Petrolienė, Raimonda

Tyrimo problema: Neformalių slaugytojų patiriama slaugos našta yra reikšminga visuomenės sveikatos problema, susijusi su šių asmenų prastesne emocine ir fizine savijauta. Psichologinis lankstumas ir dvasingumas mokslinėje literatūroje siejami su geresniu prisitaikymu prie streso, tačiau jų vaidmuo neformalios slaugos kontekste nėra aiškus. Tyrimų, kompleksiškai analizuojančių psichologinio lankstumo, dvasingumo ir slaugos naštos sąsajas, neformalių slaugytojų imtyje, mokslinėje literatūroje trūksta. Tyrimo tikslas: Išanalizuoti artimuosius slaugančių asmenų išgyvenamos naštos, psichologinio lankstumo ir dvasingumo sąsajas. Tyrimo dalyviai ir metodai: Kiekybinis tyrimas buvo vykdomas nuo 2025 m. liepos mėn. iki 2026 m. balandžio. Tyrime dalyvavo asmenys, kurie šiuo metu slaugo suaugusį savo artimąjį, kuriam gyvenimo eigoje išsivystė lėtinė liga arba įvyko trauma, sukėlusi poreikį nuolatinei slaugai. Galutinėje analizėje įtraukti 159 tyrimo dalyviai (11 vyrų ir 148 moterys), kurių amžius svyravo nuo 23 iki 78 metų. Tyrimo duomenys gauti anoniminės apklausos būdu, kuri buvo platinama įvairiose socialinio tinklo Facebook grupėse, susijusiose su slauga arba ligomis, bei naudojant sniego gniūžtės principą. Slaugos naštai įvertinti naudotas Zarit slaugos naštos skalė (ZARIT), psichologiniam lankstumui - Personalizuotas psichologinio lankstumo indeksas (PPFI) ir dvasingumui - Kasdienės dvasinės patirties skalė (DSES). Taip pat į apklausą įėjo tyrėjų komandos parengti sociodemografiniai klausimai apie tyrimo dalyvį ir jo slaugomą asmenį bei klausimai susiję su slaugos aplinkybėmis. Duomenų analizei naudotos „IBM SPSS 30“ ir „IMB SPSS AMOS“ programinės įrangos. Taikyta vienmatės (vidurkis, standartinis nuokrypis, mediana, moda) ir dvimatės analizės metodai (Stjudent t, Mann-Witney U, Kurskal-Wallis H testai, vienafaktorinė dispersinė analizė (ANOVA), Spearman ir Preason koreliacijos koeficientai), taip pat atliktas struktūrinių lygčių modeliavimas ir moderavimas. Rezultatai: Nustatyta, kad moterys patiria statistiškai reikšmingai didesnę slaugos naštą nei vyrai. Slaugos naštos išreikštumas skiriasi priklausomai nuo slaugai skiriamo laiko: kartu su ligoniu gyvenantys asmenys pasižymi didesne slaugos našta, palyginus su tais, kurie slaugai skiria iki 10 val. per savaitę. Gebėjimas panaudoti nemalonias emocijas labiau būdingas asmenims, kurie slaugo savo tėvą, o mažesnis nemalonių vidinių patirčių vengimas – slaugantiems šeimos narį ilgiau nei penkis metus. Religinėms bendruomenėms priklausantys asmenys pasižymėjo didesniu dvasingumu, bet ir stipriau išreikštu nemalonių vidinių patirčių vengimu. Psichologinių ryšių analizė parodė, kad didesnis psichologinis lankstumas yra susijęs su mažesne slaugos našta, tačiau ši sąsaja pasireiškia tik kartu su ligoniu gyvenančių asmenų grupėje. Mažesnis polinkis vengti neigiamus išgyvenimus buvo susijęs su mažesne slaugos našta. Tuo tarpu gebėjimas panaudoti emocinį diskomfortą buvo susijęs su didesne slaugos našta tarp tų, kurie negyvena kartu su slaugomu artimuoju. Nustatyta, kad psichologinis lankstumas atlieka pilną mediaciją tarp dvasingumo ir slaugos naštos. Be to, nustatyta, kad slaugos aplinkybių moderacinė reikšmė: negyvenančių kartu su slaugomu artimuoju grupėje gebėjimas panaudoti nemalonias emocijas veikė kaip mediatorius tarp dvasingumo ir slaugos naštos. Išvados: Nustatytos reikšmingos sąsajos tarp psichologinio lankstumo ir jo komponentų bei neformalios slaugos naštos. Psichologinis lankstumas pilnai medijavo ryšį tarp dvasingumo ir slaugos naštos. O slaugos aplinkybės (gyvenimas kartu ir atkirai) moderuoja modelį, kuriama panaudojimas veikia kaip mediatorius tarp dvasingumo ir slaugos naštos.

