Petrolienė, Raimonda

Įvadas. Demencija ir kitos neurodegeneracinės ligos yra viena pagrindinių ne- galios ir priklausomybės priežasčių vyresniame amžiuje bei reikšminga visuomenės sveikatos problema Europoje ir Lietuvoje. Projektas, įgyvendinamas kaip tarptauti- nės iniciatyvos Joint Actions Addressing Dementia and Health (JADE Health) dalis, siekia sistemiškai stiprinti ankstyvą diagnostiką, optimizuoti paciento kelią po dia- gnozės ir diegti inovatyvius, į asmenį orientuotus priežiūros modelius. Metodai. Pirmasis projektas orientuotas į ankstyvą neurokognityvinių sutrikimų atpažinimą pirminėje sveikatos priežiūroje. Bus vertinamas standartizuotų atrankos instrumentų (MoCA, GPCog) diagnostinis tikslumas rizikos grupėse bei rengiamos rekomendacijos šeimos gydytojams. Tai prisidės prie savalaikės diagnostikos gerini- mo ir efektyvesnio pacientų nukreipimo specializuotai pagalbai. Antrasis projektas skirtas demencijos sindromu sergančių asmenų ir jų globėjų integruotam priežiūros keliui po diagnozės nustatymo. Bus diegiamas struktūruo- tas stebėsenos modelis, organizuojami globėjų mokymai, vertinami gyvenimo ko- kybės, pasitenkinimo paslaugomis ir priežiūros naštos pokyčiai. Remiantis gautais duomenimis, bus parengtos įrodymais pagrįstos rekomendacijos paslaugų plėtrai Lietuvoje. Trečiasis projektas nagrinėja skaitmeninių technologijų taikymą ankstyvose demencijos stadijose. Bus vertinamas nuotolinės fiziologinių rodiklių stebėsenos (kraujospūdis, fizinis aktyvumas, miegas ir kt.) priimtimumas, klinikinė nauda ir po- veikis ligos valdymui bei globėjų naštai. Laukiami rezultatai. Projektų rezultatai turės mokslinę vertę diagnostinių stra- tegijų, integruotos priežiūros modelių ir skaitmeninės sveikatos srityse bei praktinę reikšmę kuriant tvarią, į asmenį orientuotą demencijos priežiūros sistemą Lietuvoje. Ateityje numatoma plėsti modelių taikymą nacionaliniu mastu ir integruoti juos į sveikatos politikos sprendimus.

