Rinkūnienė, Diana

Tyrimo tikslas: įvertinti ortostazės vertinimo metodų taikymą klinikinėje praktikoje ir jų diagnostinę vertę nustatant sinkopės priežastį. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti 2023–2024 m. LSMUL KK Kardiologijos klinikos konsultacijų ir diagnostikos skyriuje dėl sinkopės konsultuotų pacientų galutines diagnozes, jų pasiskirstymą ir ryšį su lytimi bei amžiumi. 2. Įvertinti, kokie ortostazės vertinimo metodai buvo taikyti šių pacientų ištyrimui ir kokiu dažniu jie buvo atliekami. 3. Įvertinti ortostazės vertinimo metodų diagnostinę reikšmę galutinei diagnozei. Tyrimo metodai ir dalyviai: LSMUL KK Širdies Centre buvo atliktas retrospektyvinis tyrimas. Jame analizuoti 334 pacientų, kurie 2023–2024 m. konsultuoti kardiologo Kardiologijos ambulatorijos ir diagnostikos skyriuje dėl sinkopės, ambulatorinių kortelių duomenys. Buvo renkami duomenys: amžius, lytis, pirmo vizito pas gydytoją kardiologą data, atlikti ortostazės vertinimo metodai (tyrimo data, rezultatai), nustatyta galutinė diagnozė. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics“ (31 versija). Įvertintas ortostazės vertinimo metodų jautrumas, specifiškumas, teigiamo ir neigiamo tyrimo prognostinės vertės. Tyrimo rezultatai: sinkopę dažniausiai sukėlė refleksinė sinkopė (25,4 %) arba ortostazinė hipotenzija (21,3 %), rečiau širdinė sinkopė (5,7 %), o rečiausiai – PPS (0,6 %) ir POTS (0,6 %). Beveik pusei (47,4 %) pacientų nebuvo nustatyta sinkopę sukėlusi priežastis, tačiau didžiajai daliai šių pacientų nebuvo atlikti papildomi tyrimai. Nustatyti reikšmingi amžiaus skirtumai – refleksinė sinkopė dažniau pasireiškė jaunesniems (amžiaus mediana 34 m.), o ortostazinė hipotenzija (amžiaus mediana 55 m.) ir širdinė sinkopė (amžiaus mediana 66 m.) – vyresniems pacientams. 3 min. aktyvaus stovėjimo mėginys buvo atliktas 5,6 % pacientų, ambulatorinis paros AKS monitoravimas – 16,5 %, o pasyvios ortostazės mėginys – 44 % pacientų. Šie tyrimai reikšmingai pagerino sinkopės diagnostiką – jų taikymas diagnozės nustatymo tikimybę padidino 32 %. Didžiausias jautrumas, specifiškumas, teigiamo ir neigiamo testo prognostinės vertės buvo nustatytos pasyvios ortostazės mėginiui. Išvados ir rekomendacijos: dažniausios sinkopės priežastys – refleksinė sinkopė ir ortostazinė hipotenzija, tačiau pusei pacientų etiologija nebuvo nustatyta ir ištyrimas netęstas. Taikant ortostazės vertinimo metodus, 32% padidėjo tikimybė nustatyti sinkopę sukėlusią priežastį. 3 min. aktyvaus stovėjimo mėginys yra tinkamas atrankinis tyrimas ortostazės netoleravimui nustatyti, ambulatorinis paros AKS monitoravimas suteikia papildomos informacijos apie paciento hemodinamiką, o pasyvios ortostazės mėginys pasižymi didžiausia diagnostine verte nustatant sinkopę sukėlusią priežastį.

Odinakachukwu Michael Ijeabuonwu. Cardiovascular Autonomic Dysfunction in Chronic Kidney Disease. Master’s Thesis. Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Medicine, Kaunas, 2026.

Aim To review the relationship between cardiovascular autonomic dysfunction and chronic kidney disease, including its pathophysiology, clinical impact, biomarkers, and therapeutic implications.