Tyrimo problema. Amžėjant pasaulio populiacijai ir didėjant lėtinių ligų paplitimui, neformalios slaugos klausimas tampa vis aktualesnis, tačiau Lietuvos kontekste nėra aiškiai ištirti tokie veiksniai, kaip saviveiksmingumas ir socialinis palaikymas, dėl kurių neformalią priežiūrą teikiantys asmenys gali būti atsparesni įvairiems su slauga susijusiems stresoriams. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti artimuosius slaugančių asmenų patiriamos naštos, bendrojo saviveiksmingumo ir suvokiamo socialinio palaikymo sąsajas. Tyrimo dalyviai ir metodai. Skėtinis mokslinis tyrimas buvo vykdytas nuo 2025 m. liepos iki 2026 m. balandžio mėnesio, duomenys surinkti platinus anoniminės elektroninės apklausos nuorodą socialinio tinklo „Facebook“ grupėse. Galutinę tyrimo imtį sudarė 159 respondentai (11 vyrų ir 148 moterys), kurių amžius svyravo nuo 23 iki 78 metų ir kurie tyrimo metu aktyviai slaugė savo artimąjį (pilnametį), nes jo gyvenimo eigoje išsivystė lėtinė liga (onkologinė liga, demencija ir pan.) arba įvyko trauma, sukėlusi poreikį nuolatinei slaugai. Tyrimo dalyviams pateikti tyrėjų komandos sukurti klausimai apie neformalaus slaugytojo socialines-demografines, slaugomo asmens charakteristikas ir slaugos aplinkybes, taip pat naudoti Zarit naštos klausimynas (ZBI), Bendrojo saviveiksmingumo skalė (GSES) ir Daugiamatė suvokiamo socialinio palaikymo skalė (MSPSS). Duomenų analizė vykdyta „IBM SPSS Statistics 31“ programa, taikant Stjudento t testą, vienfaktorinę dispersinę analizę (ANOVA), Mano-Vitnio testą, Kruskalo-Voliso H testą, Pirsono ir Spirmeno koreliacijos koeficientus, taip pat atlikus hierarchinę tiesinę regresinę analizę. Tyrimo rezultatai. Didesnę slaugos naštą patyrė neformalią priežiūrą artimiesiems teikusios moterys ir asmenys, kurie gyveno su prižiūrimu artimuoju. Moteriškos lyties neformalioms slaugytojoms buvo būdingi žemesni bendrojo saviveiksmingumo rodikliai. Aukštesniais bendrojo saviveiksmingumo rodikliais pasižymėjo artimuosius neformaliai slaugantys asmenys, kurie buvo įgiję aukštąjį (universitetinį) išsilavinimą ir gyveno didmiestyje. Asmenys, neformaliai slaugantys artimuosius, kuriems nustatyta bent viena diagnozė iš kvėpavimo sistemos ligų, jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligų ir (ar) cukrinis diabetas, psoriazė, inkstų nepakankamumas, koma, bipolinis sutrikimas ir (ar) kurie patyrė traumą (-as), su amžėjimu susijusius funkcinius sutrikimus, suvokė bendrą socialinį palaikymą ir paramą iš šeimos, iš draugų bei iš kitų reikšmingų asmenų kaip mažesnę. Asmenų, teikusių neformalią priežiūrą savo mamoms, bendra socialinė parama ir palaikymas iš šeimos bei iš draugų buvo suvokiami kaip mažesni. Asmenys, neformaliai slaugę savo tėčius, suvokė bendrą socialinį palaikymą ir paramą iš šeimos bei iš draugų kaip didesnę. Asmenims, gavusiems neformalią arba mišrią pagalbą neformalios slaugos procese, buvo būdingas didesnis bendras suvokiamas socialinis palaikymas ir parama iš šeimos. Didesniais socialinės paramos iš draugų rodikliais pasižymėjo asmenys, gavę neformalią pagalbą. Asmenims, gavusiems neformalų arba mišrų pagalbos pobūdį, būdingas didesnis suvokiamas socialinis palaikymas iš kitų reikšmingų asmenų. Išvados. Didesnė slaugos našta siejosi su mažesniu suvokiamu socialiniu palaikymu, o didesnis saviveiksmingumas su didesniu socialiniu palaikymu. Saviveiksmingumas su slaugos našta nėra statistiškai reikšmingai susijęs.

