Vaičiūnas, Kęstutis

1. SANTRAUKA Autorius: Miglė Karpavičiūtė Darbo pavadinimas: Prostatos vėžio išplitimo ir recidyvų prognozavimas naudojant Memorial Sloan Kettering Cancer Center skaičiuoklę prostatos vėžio gydymui I-125 šaltinių brachiterapija Tyrimo tikslas: Įvertinti ar MSKCC prostatos vėžio nomogramos yra patikimas būdas prognozuoti prostatos vėžio išplitimo ir atkryčio riziką po prostatos žemos galios dozės brachiterapijos (LDR BT). Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų klinikinių ir patologinių charakteristikų (T stadijos, GS, PSA) sąsają su PCa recidyvo pasireiškimu. 2. Naudojantis MSKCC prostatos vėžio nomogramomis apskaičiuoti pacientų, gydytų brachiterapija 2007–2019 m. 5 ir 10 metų be recidyvo išgyvenamumo bei naviko išplitimo į ekstraprostatinius audinius ir limfmazgius tikimybes.3. Įvertinti prognozuojamų PCa išplitimo parametrų (ekstrakapsulinio proceso, sėklinių pūslelių invazijos, limfmazgių invazijos) įtaką PCa recidyvo rizikai. 4. Įvertinti MSKCC nomogramų prognozuotų be ligos atkryčio išgyvenamumo tikimybes su faktiniu prostatos vėžio recidyvo dažniu po brachiterapijos. Tyrimo metodai: 1. Retrospektyviam tyrimui atrinkti Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Kauno klinikų (LSMU KK) pacientai, kuriems nuo 2007 iki 2019 metų buvo diagnozuota prostatos karcinoma TLK – C61 ir taikytas gydymas LDR brachiterapija. 2. Atlikta medicininės dokumentacijos analizė ir surinkta informacija apie pacientų demografinius ir klinikinius duomenis: amžius, prostatos specifinio antigeno (PSA) koncentracija prieš ir po procedūros, prostatos biopsijos rezultatai, Gleason balų suma (GS), biocheminis atkrytis (BCR). 3. Atlikta statistinė duomenų analizė naudojant statistinių duomenų analizės programą „Statistical program for Social Sciences“ 30.0. Tyrimo dalyviai: LSMU KK pacientai, kuriems nuo 2007 iki 2019 diagnozuota PCa ir taikytas gydymas LDR brachiterapija. Tyrimo rezultatai: MSKCC nomogramų prognozuotos 5 ir 10 metų išgyvenamumo be recidyvo tikimybės statistiškai reikšmingai koreliavo su faktiniu prostatos vėžio recidyvo dažniu (p < 0,001). Cox regresijos analizė parodė, kad didėjant prognozuotai be recidyvo išgyvenamumo tikimybei, recidyvo rizika mažėjo (HR = 0,129 ir HR = 0,009). Iš trijų prognozuotų naviko išplitimo parametrų statistiškai reikšmingas buvo tik ekstrakapsulinis procesas (p < 0,001), tuo tarpu sėklinių pūslelių ir limfmazgių invazijos reikšmingumo nepasiekė. Amžius, PSA ir paskutinis PSA rodiklis neturėjo reikšmingos įtakos recidyvo rizikai. Išvados: MSKCC nomogramų prognozės patikimai atspindėjo recidyvo riziką brachiterapija gydytiems pacientams. Reikšminga buvo tik ekstrakapsulinio proceso prognozė. Rezultatai leidžia teigti, kad nomogramos gali būti naudingos klinikiniam sprendimų priėmimui, tačiau reikalingi tolesni tyrimai, siekiant tikslinti jų taikymą šiai pacientų grupei.

