Šulcaitė, Rita

Tyrimo tikslas: Įvertinti sergančiųjų cukriniu diabetu iki 50 metų amžiaus glikemijos kontrolės bei diabetinių komplikacijų (polineuropatija, retinopatija, nefropatija) įtaką griuvimo rizikai. Uždaviniai: 1. Nustatyti cukrinio diabeto glikemijos kontrolę ir diabetinių komplikacijų (polineuropatijos, retinopatijos, nefropatijos) dažnį tarp sergančiųjų cukriniu diabetu iki 50 metų amžiaus. 2. Nustatyti sergančiųjų cukriniu diabetu iki 50 metų amžiaus glikemijos kontrolės ir diabetinių komplikacijų (polineuropatijos, retinopatijos, nefropatijos) įtaką griuvimo dažnumui. 3. Nustatyti sergančiųjų cukriniu diabetu iki 50 metų amžiaus griuvimo riziką. Metodai: Buvo vykdoma anoniminė pacientų, kurie gydėsi LSMUL KK Endokrinologijos klinikoje, apklausa. Statistinei duomenų analizei naudota „SPSS 25.0“. Tyrimo dalyviai: LSMUL KK Endokrinologijos klinikoje 2018-12-16 – 2019-03-20 laikotarpiu cukriniu diabetu (CD) sergantys pacientai iki 50 metų amžiaus. Moterims taikomi kriterijai – dar neprasidėjusi menopauzė bei neatliktos gimdos ar kiaušidžių operacijos. Tyrimo rezultatai: Tyrime dalyvavo 36 pacientai, kurie buvo jaunesni nei 50 metų ir sirgo cukriniu diabetu. Pacientų amžiaus vidurkis 34,25 ± 7,63 metai. 28 (77,8 %) pacientai sirgo pirmo tipo cukriniu diabetu (CD) ir 8 (22,2 %) antro tipo CD. Insuliną gydymui vartojo 33 (91,7 %) pacientai ir 3 (8,3 %) vartojo geriamuosius medikamentus. 18 (50 %) pacientų buvo diagnozuota diabetinė polineuropatija, 16 (44,4 %) diabetinė retinopatija, 7 (19,4 %) diabetinė nefropatija, 4 (11,1 %) pacientai, teigė, kad jiems atsiranda opos kojose. Tiriamojoje grupė paskutinė atlikta vidutinė HbA1c vertė buvo 8,62 ± 2,73 %. Dažniausiai (38,9 %) HbA1c ribos buvo 7 – 8,5 %. 14 (38,9 %) pacientų per pastaruosius 12 mėnesių patyrė griuvimus lygioje vietoje. Tinetti pusiausvyros ir ėjimo testo metu 8 (22,2 %) pacientams nustatyta vidutinė rizika nugriūti, likusieji 28 (77,8 %) pacientai, rizikos nugriūti neturėjo. Išvados: Nenustatyta statistiškai reikšmingų sąsajų tarp patirtų griuvimų ir vidutinės HbA1c vertės (p = 0,192), hipoglikemijos simptomų pasireiškimo (p = 0,056) ir hipoglikemijos nustatymo kraujyje dažnio (p = 0,166). Daugiau pacientų patyrė griuvimus, kuriems buvo nustatyta diabetinė polineuropatija (p = 0,04) ar retinopatija (p = 0,001). Pacientai, kurie cukriniu diabetu sirgo ilgiau nei 15 metų, statistiškai reikšmingai daugiau griuvimų patyrė lyginant su pacientais, kurie sirgo trumpesnį laiką (p = 0,001). Dažniau griuvimus patyrė pacientai, kuriems Tinetti testo metu nustatyta vidutinė griuvimų rizika lyginant su pacientais, kuriems ši rizika nenustatyta (p = 0,003).