Saldukaitė, B. (2026). Cerebriniu paralyžiumi sergantį vaiką auginančių mamų sunkumų įveikimo ir stiprybės šaltiniai (Klinikinės sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: doc. dr. Raimonda Petrolienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 67 p.

Problema. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus auginančios mamos susiduria su emociniais iššūkiais, socialine izoliacija, patiria tėvystės naštą, tačiau vis dar per mažai dėmesio skiriama mamų sunkumų įveikimo ir vidinės stiprybės išlaikymo šaltiniams (Davis ir kt., 2010). Taip pat literatūroje dažnai įveikos strategijos analizuojamos gyvenimo kokybės kontekste kaip papildomi veiksniai, o ne kaip savarankiškas reiškinys, atskleidžiantis mamų resursus, ypač kokybiniu požiūriu. Metodai. Kokybiniame tyrime dalyvavo septynios mamos (30 – 47 m.), kurios augina nuo 5 iki 11 metų vaikus, sergančius cerebriniu paralyžiumi. Tyrimo duomenys buvo rinkti giluminio interviu metodu ir analizuojami taikant fenomenologinę aprašomąją analizę pagal A. Giorgi. Rezultatai. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad CP sergančių vaikų mamų sunkumų įveikimui ir stiprybei didžiausią įtaką turi socialinė aplinka ir vidiniai resursai. Socialinės aplinkos vaidmuo buvo kontrastingas – santykiai su kitomis neįgalių vaikų mamomis, artimaisiais ir sveikatos priežiūros specialistais pasižymėjo tiek palaikymu, vilties skatinimu, tiek ir konkurencija, nesupratingumu, empatijos stoka. Vidiniai resursai, kurie suteikė daugiausiai stiprybės mamoms, buvo motyvacija stengtis dėl vaiko gerovės, sudėtingų situacijų priėmimas, pozityvus nusiteikimas, emocijų reguliacija, ryšio kūrimas su vaiku bei pagalbos teikimas kitiems. Taip pat motinoms įveikti sunkumus padėjo darbas su savimi, ugdant savo asmenines savybes ir sąmoningumo didinimas, savęs realizavimas darbo ir laisvalaikio srityse bei vaiko pasiekimų akcentavimas, kuris motyvavo siekti tikslų ir nepasiduoti. Išvados. Cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus auginančių mamų sunkumų įveikimas ir stiprybės šaltiniai atsiskleidė per ambivalentišką socialinės aplinkos įtaką, vidinius resursus, savęs ugdymą, savirealizaciją ir vaiko pasiekimų pastebėjimą.

Tyrimo problema: socialinių darbuotojų psichologinės gerovės, darbo motyvacijos ir antrinio trauminio streso (ATS) sąsajų nagrinėjimas yra svarbus, nes socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su traumuojančiais klientų pasakojimais, kurie gali sukelti ATS, neigiamai veikti jų psichologinę gerovę ir darbo motyvaciją. Nustatant šiuos ryšius, tyrimu siekiama išsiaiškinti, kaip socialiniai darbuotojai gali sumažinti ATS ir pagerinti savo psichikos sveikatą bei profesinį veiksmingumą, nepaisant emocinių iššūkių, būdingų jų darbui.