Objectives

1. To review existing literature on the relationship between cardiovascular autonomic dysfunction and chronic kidney disease.
2. To examine the pathophysiology of cardiovascular autonomic dysfunction in CKD patients.
3. To assess the impact of cardiovascular autonomic dysfunction on CKD patients.
4. To identify therapeutic strategies for managing autonomic dysfunction in CKD patients.

Methods A comprehensive literature Review was conducted to identify scientific publications relevant to chronic kidney disease, neuroendocrine dysregulation, autonomic dysfunction, and cardiovascular issues. The search was conducted using scientific databases like PubMed and ScienceDirect. 95% of the articles in this litterature review were published inside the last 5 years when obtained. Keywords used included combinations of chronic kidney disease, autonomic dysfunction, baroreflex, cortisol, hypothalamic–pituitary–adrenal axis, cortisol in relation to ckd. And cardiovascular autonomic dysfunction, cardiorenal syndrome, sympathetic nervous system, heart rate variability and baroreflex sensitivity. Priority was given to recent peer-reviewed studies relevant to cardiovascular autonomic dysfunction in CKD.

Results The reviewed literature demonstrated a strong bidirectional relationship between chronic kidney disease and cardiovascular autonomic dysfunction. Key pathophysiological mechanisms included sympathetic nervous system overactivity, activation of the renin-angiotensin-aldosterone system, oxidative stress, inflammation, and hypothalamic-pituitary-adrenal axis dysregulation. Experimental and clinical studies showed that autonomic dysfunction contributes to hypertension, arrhythmias, impaired baroreflex sensitivity, worsening renal function, increased cardiovascular risk, and higher mortality. Biomarkers such as heart rate variability and coefficient of variation of R-R intervals were identified as important indicators of autonomic dysfunction and disease progression. Therapeutic strategies including RAAS inhibition, renal denervation, blood pressure control, and autonomic modulation showed potential clinical benefit.

Conclusions Cardiovascular autonomic dysfunction is a major contributor to the progression and complications of chronic kidney disease. Increased sympathetic activity, impaired parasympathetic regulation, inflammation, and neurohormonal dysregulation play central roles in the cardiorenal continuum. Early identification of autonomic dysfunction and targeted therapeutic interventions may improve cardiovascular and renal outcomes in CKD patients.

Keywords Chronic kidney disease, autonomic dysfunction, cardiovascular autonomic neuropathy, cardiorenal syndrome, heart rate variability, sympathetic nervous system, baroreflex sensitivity, renal denervation.

