Bubnaitienė, Vilija

Darbo tikslas – apžvelgti mokslinėse publikacijose aprašomą sisteminio imunomoduliuojančio gydymo naudą vaikams, sergantiems Stevens-Johnson sindromu ir toksine epidermio nekrolize (SJS/TEN), vertinant jo poveikį mirtingumui ir lyginant su palaikomuoju gydymu. Uždaviniai: 1. Įvertinti sisteminių kortikosteroidų (prednizolono, metilprednizolono) skyrimo naudą vaikams, sergantiems SJS/TEN. 2. Įvertinti intraveninio imunoglobulino G skyrimo naudą vaikams, sergantiems SJS/TEN. 3. Įvertinti ciklosporino skyrimo naudą vaikams, sergantiems SJS/TEN. 4. Įvertinti etanercepto skyrimo naudą vaikams, sergantiems SJS/TEN. 5. Įvertinti kombinuoto imunomoduliuojančio gydymo naudą vaikams, sergantiems SJS/TEN. Metodika. Tyrimo rūšis – sisteminė literatūros apžvalga. Mokslinių publikacijų paieška atlikta LSMU prenumeruojamos PubMed paieškos sistemos pagalba elektroninėje Medline duomenų bazėje, analizuojant straipsnius, atitinkančius paieškos kriterijus. Paieškos metu buvo naudojami šie raktažodžiai: „immunomodulating therapy“, „corticosteroids“, „intravenous immunoglobulin G (IVIG)“, „cyclosporine“, „etanercept“ AND „Stevens-Johnson syndrome“ AND „Toxic epidermal necrolysis“ AND „children“. Paieškos laikotarpis – 2014.01.01 – 2024.12.31. Į sisteminę literatūros apžvalgą buvo įtraukti atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai, kuriuose SJS/TEN sergantiems vaikams skirtingų grupių imunomoduliuojančiam gydymui skiriamų vaistų ir jų kombinacijų nauda buvo lyginama su palaikomuoju gydymu. Rezultatai. Pagal numatytus straipsnių atrankos kriterijus į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukti 8 atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai. Dauguma tyrimų buvo retrospektyviniai kohortiniai tyrimai. Tyrimuose dalyvavo 964 tiriamieji. Visuose straipsniuose buvo nagrinėta imunomoduliuojančio gydymo įtaka SJS/TEN. Vertinant skirtingų imunomoduliuojančių medikamentų efektyvumą, gydant vaikų SJS/TEN, dažniausiai buvo skiriamas sisteminis KKS – metilprednizolonas. Išvados. 1. Sisteminiai KKS gali būti veiksmingi ankstyvose ligos stadijose, tačiau jų nauda turi būti vertinama individualiai. 2. IVIG terapija laikoma saugesne alternatyva nei sisteminiai KKS, kadangi IVIG kelia mažesnę infekcijų riziką. 3. CS gali sumažinti ligos progresavimą, tačiau didina infekcijų riziką dėl imunosupresijos. 4. Etanercepto vartojimo nauda dėl riboto kiekio tyrimų, susijusių su etanercepto saugumu ir veiksmingumu naudojimo vaikams, nenustatyta. 5. Kombinuotas imunomoduliuojantis gydymas svarbus, kai vienas medikamentas nesuteikia pakankamo efekto.

