Serapinas, Danielius

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) yra daugiaveiksnė neurodegeneracinė tinklainės liga. Nepaisant reikšmingos pažangos gydant eksudacinę AGDD kraujagyslių endotelio augimo faktoriaus inhibitoriais, individualus gydymo atsakas išlieka heterogeniškas, todėl svarbu geriau suprasti gydymo atsako variabilumą. Šio darbo tikslas – nustatyti mikrobiotos, imunogenetinius žymenis, jų sąsajas su AGDD pasireiškimu ir atsaku į gydymą. Analizuoti pagrindiniuose patogenezės keliuose dalyvaujančių genų vieno nukleotido polimorfizmai, atitinkamų baltymų koncentracijos kraujo serume ir nosiaryklės mikrobiota. Nustatyta, kad VEGFA rs3024997 AA genotipas ir EXOC3L1 rs868213 G alelis buvo susiję su mažesne eksudacinės AGDD rizika, o ARMS2 rs10490924, CFH rs1061170 ir CXCL8 rs2227306 – su didesne rizika. Eksudacine AGDD sergantiems pacientams nustatytos mažesnės IL1B ir CFH bei didesnės TAB2 ir PROCR koncentracijos kraujo serume. Mikrobiotos analizė parodė, kad eksudacinė AGDD nebuvo susijusi su reikšmingais mikrobiotos struktūriniais pokyčiais, tačiau pacientams, kuriems gydymas buvo neveiksmingas, nustatyta padidėjusi Corynebacterium genties bakterijų santykinė gausa. Tai leidžia manyti, kad mikrobiota gali veikti kaip gydymo atsaką moduliuojantis veiksnys. Apibendrinant, rezultatai pabrėžia biologiniais žymenimis grįsto AGDD vertinimo svarbą prognozuojant ligos riziką ir gydymo atsaką.

Lėtinės neinfekcinės ligos šiais laikais kelia vieną didžiausių iššūkių tiek visuomenės sveikatai, tiek sveikatos priežiūros sistemų tvarumui. Jų paplitimas, sudėtinga etiologija ir ilgalaikės pasekmės paciento gyvenimo kokybei lemia būtinybę nuosekliai tobulinti šių ligų valdymą, ypač pirminės sveikatos priežiūros grandyje. Šiame leidinyje sistemiškai nagrinėjami pagrindiniai lėtinių ligų valdymo aspektai, apimantys epidemiologiją, patogenezę, klinikinę praktiką, sveikatos priežiūros organizavimą ir pacientų priežiūros tęstinumą. Analizuojamos tiek konkrečių ligų bei jų rizikos veiksnių problemos, tiek kompleksinės situacijos, susijusios su dauginėmis lėtinėmis ligomis, pacientų patirties valdymu, gyvensenos medicina, psichikos sveikata bei ilgalaike priežiūra. Akcentuojama integruotos, į pacientą orientuotos priežiūros svarba, tarpdisciplininio bendradarbiavimo reikšmė bei įvairių sveikatos priežiūros specialistų indėlis į visapusišką paciento gerovę. Šio vadovėlio turinys atspindi šiuolaikinės medicinos kryptį - pereiti nuo siauro, į ligą orientuoto požiūrio prie holistinio, žmogų vertinančio kaip visumą. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas ne tik gydymui, bet ir prevencijai, sveikatos stiprinimui, paciento lūkesčių valdymui bei efektyviai komunikacijai tarp paciento ir sveikatos priežiūros specialistų. Šis universitetinis vadovėlis skiriamas medicinos, slaugos ir kitų sveikatos mokslų studentams, rezidentams bei praktikuojantiems pirminės sveikatos priežiūros specialistams. Manau, kad jis taps svarbiu studijų ir profesinės veiklos šaltiniu, padedančiu gilinti teorines žinias ir taikyti jas praktiškai, gerinant lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūros kokybę. [...]

