Kučinskienė, Jūratė

Gyvūnų gerovė yra neatsiejama veterinarijos mokslo ir šių dienų gyvulininkystės dalis, kuri turi didelę reikšmę siekiant užtikrinti tinkamą gyvulių sveikatą, produktyvumą ir ūkininkavimo tvarumą. Kiekvienais metais vis augantis visuomenės susirūpinimas gyvūnų laikymo sąlygomis rodo poreikį ieškoti objektyvių bei patikimų gerovės vertinimo metodų. Darbas atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Veterinarijos akademijos, Maisto saugos ir kokybės katedroje ir X ūkyje, 2024–2026 m. Baigiamąjį darbą sudaro 46 puslapiai, 7 lentelės ir 17 paveikslų. Darbo tikslas – įvertinti melžiamų karvių gerovę saitinio laikymo sistemoje. Tyrimas atliktas vertinant karvių elgsenos, skausmo, higienos rodiklius ir somatinių ląstelių skaičių (SLS). Tyrimo rezultatai parodė, kad tešmens ir paslėpsnių švarumo balai statistiškai koreliavo su SLS piene, tačiau kojų švarumas nebuvo statistiškai reikšmingas. Elgsenos vertinimas atskleidė, kad didžioji dalis karvių į žmogaus artėjimą reagavo ramiai ir leido prie jų prieiti arti ar net paliesti, o tai leidžia spręsti apie kasdienį teigiamo kontakto su žmogumi buvimą. Skausmingumo vertinimas parodė, kad dalis vertintų gyvulių buvo priskirti prie jaučiančių lengvo stiprumo skausmą, bet daugumai karvių buvo nustatytas labai lengvas skausmas arba jo nebuvimas, kas atitinka priimtinas gerovės ribas.

Šio darbo tikslas – įvertinti plėšriųjų ir vandens laukinių paukščių hematologinius bei leukocitų diferenciacijos rodiklius ir nustatyti jų skirtumus priklausomai nuo ekologinės grupės, amžiaus ir lyties, įvertinti rastus parazitus. Tyrime analizuoti laukiniai paukščiai, patekę į gydymą, todėl vertinti jų klinikinėmis sąlygomis gauti kraujo rodikliai. Tyrimui naudotas automatizuotas hematologinis analizatorius, papildomai atlikta rankinė leukocitų diferenciacija kraujo tepinėliuose. Iš viso ištirta 30 paukščių, suskirstytų į plėšriųjų ir vandens paukščių ekologines grupes. Vertinti pagrindiniai hematologiniai rodikliai (WBC, RBC, HGB, HCT, MCV, MCH, MCHC) bei leukocitų diferenciacijos rodikliai. Duomenų analizė atlikta statistiniais metodais, lyginant rodiklius tarp ekologinių grupių bei vertinant amžiaus ir lyties įtaką grupių viduje. Nustatyta, kad dalis hematologinių rodiklių skyrėsi tarp ekologinių grupių, taip pat nustatyti pavieniai statistiškai reikšmingi skirtumai pagal amžių. Leukocitų diferenciacijos rodiklių analizė parodė ribotus skirtumus tarp tiriamųjų grupių. Daugeliu atvejų statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta, kas gali būti susiję su nedidele imtimi ir tiriamųjų rūšių įvairove. Gauti rezultatai parodė, kad laukinių paukščių hematologinių rodiklių vertinimas yra sudėtingas ir priklauso nuo ekologinių bei individualių veiksnių, todėl jų interpretacija turi būti atliekama atsargiai, atsižvelgiant į tyrimo sąlygas ir naudotus metodus.