V. A. Blavaščiūno magistro baigiamasis darbas tema „Antikoaguliantų skyrimas dializuojamiems pacientams sergantiems prieširdžių virpėjimu“. Mokslinis vadovas Dr. D. Rinkūnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Fiziologijos ir farmakologijos institutas. – Kaunas, 2023. Darbo tikslas: ištirti antikoaguliantų skyrimo ypatumus dializuojamiems pacientams sergantiems prieširdžių virpėjimu. Darbo uždaviniai: 1. išsiaiškinti skirtingų antikoaguliantų farmakokinetines ir farmakodinamines savybes. 2. Išsiaiškinti antikoaguliantų skyrimo indikacijas pacientams sergantiems prieširdžių virpėjimu (PV). 3. Įvertinti pacientų insulto ir kraujavimo riziką. 4. Įvertinti antikoaguliantų skyrimo dažnį ir tipą PV sergantiems pacientams, kuriems nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2021 m. gruodžio mėn. pabaigos LSMUL KK buvo atliekamos hemodializės. 5. Palyginti Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų antikoaguliantų skyrimo ypatumus dializuojamiems pacientams sergantiems PV. Metodai: reikalingi duomenys darbui atlikti surinkti iš LSMUL KK archyvo pateiktų pacientų ligos istorijų bei eHis elektroninės sveikatos duomenų bazės. Buvo renkama informacija apie pacientų lytį, amžių, PV tipą, vartojamus antikoaguliantus, pagrindinę bei gretutines ligas, CHA2DS2VASc ir HASBLED skalių balus. Statistinės analizės metu rezultatai laikyti reikšmingi, jei p < 0,05. Rezultatai: analizės metu nustatyta, kad pusė analizuotų pacientų sergančių PV vartojo antikoaguliantus tromboembolinių komplikacijų prevencijai. Dažniausiai skiriamas antikoaguliantas HD pacientams buvo varfarinas (77,4 proc.). CHA2DS2VASc insulto rizikos balai svyravo nuo 1 iki 9, o HAS-BLED kraujavimo rizikos balai – nuo 1 iki 4. Daugiausiai LIL išsivystymo atvejų lėmė įvairios kilmės inkstų ligos. Statistinės analizės metu rasta viena reikšminga sąsaja tarp HAS-BLED balų skaičiaus ir antikoagulianto skyrimo. Tyrimo išvados: 1. VKA ir NGAK yra geriamieji antikoaguliantai, kurie pasižymi greita absorbcija iš virškinamojo trakto, tačiau skiriasi veikimo mechanizmais, metabolizmo ir šalinimo keliais bei saugumo ir efektyvumo profiliais skiriant juos pacientams, kuriems atliekamos HD. 2. Pacientams sergantiems PV antikoaguliantai buvo skirti tromboembolinių komplikacijų prevencijai ir rekomenduojami vyrams, esant CHA2DS2VASc balų skaičiui 2 arba daugiau bei moterims, kai jų CHA2DS2VASc balų skaičius 3 arba daugiau. 3. Nustatyta, kad 90 proc. pacientų priklausė didelės insulto ir kitų tromboembolijų rizikos grupei (CHA2DS2VASc balas ≥ 2). Daugiau nei pusė (52 proc.) pacientų priklausė vidutinei (HASBLED balas = 2) ir 40 proc. priklausė didelei didžiojo kraujavimo rizikos grupei (HAS-BLED balas ≥ 3). 4. Nustatyta, jog tik pusei tirtų ligonių sergančių 5 stadijos LIL ir PV buvo skiriamas antikoaguliantas. Dažniausiai pacientai vartojo varfariną (77,4 proc.), o rečiau – NGAK. 5. Europoje ir JAV antikoaguliantų skyrimas HD pacientams skiriasi dėl nevienodų gydymo rekomendacijų.