Melinda Šmigelskytė Naujos alergijos maistui gydymo kryptys Darbo tikslas: Atrinkti ir apžvelgti mokslinėse publikacijose aprašomus naujus maisto alergijos gydymo būdus vaikams, turintiems IgE sąlygotą maisto alergiją. Uždaviniai: 1. Įvertinti imunoterapijos bei skirtingų jos taikymo būdų (sublingvalinės, oralinės, epikutaninės) sukeliamos desensibilizacijos maisto alergenams efektyvumą ir saugumą. 2. Įvertinti biologinės terapijos Omalizumabu efektyvumą ir saugumą, gydant pacientus su maisto alergija. 3. Įvertinti imunoterapijos, taikomos kartu su Omalizumabu, efektyvumą ir saugumą, gydant pacientus su maisto alergija. Metodika: Tyrimo rūšis – sisteminė literatūros apžvalga. Mokslinių publikacijų atranka atlikta Medline duomenų bazėje, naudojantis LSMU prenumeruojama PubMed paieškos sistema. Atrinkti dvigubai akli, atsitiktinių imčių, kontroliuojami klinikiniai tyrimai, publikuoti 2013 01 01 – 2022 12 31 laikotarpiu. Tyrimuose nagrinėjamas imunoterapijos ir omalizumabo efektyvumas bei saugumas gydant IgE sąlygotas alergijas masitui. Rezultatai: Atlikus publikacijų paiešką, remiantis nustatytais atrankos kriterijais, į sisteminę apžvalgą įtrauktos 7 publikacijos. Apibendrinant apžvelgtų klinikinių tyrimų duomenis, oralinės imunoterapijos taikymas IgE sąlygotai žemės riešutų alergijai laikomas veiksmingu. Tiramųjų grupėje buvo nustatytas statistiškai reikšmingas pokytis (p < 0,05) žemės riešuto baltymo toleravime (4 tyrimai). Gydymo veiksmingumas buvo vertinamas atliekant provokacinius oralinius mėginius tyrimo pabaigoje (6 tyrimai). Visų klinikinių tyrimų metu, abejose dalyvių grupėse pasireiškė nepageidaujamos reakcijos. Tiriamųjų grupė buvo siejama su dažnesniu nepageidaujamų reakcijų pasireiškimo dažniu, tačiau dauguma jų buvo silpnos ar vidutinio sunkumo. Didesnė toleruojama maisto alergeno dozė pasiekiama taikant gydymą Omalizumabu kartu su oraline imunoterapija (1 tyrimas). Išvados: 1. Remiantis atliktų tyrimų rezultatais, efektyviausia ir saugiausia klinikinėje praktikoje šiuo metu laikoma žemės riešutų alergijai gydyti skirta oralinė imunoterapija. 2. Gydymo Omalizumabu efektyvumas ir saugumas negali būti vertinamas dėl dvigubai aklų, atsitiktinių imčių, kontroliuojamų klinikinių tyrimų stokos vaikų populiacijoje. 3. Gydymas taikant oralinę imunoterapiją kartu su Omalizumabu yra veiksmingesnis nei gydymas taikant tik oralinę imunoterapiją – pasiekiama didesnė toleruojama alergeno dozė. Šis gydymo metodas taip pat yra saugus: Omalizumabas nesukėlė papildomų nepageidaujamų reakcijų, pacientai geriau toleravo skiriamas imunoterapijos dozes.

Darbo tikslas – apžvelgti mokslinėse publikacijose aprašomą probiotikų reikšmę atopinio dermatito prevencijai ir probiotikų efektyvumą, gydant vaikus, sergančius atopiniu dermatitu. Uždaviniai: 1. Įvertinti probiotikų, skiriamų prenataliai ir postnataliai, didelės atopinio dermatito rizikos šeimose, efektyvumą atopinio dermatito prevencijai. 2. Įvertinti probiotikų skyrimo naudą vaikams, sergantiems įvairaus sunkumo atopiniu dermatitu. 3. Įvertinti specifinių probiotikų efektyvumą, gydant vaikus, sergančius atopiniu dermatitu. Metodika. Tyrimo rūšis – sisteminė literatūros apžvalga. Mokslinių straipsnių paieška atlikta per PubMed paieškos sistemą LSMU prenumeruojamoje elektroninėje Medline duomenų bazėje. Atrinkti ir išanalizuoti 2011 01 01 – 2021 12 31 laikotarpiu publikuoti atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai, kuriuose vertinama probiotikų reikšmė atopinio dermatito prevencijai ir atopiniu dermatitu sergančių vaikų gydymui. Rezultatai. Remiantis numatytais straipsnių atrankos kriterijais, į sisteminę literatūros apžvalgą įtraukta 12 atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamų tyrimų: šešiuose nagrinėjama probiotikų įtaka atopinio dermatito prevencijai, kituose šešiuose – gydymui. Tyrimuose dalyvavo 2697 tiriamieji. Vertinant probiotikų veiksmingumą, teigiamu prevenciniu efektu laikytas statistiškai reikšmingai mažesnis atopinio dermatito atvejų skaičius probiotikų grupėje, lyginant su placebu, o teigiamu gydomuoju efektu laikytas statistiškai reikšmingas SCORAD balo sumažėjimas po intervencijos, lyginant su placebu. Visuose analizuotuose tyrimuose gauta stipresnė ar silpnesnė probiotikų skyrimo nauda atopinio dermatito prevencijai ar gydymui, bet tik pusėje tyrimų priminių pasekmių vertinimo rezultatai buvo statistiškai reikšmingi (p < 0,05). Nustatyta, kad kombinuotų probiotikų preparatai yra veiksmingesni nei pavienių mikroorganzimų preparatai tiek atopinio dermatito prevencijos, tiek ir gydymo tikslais. Dažniausiai tyrinėjamas probiotikas buvo Lactobacillus rhamnosus. Tik šios rūšies bakterijos buvo efektyvios, kai skirtos ne derinyje su kitu probiotiniu organizmu. Išnagrinėjus tyrimuose aprašytas antrines probiotikų vartojimo pasekmes, gauta probiotikų nauda vietinių gliukokortikoidų poreikio sumažejimui bei gyvenimo kokybės vertnimui. Išvados. 1. Nenustatyta reikšmingos probiotikų vartojimo įtakos atopinio dermatito atvejų skaičiaus sumažėjimui, lyginant su placebu. Tačiau iš kelių mikroorganizmų sudaryti probiotikų preparatai buvo veiksmingi, siekiant išvengti atopinio dermatito. 2. Nenustatyta reikšmingos probiotikų vartojimo įtakos SCORAD indekso sumažėjimui, lyginant su placebu. 3. Nustatyta, kad keli skirtingi probiotikai, skirami kartu, yra veiksmingesni nei vieno probiotiko preparatai. Tarpusavyje lyginant vienos probiotikų rūšies preparatus, teigiamas efektas stebėtas tik skiriant Lactobacillus rhamnosus.

