Gudienė, Vilma

Austėjos Kausteklytės magistro baigiamasis darbas „Lietuvos farmacininkų disertacijos: mokslo kryptys, gynimo institucijos, vadovai ir disertacijų rengimo ypatumai“. Mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra, Kaunas, 2026. Tyrimo tikslas: išsamiai išanalizuoti Lietuvos farmacijos specialistų apgintas disertacijas. Tyrimo objektas: Lietuvos farmacijos specialistų apgintos disertacijos. Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą taikytas istorinis-bibliografinis metodas. Sukurta duomenų bazė, atlikta kiekybinė analizė, vykdyta statistinė analizė, lyginamoji analizė, dokumentų tyrimas, taikytas interviu metodas. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1. Lietuvos farmacininkų disertacijų skaičiaus dinamika parodė mokslo priklausomybę nuo istorinių lūžių. Tarpukariu farmacijos doktorantūros formavimąsi ribojo dar tik besiformuojantis mokslinis potencialas ir siaura specialistų bendruomenė, todėl pirmoji farmacijos disertacija buvo apginta gana vėlai. Po karo buvo apgintos tik kelios disertacijos, dėl vietinių gynimo tarybų ir mokslinių vadovų trūkumo. Apgintų mokslinių darbų skaičius taip pat sumažėjo pirmajame dešimtmetyje po nepriklausomybės atkūrimo. Nuo 2000 m. stebimas nuoseklus apgintų disertacijų skaičiaus augimas, kurį nulėmė mokslo institucijų išsivystymas ir doktorantūros sistemos plėtra. 2. Lietuvos doktorantūros raida buvo priklausoma nuo istorinių procesų. Sovietiniu laikotarpiu mokslui įtaką darė centralizuota akademinė sistema, lėmusi didelį gynimų skaičių kitose sovietinėse respublikose. Atkūrus nepriklausomybę sustiprėjo vietinių institucijų ir vadovų vaidmuo kuriant naują Lietuvos farmacijos mokslininkų kartą. 3. Disertacijų temų analizė atskleidė besikeičiančius mokslinių tyrimų prioritetus. Sovietiniu laikotarpiu daugiausia dėmesio buvo skiriama farmacinės chemijos, farmakognozijos ir biologinės chemijos sritims. Tobulėjant laboratorijoms ir pasikeitus tyrimų prioritetams, dominuojančiomis temomis tapo vaistų technologija ir klinikinė farmacija, o farmakognozija išliko aktuali visais laikotarpiais. 4. Interviu analizė parodė, kad disertacijos rengimui ir gynimui visais laikais didžiausią įtaką turėjo mokslinių tyrimų sąlygos, informacijos šaltinių prieinamumas bei mokslinio vadovo vaidmuo. Remiantis asmeninėmis mokslininkų patirtimis, galima teigti, jog mokslinio vadovo lyderystė ir doktoranto gebėjimas prisitaikyti prie esamų sąlygų išliko sėkmingo disertacijos rengimo veiksniais.