Tyrimo dalyviai ir metodai: tyrimas buvo vykdomas savanoriškai, tyrimo dalyviams pildant elektroninę anketą. Tyrime dalyvavo 210 socialinių darbuotojų, kurie turi socialinių mokslų kvalifikaciją arba yra baigę socialiniam darbuotojui skirtus mokymus. Tyrime naudoti instrumentai: psichologinės gerovės klausimynas (angl. Well-Being Questionnaire, str. WBQ), multidimensinis darbo motyvacijos klausimynas (angl. Multidimensional Work Motivation Scale, str. MWMS), antrinio trauminio streso skalė (angl. The Secondary Traumatic Stress Scale, str. STSS). Duomenų analizė atlikta naudojant aprašomąją statistiką, Pearsono koreliacinę analizę, tiesinę regresinę analizę, dispersinę analizę ANOVA ir mediaciją. Rezultatai: didžioji dalis tiriamųjų yra moterys (92,4 proc.). Nustatytas statistiškai reikšmingas silpnas ir neigiamas ryšys tarp psichologinės gerovės ir antrinio trauminio streso (r = –0,481; p < 0,001), tarp vidinės motyvacijos ir psichologinės gerovės nustatytas vidutinis teigiamas ryšys (r = –0,619; p < 0,001). Statistiškai nereikšmingas ryšys nustatytas tarp išorinės (socialinės) darbo motyvacijos ir antrinio trauminio streso (r = –0,06; p = 0,389) ir išorinės (materialinės) darbo motyvacijos ir antrinio trauminio streso (r = –0,025; p = 0,722). Mediacinė analizė parodė, kad psichologinė gerovė yra mediatorius tarp vidinės motyvacijos ir antrinio trauminio streso. Išvados: socialinių darbuotojų prastesnė psichologinė gerovė yra susijusi su aukštesniu antriniu trauminiu stresu. Socialinių darbuotojų aukštesnė vidinė motyvacija yra susijusi su geresne psichologine gerove. Socialinių darbuotojų aukštesnė išorinė (socialinė) ir išorinė (materialinė) darbo motyvacija nėra susiję su mažesniu antriniu trauminiu stresu. Socialinių darbuotojų psichologinė gerovė yra mediatorius tarp vidinės motyvacijos ir antrinio trauminio streso

Problema. Nors priklausomybės problemos ir jų daroma žala šeimai analizuojamos seniai (Ramstedt ir kt., 2015; Sundin, 2022), tačiau Lietuvoje vis dar stokojama tyrimų, besigilinančių į suaugusiojo asmens patyrimą per kokybinius fenomenologinius metodus. Moksliniai tyrimai rodo, kad tokioje aplinkoje augę asmenys dažnai patiria padidėjusią psichologinių sunkumų naštą (Clarke, 2023), o suaugę linkę kentėti nuo žemos savivertės, nerimo, sunkumų kuriant ir išlaikant artimus ryšius, jiems būdingas nuolatinis kaltės ar gėdos jausmas, neadaptyvūs elgesio modeliai. Metodai. tyrimo imtį sudarė šeši dalyviai, kurių vienas ar abu tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio, tyrimo dalyvių amžius (27– 46 m.). Duomenų rinkimo būdas – giluminis interviu. Duomenų analizė atlikta pagal fenomenologinės aprašomosios analizės A. Giorgi metodą. Rezultatai. Vaikystė alkoholio paveiktoje šeimoje buvo lydima nuolatinės grėsmės nuojautos, nestabilumo ir emocinio chaoso. Toks gyvenimas formavo nuolatinį budrumo jausmą, nerimą, emocinius bei somatinius simptomus. Gėdos jausmas dėl šeimos aplinkybių įsirašė į savastį kaip „kitoniškumo“ ar „brokuotumo“ patyrimai. Ši patirtis ne tik suformavo pasaulio suvokimą kaip nesaugaus, bet ir tapo pagrindu psichikos sveikatos iššūkiams.Neatpažintos, užslopintos ar sproginėjančios emocijos, lydimos nutrūkusių ar toksiškų santykių, sukūrė tarsi vidinį vakuumą. Vaikystėje neišmokus kurti sveikų ryšių, suaugę tyrimo dalyviai stengėsi juos užmegzti desperatiškai arba destruktyviai. Emocinis pasaulis buvo patiriamas kaip pavojingas arba nepasiekiamas, o santykiai – kupini prisirišimo ir atstūmimo dinamikos. Ryšio su savimi nebuvimas ilgainiui virto prisitaikymo mechanizmu – „kaukėmis“, padedančiomis atitikti kitų lūkesčius, bet vis labiau tolstančiomis nuo autentiško „aš“. Priklausomybės šešėlis taip pat tapo šio vidinio susiskaldymo dalimi. Tik per sąmoningumo augimą ir savivoką atsirado galimybė atkurti ryšį su savimi, atstatyti savigarbą ir išmokti atpažinti vidinę vertę, nepriklausomą nuo išorinio pripažinimo. Nepaisant visų sunkumų, dalyvių istorijose atsiskleidė virsmo kelias – ne greitas lūžis, o ilgalaikė kelionė nuo aukos pozicijos prie atsakingo savęs kūrėjo. Šis virsmas buvo sąmoningumo ir nuoseklios savirefleksijos rezultatas. Išvados. Suaugusiųjų savęs patyrimas užaugus šeimoje kur vienas ar abu tėvai buvo priklausomi nuo alkoholio, atsiskleidė per egzistencinį nesaugumą ir vidinio pasaulio sutrikimą, emocinio raštingumo stoką ir ryšio su kitais trapumą, savojo „aš“ paiešką ir sąmoningumo siekį.

