Riklikienė, Olga

Disertacijoje analizuojami pacienčių pateiktų sveikatos baigčių (PROM) ir pacienčių patirties sveikatos priežiūros sistemoje (PREM) rodikliai nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiais, vertinant jų sąsajas su skirtingais akušerinės priežiūros modeliais. Tyrime lyginami akušerio vadovaujamas ir gydytojo akušerio-ginekologo vadovaujamas priežiūros modeliai, analizuojant jų poveikį moters gimdymo patirčiai, psichologinei savijautai, motinos ir kūdikio ryšiui bei žindymo saviveiksmingumui. Disertacija grindžiama į moterį orientuotos priežiūros koncepcija, akcentuojančia moters autonomiją, partneryste grįstą santykį ir individualizuotą priežiūrą. Tyrime taikoma standartizuota PROM ir PREM vertinimo metodika, parengta pagal Tarptautinio sveikatos rezultatų vertinimo konsorciumo (ICHOM) rekomendacijas. Vertinami rodikliai analizuojami nėštumo laikotarpiu bei keliais pogimdyminio laikotarpio etapais per pirmuosius šešis mėnesius po gimdymo. Disertacijoje siekiama įvertinti PROM ir PREM rodiklių sąsajas, mediacinius ryšius bei prognozinę reikšmę moters sveikatai. Tyrimo rezultatai gali prisidėti prie akušerinės priežiūros kokybės vertinimo sistemos tobulinimo Lietuvoje, integruojant pacienčių pateiktus rodiklius į klinikinę praktiką ir stiprinant į moterį orientuotą priežiūrą.

Pupose: Tokophobia refers to a clinically significant fear of childbirth that affects women across the reproductive lifespan. Given its prevalence and association with adverse mental health, obstetric, and reproductive decision-making outcomes, valid and reliable measures are essential to identify women at risk of tokophobia.

Childbirth-related post-traumatic stress disorder (CB-PTSD) is an important international health concern. Despite increasing recognition of the public health burden of CB-PTSD, little is known about how CB-PTSD symptoms present across different countries

Įvadas Šiuolaikinėje sveikatos priežiūros sistemoje slaugytojai susiduria su dideliu emociniu krūviu, atsakomybe už pacientų sveikatą ir nuolat dirba įtemtoje darbo aplinkoje. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie šiurkštų elgesį darbo aplinkoje, kuris pasireiškia nepagarbiu bendravimu, nuomonės ignoravimu ar komunikacijos trūkumu, tai slaugytojams sukelia stresą, nerimą bei mažina pasitenkinimą darbu [1, 2]. Dvasinė gerovė laikoma svarbia visuminės sveikatos dalimi, tai ne vien religija, tai žmogaus ramybė, prasmės jausmas ir ryšys su savimi bei aplinka [3]. Moksliniai tyrimai rodo, kad dvasinė gerovė veikia kaip vidinė apsauga, padedanti slaugytojams nepalūžti ir išlikti stipriems savo profesijoje [4]. Nors šiurkštaus elgesio darbo aplinkoje poveikis slaugytojų savijautai yra plačiai nagrinėjamas, jo sąsajos su dvasine gerove išlieka nepakankamai ištirtos [1]. Darbo tikslas Nustatyti slaugytojų dvasinės gerovės ir šiurkštaus elgesio darbo aplinkoje sąsajas. Metodika Tyrimas buvo vykdomas socialinio tinklo ,,Facebook“ privačioje slaugytojų grupėje ,,Lietuvos slaugytojai“. Tyrimas vyko 2025 m. lapkričio – 2026 m. sausio mėn. Tyrime dalyvavo 378 įvairių specialybių slaugytojai Lietuvoje. Duomenims rinkti naudotas klausimynas, sudarytas iš dvasinės gerovės skalės (SHALOM) ir šiurkštaus elgesio darbe vertinimo skalės (Workplace Incivility Scale – Revised), taip pat socialinių ir demografinių duomenų klausimų. Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas Nr. 2025-BEC2-0931. Tyrimo duomenų statistinei analizei atlikti naudota SPSS programos 31.0 versija. Ryšiams nustatyti taikyta Spearman koreliacija, taip pat taikyta aprašomoji statistika ir neparametriniai testai. Pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,05. Rezultatai Tyrime siekiant nustatyti slaugytojų dvasinės gerovės ir šiurkštaus elgesio bei patyčių darbo aplinkoje sąsajas dalyvavo 378 bendrosios praktikos slaugytojai. Dauguma respondenčių buvo moterys (98 proc.). Vidutinis slaugytojų amžius buvo (38,46±10,5) metai. Nustatyta, kad slaugytojai savo idealią dvasinę gerovę vertino statistiškai reikšmingai labiau nei realią visose srityse (p<0,001), didžiausias disonansas nustatytas asmeninėje (11 proc.) ir aplinkos (11 proc.) srityse. Aukštesnę dvasinę gerovę statistiškai reikšmingai dažniau nurodė vyresni nei 40 metų, aukštesnį išsilavinimą, ilgesnį darbo stažą turintys bei tikintys slaugytojai (p<0,05). Nustatyta, kad šiurkštus elgesys darbo aplinkoje dažniausiai pasireiškė nuomonės ignoravimu (2,89±1,0), pertraukinėjimu (2,86±1,0) ir ignoravimu (2,60±1,0), o beveik trečdalis slaugytojų patyrė aukštą šiurkštaus elgesio lygį (29 proc.). Nustatyta statistiškai reikšminga neigiama koreliacija tarp šiurkštaus elgesio ir dvasinės gerovė, stipriau išreikštas šiurkštus elgesys buvo susijęs su silpniau išreikšta bendruomenine (r=-0,142; p<0,05), transcendentine (r=-0,183; p<0,05) bei visomis realios dvasinės gerovės sritimis (r iki -0,310; p<0,001). Išvados Šiurkštus elgesys darbo aplinkoje yra tiesiogiai susijęs su prastesne slaugytojų dvasine gerove, o stipriausias neigiamas ryšys stebimas bendruomeninėje ir transcendentinėje srityse. Beveik trečdalis slaugytojų darbe patiria aukštą šiurkštaus elgesio lygį, kuris dažniausiai pasireiškia nuomonės ignoravimu bei pertraukinėjimu. Pagarbus bendravimas ir palankus mikroklimatas yra esminiai veiksniai, užtikrinantys slaugytojų vidinę pusiausvyrą bei kokybišką pacientų priežiūrą.

