VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS (07)

Dauginis ligotumas didina sveikatos priežiūros poreikį, apsunkina priežiūros koordinavimą ir gali bloginti pacientų gyvenimo kokybę. Disertacijos tikslas – įvertinti integruotos kompleksinės pirminės sveikatos priežiūros intervencijos poveikį dauginiu ligotumu sergančių pacientų gydymo naštai ir gyvenimo kokybei. Kontroliuojamas įgyvendinimo tyrimas atliktas septyniuose Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros centruose. Tyrime dalyvavo 789 pacientai nuo 40 iki 85 metų: 400 intervencinėje ir 389 kontrolinėje grupėje. Rodikliai vertinti tyrimo pradžioje ir po 15 mėnesių. Adaptuotas ir validuotas lietuviškas gydymo naštos klausimynas (MTBQ), įvertintos EQ-5D-5L psichometrinės savybės. Daugiau nei trečdalis pacientų patyrė vidutinę arba didelę gydymo naštą, susijusią su didesniu lėtinių ligų ir vartojamų vaistų skaičiumi, prastesne gyvenimo kokybe bei ryškesniais nerimo ir depresijos simptomais. Po 15 mėnesių bendras gydymo naštos balas tarp grupių statistiškai reikšmingai nesiskyrė, tačiau intervencinėje grupėje nustatyti palankesni gyvenimo kokybės, savo sveikatos vertinimo, judėjimo, nerimo ir depresijos simptomų rodikliai. Kaimo vietovėse gyvenantys pacientai buvo socialiai ir kliniškai pažeidžiamesni, gauti intervencijos rezultatai miesto ir kaimo grupėse buvo nevienodi. Integruota priežiūra gali pagerinti gyvenimo kokybę ir sumažinti nerimo bei depresijos simptomus, tačiau turi būti derinama su paciento galimybėmis ir vietos sąlygoms.

Tyrimo problema ir tikslas: Nepaisant didėjančio dėmesio nėščiųjų psichinei sveikatai nėštumo metu, kūno įvaizdžio sutrikimai tarp nėščių moterų vis dar nėra pakankamai ištirti, ypač atsižvelgiant į psichologinius ir socialinius veiksnius. Nėštumas susijęs su reikšmingais fiziniais ir psichologiniais pokyčiais, kurie gali paveikti moterų savo kūno suvokimą, tačiau esami tyrimai pateikia prieštaringus duomenis apie motinos požiūrio ir suvokiamo socialinio palaikymo vaidmenį formuojant kūno įvaizdį šiuo laikotarpiu. Šio tyrimo tikslas – atskleisti nėščių moterų kūno įvaizdžio ypatumus ir ištirti jų sąsajas su moterų požiūriu į motinystę bei socialine parama. Tyrimo dalyviai ir metodai: Tyrimas buvo atliekamas nuo 2025 metų spalio 20 iki 2026 metų sausio 5 dienos Krikščioniškuose gimdymo namuose ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikos, Ginekologijos ir akušerijos klinikoje. Tyrimo imtį sudarė 194 besilaukiančios moterys, kurių amžius svyravo nuo 19 iki 41 metų (vidurkis lygus 30,2; SN=4,7), vidutinis nėštumo savaičių skaičiaus balas buvo 30 savaičių (IQR 25-37,25). Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa, sudaryta iš 66 klausimų. Ją sudarė 4 pagrindinės dalys: 1) Bendrieji socialiniai demografiniai klausimai 2) Kūno įvaizdžio nėštumo metu skalė 3) Požiūrio į motinystę skalė 4) Suvokiamos socialinės paramos skalė. Rezultatai: Vertinant kūno įvaizdžio ypatumus nustatyta, kad nėštumo metu moterys didžiausius sunkumus patiria vertindamos savo seksualinį patrauklumą (mediana=2,60) ir fizinę savijautą (mediana=2,43). Demografiniai veiksniai su kūno įvaizdžio patirtimis nėra nuosekliai susiję. Nėštumų skaičius siejasi tik su dažnesniu vengiančiu elgesiu (τ=0,13), o vėlesnėmis nėštumo savaitėmis moterys yra mažiau susirūpinusios savo išvaizda (ϱ=-0,15), veido, galvos sritimi (ϱ=-0,19) ir mažiau nepatenkintos fizine savijauta (ϱ=-0,14). Žemesnis išsilavinimas siejasi su didesniu kūno įvaizdžio sutrikdymu, ypač tais atvejais, kai kūnas vertinamas per išvaizdą, o ne per jo funkcijas (U=3268,5) ir dažniau pasireiškia su išvaizda susijęs vengiantis elgesys (U=3364). Vertinant požiūrį į motinystę nustatyta, kad nėščiosioms būdingi vidutinio lygio (mediana=32,00), nevienodai išreikšti su motinyste susiję įsitikinimai, ryškiausiai siejami su atsakomybės išgyvenimu (mediana=12,00) ir motinystės vaidmens idealizavimu (mediana=11,00). Šie įsitikinimai mažai siejasi su demografiniais ir nėštumo veiksniais ir išlieka santykinai stabilūs. Vertinant suvokiamą socialinę paramą nustatyta, kad nėščiosios bendrai jaučia labai aukštą socialinį palaikymą (mediana=6,75), ypač iš partnerio (mediana=7,00), šeimos (mediana=6,75) ir draugų (mediana=6,75). Vėlesnėmis nėštumo savaitėmis socialinė parama yra didesnė (ϱ=0,18), o aukštesnis išsilavinimas siejasi su didesniu bendru palaikymu (U=3487) ir labiau jaučiama draugų parama (U=3415,5). Motinystės įsitikinimai siejasi su platesniu kūno įvaizdžio patirčių spektru, o socialinė parama su siauresniu, tačiau stipresniu poveikiu tam tikrose srityse. Išvados: Nėštumo metu moters santykis su savo kūnu siejasi tiek su jos įsitikinimais apie motinystę, tiek su patiriamu socialiniu palaikymu. Labiau išreikšti ir mažiau lankstūs su motinyste susiję įsitikinimai siejasi su platesniu kūno įvaizdžio sunkumų spektru, apimančiu susirūpinimą išvaizda (OR=1,03), nepasitenkinimą kūnu (OR=1,04), fizine savijauta (OR=1,05) ir seksualiniu patrauklumu (OR=1,05). Tuo tarpu socialinė parama siejasi su siauresniu kūno įvaizdžio aspektų skaičiumi, tačiau jos poveikis yra stipresnis (B apie 0,27–0,46) ir susijęs su mažesniu polinkiu vertinti kūną pirmiausia per išvaizdą.

