Žemaitis, Marius

Plaučių vėžys išlieka pagrindinė onkologinio mirtingumo priežastis, o plaučiai dažnai tampa ir kitų piktybinių navikų metastazių vieta. Nemaža dalis pacientų dėl gretutinių ligų yra neoperabilūs. Šiems pacientams svarbi alternatyva – kompiuterine tomografija kontroliuojama terminė abliacija (TA), leidžianti sunaikinti naviką maksimaliai tausojant plaučių audinį. Tyrimu siekiama išsamiai įvertinti terminės abliacijos saugumą bei jos daromą įtaką pacientų kvėpavimo funkcijai ir bendrai gyvenimo kokybei, lyginant šį metodą chirurgine rezekcija ir stereotaksine radioterapija. Tyrimo rezultatai parodė, kad TA yra saugus ir efektyvus gydymo metodas. Lyginant su chirurgija, TA pasižymi trumpesne hospitalizacija, mažesniu komplikacijų dažniu bei geresniu plaučių funkcijos ir perfuzijos išsaugojimu, pacientai greičiau atgauna funkcinį aktyvumą išlaiko geresnę gyvenimo kokybę, patiria mažiau skausmo išlaikant aukštą vietinę ligos kontrolę. Rekomenduojama terminę abliaciją svarstyti kaip efektyvią radikalaus gydymo alternatyvą neoperabiliems, sunkių gretutinių ligų turintiems pacientams. Nustatyta, kad po plaučio perkutaninių intervencijų punkcijos kanalo embolizavimas autologiniu kraujo krešuliu sumažina poprocedūrinio pneumotorakso riziką, tad rekomenduojama šią metodiką taikyti klinikinėje praktikoje. Planuojant gydymą ypač svarbu pasitelkti hibridinę plaučių perfuzijos scintigrafiją, padedančią tiksliai įvertinti ir prognozuoti regioninius plaučių perfuzijos pokyčius.

Background: Bronchoscopic cryotherapy may enhance anti-tumor immunity and improve the effect of immune checkpoint blockade, but CD8+ T cell dynamics after cryotherapy combined with pembrolizumab-based therapy in metastatic non-small cell lung cancer (NSCLC) remain insufficiently characterized. Methods: In this prospective, exploratory, randomized, controlled, single-center study, metastatic NSCLC patients were assigned to bronchoscopic cryotherapy performed 7 ± 1 days before first-line pembrolizumab-based therapy or to standard treatment alone. Peripheral blood mononuclear cells were analyzed by flow cytometry at baseline, week 3, and week 6. CD8+ T cell subsets defined by CD45RO, CD28, granzyme B (GzB), IFNγ, Ki-67, and PD-1 were evaluated in relation to treatment group, radiologic response, progression-free survival (PFS), and overall survival (OS). Results: Flow cytometry was performed in 76 patients, including 34 in the cryotherapy group and 42 in the control group. Cryotherapy was associated with a treatment-specific increase in circulating GzB+ CD8+ T cells by week 6. In contrast, Ki-67+ CD8+ and GzB+Ki-67+ cells increased in both treatment groups, suggesting that early peripheral CD8+ proliferation was largely shared across pembrolizumab-based therapy. Radiologic responders demonstrated more sustained proliferative CD8+ dynamics, most consistently reflected by increased CD28+ Ki-67+ cells. In exploratory landmark survival analyses, a higher week-3-to-baseline GzB+ Ki-67+ CD8+ ratio showed a hypothesis-generating association with longer PFS and OS. Conclusions: In metastatic NSCLC patients receiving first-line pembrolizumab-based therapy, the addition of bronchoscopic cryotherapy was associated with peripheral CD8+ T cell remodeling toward enhanced cytotoxic activity. Proliferative CD8+ T cell changes were associated with radiologic response and better survival. These findings support bronchoscopic cryotherapy as a potential immune-modulating adjunct and warrant validation in larger studies.