Tyrimo tikslas: Įvertinti vaistų gamybos technologijų raidą Tarpukario Lietuvoje. Tyrimo objektas: Farmacijos pramonės technologijos 1918 – 1940 metais. Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą taikytas istorinis tyrimo metodas. Vykdytas publikuotų istorinių šaltinių ir archyvinių dokumentų tyrimas, lyginamoji analizė, literatūros analizė bei taikytas rekonstrukcinis, interpretacinis analizės metodas. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1. Tarpukario Lietuvoje, tradicinė gamybos įranga, kuriai reikėjo daug priežiūros, atidumo ir laiko, buvo keičiama automatizuotais prietaisai. Inžineriniai sprendimai mažino rankų darbą ir gamybos sąnaudas, didino vaistų saugumą bei kokybiškumą. Taip pat mažus įrenginius keitė didelės talpos įrenginiai, kurių dėka buvo galima pagaminti didelius kiekius produkcijos ir taip efektyviai konkuruoti rinkoje. 2. Tarpukario Lietuvoje buvo diegiamos tokios naujos vaistų formos kaip tabletės ir dražetės, nes farmacijos pramonės įmonių laboratorijos įsigijo modernias tabletavimo ir granuliavimo mašinas valdomas transmisijos pagalba. Šios mašinos užtikrino stabilų gamybos procesą ir leido masiškai gaminti preparatus. Taip pat kaip nauja vaistų forma buvo diegiami parenteriniai preparatai talpinami ampulėse. Gaminant tokius preparatus vaistinėse buvo naudojami seni, kruopštumo ir patyrimo reikalaujantys gamybos metodai kaitinant ir užlydant ampules benzininėmis lempomis, o pramonės laboratorijos taikė modernias išpilstymo ir užsandarinimo mašinas. Visgi abejais gamybos atvejais stengtasi laikytis visų sterilumo reikalavimų. 3. Palyginus Telšių vaistinės laboratorijos įrangą su vaistų gamybos pramonės įmonių įrangą nustatyta, kad mažos laboratorijos buvo mažiau elektrifikuotos ir automatizuotos, o inžinerinė pažanga greičiau pasiekdavo fabrikus. Taip pat didelė finansinė grąža leido greičiau plėstis ir modernėti didelėms įmonėms, kurios pasitelkdavo užsienio vaistų gamybos ekspertus. Taigi, mažos vaistinių laboratorijos sunkiai vertėsi, o konkuruoti su didelėmis įmonėmis buvo labai sunku.

Tyrimo tikslas: Įvertinti farmacijos studijų kūrimo ir vystymo eigą Tarpukario Lietuvoje. Tyrimo objektas: Farmacijos studijos Kaune 1922 metais – 1940 metais. Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą taikytas istorinis tyrimo metodas. Vykdytas publikuotų istorinių šaltinių ir archyvinių dokumentų tyrimas, literatūros analizė, lyginamoji analizė, statistinių duomenų analizė ir analitinis interpretacinis metodas. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1. Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) 1922 – 1940 metais farmacijos studijų programa buvo tvirtinama tris kartus ir atnaujintos programos turėjo teigiamų pokyčių: didėjo studijuojamų disciplinų, paskaitų ir laboratorinių darbų skaičius ir trukmė. Tai formavo platesnes farmacijos studentų žinias ir praktinius įgūdžius. 2. 1922 – 1940 metais viena didžiausių ir lėčiausiai sprendžiamų Farmacijos skyriaus problemų buvo dėstytojų trūkumas. Ilgą laiką visas farmacijos disciplinas dėstė vienintelis profesorius Petras Raudonikis. Kitos problemos: tinkamų patalpų, laboratorinės įrangos ir inventoriaus trūkumas buvo sprendžiamos efektyviau. 3. Palyginus Baltijos šalių ir dviejų JAV universitetų studijų programas nustatyta, kad programos turi tam tikrų skirtumų, Baltijos šalyse studijos labiau orientuotos į medicinines disciplinas, o JAV daugiau dėmesio skiriama vaistinių veiklos administravimui, kalboms ir ekonomikai. Kaimyninių valstybių – Latvijos , Estijos ir Lietuvos – studijų programos taip pat turėjo nemažai skirtumų, tai atskleidžia ribotą universitetų bendradarbiavimą.

Tomo Prusakovo magistro baigiamasis darbas „XIX a. I pusės medikamentinės terapijos vertinimas toksikologiniu požiūriu“. Mokslinis vadovas doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra – Kaunas. Darbo tikslas: Įvertinti XIX a. I pusės medikamentinę terapiją toksikologiniu požiūriu. Darbo uždaviniai: apžvelgti 1801-2 m. ir 1830 m. receptų knygose išrašymų vaistų sudėtį remiamtis jau atliktais tyrimais; įvertinti ar nuo pacientui paskirtų vaistų galėjo pasireikšti nepageidaujami šalutiniai poveikiai, ar galėjo padidėti rizika susirgti kitomis ligomis; įvertinti paskirtos terapijos teigiamus bei neigiamus aspektus atsižvelgiant į dabartinius tyrimus. Tyrimo objektai ir metodika: Gretos Armonaitės suvesta duomenų bazė, analizuojant Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygos turinį ir Telšių vaistinės receptų knygos analizę atlikusių V. Gudienės su Z. Šimaitienės duomenų suvestinė. Taikytas lyginamasis metodas, analizės rezultatai lyginami su kitų tyrėjų, analizavusių panašaus laikotarpio ir turinio rezultatais ir paskui atsižvelgiant į šiuolaikinius tyrimus tiriamas jų toksiškumas. Taip pat taikytas duomenų rinkimo ir sisteminimo, aprašomasis ir analitinis metodas.