Įvadas. Istoriškai psichoaktyvių medžiagų vartojimas nebuvo vertinamas kaip reikšminga problema, tačiau tūkstantmečių sandūroje įvyko radikalus pokytis, kurio nematė nei viena mums žinoma civilizacija - tai mirtinų ligų kaita iš užkrečiamų į neužkrečiamas, o šiame procese priklausomybės ligos pasirodė tokiu mastu, jog kai kurios šalys jų paplitimą vadina epidemija. Priklausomybių ligos yra plačiai paplitęs reiškinys, kuris ne tik yra viena iš dominuojančių psichikos sveikatos problemų, ta- čiau skirtingai nuo kitų sutrikimų, įtakoja visą sociumą, dėl to susilaukia ne tik kliniki- nių sprendimų gairių, tačiau dažnai politinių ir visuomenės nuomone remtų įveikimo strategijų. Pranešimo turinys. Didžioji dalis klinikinių ir savipagalbos tradicijų priklauso- mybę apibrėžia kaip lėtinę, recidyvuojančią būklę, kuri dažniau valdoma ir kontro- liuojama, nei galutinai „išgydoma”. Toks požiūris pabrėžia, kad vien tik vartojimo nutraukimas ne visuomet reiškia psichologinės problemos sprendimą, nes priklau- somybės neretai „keičia formą“ ir pasireiškia kitais simptomais ar santykių sunku- mais. Šiuo metu galime aiškiai išskirti dvi kryptis priklausomybių valdymo temoje. Viena jų yra radikalus vartojimo nutraukimas ir gydymo taikymas. Visgi atsižvelgiant į milžinišką priklausomų asmenų skaičių visame pasaulyje suprantame, jog ilgalaikė abstinencija yra didelė prabanga ir jos prieinamumas gali pasiekti tik kelis procentus priklausomų asmenų. Būtent dėl to žvelgiame į žalos mažinimo modelius, kurie ne- žada utopinio gyvenimo, tačiau teikia psichoaktyvių medžiagų alternatyvas, kurios tikėtina mažiau kenks tiek pačiam vartotojui, tiek ir aplinkiniams. Išvados. Atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją, priklausomybių gydymas turėtų būti grindžiami kompleksiniu, pragmatišku ir individualizuotu požiūriu, integruojant žalos mažinimo priemones. Žalos mažinimas yra didelis iššūkis psichikos sveikatos specialistams nes reikia ne tik naujų žinių ar psichoterapinių strategijų perkonstravi- mo, tačiau ir vidinių pokyčių, naujos realybės pripažinimo.

Background and Objectives: One of the strongest early factors influencing later psychoactive substance use is adverse childhood experiences (ACEs). Studies investigate a variety of adverse experiences in relation to substance use, yet not all adverse childhood experiences are equal in intensity and harm. Our study aimed to address this gap by examining in detail the associations between individual ACEs, broader ACE categories, and different forms of psychoactive substance use. Materials and Methods: The study included 709 participants who completed self-report questionnaires. ACEs were measured using the MACE questionnaire. Marijuana use was measured using the CUDIT-R, alcohol use using the AUDIT, and heavy psychoactive substance use using the ASSIST. Linear regression analyses were used to predict associations. As expected, only a small part of the sample reported hard drug use; some analyses are limited to substantially fewer observations. Results: All regression models were statistically significant and predicted all three categories of psychoactive substances, but if we count the individual adverse experiences, the results become different. Although the results showed that ACE is a significant predictor of hard drug use and explains 25% of the variance, it is separately only emotional neglect that is associated with hard drug use. The regression analysis also explains 14% of the variance in marijuana use, but when considered separately, we found associations only with emotional neglect. The severity of alcohol use explains 13% of the variance, but only a few ACEs reach statistical significance: peer physical bullying, physical violence, and sexual abuse. Conclusions: The findings of our study suggest that adverse childhood experiences may not be qualitatively equivalent and therefore may not be evaluated only as a cumulative risk score. Separate ACE evaluations, instead of aggregate calculation of ACEs, may be useful to understand better which specific negative experiences have the greatest impact on subsequent use of psychoactive substances. The regression models explain only a small portion of the variance, which suggests that other factors may contribute to a larger share.