Autorė: Radvilė Dobrovolskytė Darbo pavadinimas: Pacientų sergančių hipopituitarizmu ir gydytų augimo hormonu vaikystėje, hormonų sekrecijos ir antropometrinių rodiklių įvertinimas baigus gydymą augimo hormonu. Tikslas: Ištirti pacientų, kuriems vaikystėje diagnozuotas hipopituitarizmas ir skirtas gydymas rekombinantiniu augimo hormonu (rAH), antropometrinius parametrus, hormonų profilį bei metabolinius rodiklius, baigus gydymą rAH. Uždaviniai:

1. Nustatyti išlikusio augimo hormono deficito (AHD) dažnį tarp pacientų, , kuriem baigtas gydymas augimo hormonu LSMUL Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje 2007-2017 metais.
2. Palyginti pacientų su permanentiniu augimo hormono deficitu (AHD) ir tranzitoriniu AHD antropometrinius duomenis (pasiektą galutinį ūgį, kūno masės indeksą), baigus gydymą rAH.
3. Įvertinti pacientų su permanentiniu ir tranzitoriniu AHD metabolinius parametrus (angliavandenių, lipidų, kalcio ir fosforo apykaitos rodiklius), po vaikystėje skirto gydymo rAH. Metodika: Atlikta retrospektyvinė pacientų, sergančių hipopituitarizmu, kuriems baigtas gydymas rAH ir LSMUL Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje 2007 - 2017 metais buvo atliktas retestavimas, duomenų analizė. Pacientų ištyrimas atliktas praėjus bent 3 mėn. po gydymo rAH nutraukimo. Viso buvo atrinkti ir išanalizuoti 118 pacientų duomenys. Buvo analizuojami antropometriniai, hormoniniai bei metaboliniai rodikliai. Duomenų analizė atlikta naudojant Microsoft Office Excel 2010 ir SPSS 20.0 statistinį paketą. Duomenys statistiškai reikšmingi kai p<0,05. Rezultatai: Ištirti 118 pacientų (62 berniukai ir 56 mergaitės), kurių amžius nuo 11,4 iki 19,6 metų (vid. 16,2 m.). Iš 118 pacientų izoliuotas AHD buvo nustatytas 77 pacientams, dauginis – 38, iš kurių 13 buvo nustatyta PROP1 geno mutacija. Iš 118 pacientų, 24 nustatytas permanentinis AHD, 87 tranzitorinis AHD, 7 pacientams AH sekrecija neįvertinta. Pacientų (n=118) amžiaus vidurkis gydymo rAH pradžioje buvo 10,1±3,4 m., amžius vidurkis gydymo rAH pabaigoje - 16,2±1,3 m., gydymo trukmė 6,1±3,2 m. Dauginio hipopituitarizmo grupės pacientų pasiektas galutinis ūgis buvo didesnis, lyginant su izoliuoto AHD pacientų grupe. Dauginio hipopituitarizmo grupėje ūgio standartinis nuokrypis (SN) pradedant gydymą AH berniukams buvo -4,1±1,0, mergaitėms: -3,8±1,0, baigus gydymą: berniukams buvo -0,6±0,74, mergaitėms: -0,6±1,1, izoliuoto AHD grupėje ūgio SN pradedant gydymą AH berniukams atitinkamai buvo -3,5±0,9, mergaitėms: -3,4±0,8, baigus gydymą: berniukams -1,2±1,1, mergaitėms -1,3±1,1. Per didelis (patologinis) bendrojo cholesterolio kiekis buvo statistiškai reikšmingai didesnis permanentinio AHD grupėje nei tranzitorinio AHD grupėje, atitinkamai 38,9% lyginant su tranzitorinio grupe 6,8%, (p<0,01), HOMA-IR statistiškai reikšmingai didesnis (p=0,009) nustatytas tranzitorinio AHD grupėje, kitų rodiklių ir metabolinių parametrų (KMI, KMT) pakitimai grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Išvados:
4. Tarp pacientų, sergančių hipopituitarizmu, kuriem baigtas gydymas rAH LSMUL Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje 2007-2017 metais, permanentinis AHD nustatytas 24 pacientams iš 111 tinkamai retestuotų, tai sudaro 26,4% visos imties.
5. Pacientai, kuriems buvo diagnozuotas permanentinis AHD pasiekė aukštesnį galutinį ūgį, nei pacientai, kuriems diagnozuotas tranzitorinis AHD (p=0,003). KMI standartinis nuokrypis pacientų grupėse statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p >0,05).
6. Pacientams, kuriems nustatytas tranzitorinis AHD buvo nustatytas didesnis HOMA-IR (p=0,009), tačiau patologiniai pakitimai lipidogramoje reikšmingai didesni buvo stebimi permanentinio AHD grupėje, nei tranzitorinio (p<0,01). Osteopenijos ir osteoporozės dažnis grupėse buvo panašus ir statistiškai reikšmingo skirtumo KMT atžvilgiu tarp grupių nestebėta.