Įvadas. Trauminės, o ypač trauminės vaikystės, patirtys mokslinėje literatūroje siejamos su nusikalstamu elgesiu ir potrauminio streso sutrikimu. Nuteistųjų re- socializacija dažnai priklauso nuo to, kaip efektyviai jie keis savo elgesio ir požiūrio modelius, todėl svarbu, kad nuteistieji gautų atitinkamą psichologinę pagalbą, ku- rios kreiptis dažnai trukdo neigiamas požiūris į ją. Metodai. Tyrime dalyvavo pilnamečiai (n = 304) vyrai (80,9 proc.) ir moterys (19,1 proc.), atliekantys laisvės atėmimo bausmę. Tyrimas vykdytas septyniuose Lietuvos kalėjimuose. Tyrimo klausimyną sudarė socialiniai demografiniai klau- simai, Požiūrio į kreipimąsi profesionalios psichologinės pagalbos klausimynas (ATSPPH-SF) (Fischer ir Farina, (1995), revizuotas L. Picco ir kt., (2016)), Gyvenimo įvykių klausimynas - revizuotas (LEC-R) (Weathers ir kt., (2013), revizuotas Hyland ir kt., (2017)) ir Įvykio poveikio skalė - revizuota (IES-R) (Horowitz ir kt., (1979), mo- difikuota Weiss ir Marmar (1997). Rezultatai. Trauminės patirtys buvo statistiškai reikšmingai susijusios su di- desniu tiriamųjų laisvės atėmimo bausmių skaičiumi bei lankymusi pas psichikos sveikatos specialistą kalėjime ir už kalėjimo ribų (p < 0,05). Nustatyta, kad tik 2 iš 19 trauminių patirčių nebuvo statistiškai reikšmingai susijusios nė su vienu socialiniu- demografiniu rodikliu (p > 0,05). Su PTSS rizika galimai susidūrė 43,4 proc. tyrimo dalyvių. Didesni bendro PTSS įverčio balai buvo statistiškai reikšmingai susiję su moteriška lytimi ir dažnesniu lankymusi pas psichikos sveikatos specialistą kalėji- me. Pozityvesnis požiūris į kreipimąsi profesionalios psichologinės pagalbos buvo statistiškai reikšmingai susijęs su didesniu tyrimo dalyvių amžiumi ir dažnesniu lan- kymusi pas psichikos sveikatos specialistą kalėjime (p < 0,05). Trauminės patirtys, PTSS simptomai ir požiūris į pagalbą teigiamai koreliavo tarpusavyje. Mediacijos analizėje matoma, kad visi ryšiai tarp šių reiškinių buvo statistiškai reikšmingi (p < 0,05), kai medijuojamas ryšys tarp trauminių patirčių ir PTSS simptomų, kurio mediatorius buvo požiūris į pagalbą. Išvados. Didesnis nuteistųjų trauminių patirčių skaičius siejosi su labiau iš- reikštais potrauminio streso sutrikimo simptomais. Šie simptomai buvo labiau išreikšti tarp moterų ir tiriamųjų, kurie kreipėsi psichologinės pagalbos kalėjime. Trauminės patirtys veikė potrauminio streso sutrikimo simptomus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai - per nuteistųjų požiūrį į psichologinę pagalbą. Pozityvesnis požiū- ris į pagalbą buvo svarbus veiksnys, siejantis traumines patirtis ir labiau išreikštus potrauminio streso simptomus.

Įvadas. Demencinių sutrikimų augimas kelia visuomenei ir sveikatos sistemai įvairių iššūkių, taip pat ir poreikį turėti instrumentus, kurie padėtų laiku atpažinti ko- gnityvinių gebėjimų pokyčius (PSO, 2025). Adenbruko kognityvinis tyrimas (ACE-III) yra trumpa neuropsichologinė baterija, sukurta aptikti pažintinių gebėjimų mažėji- mą (Mathuranath ir kt., 2000). Tačiau ACE-III adaptavimas kitose šalyse reikalauja kruopštaus vertimo ir kultūrinio pritaikymo, ypač atkreipiant dėmesį į elementus, kurie susiję su kalba (Mirza ir kt., 2017). Šio tyrimo tikslas - įvertinti lietuviškosios Adenbruko kognityvinio tyrimo versijos (ACE-III) kalbinių užduočių kultūrinės adap- tacijos kokybę. Metodai. Šiame tyrime buvo analizuojami normų sudarymo tyrimo bendrosios populiacijos imties 314 tyrimo dalyvių ACE-III protokolai (196 moterys, 118 vyrų; amžiaus vidurkis 67,08 ± 12,57; išsimokslinimo metais vidurkis 15,21 ± 3,36). Buvo tiriami kalbos domeno užduočių (instrukcijų supratimo, sakinių rašymo, žodžių pa- kartojimo, sakinių pakartojimo, paveikslėlių įvardijimo, paveikslėlių supratimo, žo- džių skaitymo) atlikimo ypatumai užduočių elementų lygmeniu. Vidinis domeno su- derintumas vertintas Cronbacho a ir McDonaldo w koeficientais. Atskirų užduočių veikimas tirtas taikant IRT (Item Response Theory, užduoties atsako teorija) grįstą modelį. Rezultatai. Aukščiausią balą kalbos domene gavo 43,6 proc. bendrosios popu- liacijos tyrimo dalyvių. Tarp skirtingų domeno užduočių nustatytos silpnos ir viduti- nės teigiamos koreliacijos (Spirmeno p nuo 0,117, p = 0,038, iki 0,551, p < 0,001). Stebėtos sąsajos tarp atskirų užduočių atlikimo ir bendro ACE-III balo. Lietuviškosios ACE-III versijos McDonaldo w, = 0,80 žymi gerą vidinį suderintumą. Taikant IRT mode- lį nustatyta, kad dauguma kalbos domeno užduočių pasižymi gera skiriamąja geba ir tinkamu sunkumu, prastesnėmis savybėmis pasižymi sakinių rašymo užduotis, sakinių pakartojimo antroji patarlė ir paveikslėlių įvardijimo raganosio paveikslėlis. Išvados. Lietuviškoji Adenbruko kognityvinio tyrimo (ACE-III) versija pasižymi tin- kama kultūrine adaptacija ir vidiniu suderintumu. Tačiau tyrimo rezultatai atskleidžia ir keletą užduočių elementų, kuriuos galimai reikia peržiūrėti, siekiant didesnio kal- binių gebėjimų vertinimo tikslumo.