Rezultatai: atlikus tyrimą nustatyta, jog XIX a. pradžios medikamentinę terapiją buvo pagrįsta augalinės, gyvūninės ir cheminės kilmės medžiagomis. Didžiąją jų dalį sudarė stipriai veikiančios ir toksinių savybių turinčios medžiagos, tokios kaip, nuodingoji ipekakuana (Carapichea ipecacuanha), opijus (Opium), juodoji drignė (Hyoscyamus niger), gyvsidabris (Hydrargyrum), švinas (Plumbum), ispaniškoji muselė (Cantharidae) ir kitos. Šių medžiagų ir iš jų pagamintų vaistų nesaugus vartojimas galėjo sukelti šalutinius poveikius: haliucinacijas, traukulius, priklausomybę, širdies sutrikimus, inkstų nepakankamumą, neurologinius pažeidimus ir kitus. Išvados: XIX a. pradžios medikamentinėje terapijoje gausu augalinių, gyvūninių, cheminių medžiagų, kurios yra stipriai toksiškos. XIX a. gydytojai išrašydavo vaistus su opijumi, juodąja drigne, nuodingąja ipekakuana, gyvsidabriu ir kitomis toksiškai veikiančiomis medžiagomis. Toksikologinių žinių trūkumas, nestandartizuotos medikamentų dozuotės, nesaugus ir netinkamas tokių vaistų vartojimas bei skyrimas galėjo tūrėti sunkių užsiliekančių ar net mirtinų pasekmių pacientų gyvenime.

A. Mišeikytės magistro baigiamasis darbas „Kanapių naudojimas gydymui Lietuvoje XIX a. – XX a. I pusė“. Mokslinis vadovas doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas. Darbo tikslas: Įvertinti kanapių naudojimą gydymui Lietuvoje XIX a. – XX a. I pusėje.
Darbo uždaviniai: išanalizuoti kanapių naudojimo medicinos praktikoje reglamentavimą Lietuvoje; ištirti kanapių naudojimą lietuvių liaudies medicinoje XIX a. – XX a. I pusė; įvertinti vaistų iš kanapių naudojimą oficialios medicinos praktikoje; nustatyti kanapių naudojimo Lietuvoje savitumus ir skirtumus pasaulinės praktikos kontekste. Tyrimo objektas ir metodika: kanapių naudojimas gydymui XIX a. – XX a I pusėje. Atliekant tyrimą taikytas istorinis tyrimo metodas, archyvinių šaltinių lyginamoji analizė, duomenų rinkimo ir sisteminimo, aprašomasis ir analitinis metodas. Rezultatai ir išvados: atlikus istorinių šaltinių tyrimą nustatyta, kad XIX – XX a. I pusėje kanapės mažai naudotos tiek liaudies medicinoje, tiek oficialioje medicinoje. Lietuvoje kanapių naudojimas griežtai reguliuojamas nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Lietuvos medicinos praktikoje vaistų iš kanapių naudojimas retesnis negu Didžiojoje Britanijoje.