Vaidotas Meškevičius. Prostatos vėžio recidyvų dažnis po brachiterapijos ir veiksniai turintys sąsajų su juo. Tyrimo tikslas. Įvertinti prostatos vėžio recidyvų dažnį po žemos galios dozės brachiterapijos procedūros ir veiksnius turinčius sąsajų su juo. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti prostatos vėžio recidyvų dažnį po brachiterapijos procedūros. 2. Įvertinti pacientų amžiaus ir gretutinių ligų sąsajas su prostatos vėžio recidyvų dažniu. 3. Įvertinti PSA sąsajas su prostatos vėžio recidyvų dažniu. 4. Įvertinti Gleason sumos sąsajas su prostatos vėžio recidyvų dažniu. Metodai. Atlikta retrospektyvi pacientų, kuriems 2007-2017 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Urologijos klinikoje taikytas prostatos vėžio gydymas LDR brachiterapija, medicininės dokumentacijos analizė. Rinkta informacija apie demografinius ir klinikinius duomenis: amžių, Gleason balų sumą, PSA koncentraciją prieš procedūrą ir po jos, klinikinę T stadiją, prostatos vėžio riziką, biocheminį atkrytį, kitas ligas kuriomis serga pacientas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinių programų paketą ,,SPSS for Windows 22.0ˮ, skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p <0,05. Tyrimo rezultatai. Tiriamųjų imtį sudarė 472 pacientai, vidutinis amžius buvo 62,32±7,4 metai. 7,4% pacientų pasireiškė prostatos vėžio atkrytis po brachiterapijos procedūros. cT3 prostatos vėžio stadijos atveju recidyvas nustatytas 33,3% pacientų, tuo tarpu cT1c stadijos atveju – 3,7 % pacientų (p<0,05). Patyrusių prostatos vėžio recidyvą pacientų naviko piktybiškumas pagal Gleason sumą statistiškai reikšmingai dažniau buvo 7 balai (p<0,05). Pacientams, kuriems pasireiškė prostatos vėžio recidyvas, dažniau prostatos vėžio rizika pagal D'Amico buvo vidutinė (54,3%) bei didelė (5,7%) (p<0,05). Binarinės logistinės regresijos metodu gauti rezultatai parodė, kad T2-T3 prostatos vėžio stadija (ŠS=3,71), 7 balų naviko piktybiškumas pagal Gleason sumą (ŠS=4,15), vidutinė ir didelė vėžio rizika pagal D'Amico (ŠS=5,40) bei kitos paciento onkologinės ligos (ŠS=2,15) statistiškai reikšmingai didino recidyvo atsiradimo galimybę (p<0,05). Išvados. Po LDR brachiterapijos procedūros 7,4% pacientų pasireiškė prostatos vėžio recidyvas. Kitos paciento onkologinės ligos statistiškai reikšmingai didino recidyvo atsiradimo galimybę. PSA koncentracija kraujyje prieš brachiterapijos procedūrą nebuvo susijusi biocheminių atkryčių skaičiumi. Po brachiterapijos procedūros patyrusių prostatos vėžio recidyvą PSA kiekis kraujyje buvo statistiškai reikšmingai didesnis. Prostatos vėžio recidyvavimo dažnis buvo susijęs su didesniu naviko piktybiškumu pagal Gleason sumą.

Tikslas: Nustatyti prostatos vėžio tikimybę per 9-erių metų laikotarpį po nutraukto aktyvaus lateralinių sekstantinių prostatos biopsijų kartojimo. Uždaviniai: 1. Įvertinti prostatos vėžio dažnį po nutraukto aktyvaus lateralinių sekstantinių prostatos biopsijų kartojimo. 2. Nustatyti pradinio PSA tyrimo ir prostatos tūrio ryšį su prostatos vėžio tikimybe per 9-erių metų laikotarpį po nutraukto aktyvaus prostatos biopsijų kartojimo. 3. Įvertinti pacientų, kuriems nustatytas prostatos vėžys, amžiaus vidurkį bei vidutinį laiką nuo aktyvaus prostatos biopsijų kartojimo pabaigos iki vėžio diagnozavimo. 4. Nustatyti ilgalaikį pacientų išgyvenimą po nutraukto aktyvaus prostatos biopsijų kartojimo. Metodai: atliktas retrospektyvus tyrimas, kurio metu rinkti 120 pacientų duomenys. Į tyrimą įtraukti pacientai, kuriems 2004 - 2007 m. sistemingai kartotos lateralinės sekstantinės prostatos biopsijos, dėl padidėjusios prostatos vėžio rizikos, tačiau vėžys nerastas. Rezultatai: prostatos vėžys nustatytas 24,8% pacientų. 6 (54,5%) iš 11 pacientų, kurių pradinis PSA buvo >10 nmol/ml (p=0,049) per 9-erius metus diagnozuotas vėžys. 83,3% PCa nustatyti pacientams, kurių pradinis prostatos tūris buvo <80 cm3, o 16,7%, tiems, kurių prostata buvo ≥80cm3 (p=0,095). Vidutinis laikas nuo stebėjimo pabaigos iki PCa – 3,3 ± 2,8 metai. Vidutinis pacientų amžius, kai diagnozuotas PCa - 69,5 ± 6,5 metai. 75 (74,2%) tyrime dalyvavę pacientai išgyveno 9-erius metus po nutraukto aktyvaus prostatos biopsijų kartojimo. Išvados: 1. Po nutraukto aktyvaus lateralinių sekstantinių prostatos biopsijų kartojimo, per 9- erių metų laikotarpį, prostatos vėžys nustatytas ketvirtadaliui pacientų. 2. Prostatos vėžio tikimybė pacientams, kurių pradinis PSA buvo >10 nmol/ml ženkliai išauga - daugiau negu pusei tokių pacientų per 9 – erių metų laikotarpį, po nutrauko aktyvaus biopsijų kartojimo, buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Šiame tyrime pradinio prostatos tūrio ryšio su prostatos vėžio tikimybe ateityje - nenustatyta. 3. Vidutinis pacientų amžius, kai jiems buvo diagnozuotas vėžys - 69,5 metai. Vidutinis laikas nuo aktyvaus biopsijų kartojimo pabaigos iki prostatos vėžio diagnozavimo – 3,3 metai. 4. Daugiau nei du trečdaliai (74,2%) tyrime dalyvavusių pacientų išgyveno 9-erius metus po nutraukto aktyvaus prostatos biopsijų kartojimo.