Įvadas. Šiuolaikinės technologijos, ypač virtualios realybės (VR) sistemos, atve- ria naujas galimybes neuroreabilitacijoje. VR integracija į reabilitaciją gali reikšmin- gai gerinti kognityvinių funkcijų atkūrimą, aktyvuodama neuroplastiškumą, stiprin- dama neuroninius tinklus, susijusius su dėmesiu ir atmintimi (Aminov et al., 2024; Drigas & Sideraki, 2024). Interaktyvios, multisensorine stimuliacija pasižyminčios užduotys, didina paciento motyvaciją, o grįžtamasis ryšys leidžia tiksliau stebėti pa- žangą bei individualizuoti paslaugas. Metodika. VDU mokslininkių vykdyto LMT projekto Nr. S-MIP-23-137 „Insultą patyrusių pacientų kognityvinių funkcijų gerėjimą lemiančių veiksnių sąveikos ir jų reikšmė sveikimui taikant virtualios realybės metodą“ (vadovė prof. dr. L. Šinkariova) metu sukurta originali metodika, kurią nemokamai galės naudoti psichologai, dir- bantys kognityvinių, vykdomųjų funkcijų atstatymo srityse. Rezultatai. Metodika remiasi prarastų funkcijų atkūrimo principais ir neuroplas- tiškumo procesais, tačiau gali būti pritaikoma ir ugdant kompensacines strategijas. Užduotys orientuotos į dėmesio ir atminties funkcijų gerinimą, bet veiksmingumo tyrimas insultą patyrusių pacientų grupėje parodė, kad poveikis pasireiškia ir kitoms, specifiškai nelavintoms, kognityvinėms funkcijoms, pvz., erdviniams gebėjimams. Pacientų, kurie reabilitacijos metu greta įprastų procedūrų atliko užduotis VR aplin- koje (tiek imersinėje - su VR akiniais, tiek neimersinėje - planšetėje), kognityvinės funkcijos gerėjo labiau nei kontrolinės grupės pacientų, gavusių tik įprastas reabili- tacijos procedūras. Į skirtingas VR aplinkas integruotos tos pačios užduotys turi ne- vienodą poveikį kognityvinėms funkcijoms. Pranešime bus plačiau pristatoma metodinė priemonė, atskleidžiant instrukci- jas, papasakojant apie taikymo procedūrą, taikymo indikacijas ir kontraindikacijas. Taip pat bus aptariamas šių priemonių pritaikymas ir pasidalinta nuoroda į metodinį leidinį bei prieiga prie užduočių. Išvados. Tikimasi, kad projekto metu sukurti ir empiriškai patvirtinti dėmesio ir atminties lavinimo metodai VR aplinkoje bus naudingi sveikatos priežiūros specia- listams, rengiant įrodymais grįstas neuroreabilitacijos programas ir gerinant reabili- tacijos paslaugų kokybę.