Darbo tikslas: atrinkti ir apžvelgti mokslinėse publikacijose aprašomą antibiotikų skyrimą astma sergantiems vaikams. Uždaviniai: 1. Palyginti antibiotikų skyrimo dažnį astma sergantiems ir astma nesergantiems vaikams. 2. Išsiaiškinti pagrindines antibiotikų skyrimo indikacijas astma sergantiems vaikams. 3. Nustatyti dažniausiai skiriamus antibiotikus astmos paūmėjimų metu. 4. Įvertinti antibiotikų skyrimo naudą astmos paūmėjimų metu. Metodika: tyrimo rūšis – sisteminė literatūros apžvalga. Mokslinių publikacijų paieška atlikta LSMU prenumeruojamos PubMed paieškos sistemos pagalba elektroninėje Medline duomenų bazėje. Atrinkti straipsniai publikuoti 2009.01.01 – 2019.12.31 laikotarpiu, kuriuose buvo analizuojamas antibiotikų vartojimas astma sergantiems vaikams. Rezultatai: atlikus straipsnių paiešką, pagal nustatytus kriterijus į sisteminę literatūros apžvalgą įtrauktos 6 studijos, kuriose aptariamas antibiotikų vartojimas astma sergantiems vaikams. Apibendrinus nagrinėtų tyrimų duomenis gauta, kad vaikai, sergantys astma, vartojo statistiškai reikšmingai daugiau antibiotikų nei nesergantys astma (2 tyrimai). Didžiąją dalį sudarė antibiotikų skyrimas be indikacijų arba buvo skiriami tiesiog astmos paūmėjimo ar ūmių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų gydymui (5 tyrimai). Analizuotose straipsniuose išskirtos ir kitos antibiotikų skyrimo astmos paūmėjimų metu priežastys, tokios kaip žinių apie ligą ir jos gydymą trūkumas, žema socialinė klasė, pacientų savarankiškas gydymasis. Analizuojant dažniausiai skiriamas antibiotikų grupes astmos paūmėjimų metu, daugiau nei pusę visų paskyrimų sudarė makrolidų grupės antibiotikai, kitame tyrime išskirti penicilinų grupės antibiotikai (3 tyrimai). Nagrinėtų straipsnių duomenimis, makrolidai sutrumpino laikotarpį, kurio metu pasireiškia astmos paūmėjimo simptomai (2 tyrimai). Išvados: 1. Astma sergantiems vaikams antibiotikai buvo skiriami dažniau nei astma nesergantiems. 2. Dažniausiai antibiotikai buvo skiriami nenurodant aiškių indikacijų arba astmos paūmėjimo gydymui. 3. Dažniausiai astmos paūmėjimų metu buvo skiriami makrolidų grupės antibiotikai, rečiau – penicilinų grupės antibiotikai. 4. Skiriant makrolidų grupės antibiotikus astmos paūmėjimų metu, prailgėjo dienų be simptomų laikotarpis tarp astmos paūmėjimų. 5. Dažniausiai nereikalinga antibiotikoterapija buvo skiriama, pacientui nesuteikus pakankamos informacijos apie ligą.

