Options
Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, sukeltas raumenų sutraiškymo sindromo
Date Issued |
---|
2001 |
Darbo tikslas – ištirti ūminio inkstų nepakankamumo, kurį sukėlė raumenų sutraiškymo sindromas, eigos ypatumus ir baigtį. Ištirti 25 ligoniai, kurie buvo atvežti į Kauno medicinos universiteto klinikų Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių dėl ūminio inkstų nepakankamumo, pastarojo priežastis – raumenų sutraiškymo sindromas, arba, kaip dažnai klinikinėje praktikoje vadinamas, “crush” sindromas. Raumenų sutraiškymo sindromas diagnozuotas remiantis anamnezės, apžiūros ir apčiuopos duomenimis. Visiems ligoniams po bendrojo klinikinio ištyrimo padarytas bendrasis kraujo tyrimas, kraujo plazmos elektrolitų, šlapalo, kreatinino, šlapimo, šarmų ir rūgščių pusiausvyros tyrimai. Tyrimų duomenimis, oligoanurinis ūminio inkstų nepakankamumas rastas 92 proc. ligonių, o neoligurinis – 8 proc. Oligoanurinio ūminio inkstų nepakankamumo laikotarpiu mirė 40 proc. tiriamųjų grupės ligonių, pasibaigus oligoanuriniam ūminio inkstų nepakankamumo laikotarpiui, mirė 4 proc. ligonių, kiti pasveiko.
Crush syndrome is a form of traumatic rhabdomyolysis characterised by systemic involvement, in which acute renal failure (ARF) is potentially life-threatening. Treatment consists of early massive volume replacement and forced alkaline solute diuresis. With this regimen it is possible to increase survival of life and limbs, and prevent myoglobinuric ARF. The present study was carried out to describe clinical pattern of ARF caused by crush syndrome. Clinical and laboratory data of 25 crush syndrome patients transferred to intensive care unit were analyzed. Crush syndrome was diagnosed when the patient had sustained a crushing type injury to a large mass of skeletal muscle. 24 (96%) of the 25 cases were males; the mean age of all the cases was 38 ± 12 years. All patients were evaluated by physical examination, determinations of serum levels of electrolites, urea, creatinine, acid-base balance. All the patients demonstrated kidney failure with increased concentrations of serum urea (50.83 ± 14.02 mmol/l) and creatinine (786.38 ± 308.84 mmol/l). ARF was highly associated with massive muscle damage and insufficient initial fluid resuscitation. The period from the onset of the injury to the commencement of the treatment with hemodialysis varied from 0,5 to 12 hours. 24 (96%) of these patients were treated with hemodialysis from 1 to 21 days. Hyperkalemia was present in 24 (96%) patients. The outcome was favorable in 14 (56%) patients, 11 patients (44%) died.