Raktiniai žodžiai: suaugę alkoholikų vaikai, savęs patyrimas, fenomenologinė analizė.

Tyrimo problema. Alzheimerio liga ir kitos demencijos 2021 metais sukėlė tris kartus daugiau mirčių negu 2000 (PSO, 2024). Demencinių sutrikimų augimas kelia visuomenei ir sveikatos sistemai įvairių iššūkių, taip pat ir poreikį turėti instrumentus, kurie padėtų laiku atpažinti kognityvinių gebėjimų pokyčius. Adenbruko kognityvinis tyrimas (ACE-III) yra trumpa neuropsichologinė baterija, sukurta aptikti pažintinių gebėjimų mažėjimą (Mathuranath ir kt., 2000). Tačiau ACE-III adaptavimas kitose šalyse reikalauja kruopštaus vertimo ir kultūrinio pritaikymo, ypač atkreipiant dėmesį į elementus, kurie susiję su kalba (Mirza ir kt., 2017). Šio tyrimo tikslas – įvertinti lietuviškosios Adenbruko kognityvinio tyrimo versijos (ACE-IIIᴸᵀ) kalbinių užduočių kultūrinės adaptacijos kokybę. Tyrimo metodai. Šiame tyrime buvo analizuojami normų sudarymo tyrimo bendrosios populiacijos imties 314 tyrimo dalyvių ACE-IIIᴸᵀ protokolai (196 moterys, 118 vyrų; amžiaus vidurkis 67,08±12,57; išsimokslinimo metais vidurkis 15,21±3,36). Buvo tiriami kalbos domeno užduočių (instrukcijų supratimo, sakinių rašymo, žodžių pakartojimo, sakinių pakartojimo, paveikslėlių įvardijimo, paveikslėlių supratimo, žodžių skaitymo) atlikimo ypatumai užduočių elementų lygmeniu. Vidinis domeno suderintumas vertintas Cronbacho α ir McDonaldo ω koeficientais. Atskirų užduočių veikimas tirtas taikant užduoties atsako teorija (angl. Item Response Theory, IRT) grįstą modelį. Rezultatai. Aukščiausią balą kalbos domene gavo 43,6 proc. bendrosios populiacijos tyrimo dalyvių. Tarp skirtingų domeno užduočių nustatytos silpnos ir vidutinės teigiamos koreliacijos (Spirmeno ρ nuo 0,117, p=0,038, iki 0,551, p<0,001). Stebėtos sąsajos tarp atskirų užduočių atlikimo ir bendro ACE-IIIᴸᵀ balo. ACE-IIIᴸᵀ versijos McDonaldo ωₜ=0,80 žymi gerą vidinį suderintumą. Taikant IRT modelį nustatyta, kad dauguma kalbos domeno užduočių pasižymi gera skiriamąja geba ir tinkamu sunkumu, prastesnėmis savybėmis pasižymi sakinių rašymo užduotis, sakinių pakartojimo antroji patarlė ir paveikslėlių įvardijimo raganosio paveikslėlis. Išvada. Lietuviškoji Adenbruko kognityvinio tyrimo (ACE-IIIᴸᵀ) versija pasižymi tinkama kultūrine adaptacija ir vidiniu suderintumu. Tačiau tyrimo rezultatai atskleidžia ir keletą užduočių elementų, kuriuos galimai reikia peržiūrėti, siekiant didesnio kalbinių gebėjimų vertinimo tikslumo.