Visoje Europoje ir Lietuvoje laukinių ir beglobių kačių populiacija yra nuolat auganti ir šiuo metu siekia kelis šimtus tūkstančių individų. Toks didelis gyvūnų skaičius kelia rizikų ne tik pačių laukinių kačių sveikatai bei gerovei, bet ir aplinkai – naminiams augintiniams, smulkiems laukiniams gyvūnams ir žmonių sveikatai. Siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir užtikrinti kačių bei kitų gyvūnų gerovę, būtina analizuoti ir vertinti laukinių kačių sveikatos būklę, gilintis į dažniausiai jų pernešamas ligas. Tyrimas atliktas 2024–2025 m. laikotarpiu Vilniuje esančioje ,,X“ veterinarijos klinikoje. Tyrimo objektas buvo 40 beglobių, bešeimininkių kačių, minėtuoju laikotarpiu patekusių į kliniką. Kiekvienam gyvūnui atliktas klinikinis vertinimas: lyties, amžiaus, reprodukcinės būklės, kūno kondicijos. Tuomet sekė vizualus elgsenos vertinimas, kurio metu kačių rodomos elgsenos išraiškos priskirtos atitinkamoms elgesio kategorijoms. Surinkus duomenis ir įvertinus elgseną, buvo vertinama kačių sveikatos būklė ir ligų pasireiškimas naudojant specialias vertinimo skales. Diagnozavus ligas analizuota, kurios iš ligų ar jų simptomų turi reikšmingą sąsają su gyvūnų amžiumi ir lytimi. Tyrime didžiausią populiacijos dalį sudarė patinai, ≤8 sav. amžiaus jaunikliai. Daugiausia buvo nekastruotų ir išliesėjusio kūno sudėjimo katinų. Beglobiams gyvūnams įprastai pasireiškė stresui ir baimei būdingi požymiai, jie dažniau rodė daugiau nei vienos kategorijos elgsenos rūšį. Gyvūnams buvo diagnozuojamas FHV-1 virusas, pasireikšdavo viduriavimas, užsikrėtimas plaukagraužiais. Nustatyta, kad jaunikliai ir jaunos katės turi didesnį užsikrėtimą plaukagraužiais, blusomis, sergamumą FHV-1 virusu ir viršutinių kvėpavimo takų ir akių ligomis. Vyresni gyvūnai turi daugiau kailio ir odos pokyčių, mišrių užsikrėtimų ausų erkėmis, blusomis, apatinių kvėpavimo takų ligų požymių, dantų ir burnos pažeidimų, šlapimo sistemos ligų. Patinams dažniau nei patelėms pasireiškia viršutinių kvėpavimo ir akių ligų požymiai, FHV-1 virusas. Patelės labiau linkusios sirgti vidaus ligomis, šlapimo sistemos organų nepakankamumu. Gauti duomenys gali būti naudingi planuojant beglobių kačių populiacijos valdymo, sveikatos stebėsenos ir infekcinių ligų kontrolės priemones.

Bakalauro baigiamojo darbo tyrimas atliktas Kauno rajone esančiuose X gyvūnų globos namuose, vasario – kovo mėn. Šiame darbe vertinta šunų, laikomų gyvūnų globos namuose, elgsena ir jos pokytis po 8-ių savaičių trukmės glostymo ir šukavimo procedūrų. Viso tyrime dalyvavo 20 imt įvairaus amžiaus ir lyties šunų, kurie gyvūnų globos namuose gyvena skirtingą laikotarpį, bet ne mažiau nei 2-ejus metus. Tyrimo eigą sudarė keturi etapai: pirmajame etape atliktas pirmasis atrinktų šunų elgsenos vertinimas prieš glostymo ir šukavimo procedūrų programą. Antrajame etape – atrinktiems šunims taikytos glostymo ir šukavimo procedūros. Trečiajame etape atliktas antrasis elgsenos vertinimas po glostymo ir šukavimo procedūros, gyvūno aplinkoje, esant pažįstamam žmogui. Ketvirtajame – atliktas trečiasis elgsenos vertinimas gyvūno aplinkoje, esant svetimam žmogui. Elgsenos vertinimų rezultatai panaudoti įvertinti tiriamų šunų elgseną ir apskaičiuoti gyvenimo kokybės balą, kuris rodo gerą arba blogą šuns emocinę būklę. Įvertinus šunų, laikomų gyvūnų globos namuose, elgseną iki glostymo ir šukavimo procedūros, galima teigti, kad dalis šunų demonstravo su stresu ir nerimu siejamą elgseną, taip pat stereotipinę elgseną, tačiau užfiksuotas teigiamą emocinę būklę rodantis elgesys, tai rodo, kad dalis šunų jautriai reaguoja į nepažįstamus žmones, apskaičiuotas šunų gyvenimo kokybės balo vidurkis - 0,19 balo. Įvertinus šunų elgseną po glostymo ir šukavimo procedūros, šunų rodoma elgsena pažįstamam žmogui kito teigiamai, gyvenimo kokybės balo vidurkis - 0,33, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp dviejų vertinimų, p=0,006. Atlikus trečiąjį elgsenos vertinimą po glostymo ir šukavimo procedūros, kurį atliko svetimas žmogus, nustatytas šunų gyvenimo kokybės balo vidurkis - 0,3. Įvertinus rezultatus galima teigti, kad glostymo ir šukavimo procedūrų taikymas, gali pagerinti šunų rodomą elgseną tiek pažįstamo, tiek svetimo žmogaus atžvilgiu.

