Options
Nosies obstrukcijos sukelta obstrukcinė miego apnėja: literatūros apžvalga
Įvadas. Obstrukcinė miego apnėja (OMA) yra miego sutrikimas, susijęs su epizodiniais viršutinių kvėpavimo takų (VKT) kolapso epizodais miego metu. Rizikos veiksniais laikomos būklės, dėl kurių sumažėja ryklės spindis bei padidėja kvėpavimo takų suglebimas. Nosies obstrukcija yra nepriklausomas etiologinis veiksnys, lemiantis OMA patogenezę. OMA gali sukelti neigiamų pasekmių žmogaus gyvenimo kokybei, todėl savalaikė diagnostika yra labai svarbi. Tikslas: išsiaiškinti ir apibendrinti diagnostinius bei gydymo principus esant nosies obstrukcijos sukeltai obstrukcinei miego apnėjai. Metodika. Literatūros apžvalgai buvo naudojamos „Google Scholar“ ir „PubMed“ duomenų bazės, į įprastos ir išplėstinės paieškos laukelius vedant raktažodžius ir jų kombinacijas: „nasal obstruction“, „obstructive sleep apnea“, „allergic rhinitis“, „nasal surgery“. Atrinkti tik anglų kalba parašyti straipsniai, skiriant prioritetą naujesniems nei 5 metų publikacijoms. Rengiant šią apžvalgą buvo išanalizuoti 45 straipsniai ir 34 iš jų atrinkti. Rezultatai. Nosies obstrukcija gali turėti svarbų vaidmenį obstrukcinės miego apnėjos patogenezėje. Nosies obstrukcijos bei obstrukcinės miego apnėjos diagnostikai dažniausiai yra naudojami endoskopiniai, rinomanometriniai bei polisomnografijos tyrimai. Endoskopijos bei rinomanometrijos būdais diferencijuojama nosies obstrukcijos priežastis bei sunkumo laipsnis, o polisomnografijos tyrimas naudojamas obstrukcinės miego apnėjos diagnostikai bei diferenciacijai. Priklausomai nuo nosies obstrukcijos etiologijos yra skiriami konservatyvus ir chirurginis gydymo metodai. Išvados. Nosies obstrukcija bei OMA diagnozuojama pagal rizikos veiksnius, klinikinius simptomus, instrumentinius tyrimus, iš kurių nosies obstrukcijai diagnozuoti dažniausiai naudojamas endoskopinis tyrimas, o obstrukcinei miego apnėjai- polisomnografijos tyrimas. Gydymui skiriamas konservatyvus gydymas ne visada yra efektyvus, todėl, priklausomai nuo nosies obstrukcijos bei OMA etiologijos, skiriamas chirurginis gydymas.
Background. Obstructive sleep apnea (OSA) is a sleep disorder associated with episodic collapses of the upper airway during sleep. Risk factors include conditions leading to reduced pharyngeal radius and increased airway laxity. OSA can have a negative impact on a person's quality of life, so timely diagnosis is essential. Aim: to identify and summarize the principles of diagnosis and treatment of obstructive sleep apnea due to nasal obstruction. Methods. The Google Scholar and PubMed databases were used for the literature review, with keywords and their combinations: "nasal obstruction", "obstructive sleep apnea", "allergic rhinitis", "nasal surgery" in the regular and advanced search fields. Articles written in English were selected, with priority given to publications not older than 5 years. For this review, 45 articles were analysed and 34 were selected for the further analysis. Results. Endoscopic, rhinomanometric and polysomnographic examinations are used to diagnose nasal obstruction and obstructive sleep apnea. Endoscopy and rhinomanometry are used to differentiate the cause and severity of nasal obstruction, while polysomnography is used to diagnose and differentiate obstructive sleep apnea. Depending on the etiology of nasal obstruction, conservative and surgical methods are indicated. Conclusions. The diagnosis of nasal obstruction and OSA is based on risk factors, clinical symptoms and instrumental tests, the most common being endoscopic examination for nasal obstruction and polysomnography for obstructive sleep apnea. Conservative treatment isn‘t always effective and, depending on the etiology of nasal obstruction and OSA, surgical treatment is indicated.