Periferiniai plaučių dariniai nevizualizuojami įprastos bronchoskopijos metu, todėl jų diagnostika yra ganėtinai sudėtinga ir dažnai prireikia pažangių papildomų radiologinių technologijų. Per kelis dešimtmečius bronchologiniai diagnostikos metodai reikšmingai pažengė - nuo pirmųjų transbronchinių biopsijų be papildomų vaizdinių tyrimų iki pažangių technolo-gijų. tokių kaip radialinis endobronchinis ultragarsas, elektromagnetinė navigacija, kūginio srauto kompiuterinė tomografija. Didžiausia diagnostinė transbronchinės biopsijos vertė pasiekiama derinant šiuos tyrimus, tačiau, nepaisant to, darinio vieta, paciento individualios savybės, krūtinės ląstos ekskursijos tyrimo metu, kreipiančiojo zondo padėtis turi nemažą įtaką bendram tyrimo rezultatui. Bronchologiniai tyrimo metodai pasižymi aukšta diagnostine verte diagnozuojant periferinius plaučių darinius, yra saugūs, susiję su nedidele komplikacijų rizika, todėl turėtų būti pasirenkami pirmiausia, palyginti su labiau invaziniais metodais, tokiais kaip transtorokaline biopsija arba chirurginė verifikacija.

Plaučių vėžys vis dar tebėra didžiulė grėsmė ne tik pasaulio, Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos gyventojams. Siekiant pagerinti pagalbą plaučių vėžiu sergantiems ligoniams, suvienodinti specialistų požiūrį į šios ligos diagnostikos ir gydymo standartus, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų draugijų iniciatyva bei bendru darbu nuo 2007-ųjų kas kelerius metus išleidžiamos „Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo rekomendacijos“. Išlaikydami tradicijas ir tęstinumą pristatome aštuntąsias atnaujintas ir papildytas „Plaučių vėžio diagnostikos ir gydymo rekomendacijas“, kurios yra gausaus autorių, savo srities ekspertų ir pagrindinių Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų draugijų atstovų, kolektyvo ilgametės patirties, bendro nuolatinio darbo rezultatas. Plaučių vėžio gydymas išlieka viena dinamiškiausių onkologijos sričių, todėl ankstesnes rekomendacijas buvo būtina atnaujinti apžvelgiant svarbiausias prigijusias naujoves. Plaučių vėžio profilaktika, ankstyva diagnostika ir atrankinė patikra yra viena iš prioritetinių sričių naujame Europos Sąjungos kovos su vėžiu plane. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse jau yra įdiegtos nacionalinės plaučių vėžio patikros programos, kitose, taip pat ir Lietuvoje, vykdomos ar jau atliktos bandomosios programos. Tačiau, kol nėra patvirtinta nacionalinė plaučių vėžio patikros programa Lietuvoje, šiose rekomendacijose paliekame tikslinės plaučių vėžio atrankinės patikros gaires, kurios sėkmingai pritaikytos daugelyje Europos Sąjungos šalių ir yra patvirtintos Lietuvoje Plaučių vėžio metodiniame dokumente. Tikimės, kad netolimoje ateityje galėsime pristatyti ir nacionalinę plaučių vėžio atrankinės patikros programą. [...].

Background/Objectives: Accurate assessment of pulmonary function is essential before planning radical lung cancer treatment. While spirometry reflects global lung function, perfusion imaging provides detailed information on regional perfusion patterns. This study aimed to characterize the pre-treatment profile of patients and compare the impact of surgical resection, radiotherapy, and thermal ablation on global pulmonary function and regional perfusion using SPECT/CT. Methods: In this prospective study of 68 patients, pre- and post-treatment assessments were conducted using lung perfusion SPECT/CT. While the entire cohort underwent imaging, longitudinal global pulmonary function (spirometry and gas diffusion) was analyzed for 45 patients who completed the three-month follow-up. Quantitative analysis included perfusion percentages and lung volumes, while a semi-quantitative scoring system evaluated the severity of perfusion defects. Results: In the overall cohort, the affected lung perfusion and volume significantly decreased (p = 0.002). Subgroup analysis revealed that the surgical resection group experienced significant reductions in perfusion (from 54.0% to 41.0%, p = 0.002) and volume (p < 0.001) of the affected lung, whereas no statistically significant changes were observed in the thermal ablation and radiotherapy groups (p > 0.05). Notably, 60.3% of patients presented with perfusion defects before treatment. Post-treatment spirometry parameters, particularly FEV1% (threshold 83.5%, AUC = 0.783), served as reliable predictors of persistent perfusion impairment. Conclusions: Radiotherapy and thermal ablation are lung-perfusion-sparing treatments compared to surgical resection. The high prevalence of pre-existing perfusion defects emphasizes the importance of incorporating lung perfusion SPECT/CT into routine pre-treatment evaluation to optimize treatment selection.