Tyrimo tikslas: nustatyti atopiniu dermatitu (AD) sergančių vaikų įsijautrinimo maistui ypatumus. Uždaviniai: nustatyti įsijautrinimo maisto alergenams paplitimą tarp AD sergančių vaikų; nustatyti dažniausiai įsijautrinimą maistui sukeliančius produktus AD sergantiems vaikams; nustatyti kokio tipo (greitojo ar lėtojo) įsijautrinimas maistui vyrauja AD sergantiems vaikams; nustatyti įsijautrinimo maisto alergenams ryšį su AD sergančių tiriamųjų amžiumi; įvertinti įsijautrinimo maisto alergenams ryšį su AD sergančių vaikų ligos sunkumo laipsniu. Tiriamieji ir tyrimo metodika: atlikta retrospektyvi tiriamųjų medicininės dokumentacijos duomenų analizė. Į tyrimą įtraukti 0-17 m. amžiaus vaikai, sergantys tik AD, konsultuoti ir tirti dėl AD bei maisto alergijos (MA) LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje 2015-2017 m. Buvo įvertinti ODM, OLM, specifiniai IgE ir AD sunkumo laipsnis. Rezultatai: įsijautrinimas per bet kurį alergijos mechanizmą maisto produktams nustatytas 266 (83,9 proc.) tiriamiesiems, o įsijautrinimo nenustatyta 51 (16,1 proc.) tiriamajam. Dažniausiai įsijautrinimą maistui tiriamiesiems sukėlė kviečiai (8,1 proc.), kakava (7,0 proc.), karvės pienas (6,0 proc.), grikiai (5,8 proc.), žemės riešutai (5,5 proc.), miežiai (5,2 proc.), kiaušinio baltymas (4,7 proc.), soja (4,0 proc.), kiaušinio trynys (3,9 proc.), vištiena (3,7 proc.). Sergantiesiems AD vyravo lėtojo tipo įsijautrinimas maistui: tik lėtojo tipo reakcija nustatyta net 207 (65,3 proc.) tiriamiesiems, tik greitojo tipo reakcija nustatyta 10 (3,2 proc.) tiriamųjų, ir greitojo ir lėtojo tipo reakcija (mišri) nustatyta 49 (15,5 proc.) tiriamiesiems. Statistiškai reikšmingas ryšys tarp įsijautrinimo maistui ir tiriamųjų amžiaus grupės nenustatytas (χ2=4,984, df=3, p>0,05). Skirtingų amžiaus grupių tiriamieji buvo įsijautrinę nevienodam maisto produktų skaičiui (χ2=18,685, lls=3, p<0,001). Didesniam skaičiui maisto produktų buvo įsijautrinę vaikai, sirgę vidutinio sunkumo arba sunkia AD forma, lyginant su lengva AD forma sirgusiais vaikais (p<0,05). Išvados: 1. 83,9 proc. tiriamųjų buvo įsijautrinę maisto alergenams. 2. Dažniausiai tiriamieji buvo įsijautrinę kviečiams, kakavai, karvės pienui, grikiams, žemės riešutams, miežiams, sojai, kiaušinio baltymui, kiaušinio tryniui, vištienai. 3. Tarp tiriamųjų (65,3 proc.) vyravo lėtojo tipo įsijautrinimas maistui. 4. Statistiškai reikšmingas ryšys tarp įsijautrinimo maistui ir tiriamųjų amžiaus grupės nenustatytas, tačiau skirtingų amžiaus grupių vaikai buvo reikšmingai įsijautrinę nevienodam maisto produktų skaičiui (p<0,001). 5. Didesniam skaičiui maisto produktų buvo įsijautrinę vaikai, turintys vidutinę arba sunkią AD formą, lyginant su lengvą AD formą turinčiais vaikais (p<0,05).

Research aim:

The aim of this research is to provide an up-to-date comprehensive literature review

and systematic review on epidemiology, clinical manifestations, diagnostic tools, and current

management on drug hypersensitivity in children.

Objectives: To systematically review the literature on the epidemiology, risk factors, and main elicitors of drug hypersensitivity in children.

Methodology: a systematic search on Medline (PubMed) from January 1997 till December 2017 with title/abstract keywords: children OR pediatric AND drug allergy OR drug hypersensitivity AND epidemiology OR prevalence OR incidence OR occurrence OR admission OR risk OR factors.

Study participants: for epidemiological data, the review included only results from studies examining children between the ages of 0-18.