Šiame darbe buvo tirta šunų gyvenančių gyvūnų globos namuose elgsena ir jos pokytis po pozityvios dresūros metodikų taikymo. Išanalizuotos pagrindinės gyvūnų globos namuose gyvenančių šunų atsiradimo priežastys, bei jų gyvenimo sąlygos. Viso tyrime dalyvavo 40 šunų, buvo sudarytos dvi grupės, kontrolinė su 10 įvairaus amžiaus kalių ir 10 įvairaus amžiaus patinų ir tokios pačios imties kontrolinė grupė, kurią sudarė 10 įvairaus amžiaus kalių ir 10 įvairaus amžiaus patinų. Tyrimo eigą sudarė trys etapai, pirmuoju etapu visiems tyrimo dalyviams buvo atliktas temperamento testas (13), testavimo metu buvo siekiama išanalizuoti individualiai kiekvieno šuns elgseną įvairiose situacijose. Antrame etape dalyvavo tik tiriamoji grupė šunų, jai buvo pritaikytos pozityvios dresūros metodikos. Kiekvienam individualiai tiriamosios grupės šuniui buvo skirta po 10 pamokų. Paskutiniame etape buvo pakartotas temperamento vertinimas tomis pačiomis sąlygomis. Šešiuose etapuose skirtumas tarp I-ojo ir II-ojo tiriamosios šunų grupės testo vertinimo buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05). Tuo tarpu kontrolinės grupės rezultatai buvo statistiškai nereikšmingi, trijuose iš septynių etapų rezultatas buvo regresuojantis. Įvertinus rezultatus galima teigti, kad pozityvios dresūros metodų taikymas gyvūnų globos namuose gyvenantiems šunims, suteikė jų elgsenai teigiamą pokytį.

Alpakų elgsenos vertinimas „X“ ūkyje

Šunų socializacijos, „X“ ir „Y“ gyvūnų priegaudose, vertinimas Karina Tunaitytė Magistro baigiamasis darbas Šio tyrimo metu buvo siekiama ištirti ir nustatyti per kokį laiką/greitį šunys, gyvenantys prieglaudoje, gali išmokti atsisėsti bei ar praėjus šiek tiek laiko, prieglaudoje gyvenantys šunys, geba prisiminti dresūros etapą ir vėl noriai atsisėsti; ištirti ir nustatyti kuris dresūros metodas efektyvesnis: žodinis paskatinimas ar paskatinimas klikeriu; ištirti ar išmokta komanda – „sėst“ – išlieka kaip geras socialus elgesys pakeitus dresiravimo vietą ir/arba dresuotoją bei ištirti ir nustatyti ar šunų sėdėjimo mokymuose yra skirtumas lyčių atžvilgiu. Šiame darbe buvo atlikti 3 eksperimentai: du eksperimentai vyko „X“ ir vienas „Y“ gyvūnų prieglaudose, 2021 m. lapkričio mėn. ir 2022 m. vasario mėn., Lietuvoje. „X“ gyvūnų prieglaudoje – eksperimente Nr. 1 tyrime dalyvavo 9, atsitiktiniu būdu atrinkti, ankščiau nedresuoti šunys. Visi šunys atliko 10-ties bandymų sesiją, o po 1 val. sesija buvo pakartota. Eksperimente Nr. 2 tyrimui atsitiktinai buvo pasirinkta 12 šunų. 6 šunys buvo priskirti bandymams su žodiniu paskatinimu, o kiti 6 – klikeriu. Bandymai pakartoti po dviejų dienų. Kiekvienas šuo per eksperimento dienas atliko po 10 bandymų. „Y“ gyvūnų prieglaudoje – eksperimente Nr. 3 dalyvavo 16 šunų – 8 iš jų buvo jau ankščiau dresuoti. Dresuotų ir nedresuotų šunų tyrimas buvo atliekamas po 15 min. 5-ias dienas iš eilės. Tiriant nedresuotų šunų elgesį, keičiant dresavimo vietą ir/arba dresuotoją, tyrimo etapas truko po 15 min. Rezultatai parodė, kad treniruojant šunis vėlavimo atsisėsti laikas sumažėja. Nustatyta, kad praėjus 1 val. po pirmos bandymų sesijos, prieglaudoje gyvenantys šunys geba prisiminti ir vėl noriai atsisėsti (p = 0,001 < α); žodinis paskatinimas yra efektyvesnis dresūros būdas už paskatinimą klikeriu (p = 0,00006 < α); išmokta komanda – „sėst“ – išlieka kaip geras socialus elgesys pakeitus dresiravimo vietą ir/arba dresuotoją. Išsiaiškinta, kad šunų sėdėjimo mokymuose nėra statistiškai reikšmingo skirtumo jų lyčių atžvilgiu (p = 0, 81 > α, ir p = 0, 89 > α) . Prieglaudose, dresūros mokymams, šunis reikia skatinti skanėstais, žodiniu pagyrimu ir glostymu – tai daug efektyvesni būdai, nei dresuojant klikeriu. Rekomenduojama, gyvūnų prieglaudose, šunų socializacija užsiimti jau nuo pirmųjų savaičių po jų atvykimo, prieš tai leidžiant apsiprasti su nauja aplinka. Taip šunys būtų greičiau socializuojami ir labiau patrauklesni būsimiems savininkams.

