEX) implants provided sustained drug release over six months, leading to a mean gain of 6-12 letters and a reduction of -155 to -243 pm in CMT. Triamcinolone acetonide (TA) showed short-term efficacy with improvements lasting up to three months. Fluocinolone acetonide (FA) implants offered long-term benefits, maintaining visual gains over 36 months, but carried a higher risk of intraocular pressure (ЮР) elevation and cataract formation. Adverse events included increased ЮР (20-30% of cases) and cataract progression. Conclusion: Intravitreal corticosteroids are an effective second-line treatment for DME, particularly in cases where anti-VEGF therapy is insufficient. DEX implants offer a balance between efficacy and safety, TA provides a cost-effective short-term option, and FA implants are beneficial for chronic DME cases. Treatment selection should be tailored to individual patient needs, weighing benefits against potential adverse effects.
11