Šarko neuroosteoartropatija (ŠN) yra lėtinė, progresuojanti kaulų ir sąnarių destrukcija, pasireiškianti sąnarių dislokacija bei patologiniais apatinės galūnės lūžiais. Tai viena labiausiai per vėlai pastebimų lėtinių diabetinės pėdos komplikacijų ir nors paplitimas populiacijoje yra pakankamai nedidelis, tačiau ši komplikacija reikšmingai didina pacientų neįgalumo ir apatinių galūnių amputacijų riziką. Šio tyrimo tikslas ir uždaviniai yra palyginti ŠN gydymo ir diagnostikos vykdymą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMUL) Kauno klinikų (KK) klinikinėje praktikoje su nurodytais literatūroje, įvertinti rekomendacijų laikymąsi bei pacientų pėdų priežiūros įpročius.

Autorius: Ieva Vasiliūtė Pavadinimas: Cukrinio diabeto (CD) sąlygotų kojų amputacijų dažnis bei rizikos veiksniai. Tikslas: Nustatyti CD sąlygotų kojų amputacijų dažnį bei amputacijų aukščio ryšį su rizikos veiksniais. Uždaviniai: Įvertinti CD sąlygotų kojų amputacijų dažnį. Įvertinti CD sąlygotų kojų amputacijų aukščio ryšį su pacientų demografiniais veiksniais. Įvertinti CD sąlygotų kojų amputacijų aukščio ryšį su CD tipu. Įvertinti CD sąlygotų kojų amputacijų aukščio ryšį su CD trukme, kūno masės indeksu (KMI) bei glikozilinto hemoglobino (HbA1c) reikšmėmis. Įvertinti tikėtinus matematiškai pagrįstus rizikos veiksnius. Metodai: Retrospektyvi 153 CD sergančiųjų pacientų, kuriems Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose (LSMUL KK) 2012 01 01 – 2014 12 31 buvo atlikta kojų amputacijos, medicininės dokumentacijos analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant standartinę SPSS 20.0 programą. Rezultatai: 33,33% kojų amputacijų buvo atlikta sergantiesiems CD, iš kurių 66,67% buvo vyrai (p<0,001). 2 tipo CD sergantiems dažniau atliktos didžiosios kojų amputacijos (DKA) (86,96%) nei 1 tipo CD sergantiems (p<0,001). Vyrams amputacijos atliktos esant trumpesnei CD trukmei nei moterims (19,18 m. (±95% PI 16,71-21,65) ir 23,36 m. (±95% PI 20,07-26,65), p=0,053). 2 tipo CD sergantiems amputacijos atliktos esant trumpesnei CD trukmei (16,19 m. (±95% PI 14,32-18,06)) nei 1 tipo CD sergantiems (31,43 m. (±95% PI 28,40-34,45)) ( p<0,001). Pacientai, kuriems atliktos DKA, turėjo didesnį KMI (32,86±5,55 kg/m2) nei pacientai, kuriems atliktos mažosios kojų amputacijos (MKA) (29,13±5,91 kg/m2) (p=0,027). HbA1c vidurkis reikšmingų sąsąjų su amputacijos aukščiu neturėjo (p=0,246). CD sąlygota akių pažaida MKA riziką didina 3,10 karto (p=0,001), nutukimas/antsvoris DKA riziką - 5,65 karto (p=0,036), o obliteruojanti aterosklerozė – 2,56 karto (p=0,006). Sergantieji 2 tipo CD turi 3,2 karto (p=0,002) didesnę DKA riziką. Išvados: Trečdalis pacientų, kuriems atlikta kojų amputacija, sirgo CD, amputacijos dažniau atliktos vyrams. 2 tipo CD sergantiems dažniau atliktos DKA. Vyrams amputacijos atliktos esant trumpesnei CD trukmei. 2 tipo CD sergantiems amputacijos atliktos esant beveik 2 kart trumpesnei CD trukmei. Pacientai, kuriems atlikta DKA, turėjo didesnį KMI nei pacientai, kuriems atlikta MKA. HbA1c vidurkis reikšmingų sąsąjų su amputacijos aukščiu neturėjo. CD sąlygota akių pažaida MKA riziką didina 3,10 karto, nutukimas/antsvoris DKA riziką - 5,65 karto, o obliteruojanti aterosklerozė – 2,56 karto. Sergantieji 2 tipo CD turi 3,2 karto didesnę DKA riziką.