Older age is associated with declining cognitive abilities, but higher-order intellectual abilities change is more debated. This study aims at analysing the intelligence structure of adults with ischemic heart disease. To achieve this goal a cross-sectional study was conducted. One hundred and eighteen patients from the Cardiology Department completed the short version of the Intelligence Structure Test I-S-T 2000 R and provided information on sociodemographic indicators. A comparative analysis of the results revealed that the intellectual abilities of older patients (51-70-year-olds) were lower than those of younger ones (41-50-year-olds), and the abilities of adults with the disease were lower than adults of the same age in the general population. Only the ability to perform mathematical operations with numbers stands out as a strength of the intellectual profile of younger adults, whereas the intellectual profile of older adults is considerably less stable. If verbal ability (the capacity to understand the meaning of words) is a strength, while figural ability (the capacity to understand patterns expressed in figures and part-to-whole relationships) is a weakness, then mathematical abilities are unstable: the ability to perform mathematical operations is a strength, whereas the ability to understand patterns expressed in numbers is a weakness. This result is related to the intelligence structure of older patients with ischemic heart disease consisting of two components, namely, verbal-numerical, and figural intelligence. Future research should control more secondary variables to reduce their impact on outcomes, compare the intelligence structure of persons with different education and/or level of abilities making smaller age-range groups.

This study aimed to evaluate the role of egocentric and allocentric perspectives in facilitating far transfer (improvement of emotional state and psychomotor functions) following cognitive training in stroke patients.

This study aims to determine whether cognitive training based on an egocentric perspective leads to greater improvements in target functions compared to training using an allocentric perspective or conventional rehabilitation. Additionally, it seeks to examine whether egocentric perspective-based training enhances the near transfer effect, resulting in improved other cognitive functions compared to allocentric perspective-based training and conventional rehabilitation.

Įvadas. Veiksniai, susiję su insultą patyrusių pacientų kognityvinės reabilitacijos veiksmingu, yra nepilnai atskleisti. Insultas be kognityvinių funkcijų pokyčių, sukelia emocinės būsenos sunkumus, kurie reabilitacijos laikotarpiu kinta. Žinoma, kad geresnė emocinė būsena susijusi su geresnėmis kognityvinėmis funkcijomis, tačiau emocinės būsenos pokyčio reikšmė insultą patyrusių funkcijų kognityvinės neuroreabilitacijos veiksmingumui nėra atskleista. Tyrimo tikslas –įvertinti emocinės būsenos pokyčio reikšmę kognityvinės neuroreabilitacijos veiksmingumui. Metodai. Tyrimas vykdytas Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, dalyvavo 79 insultą patyrę pacientai (47 vyrai ir 32 moterys), amžiaus vidurkis -61,96 m. (SD=11,72). Tyrimo dalyviai atsitiktinai buvo paskirstyti į alocentrinės perspektyvos (N=39) ir egocentrinės perspektyvos (N=40) grupes. Tyrimo dalyviai dalyvavo 10-yje 30 minučių trukmės kognityvinių funkcijų lavinimo sesijose, atliekant užduotis atitinkamai iš alocentrinės arba egocentrinės perspektyvos. Buvo atliktas pirminis ir antrinis testavimas, kuriame naudotas Adenbruko kognityvinis tyrimas-III (Hsieh ir kt., 2013), Kelio paieškos testas (Reitan, 1955), Kompleksinės figūros testas (Ingram ir kt., 1997). Emocinė būsena vertinta abiejų testavimų metu, tam buvo naudotas suminis Paciento sveikatos klausimynas-9 (Spitzer ir kt.,1999), Generalizuoto nerimo skalė-7 (Kroenke ir kt., 2001) balas. Siekiant įvertinti emocinės būsenos pokytį, buvo apskaičiuotas antrinio ir pirminio testavimo skirtumas.Rezultatai. Sudaryti trys paprastosios mediacijos modeliai, kurie atskleidė, kad emocinės būsenos pokytis neprisideda prie trumpalaikės regimosios atminties (netiesioginis efektas = -0,009, 95% CI [-0,744; 0,530]), dėmesio-orientacijos (netiesioginis efektas =0,018, 95% CI [-0,040; 0,117]) ir atrankinio regimojo dėmesio (netiesioginis efektas = 0,045, 95% CI [-0,024; 0,060]) pokyčio paaiškinimo dviejose poveikio grupėse. Išvados. Insultą patyrusių pacientų kognityvinės reabilitacijos metodų, nukreiptų į specifinių funkcijų lavinimą, veiksmingumo nepaaiškina emocinės būsenos pokytis. Taigi, pagerėjusios kognityvinės funkcijos nėra susijusios su reabilitacijos eigoje pagerėjusia emocine būsena. Galima daryti išvadą, kad kognityvinių funkcijų pagerėjimas įvykstabūtent dėl taikomų metodų, tiesiogiai nukreiptų į specifinių kognityvinių funkcijų lavinimą.