Diabetic foot ulcers remain a major global burden, and effective nurse-led education is essential for prevention. Objective: To identify common international challenges in nurse-led diabetic foot care education. Methods: A cross-national survey of 412 nurses in six countries used the 15-item Diabetic Foot Care Education Scale. Items whose low awareness proportions exceeded the pooled benchmark in two or more countries were classified as common challenges. Results: Nine of 15 items showed low awareness, particularly in footwear inspection and sock fit. Conclusion: These findings highlight that practical aspects of diabetic foot care remain underemphasized in nurse-led education; context specific improvements may strengthen global prevention.

To develop and test the effectiveness of an educational intervention designed to enhance mentors' competence in mentoring nursing students in clinical practice across multiple international settings.

Technological advancements have profoundly reshaped healthcare systems, transforming workflows, communication, and education. This paper explores the integration of digital health innovations, including electronic health records (EHRs), artificial intelligence (AI), and virtual reality (VR), within Lithuanian healthcare institutions, educational settings and research initiatives. It emphasizes the pivotal role of health care professionals and nursing informatics in adapting to digital transformation, while also addressing key challenges such as digital competence, system usability, and implementation costs.

At Lithuania’s largest hospital, Kaunas Clinics, digital systems such as Hospital Information Systems (HIS, AREST), and automated monitoring tools are enhancing care coordination and clinical decision-making. A case study from Kėdainiai District Hospital highlights disparities in digital competence between nurses and nursing assistants, underscoring the need for systematic and personalized training programs.

In healthcare education, the Lithuanian University of Health Sciences (LSMU) incorporates simulation technologies, VR, and AI to strengthen students’ clinical reasoning and technical skills in safe, immersive environments. The paper also presents a collaborative initiative with Kaunas University of Technology (KTU) to develop an AI-and XR (extended reality)-based educational model focused on critical clinical scenarios, such as the management of anaphylactic shock. Despite technical and linguistic barriers, innovations like GPU-accelerated speech recognition and AI-driven virtual patients offer promising solutions to enhance health care students’ critical thinking and decision-making in acute care settings.

The authors conclude that the integration of advanced digital technologies and interdisciplinary innovations in both healthcare practice and education not only improves clinical workflows and patient outcomes but also transforms medical training. This ensures future professionals are equipped with the skills and tools essential for delivering high-quality care in modern clinical environments. The paper further highlights the importance of interdisciplinary collaboration in research as a driving force shaping the future of digital health.