Bronchoscopic cryotherapy is routinely used for endobronchial tumor debulking, but may also exert systemic immunologic effects that could interact with immune checkpoint blockade. We investigated peripheral blood T-cell dynamics following bronchoscopic cryotherapy and subsequent pembrolizumab-based first-line therapy in metastatic non-small-cell lung cancer (NSCLC). In this prospective, randomized, controlled single-center study, patients with metastatic NSCLC were randomized into treatment groups of bronchoscopic cryotherapy performed 7 (±1) days before standard-of-care pembrolizumab (with or without platinum-based chemotherapy) or to standard-of-care therapy alone. Peripheral blood mononuclear cells were analyzed by flow cytometry at baseline, week 3, and week 6. Radiologic response was assessed using RECIST 1.1. Progression-free survival (PFS) and overall survival (OS) were evaluated using the Kaplan–Meier test and Cox regression. Flow cytometry was performed on 34 cryotherapy and 42 control patients. The cryotherapy group demonstrated a decrease in circulating CD4+ T cells (p = 0.002) and an increase in circulating CD8+ T cells (p = 0.013) by week 6. CD25+FOXP3+CD4+ Tregs decreased from baseline to week 3 (p = 0.024) and remained reduced through week 6. Overall response rate was higher in the cryotherapy group (41.2% vs. 16.7%; p = 0.022), while PFS and OS were numerically longer, although not statistically different (median PFS 9.5 vs. 5.3 months; median OS 17.6 vs. 14.8 months). The decrease in Tregs at week 3 was observed to predict better PFS. In patients with metastatic NSCLC receiving first-line pembrolizumab with or without chemotherapy, the addition of bronchoscopic cryotherapy was associated with a detectable peripheral immune remodeling and a higher objective response rate, whereas PFS and OS were numerically longer but not statistically different.

Background and Objectives: Dual bronchodilation in chronic obstructive pulmonary disease (COPD) has demonstrated beneficial effects on health-related quality of life (HRQoL) and exercise-related outcomes. Real-world evidence in treatment-naïve COPD remains limited. Materials and Methods: Forty-six COPD patients and 23 age-, gender-, BMI-, and cardiovascular comorbidity–matched controls underwent spirometry, plethysmography, symptom-limited incremental cardiopulmonary exercise testing (CPET), and the 36-item Short-Form Health Survey (SF-36). Following baseline assessment, COPD patients received tiotropium/olodaterol as part of routine practice. Thirty-two patients underwent repeated examinations at 12 weeks. Baseline differences between the COPD and control groups were assessed, and longitudinal changes in pulmonary function, CPET, and SF-36 were evaluated in COPD patients. Results: Compared with controls, COPD patients had lower peak oxygen uptake (VO2; 17.4 ± 4.4 vs. 22.8 ± 4.5 mL/kg/min, p < 0.001) and oxygen pulse (11.5 ± 3.5 vs. 14.0 ± 2.4 mL/beat, p = 0.003), failed to reach 80% of predicted values, and exhibited worse ventilatory efficiency (p < 0.001). SF-36 scores in the COPD group were lower across all domains. After 12 weeks of tiotropium/olodaterol, pulmonary function improved significantly. CPET was performed at comparable efforts at both visits. Peak VO2 increased from 70 ± 15 to 75 ± 16% predicted (p = 0.044), and peak oxygen pulse from 74 ± 16 to 79 ± 16% predicted (p = 0.015). VE/MVV decreased from 0.77 ± 0.23 to 0.69 ± 0.15 (p = 0.03). Higher baseline VE/MVV predicted a larger improvement after treatment (B = 0.71, p < 0.001), while beta-blocker use had no effect on the change of VE/MVV. SF-36 physical functioning and health change scores improved (both p < 0.01). Conclusions: At diagnosis, COPD was associated with impaired exercise physiology and reduced HRQoL. Dual bronchodilation improved exercise responses and perceived physical functioning. Beta-blocker use was not associated with changes in breathing reserve, supporting the use of cardioselective agents when indicated.

Background: While immunotherapy offers improved treatment results in metastatic non-small cell lung cancer (mNSCLC) patients, additional modalities, such as cryotherapy, continue to be explored to further incite the anti-tumour immune response and prolong patient survival.