Įvadas. Po insulto kognityvinių funkcijų (KF) lygis bei atsistatymas priklauso ne tik nuo klinikinių, bet ir nuo sociodemografinių veiksnių. Tyrimai atskleidžia, kad šie veiksniai gali būti tiek apsauginiai, tiek rizikos. Dėl nevienareikšmių tyrimų rezultatų kognityvinių funkcijų palyginimas skirtingose sociodemografinėse grupėse išlieka aktualus. Tyrimo tikslas –nustatyti pacientų, patyrusių lengvą insultą, sociodemografinių ir klinikinių veiksnių ryšį su kognityvinėmis funkcijomis ir emocine būsena. Metodai. Tyrimas vykdytas Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, dalyvavo 132 insultą patyrę pacientai (86 vyrai, 46 moterys), amžiaus vidurkis -62,27 m. (SD=10,52). Instrumentai: ACE-III (Hsieh ir kt., 2013), Kelio paieškos testas (Reitan, 1955), Kompleksinės figūros testas (Ingram ir kt., 1997), PHQ-9 (Spitzer ir kt.,1999), GDS-7 (Kroenke ir kt., 2001). Rezultatai. KF rodikliai tarp vyrų ir moterų nesiskyrė, tačiau moterys pasižymėjo aukštesniu depresiškumu nei vyrai (p<,05). Vyresnis amžius susijęs su prastesniu atrankiniu regimuoju dėmesiu (r=,263, p=,004), dėmesio perkėlimu (r=,307, p=,001), konstrukciniais-erdviniais gebėjimais (r=-,193, p=,043), žodiniu sklandumu (r=-,193, p=,034). Aukštesnis išsilavinimas susijęs su geresne trumpalaike regimąja atmintimi (r=,188, p=,049), atrankiniu regimuoju dėmesiu (r=-,185, p=,043), dėmesiu-orientacija (r=,319, p<,001), dėmesio perkėlimu (r=-,341, p<,001), verbaline atmintimi (r=,280, p=,002), konstrukciniais-erdviniais gebėjimais (r=,228, p=,016), erdviniais gebėjimais (r=,244, p=,007), žodiniu sklandumu (r=,246, p=,007) ir bendru KF rodikliu (r=,352, p<,001). Pagal gyvenamąją vietą respondentų kognityvinės funkcijos nesiskyrė, tačiau gyvenančių kaime emocines būsenos rodikliai buvo blogesni (p<,05), lyginant su mieste gyvenančiais. Insulto tipas, stadija ir lokalizacija nesisiejo su KF ir emocine būsena. Išvados. Siekiant efektyvesnio funkcijų atstatymo ir geresnės insultą patyrusių pacientų gyvenimo kokybės, svarbu nustatyti specifines kognityvines funkcijas, kurios jautresnės amžiaus ir išsilavinimo įtakai. Tyrimo rezultatai yra vertingi rengiant neuroreabilitacijos programas, gerinant teikiamų reabilitacijos paslaugų kokybę insulto pacientams.