Disertacijoje analizuojamos mokslo įrodymais grindžiamos slaugos ir profesinės praktikos aplinkos veiksnių sąsajos bei požiūris į nepageidaujamų įvykių registravimo kultūrą Lietuvos ligoninėse. Mokslo įrodymais grindžiama slauga laikoma vienu svarbiausių sveikatos priežiūros principų, užtikrinančių paslaugų kokybę, pacientų saugą ir organizacinį efektyvumą, tačiau jos taikymas praktikoje išlieka nevienodas ir priklauso nuo individualių bei organizacinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, disertacijoje siekiama: įvertinti slaugytojų požiūrį į įrodymais grindžiamą slaugos praktiką ir jų kompetenciją ją taikyti, išanalizuoti profesinės darbo aplinkos veiksnius, nustatyti slaugytojų požiūrį į nepageidaujamų įvykių pranešimo procesą, įvertinti šių veiksnių tarpusavio sąsajas bei atskleisti slaugytojų patirtis taikant įrodymais grindžiamą slaugos praktiką kasdienėje veikloje. Tyrimas atliktas taikant mišrių metodų tyrimo dizainą, leidžiantį integruotai analizuoti tiriamų veiksnių ryšius ir atskleisti slaugytojų patirtis taikant mokslo įrodymais grindžiamą slaugą kasdienėje praktikoje. Gauti rezultatai padeda nustatyti pagrindines kliūtis ir skatinamuosius veiksnius, sudaro prielaidas planuoti tikslingas intervencijas, gerinančias pacientų saugą, darbuotojų gerovę ir slaugos paslaugų kokybę, taip pat sukurti algoritmą geresniam mokslinių tyrimų duomenų pritaikymui slaugos klinikinėje praktikoje.

Introdução: Em Unidades de Cuidados Intensivos (UCI), 60,2% das pessoas referem sofrimento espiritual e 85% identificam necessidades espirituais, embora a predominância do modelo biomédico limite a resposta a estas dimensões. Compreender quem presta cuidados espirituais (CE) e as suas necessidades formativas é essencial para promover uma abordagem centrada na pessoa, sobretudo em contextos onde a dimensão relacional, cultural e espiritual do cuidar continua a representar um desafio em saúde. Objetivo: Mapear os tipos de prestadores de CE e identificar as suas necessidades de formação e capacitação para a integração destes cuidados na prática clínica. Métodos: Scoping review realizada segundo as diretrizes do JBI e do PRISMA-ScR e cujo protocolo foi registado e publicado. A pesquisa foi efetuada em novembro de 2024 em 10 bases de dados: Academic Search Complete, Psychology and Behavioral Sciences Collection, APA PsycINFO, Cochrane Central Register of Controlled Trials, CINAHL, PubMed, Scopus, Web of Science Core Collection, OpenGrey e MedNar. Os processos de identificação, seleção, inclusão e extração de dados das fontes de evidência foi realizado por dois revisores independentes. Resultados: Foram incluídas 150 fontes de evidência e identificaram-se sete categorias de prestadores de cuidados: profissionais de saúde (ex.: enfermeiros); profissionais associados à saúde (ex.: terapeutas de medicina alternativa e complementar); profissionais de assistência pessoal em saúde (ex.: assistentes operacionais); profissionais de gestão e apoio em saúde (ex.: assistentes sociais, psicólogos); outros prestadores de cuidados de saúde (ex.: estudantes de saúde); outros profissionais (ex.: tradutores); pessoas não profissionais de saúde (ex.: familiares). Os enfermeiros foram os principais prestadores (80,0%), seguidos de profissionais religiosos ou espirituais (56,0%), familiares (37,3%) e médicos (35,3%). Assistentes sociais (19,3%), psicólogos e psicoterapeutas (5,3%) foram menos reportados. Globalmente, os prestadores de CE encontram-se insuficientemente preparados, com necessidades de formação contínua, desenvolvimento de competências e disponibilização de recursos que sustentem a integração estruturada dos CE na prática clínica. Conclusão: Os enfermeiros destacam-se como principais prestadores de CE em UCI, embora a literatura evidencie falta de preparação e necessidade de formação contínua. A diversidade de sete categorias profissionais identificadas evidencia o carácter transdisciplinar destes cuidados, cuja implementação na prática clínica exige conhecimento, capacitação culturalmente sensível, recursos adequados e reconhecimento institucional.