Aims and objectives: We aimed to evaluate one-year progression-free (PFS) and overall survival (OS) in mNSCLC patients after bronchoscopic cryotherapy and immunotherapy.

Methods: 45 mNSCLC patients received pembrolizumab, with or without platinum based chemotherapy, based on PD-L1 tumor proportion score. 23 patients underwent bronchoscopic cryotherapy one week before systemic treatment. Kaplan-Meier method was used to calculate median PFS and OS. Cox regression analysis was used to measure hazard ratios (HR) and 95% confidence intervals (CI).

Results: Median PFS was 41 weeks in the cryotherapy group versus 26 weeks in the control group and did not differ significantly between groups (HR = 0.75; 95% CI 0.35‒1.61) (Fig. 1a). Meanwhile, median OS was not reached, although cryotherapy group had a lower risk of death than the control group (HR = 0.30; 95% CI 0.09‒0.97) (Fig. 1b).

Conclusion: Cryotherapy may prolong overall survival in patients receiving immunotherapy, possibly supporting an anti-tumour immune response which continues during further lines of systemic treatment.

Plaučių vėžys yra dažniausias vėžio tipas ir pagrindinė mirtingumo dėl vėžio priežastis pasaulyje. Ligos gydymo efektyvumas išlieka iššūkiu ir reikalingos personalizuotos gydymo strategijos pacientų išgyvenamumo gerinimui. Vienas iš dažniausiai nustatomų plaučių vėžio tipų – nesmulkialąstelinis plaučių vėžys (NSLPV) dažniausiai gydymas imunoterapija, tačiau efektyvumas nėra didelis. Vienas iš efektyvumo pagerinimo būdų yra krioterapija. NSLPV ligos eigai ir gydymo efektyvumui vertinti gali padėti cirkuliuojantys (cf) kraujyje biožymenys. Kraujyje cirkuliuojantys biožymenys yra vienas iš būdų kaip minimaliai invaziniu būdu stebėti ligos eigą ir pritaikomi jautrūs metodai, tokie, kaip naujos kartos sekoskaita, tėkmės citometrija ir kiekybinė PGR gali padėti atlikti molekulinę cfDNR mutacijų analizę, genų reguliacinių sekų metilinimo profilio ir imuninių biožymenų koncentracijų vertinimą iš nedidelio kiekio biologinės medžiagos. Šio kompleksinio tyrimo tikslas – nustatyti NSLPV cf biožymenis, kurie galėtų prognozuoti ligos eigą ir gydymo efektyvumą. Tyrime analizuotos dvi biomėginių imtys: pirmojoje 41 NSLPV I–IV stadijos pacientų kraujo plazmos mėginiuose tirtos 11 genų cfDNR mutacijos, o antrojoje – 48 IV stadijos NSLPV atlikta 11 genų metilinimo ir 10 imuninių biožymenų koncentracijų analizė. Šioje imtyje 32 pacientams gydytiems imunotererapija (iš kurių 9 taikyta papildoma krioterapiją). Pirmoje imtyje TP53 mutacijų statusas reikšmingai prognozavo blogesnį išgyvenamumą (PFS: HR = 2,6, p = 0,043; OS: HR = 3,7, p = 0,002), o ligos progresijos metu EGFR L858R dažnis padidėjo > 3 kartų (17,2 % → 51,2 %). Antrosios imties mėginiuose imunininės sinapsės inhibitoriaus CTLA-4 metilinimas reikšmingai padidėjo progresijos metu (46,9 % → 65,3 %), rodant imuninį išsekimą bei nustatyti šeši pagrindiniai prognostinę vertę turintys cirkuliuojantys biožymenys (Tim-3, CD137, RASSF1, TERT, TGF-β1, CD86). Pagal šių biožymenų rizikos balą pacientai suskirstyti į rizikos grupes, kurios padeda prognozuoti gydymo imunoterapija kartu su krioterapija efektyvumą. Didelės rizikos grupės pacientų išgyvenamumo rodikliai buvo bent 2 kartus mažesni nei mažos rizikos (HR: PFS = 1,28, p < 0,001; HR: OS = 1,35, p < 0,001). Cirkuliuojantys biožymenys, tokie kaip cfDNA mutacijos, reguliacinių genų sekų metilinimas ir imuninių biožymenų koncentracijos, gali padėti prognozuoti ligos eigą ir įvertinti ar taikomos gydymo strategijos bus efektyvios NSLPV pacientams.