Darbo tikslas: Įvertinti farmacijos mokslo temas tarpukario Lietuvoje. Tyrimo objektas: Tyrimui atrinkti farmacijos specialistų rašyti moksliniai darbai nuo 1920 iki 1940 metų. Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą analizuotos farmacininkų (provizorių, provizorių padėjėjų, vaistininkų-chemikų) parengtos publikacijos, parašytos 1920 ir 1940 metų laikotarpiu. Šiame darbe mokslinių darbų kategorijai buvo priskirti 559 darbai, kurie analizavo, apžvelgė, pristatė farmacijos mokslo naujoves. Mokslo temoms priskirtos publikacijos, kuriose kalbama apie vaistų gamybą, farmakognoziją, farmacijos istoriją, analizę, farmakoterapiją, farmakologiją ir fiziologiją, botaniką, toksikologiją ir mikrobiologiją. Į šias kategorijas pateko ir publikacijos, kuriose autorius neanalizavo ir neaptarė originalių tyrimų, bet pristatė tam tikras farmacijos mokslo temas, naujoves. Excel programoje straipsniai ir leidiniai sugrupuoti pagal tematikas, išleidimo metus bei istoriografines nuorodas. Tyrimo metu, identifikuotas autorių išsilavinimas, įvertinti citavimo šaltiniai. Rezultatai ir išvados: Provizorius Benediktas Šiaulis vienintelis skelbė darbus užsienio moksliniuose žurnaluose: „American Journal of Physiology“, „Archives Internat. de Pharmacod et de Therapie“. Originalius darbus, tai yra savo tyrimus paskelbė dar keli farmacininkai, dažniausiai akademinės bendruomenės nariai, tai Česlovas Bankauskas, Jokūbas Pikas. Chemikas-vaistininkas J. Pikas išleido knygą „Hormonai ir vitaminai“ ir B. Šiaulis daktaro disertaciją. Kiti farmacininkai skelbė publikacijas apie farmacijos mokslą profesiniuose arba mokslo populiarinimo žurnaluose, apžvelgdami mokslo žinias, bet ne savo tyrimus. Lietuvos farmacininkai mažai bendradarbiavo su užsienio kolegomis ir tik B. Šiaulis publikavo bendrą publikaciją su kolega iš JAV prof. Sollmann‘u.

V. Šimkutės magistro baigiamasis darbas „Sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais“/ mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2021. Tyrimo tikslas - įvertinti sergamumą, ligų prevenciją ir terapiją Lietuvos kariuomenėje 1919- 1923 metais. Tyrimo objektas: Pirminiai ir antriniai šaltiniai: archyviniai dokumentai, periodiniai leidiniai, knygos ir vizualinė medžiaga, kuriuose atsispindi sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais. Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas. Vykdyta pirminių ir antrinių šaltinių istorinė analizė, informacijos rinkimas, sisteminimas bei aprašymas. Duomenų įvertinimui naudoti lyginamosios analizės, analogijos, sintezės ir aprašomasis metodai. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1919 m. Lietuvos kariai daugiausiai sirgo infekcinėmis ligomis, dažniausiai dėmėtąja šiltine ir ispanišku gripu. Siekiant sustabdyti ligų plitimą, buvo įdiegtos tokios prevencijos priemonės: dezinfekcija, antiseptikų naudojimas, imunoprofilaktika, sergančiųjų izoliacija, karių švietimas bei higienos ir sanitarijos normų užtikrinimas. Taikyta prevencija buvo efektyvi ir lėmė, kad stacionarinio sergamumo rodikliai sumažėjo daugiau nei tris kartus (1919 m.- 127,54 %, 1923 m.- 37,62 %). Tik suvaldžius infekcines ligas didesnis dėmesys pradėtas skirti neužkrečiamoms ligoms, jų prevencijai ir gydymui. Lietuvos kariuomenėje kariai buvo gydomi simptomiškai. Terapijoje naudoti cheminės ir augalinės kilmės preparatai, skirti stimuliuoti širdies veiklą (pvz.: kofeinas, strofantinas, kamparas, digoksinas), skatinti viduriavimą (ricinos aliejus, magnio sulfatas, klizmos), slopinti viduriavimą (bismuto druskos, taninai), skatinti kosulį (ipekakuanos šaknų preparatai), malšinti skausmą ir temperatūrą (įvairūs salicilatai, fenacetinas, piramidonas). Labai svarbią vietą gydyme užėmė antiseptinėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos: kalomelis, salolis, naftolis ir kiti. Jų pagrindinis tikslas buvo nukenksminti ligų sukėlėjus. Be medikamentinės terapijos Lietuvos kariuomenėje buvo taikomi ir tokie gydymo metodai, kaip seroterapija, proteinoterapija, poodinė skysčių terapija. Terapijos veiksmingumą lemdavo ne tik taikomi gydymo metodai, bet ir tai, kaip anksti sergantys kariai apsilankydavo gydymo įstaigose ir koks buvo kariuomenės aprūpinimas vaistais. Ankstyvas ir reguliarus kreipimasis į gydymo įstaigas bei pakankami kariuomenės ištekliai buvo siejami su mirštamumo rodiklių sumažėjimu.