Tyrimo problema. Trauminės, o ypač trauminės vaikystės patirtys mokslinėje literatūroje yra siejamos su nusikalstamu elgesiu ir potrauminio streso sutrikimu. Nuteistųjų resocializacija dažnai priklauso nuo to, kaip efektyviai jie keis savo elgesio, požiūrio modelius, todėl yra svarbu, jog nuteistieji gautų atitinkamą psichologinę pagalbą, o kreiptis pagalbos neretai trukdo neigiamas nuteistųjų požiūris į ją. Tyrimo metodai. Tyrimo dalyviai buvo pilnamečiai (n=304), tiek vyrai (80,9 proc.), tiek moterys (19,1 proc.), atliekantys laisvės atėmimo bausmę. Tyrimas vykdytas 7 Lietuvos kalėjimuose. Tyrimo klausimyną sudarė socialiniai demografiniai klausimai, požiūrio į kreipimąsi profesionalios psichologinės pagalbos klausimynas, trumpoji forma (ATSPPH - SF), gyvenimo įvykių klausimynas – revizuotas (LEC-R) ir įvykio poveikio skalė – revizuota (IES-R). Buvo atliktos vienmatės ir dvimatės statistinės analizės. Tyrimo rezultatai. Trauminės patirtys buvo statistiškai reikšmingai susijusios su didesniu tiriamųjų laisvės atėmimo bausmių skaičiumi bei lankymusi pas psichikos sveikatos specialistą kalėjime ir už kalėjimo ribų. Pastebėta, kad tik 2 iš 19 trauminių patirčių – eismo įvykis ir pagrobimas, laikymas įkaitu, karo belaisviu – nebuvo statistiškai reikšmingai susijusios su nei vienu socialiniu – demografiniu rodikliu. Su PTSS rizika galimai susidūrė 43,4% tyrimo dalyvių. Bendri PTSS įverčio balai buvo statistiškai reikšmingai susiję su lytimi bei lankymusi pas psichikos sveikatos specialistą laisvės atėmimo įstaigoje. Didžioji dalis tyrimo dalyvių turėjo teigiamą požiūrį į kreipimąsi profesionalios psichologinės pagalbos. Požiūris į kreipimąsi profesionalios psichologinės pagalbos buvo statistiškai reikšmingai susijęs su tyrimo dalyvių amžiumi ir lankymusi pas psichikos sveikatos specialistą laisvės atėmimo įstaigoje. Trauminės patirtys, PTSS simptomai ir požiūris į kreipimąsi psichologinės pagalbos koreliavo tarpusavyje. Mediacijos analizėje matyti, kad visi ryšiai tarp šių reiškinių buvo statistiškai reikšmingi, kai medijuojamas ryšys tarp trauminių patirčių ir PTSS simptomų, o mediatorius buvo požiūris į kreipimąsi psichologinės pagalbos. Išvada. Nuteistųjų trauminės patirtys, PTSS simptomai ir požiūris į kreipimąsi profesionalios psichologinės pagalbos buvo statistiškai reikšmingai susiję tarpusavyje.