Research results: 15 studies were examined in this review, 5 studies examining epidemiology and 11 studies examining risk factors with one study overlapping. Data on main elicitors was extracted from all results.

Conclusions: Epidemiological data was found to be highly lacking and inconsistent, highlighting the need for prospective studies to provide more knowledge and insight into the epidemiology of drug hypersensitivity in children. Multiple risk factors were reported in the studies; female gender, HIV infection, older age, dose, presence of other systemic illnesses, hypertension, Chinese and Indian ethnicity. Significance of atopy as a risk factor was disputed between various studies. The most common cause of drug hypersensitivity is beta lactam antibiotics, NBLAs are the second most common and NSAIDs are the third most common. Chemotherapeutics were also identified as a common elicitor of DH.

Atopinis dermatitas (AD) tapo reikšminga visuomenės sveikatos problema dėl didėjančio paplitimo bei dėl daugėjančių įrodymų, kad jis gali progresuoti į kitas alergines ligas. Darbo tikslas: nustatyti ryšį tarp AD, astmos ir kitų klinikinių alergijos išraiškų bei išaiškinti astmos atsiradimo rizikos veiksnius sergantiems ar sirgusiems AD tiriamiesiems. Darbo uždaviniai: nustatyti įsijautrinimo maisto bei aplinkos alergenams paplitimą tarp tiriamųjų; įvertinti ryšį tarp įsijautrinimo maisto ir aplinkos alergenams ir AD sunkumo laipsnio; nustatyti astmos ir kitų klinikinių alergijos išraiškų atsiradimo laiko tikimybę tiriamiesiems; nustatyti veiksnius, lėmusius astmos išsivystymą AD sergantiems ar sirgusiems vaikams. Tiriamieji ir tyrimo metodika: tyrime dalyvavo 0–17 m. amžiaus vaikai, sirgę/sergantys AD, kurie apsilankė ir buvo gydomi LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje 2015 m. Tyrimo metu pildytas klausimynas, pagal SCORAD indeksą arba pagal medicininės dokumentacijos duomenis nustatytasAD sunkumo laipsnis. Atliktas rutininis alergologinis ištyrimas (bendras kraujo tyrimas, bendrojo IgE, spec. IgE maisto ir/ar aplinkos alergenams nustatymas, ODM, OLM). Rezultatai: 47 (73,4 proc.) iš 64 tiriamųjų nustatytas įsijautrinimas maisto ir/arba aplinkos alergenams, 17 (26,6 proc.) įsijautrinimo nebuvo. 22 (46,8 proc.) iš 47 tiriamųjų buvo įsijautrinę maisto, 12 (25,5 proc.) – aplinkos, 13 (27,7 proc.) – maisto ir aplinkos alergenams. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp įsijautrinimo maisto ir/arba aplinkos alergenams ir AD sunkumo laipsnio nenustatyta (χ2=0,8; df=2; p>0,05). Pusė tiriamųjų išgyveno nesusirgę astma iki 2,5 m. amžiaus (p<0,05), AR – iki 3 m. amžiaus (p>0,05). Tikimybė susirgti astma buvo didesnė tiems AD sergantiems/sirgusiems vaikams, kurie pirmaisiais gyvenimo metais vartojo paracetamolį (GS 7,54; 95 proc. PI 1,98–28,70), antibiotikus (GS 4,39; 95 proc. PI 1,61–11,98), buvo maitinti adaptuotais pieno mišiniais (GS 6,86; 95 proc. PI 1,8–26,15). Išvados: 1. 73,4 proc. tiriamųjų buvo nustatytas įsijautrinimas maisto ir/arba aplinkos alergenams. Daugiausia tiriamųjų buvo įsijautrinę maisto alergenams (kiaušinio baltymui, kiaušinio tryniui, bulvei, karvės pienui). 2. Statistiškai reikšmingo ryšio tarp sensibilizacijos maisto ir aplinkos alergenams ir AD sunkumo laipsnio nebuvo rasta (p>0,05). 3. Vaikai, sergantys atopiniu dermatitu, turi didesnę tikimybę ilgiau išgyventi nesusirgę alerginiu rinitu (p>0,05) nei nesusirgę astma (p<0,05). 4. Tikimybę vėliau susirgti astma AD sergantiems vaikams reikšmingai didino paracetamolio (7,54 karto), antibiotikų (4,39 karto) ir adaptuotų pieno mišinių (6,86 karto) vartojimas pirmaisiais gyvenimo metais.