Tyrimo tikslas. Ištirti publikacijų turinį apie psichikos ligų gydymą Tarpukario Lietuvoje. Metodika. Analizuotas medikamentinis gydymas ir taikyti metodai gydant psichikos ligas Tarpukario Lietuvoje, tyrinėjant profesinės spaudos žurnalus ,,Medicina" ir ,,Farmacijos žinios", bei kitus medicinos populiarinimui skirtus leidinius, taikant istorinį lyginamąjį analizės metodą. Tyrimas vykdytas 2021 metų sausio - balandžio mėnesiais. Tyrimo rezultatai. Remiantis atliktu tyrimu, nustatyta, kad žurnale ,,Farmacijos žinios“ psichikos ligonių psichofarmakoterapija aptariama nebuvo. Žurnale ,,Medicina“ buvo dažnai spausdinami įvairūs straipsniai, kuriuose rašoma apie medikamentinį gydymą naudojant esamus barbitūratus, preparatus su bromu, chloralio hidratą, skopolaminą su morfinu ir kt.; taikytus medikamentinius ir fizinius gydymo metodus kaip hidroterapija, darbo terapija, insulino komos, metrazolio, maliarijos, elektros šoko terapijos; atliktus eksperimentus ieškant efektyvesnių vaistų psichikos ligų gydyme. Lietuvoje dažnai vartotos ir vaistažolės, homeopatiniai preparatai, kurie pasižymėjo raminančiu poveikiu. Išvados. Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyta, kad Lietuvos gydytojai - psichiatrai domėjosi užsienyje populiarumo sulaukusiais naujausiais vaistais ar metodais, todėl dauguma tokių psichofarmakoterapijos priemonių pritaikytos ir sėkmingai vartotos Lietuvoje, psichikos ligoniams gydyti.

Darbo tikslas: Įvertinti temas apie vakcinaciją Tarpukario Lietuvos spaudoje. Tyrimo uždaviniai: Ištirti profesinėje medicinos bei farmacijos spaudoje, žurnaluose „Medicina“ ir „Farmacijos žinios“ aptariamas vakcinacijos temas; Išanalizuoti temas apie vakcinaciją, aptariamas dienraščiuose, savaitraščiuose bei populiariuose žurnaluose; Įvertinti prieštaringas diskusijas vakcinacijos tema periodikoje. Metodika: Atliekant tyrimą naudotas istorinis – aprašomasis tyrimo metodas, lyginamosios analizės metodas. Atlikus tyrimo šaltinių paiešką buvo įvertinamas šaltinių turinys, nustatinėjama, ar rasta informacija yra tinkama tyrimui. Informacija iš šaltinių buvo suvesta į Microsoft Office Excel programą pagal metus bei tematiką. Pagal programoje suvestus duomenis buvo pasirinktos tirti dvi šaltinių grupės: profesinė Tarpukario spauda bei populiarieji leidiniai, skirti visuomenei. Rezultatai: Šaltinių analizė atskleidžia, kad pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais daugiausiai gyventojų sirgo raupų, dėmėtosios šiltinės infekcinėmis ligomis, antroje Tarpukario pusėje – tuberkulioze, vidurių šiltine, kokliušu, tad profesinėje spaudoje daugiausiai buvo diskutuojama šių infekcinių ligų bei skiepų nuo jų temomis. Didelę reikšmę vakcinacijoje užėmė Valstybinis higienos institutas, tad jis dažnai minimas publikacijose. Dėl dažniausiai pasitaikančių vaikų susirgimų daugelis užkrečiamų ligų buvo laikoma vaikų ligomis, tad ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir vaikų