Oksidacinis stresas yra vienas svarbiausių mechanizmų, susijusių su lėtinių ligų vystymusi, biologiniu senėjimu ir su amžiumi susijusiais išvaizdos pokyčiais. Reaktyviųjų deguonies formų perteklius pažeidžia ląstelių struktūras, įskaitant lipidus, baltymus ir DNR, bei sutrikdo mitochondrijų funkciją. Šie procesai skatina telomerų trumpėjimą, ląstelių senėjimą ir audinių funkcijos silpnėjimą. Antioksidantai, ypač glutationas, padeda palaikyti redokso homeostazę, apsaugant ląsteles nuo oksidacinės pažaidos ir reguliuojant metabolinius bei uždegiminius procesus. Glutationas yra pagrindinis viduląstelinis antioksidantas, dalyvaujantis reaktyviųjų deguonies formų neutralizavimo, mitochondrijų apsaugos, detoksikacijos ir imuninės sistemos palaikymo procesuose. Moksliniai duomenys rodo, kad glutationo kiekio sumažėjimas siejamas su įvairiomis patologinėmis būklėmis, įskaitant metabolinius ir neurodegeneracinius sutrikimus. Be to, oksidacinio streso sukeliami pokyčiai atsispindi ir išoriniuose fenotipiniuose požymiuose, todėl glutationas gali būti laikomas svarbia jungtimi tarp organizmo sveikatos ir išvaizdos.

Cross-cultural empirical evidence on the validity of measures of depression and anxiety symptoms in adolescents is scarce and inconclusive. The present study investigated the cross-national measurement invariance and convergent validity evidence of the Depression and Anxiety scales of the Depression Anxiety and Stress Scales (DASS-21). We sampled 16,802 adolescents (58.1% female) aged 14-19 years across 30 countries from five continents. Both exact and approximate measurement invariance were tested. The results provided evidence for the exploratory structural equation model (ESEM) as the best representation of the data in most countries. Full scalar invariance was not supported when tested across all countries, but only among two Southern Asian countries (Bangladesh, India), two Northern European countries (Estonia, Lithuania), the six former republics of Yugoslavia, and European and American countries grouped by UN subregions. Results of the alignment method supported the approximate invariance of the ESEM model across 29 countries. Associations between Depression and Anxiety ESEM factors and life satisfaction, positive affect, and negative affect conformed to the theoretical expectations in most countries. Our findings indicate that the Depression and Anxiety scales of the DASS-21 have potential for use in cross-national research on adolescent internalizing symptoms, but we highlight issues of using it outside of Western (European, North American) settings.

Adverse childhood experiences (ACEs) are recognized risk factors for later substance use. Yet, data remain scarce—particularly regarding the differentiated effects of specific types of ACEs and their distinct associations with various psychoactive substances. The current study is one of the first in Lithuania to explore the associations between specific ACEs and psychoactive substance use in young adulthood (ages 18–29). This cross-sectional study included a total of 709 participants who completed an online survey. ACEs were measured using a combination of adapted ACEs items and the MACE questionnaire. Substance use was assessed using self-reported instruments: CUDIT-R (cannabis), AUDIT (alcohol), ASSIST (heavy psychoactive substances), and nicotine use. Structural equation modeling (SEM) was chosen to examine predictive relationships. Results revealed that experiences of sexual abuse and physical maltreatment in childhood predicted higher levels of alcohol use in young adulthood. Sexual abuse was positively associated with nicotine, cannabis, and heavy psychoactive substance use, while witnessing interpersonal violence was only associated with higher nicotine use. However, verbal abuse showed significant negative associations across several substance categories. No significant associations were found between family addiction history and substance use. The absence of an important relationship between family history of addiction and substance use indicates that genetic factors may be less decisive than environmental or psychosocial conditions. The main findings of this study are that ACEs are not qualitatively equivalent to one another, so it is worth examining them separately, rather than summing them. Furthermore, based on the negative associations with verbal abuse and the generally statistically negative associations, we can assume that ACEs may not be the most important factors increasing substance use. Further studies should look for other factors that influence substance use.