Šio tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti ar šuns laikymo būdas įtakoja jo gebėjimą užmegzti socialinį ryšį su žmogumi; įvertinti ar šuns laikymo būdas įtakoja jo mokymosi greitį naudojant teigiamu paskatinimu pagrįstą dresūrą; įvertinti ar išmoktų komandų vykdymo greitį įtakoja paskatinimas maistu. Šiame darbe buvo tiriama ar šuns laikymo būdas įtakoja jo sugebėjimą užmegzti socialinį ryšį su žmogumi. Tyrime dalyvavo 30 šunų, kurie buvo suskirstyti pagal jų laikymo būdą. I-ąją grupę sudarė 15 lauke auginamų šunų, II-ąją – 15 namuose laikomų šunų. Tyrimą sudarė 2 testai: 1) Socialumo testas. Šio testo metu buvo fiksuojamas laikas, per kurį šuo priėjo prie eksperimentuotojo arčiau nei 1 m. atstumu, laikas kai šuo užmezgė pirmą fizinį kontaktą ir skaičiuojamas laikas, kurį šuo praleido kontaktuodamas su eksperimentuotoju. Šį testą sudarė du etapai: pasyvus ir aktyvus. Pasyviojo etapo metu eksperimentuotojas neturėjo jokio kontakto su šunimi. Aktyviojo etapo metu eksperimentatorius atsistojo, paliko knygą ant kėdės ir užmezgė akių kontaktą kalbindamas šunį. 2) Veiksmo užduotis. Šio testo tikslas buvo išmokyti šunį komandų „sėdėt“ ir „laukt“ ir stebėti ar skatinimas maistu veikia efektyviau nei skatinimas žodžiu. Rezultatai parodė, kad šunys auginami namuose yra labiau socialūs, nei lauke gyvenantys šunys: jie greičiau priėjo prie nepažįstamo žmogaus arčiau nei vieno metro atstumu (p=0,005) ir greičiau užmezgė pirmą fizinį kontaktą su juo (p=0,013), nei lauke auginami šunys tada, kai iniciatyvos bendrauti nerodė nepažįstamas žmogus. Namuose auginami šunys ilgiau fiziškai kontaktavo su nepažįstamuoju tiek rodant iniciatyvą nepažįstamam žmogui (p=0,000), tiek nerodant (p =0,001) lyginant su lauke auginamais šunimis. Nustatyta, kad šuns laikymo būdas neįtakoja šuns mokymosi greičio, tačiau pastebėta, jog šunys auginami namuose mokymosi metu greičiau užmezga akių kontaktą (p=0,0003), nei lauke auginami šunys. Nustatyta, kad paskatinimo būdas įtakoja šunų motyvaciją ir greitį atliekant užduotį. Naudojant skatinimą maistu, šunys greičiau atliko nurodytą užduotį, nei skatinant socialine sąveika (p=0,000). Šunų savininkams rekomenduočiau šunų socializacija užsiimti nuo pirmų šuniuko gyvenimo mėnesių, siekiant vėliau išvengti bailumo ar agresijos taip pat dresūros metu naudoti skatinimą maistu, tai padeda greičiau užmegzti stipresnį ryšį su žmogumi.