imunizacijai. Pradėjus vykdyti skiepijimus pasitaikydavo tam tikrų nesėkmių, o su jomis ėmė rastis ir gyventojų abejingumas vakcinoms. Išvados: „Medicinoje“ buvo rašoma apie infekcines ligas, kurias buvo siekiama suvaldyti skiepais, autoriai apžvelgdavo vakcinavimo rezultatus Europoje ir lygindavo su Lietuvos rezultatais. Populiariojoje spaudoje skelbiama informacija apie skiepijimo tvarką, raginama skiepytis, skelbiamos skiepų reklamos, aptariamas visuomenės nepasitikėjimas skiepais. Ir profesinėje, ir populiarioje spaudoje buvo atsargiai, be jokių kraštutinumų aptariamos vakcinacijos nesėkmės, nepasiteisinę skiepijimo metodai, aprašomos priežastys bei pateikiamos atvejų analizės, gydytojų įžvalgos.

I. Slabšytės magistro baigiamasis darbas „Tuberkuliozės medikamentinio gydymo kaita Lietuvoje 1920 – 1944 metais“. Mokslinė vadovė doc. Dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas. Darbo tikslas: įvertinti tuberkuliozės medikamentinio gydymo kaitą Lietuvoje 1920 - 1944 m. Tyrimo uždaviniai: išnagrinėti Kauno medicinos draugijos žurnalo „Medicina“ 1920 – 1940 m. publikacijų turinį apie tuberkuliozės medikamentinį gydymą; išanalizuoti Kauno regioniniame valstybės archyve saugomų pacientų ligos istorijas ir įvertinti, koks tuberkuliozės gydymas buvo taikomas praktikoje; išnagrinėti Kazimiero Buinevičiaus „Vidaus ligų klinikos vadovėlyje“ aprašomą tuberkuliozės medikamentinį gydymą; palyginti tuberkuliozės terapiją taikytą praktiškai ir aprašytą publikacijose. Tyrimo objektas ir metodika: tiriamasis objektas - Kauno medicinos draugijos žurnalo „Medicina“ 1920 – 1940 m. publikacijos, gydytojo K. Buinevičiaus „Vidaus ligų klinikos vadovėlis“ ir Kauno regioniniame valstybės archyve saugomos pacientų ligos istorijos. Ištirta 50 pacientų ligos istorijų iš 5 pasirinktų gydymo įstaigų. Buvo analizuojamas medikamentinis tuberkuliozės gydymas. Darbo metu buvo taikytas istorinis – aprašomasis metodas. Gauti analizės rezultatai lyginami su kitų tyrėjų, analizavusių panašaus laikotarpio bei turinio tekstus, rezultatais. Tiriamųjų vaistinių medžiagų analizei naudota 1938 m. Lietuvos Farmakopėja. Tyrimo metu surinkti duomenys leido įvertinti įvairius tuberkuliozės gydymo būdus 1920-1944 m. Lietuvoje ir papildė Lietuvos medicinos ir farmacijos istoriografiją žiniomis apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos pastangas ir pažangą kovojant su infekcinėmis ligomis Išvados: gydymo įstaigose pacientams buvo taikomas įvairesnis medikamentinis gydymas nei aprašytas publikacijose. Spaudoje aprašyta terapija tuberkulinu, bet ligos istorijose neminima. Dažnai spaudoje minėti aukso turintys preparatai buvo laikomi specifine priemone gydyti tuberkuliozę, bet praktikoje šis vaistas išrašytas tik kelis kartus. Neturint efektyvaus vaisto TB gydymui buvo eksperimentuojama ir atkakliai ieškoma tinkamo vaisto. Todėl nei publikacijose, nei ligos istorijose neaptikta aiškios, nuoseklios medikamentinio gydymo eigos.