Santrauka Staniūnaitė, I. (2024). onkologine liga sirgusiųjų gyvenimo kokybė remisijos laikotarpiu ir jos sqsajos su asmenybės bruožais bei su liga ir gydymu susijusiais veiksniais. (Klinikinės sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: lekt. dr. Raimonda Petrolienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, sveikatos psichologijos katedra. Kaunas. – 73. Tyrimo problema. Onkologinė liga ir jos gydymas yra siejami su įvairiais fiziniais ir psichologiniais sunkumais, tačiau gyvenimas esant remisijoje po onkologinės ligos gali daryti įtaką gyvenimo kokybei. Žinoma, kad su onkologinių pacientų, esančių remisijoje, asmenybės bruožais ir gyvenimo kokybe yra susiję įvairūs veiksniai. Tyrimų, nagrinėjančių onkologinių pacientų asmenybės bruožus ir gyvenimo kokybę nėra daug. Tokie tyrimai vertingi, nes GK onkologijoje yra labai svarbi, o pacientų asmenybės bruožai susiję su jų GK. Tyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 146 onkologine liga sirgusieji, šiuo metu esantys remisijoje, asmenys – 133 moterys ir 13 vyrų. Tyrimo dalyvių amžius nuo 26 iki 79 metų. Tyrimo metodai. Tyrimui vykdyti pasirinktas kiekybinis tyrimas. Tyrimo instrumentas – anoniminis klausimynas, kurį sudarė lietuviška penkių didžiųjų asmenybės bruožų skalė (BFI-2) (Laurinavičius ir kiti, 2019) ir Pasaulio sveikatos organizacijos sukurta lietuviška gyvenimo kokybės skalės trumpoji verija (WHOQoL-BREF) (PSO,2012). Tyrimo rezultatai. Onkologinių pacientų esančių remisijoje fizinė sveikata stipriausiai siejasi su neigiamu emocionalumu. Psichologinė sveikata su ekstraversija, sutariamumu, sąmoningumu, neigiamu emocionalumu ir atvirumu patirčiai. Socialiniai santykiai siejasi su ekstraversija, sutariamumu, neigiamu emocionalumu ir atvirumu patirčiai. O aplinka stipriausiai siejasi su sutariamumu, sąmoningumu, neigiamu emocionalumu, su atkryčio nebuvimu, ilgesniu remisijos laikotarpiu, vyresniu amžiumi. Atkryčio nebuvimas, jaunesnis amžius, moteriška lytis, ilgesnis remisijos laikotarpis, miksuotas gydymo tipas ir mažesnė onkologinių susirgimų stadija prisideda prie geresnės GK. Išvados. Nustatyti ryšiai tarp onkologinių pacientų, esančių remisijoje, gyvenimo kokybės ir asmenybės bruožų, bei su liga ir gydymu susijusių veiksnių. Raktažodžiai: onkologiniai ligoniai, onkologinės ligos remisija, gyvenimo kokybė, asmenybės bruožai, vėžys.

Tyrimo problema. Atsižvelgiant į paauglystės periodo ypatumus ir į tai pažvelgus iš fizinės/sensorinės negalios perspektyvos, kas prideda unikalių iššūkių, keliamas klausimas, kaip tai pavyksta įveikti tėvams. Kadangi negalios tema yra kompleksinis reiškinys, šiame darbe siekiama susikoncentruoti ties tėvų patirtimi ir jiems kylančiais iššūkiais. Tyrimo metodas. Tyrime dalyvavo 8 mamos, auginančios 12-18 metų paauglį(-ę) su regos, klausos, judėjimo negalia ir cukriniu diabetu. Šios temos nagrinėjimui pasirinktas kokybinis tyrimo dizainas, atlikti pusiau struktūruoti interviu, duomenys analizuoti teminės analizės metodu. Svarbiausi tyrimo rezultatai. Tyrimo dalyvių pasakojimuose išryškėjo vaiko negalios temos kompleksiškumas paauglystės laikotarpyje. Sulaukus paauglystės amžiaus įtraukus ir negalios kontekstą susiduriama su emociniais šuoliais, galimais konfliktais. Psichologiniai tėvų iššūkiai apima tokias sritis kaip socialinis vaiko gyvenimas, gebėjimas paleisti vaiką į savarankišką gyvenimą, suteikti daugiau laisvės net ir patiriant dėl to nerimą ar baimes. Fizinės ar sensorinės negalios atveju daug dėmesio skiriama konkrečių problemų išsprendimui, kas įtraukia visus šeimos narius. Prisitaikymo procese ir ypač paauglystėje svarbi abipusė vaiko ir tėvų įtaka, bei kitų šeimos narių, draugų ir gydytojų/specialistų įtraukimas. Galiausiai, tyrimo dalyvių patirtis apibendrina suvokimas, kad paauglio fizinė ar sensorinė negalia nors ir kelia iššūkių, tačiau tai neatima prasmės ir teigiamos pusės iš gyvenimo, gyvenimas tiesiog unikalesnis. Išvada. Susiduriant su negalia dėl kūno funkcijų sutrikimų paauglystėje svarbu atkreipti dėmesį ir į tėvų patiriamus iššūkius ir sunkumus, kadangi tai turi reikšmingą įtaką prisitaikymo procese tiek pačiam paaugliui, tiek visai šeimai, bendrai jų gyvenimo kokybei.