Šių tyrimų metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar šėrimo metu pasireiškia žirgų netinkama elgsena. Sudarytos ir palygintos dviejų skirtingų žirgynų žirgų šėrimo metu netinkamo elgesio etogramos. Įvertintos abiejų žirgynų žirgų laikymo sąlygos. Išsiaiškinta, ar žirgų šėrimas neįprastu jiems laiku turi įtakos jų elgsenai. Tyrimuose dalyvavo 43 skirtingos veislės, amžiaus ir lyties žirgai. Stebėta elgsena, sudarytos etogramos, tirta nereguliaraus šėrimo laiko įtaka žirgų elgsenai. Įvertintos žirgų gyvenimo sąlygos. Atlikus tyrimus nustatyta, kad žirgų elgsena šėrimo metu skirtinguose žirgynuose skiriasi. Žirgyne „Y“ netinkama elgsena nebuvo užfiksuota. Žirgyne „X“ užfiksuota statistiškai reikšminga elgsena : kasimas koja (p ₌ 0,003; p < 0,05); spardymasis (p ₌ 0,046; p < 0,05); ausų suglaudimas (p ₌ 0,008; p < 0,05); kandimas (p ₌ 0,020; p < 0,05); mosavimas galva (p ₌ 0,008; p < 0,05). Nustatyta, kad abu žirgynai atitinka žirgų laikymo sąlygų rekomendacijas. Išsiaiškinta, kad nereguliarus šėrimo laikas turi didelę įtaką žirgų elgsenai. Šeriant žirgus anksčiau žirgai mažiau nerimauja nei šeriant vėlesniu laiku nei įprastai. Lyginant netinkamos elgsenos pasireiškimą tarp šėrimų šeriant 1 val. anksčiau ir 1 val. vėliau nei įprastai statistiškai reikšminga elgsena buvo: kasimas koja (p ₌ 0,002; p < 0,05); trypimas (p ₌ 0,020; p < 0,05) ir kandimas (p ₌ 0,037; p < 0,05). Žirgų nenormalios elgsenos prevencijai būtina vykdyti mokymus žirgų augintojams apie žirgų šėrimo laiko reguliarumo ir tinkamų racionų sudarymo svarbą. Žirgų laikymo gerovės prevencijai - vesti seminarus supažindinančius su naujausiomis žirgų laikymo sąlygų rekomendacijomis.

Apie 100 mln. triušių yra paskerdžiami kasmet dėl mėsos produkcijos. Kokybiškos mėsos produkcijos gavimą užtikrina tinkama gyvūnų gerovė ūkyje, tačiau atlikta mažai tyrimų triušių gerovės srityje palyginus su kitomis gyvūnų rūšimis, auginamomis mėsai. Tyrimo metu mėsai auginamų triušių gerovė buvo vertinta namų ūkyje X ir komerciniame ūkyje Y pagal Welfare Quality® rekomendacijas parengtame protokole „Animal Welfare Assessment Protocol for Does, Bucks, and Kit Rabbits Reared for Production“ (Spain, 2020) nurodytus triušių gerovei įtakos turinčius kriterijus bei rezultatų skaičiavimo gaires. Remiantis surinktais duomenimis apie kriterijus, gauti rezultatai: X ūkyje tinkamos mitybos principo taškai – 11,5 iš 15 galimų, tinkamų laikymo sąlygų principo taškai – 12,72 iš 30 galimų, sveikatingumo principo taškai – 24,6 iš 35 galimų, tinkamo elgesio principo taškai – 0,92 iš 20 galimų, Y ūkyje tinkamos mitybos principo taškai – 14,4 iš 15 galimų, tinkamų laikymo sąlygų principo taškai – 22,9 iš 30 galimų, sveikatingumo principo taškai – 34,72 iš 35 galimų, tinkamo elgesio principo taškai – 15,4 iš 20 galimų. Padaryta išvada, kad X ūkyje triušiams užtikrinama patenkinamo, o Y ūkyje – puikaus lygio gerovė.