The present study investigated the cross-national measurement invariance of a 10-item Youth Externalizing Problems Screener (YEPS) on a sample of 17,489 adolescents from 32 countries. The original one-factor and two-factor models of YEPS were found to provide a poor fit to the data in most countries. Following the removal of two semantically overlapping items and the inclusion of correlated error terms, adequate model fit was obtained in 31 of 32 countries. Measurement invariance testing of an abbreviated 8-item YEPS (YEPS-SF) supported configural invariance. Partial scalar invariance was achieved only after freely estimating numerous parameters. The alignment analysis revealed that 22% of parameters were non-invariant across countries. South Africa, Hungary, and India showed the largest number of non-invariant parameters, whereas the lowest number was detected in several European countries. These findings highlight the potential of the YEPS-SF for use within individual countries and the challenge of developing cross-culturally comparable measures, suggesting that cultural adaptations may be necessary.

Despite a growing interest in adolescent subjective well-being, cross-cultural research on positive and negative affect in adolescents has been surprisingly scarce. Moreover, a cross-cultural evaluation of affective well-being measures in adolescents has lagged behind research in adults. The present study evaluated the cross-national and gender invariance of the Scale of Positive and Negative Experience (SPANE), using adolescent samples from 32 countries (N = 17,489; age range = 14–19) spanning five continents. The original two-factor structure of the SPANE was supported in 29 of the 32 countries. We could establish partial metric invariance of the SPANE across countries and full or partial scalar invariance across gender in 18 and 11 countries, respectively. The alignment method showed evidence for approximate invariance across countries, allowing for cross-national means comparisons of positive and negative affect. In most countries, girls reported higher levels of negative affect, and no substantial gender differences in positive affect were observed. Cross-national differences in mean levels of positive and negative affect yielded complex findings. Our results suggest that the SPANE is a solid candidate for measuring emotional experiences among adolescents in large-scale cross-national studies.

Introduction. Adverse childhood experiences (ACEs) are recognized risk factors for later substance use, yet data remain scarce – particularly regarding the differentiated effects of specific types of ACEs and their distinct associations with various psychoactive substances. Current study is one of the first in Lithuania to explore the associations between specific ACEs and substance use expression in young adulthood (ages 18–29), a developmental period defined by Arnett’s theory of emerging adulthood and full neurological maturation. Methods. This cross-sectional study included a total of 709 participants (26.5% male, 73.5% female) completed an online survey between September and November 2024. Substance use was assessed using validated instruments: AUDIT (alcohol), CUDIT-R (cannabis), ASSIST (other substances), and self-reported smoking behavior. ACEs were measured using a combination of adapted ACE questionnaire items) and the MACE scale, covering ten categories of childhood adversity. Structural Equation Modeling (SEM) was employed to examine predictive relationships. Results. Sexual abuse, physical neglect, emotional neglect, and physical abuse consistently predicted higher levels of alcohol, cannabis, and other substance use. Verbal abuse, conversely, showed significant negative associations across several substance categories. Smoking was positively associated with sexual abuse and negatively with witnessing interpersonal violence. Notably, a family history of addiction was not significantly related to substance use, suggesting that genetic predisposition may play a less central role than environmental or psychosocial factors. Conclusions. The findings underscore the differentiated impact of specific adverse childhood experiences on the use of various psychoactive substances. This highlights the necessity for further research that not only examines adverse experiences individually, but also explores the distinct associations between different types of psychoactive substances and these early life stressors. Such an approach is essential for uncovering substance-specific pathways and developing more targeted prevention and intervention strategies.