Kriaučiūnė, U. (2024). ,,Net kai nėra vilties, vis tiek viltis yra“: moterų savęs patyrimas santuokoje su priklausomybę alkoholiui turinčiu vyru (Klinikinės sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinė vadovė: dr. Raimonda Petrolienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 68 p.

Problema. Room ir kt. (2016) tyrime akcentuojama, jog reikėtų atlikti daugiau tyrimų, įskaitant kokybinius, siekiant atskleisti artimųjų, gyvenančių su priklausomais asmenimis patirtis. Balamurugan (2022) teigia, jog trūksta tyrimų apie problemas, su kuriomis susiduria alkoholikų sutuoktiniai. Remiantis tuo, galima teigti, jog priklausomų nuo alkoholio vyrų sutuoktinių savęs patyrimas, esant santuokoje, yra nepakankamai išnagrinėta ir atskleista tema. Metodai. Kokybiniame tyrime dalyvavo aštuonios moterys (38-55 m.), esančios santuokoje su priklausomybę alkoholiui turinčiu vyru (santuokos trukmė nuo 5 iki 15 m.). Duomenų rinkimo instrumentas šiame tyrime buvo giluminis interviu. Duomenys buvo analizuojami taikant fenomenologinę aprašomąją analizę pagal A. Giorgi. Rezultatai. Tyrimo dalyvių pasakojimuose išryškėjo pasinėrimas į savo vidinį pasaulį, kurio metu moterys įvardijo atėjusį suvokimą apie svarbą kreiptis pagalbos sau, reflektavo apie savo praeitį, ieškodamas priežasčių ar savo kaltės. Vyravo vidiniai konfliktai ir dilemos, atrasti būdai, kaip išbūti su slegiančiomis emocijomis. Taip pat moterys dalinosi intensyviais ir pasikartojančiais jausmais – neišvengiamomis emocinėmis reakcijomis, visa tai vedė į emociškai sunkiai išgyvenamą būseną – ,,dugną“. Moterų patyrimai buvo glaudžiai susiję su vyro gydymosi nuo priklausomybės alkoholio etapo ypatumais. Šiame etape žmonos skatino savo vyrus kreiptis pagalbos, jausdavo emocinį nuovargį bei motyvacijos stoką. Vyravo nuojauta, jog artėja vyro atkrytis. Alkoholio problemos šeimoje kai kada buvo nutylimos ir nepripažįstamos, iš moterų pusės buvo jaučiama stigmatizacija visuomenėje. Kita bendro fenomeno sudedamoji dalis – sudėtingi ir daugialypiai santykiai su sutuoktiniu. Ryškiai atsiskleidė atitolęs, grubus ir konfliktiškas santykis, nesutampantis požiūris į vaikų auklėjimą, balansavimas tarp skyrybų slenksčio ir gyvenimo kartu. Moterų patyrimuose išryškėjo jaučiama viltis. Tačiau, kai kada viltį keitė neviltis ir beviltiškumas. Žmonų patyrimuose atsispindėjo juntamas alkoholio poveikis šeimos kasdienybei ir vaikų gerovei. Vyro alkoholio vartojimas keitė dienos ritmą, planus, o tai veikė visus šeimos narius. Moterys taip pat dėjo pastangas atsiriboti nuo vyro alkoholizmo problemų. Ilgainiui moterų patyrime atsispindėjo turėtų iliuzijų apie tobulą šeimą bei iliuzijų pakeisti ir išgelbėti vyrą žlugimas. Išvados. Savęs patyrimas, moterų, esančių santuokoje su priklausomybę alkoholiui turinčiu vyru atsiskleidė per savianalizę, neišvengiamas, pasikartojančias emocines reakcijas, sudėtingus ir daugialypius santykius su sutuoktiniu bei vidinį vilties/nevilties patyrimą.