A. Aleksandravičiūtės magistro baigiamasis darbas „Pacientų supratimo apie vartojamų antitrombozinių vaistų saugumą tyrimas Tauragės miesto vaistinėse“, mokslinis vadovas lekt. dr. D. Rinkūnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Fiziologijos ir farmakologijos institutas – Kaunas. Tyrimo tikslas: Įvertinti pacientų supratimą apie vartojamų antitrombozinių vaistų saugumą. Uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų vartojamų antitrombozinių vaistų vartojimo priežastį ir dažnį; 2. Įvertinti sąsają tarp pacientų turimo supratimo apie jų vartojamus antitrombozinius vaistus bei sociodemografinių rodiklių; 3. Įvertinti kraujo krešumą reguliuojančių vaistų vartojimo trukmės įtaką respondentų suvokimui apie antitrombozinius vaistus; 4. Išsiaiškinti, kokios informacijos apie vartojamus antitrombozinius vaistus trūksta pacientams. Tyrimo metodika: Remiantis rinkta ir analizuota moksline literatūra buvo sudarytas originalus klausimynas. Popierinės anketos buvo dalinamos Tauragės miesto vaistinėse, 2022 m. liepos – gruodžio mėnesiais. Iš viso apklausti 263 respondentai. Gauti duomenys buvo apdorojami Microsoft Office Excel bei IBM SPSS (angl. Statistical Package for Social Science) 24.0 versijos programomis. Tyrimo objektas: Antitrombozinius vaistus vartojančių pacientų atsakymai. Rezultatai: Nustatyta, kad iš visų tyrimo dalyvių (n=263) apie 37,6 proc. vartojo kraujo krešumą reguliuojančius vaistus. 57,6 proc. tyrimo dalyvių vartojo vaistus dėl miokardo infarkto ir insulto profilaktikos. Dažniausiai vartojami antitromboziniai vaistai – aspirinas (35,4 proc.) ir rivaroksabanas (26,3 proc.). Respondentai, įgiję aukštąjį išsilavinimą ir pastebėję tamsias, dervos spalvos išmatas (meleną) reikšmingai dažniau (20 proc.) kviestų greitąją medicinos pagalbą, negu turintys žemesnį išsilavinimą (5,6 proc.) (χ²=4,808; p=0,034). Reikšmingai dažniau kraujavimą kaip nereikšmingą nepageidaujamą reiškinį vertina respondentai, vaistus vartojantys ilgiau nei metus (29,1 proc.), lyginant su vartojančiais iki 1 metų (4,7 proc.) (χ²=9,614; p=0,008). 59,6 proc. respondentų nurodė, kad jų nuomone, periodiniai kraujo tyrimai vartojant antitrombozinius vaistus nėra reikalingi, o apie galimas šių vaistų sąveikas su maisto papildais ar produktais nežino 56,6 proc. tyrimo dalyvių.Išvados: 1. Remiantis respondentų supratimu, dažniausiai antitromboziniai vaistai yra vartojami dėl miokardo infarkto ar insulto profilaktikos bei dėl tromboembolinių komplikacijų profilaktikos esant prieširdžių virpėjimui. Dažniausiai vartojami antitromboziniai vaistai yra aspirinas ir rivaroksabanas. 2. Vyresni respondentai, ypač moterys, atsakingiau vertina kraujavimo grėsmę ir dažniau praneštų apie pasireiškusį kraujavimą, o aukštąjį išsilavinimą įgiję tyrimo dalyviai yra linkę dažniau kreiptis skubios medicininės pagalbos. 3. Respondentai vartojantys antitrombozinius preparatus iki metų laiko, pasižymi atsakingesniu požiūriu į vaistų vartojimą bei skiria didesnį dėmesį jų saugumui. 4. Tyrimo metu išsiaiškinta, jog pacientams trūksta informacijos apie reikalingus kraujo tyrimus bei apie galimas vaistų sąveikas su maisto produktais ar papildais. Daugiau nei pusė respondentų neteisingaimano, jog vartojant antitrombozinius vaistus jokių maisto produktų ar maisto papildų riboti nereikia.

Tyrimo tikslas: Įvertinti antiaritminių vaistų skyrimo ypatumus vyresniame amžiuje. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti vyresnio amžiaus įtaką antiaritminių vaistų farmakokinetikai. 2. Įvertinti vyresnio amžiaus įtaką antiaritminių vaistų farmakodinamikai. 3. Įvertinti antiaritminių vaistų skyrimo ypatumus vyresniame amžiuje. Tyrimo metodas: Atlikta mokslinės literatūros lyginamoji analizė. Duomenų palyginimas ir apibendrinimas. Tyrimo objektas antiaritminiai vaistai ir jų skyrimo ypatumai vyresniame amžiuje. Tyrimo rezultatai: Atlikus pirminę straipsnių paiešką duomenų bazėje ,,Pubmed‘‘ nuo 2017 metų naudojant raktažodžius iš viso rasta 1746 publikacijos. Atrinktas ir analizei naudotas 51 straipsnis, palyginta informacija apie antiaritminių vaistų skyrimą vyresnio amžiaus pacientų grupėse. Išvados:

1. Vyresniame amžiuje atsiradę fiziologiniai organizmo pokyčiai keičia antiaritminių vaistų absorbciją ir pasiskirstymą. Dėl pablogėjusios inkstų ir kepenų funkcijos senstant keičiasi vaistų metabolizmas bei išskyrimas.
2. Vyresnio amžiaus žmonės tampa jautresni galimam antiaritminių vaistų nepageidaujamam poveikiui.
3. Beta adrenoreceptorių blokatoriai yra dažniausiai naudojami antiaritminiai vaistai vyresniame amžiuje. Kitų grupių antiaritminių vaistų skyrimo galimybės priklauso nuo aritmijos pobūdžio, paciento individualios charakteristikos ir galimos polifarmacijos.