Tyrimo problema: Vaikystėje patirtas auklėjimo stilius ir perfekcionizmas turi reikšmingą poveikį žmogaus savijautai, elgesiui ir valgymo sutrikimams. Polinkis persivalgyti gali būti ankstyva valgymo sutrikimų pradžia, tačiau nėra aišku, kokią įtaką jam daro vaikystėje patirtas auklėjimo stilius ir perfekcionizmas kartu tarp jauno suaugusio amžiaus žmonių. Tyrimo dalyviai ir metodai: Tyrimas vykdytas nuo 2025 m. spalio 13 d. iki 2026 m. kovo 19 d. Jame dalyvavo 425 jauno suaugusio amžiaus žmonės (18 – 26 m.). Tyrimo instrumentas – anoniminė elektroninė anketa, sudaryta iš penkių dalių: kompulsinio persivalgymo skalės, Frosto daugiadimensinio perfekcionizmo skalės, Auklėjimo stilių klausimyno trumposios versijos, socialinių–demografinių klausimų ir klausimų apie išvaizdą bei kūno svorio pokyčius. Duomenų analizei taikyti aprašomosios statistikos metodai (dažniai, procentai, vidurkiai, standartiniai nuokrypiai, medianos ir tarpkvartiliniai intervalai), Mano–Vitnio, Kruskalo–Voliso kriterijai, porinė analizė, Spirmeno koreliacijos koeficientas, tiesinė regresinė analizė ir struktūrinis lygčių modeliavimas. Rezultatai: Moterys buvo labiau linkusios persivalgyti nei vyrai (p<0,001). Didesnis subjektyviai suvokiamas polinkis persivalgyti nustatytas tarp savo išvaizdą patenkinamai arba blogai vertinusių ir pastaruoju metu svorio priaugusių dalyvių (p<0,001). Bendras perfekcionizmas buvo labiau išreikštas moterims (p=0,001), taip pat tarp savo išvaizdą patenkinamai arba blogai vertinusių (p<0,001) ir svorio priaugusių dalyvių (p=0,005). Polinkis persivalgyti teigiamai siejosi su susirūpinimu dėl klaidų (rho=0,399; p<0,001), asmeniniais standartais (rho=0,121; p=0,013), tėvų lūkesčiais (rho=0,264; p<0,001), tėvų kritiškumu (rho=0,336; p<0,001), abejojimu dėl savo veiksmų (rho=0,330; p<0,001) ir bendru perfekcionizmu (rho=0,390; p<0,001), tačiau nesiejo su organizuotumu (p=0,449). Polinkis persivalgyti neigiamai koreliavo su autoritetingu motinos (rho=-0,166; p<0,001) ir tėvo (rho=-0,168; p<0,001) auklėjimo stiliumi, o teigiamai – su motinos autoritariniu (rho=0,271; p<0,001), viską leidžiančiu (rho=0,122; p=0,012) bei tėvo autoritariniu (rho=0,191; p<0,001) ir viską leidžiančiu (rho=0,098; p=0,043) auklėjimo stiliumi. Regresijos modelyje polinkį persivalgyti reikšmingai prognozavo bendras perfekcionizmas (β=0,329; p<0,001) ir motinos autoritarinis auklėjimo stilius (β=0,114; p=0,049), o įtraukus atskirus perfekcionizmo konstruktus reikšmingiausiu veiksniu tapo susirūpinimas dėl klaidų (β=0,320; p<0,001). Susirūpinimas dėl klaidų dalinai medijavo ryšį tarp motinos autoritarinio auklėjimo stiliaus ir polinkio persivalgyti: motinos autoritarinis auklėjimo stilius buvo susijęs su didesniu susirūpinimu dėl klaidų (β=0,292; p<0,001), o susirūpinimas dėl klaidų – su stipresniu polinkiu persivalgyti (β=0,364; p<0,001); tiesioginis poveikis buvo β=0,160. Išvados: Tyrimo dalyviai, retrospektyviai savo motinos ir tėvo auklėjimo stilių dažniau vertinę kaip labiau autoritarinį ir viską leidžiantį, o rečiau – kaip autoritetingą, taip pat pasižymėję labiau išreikštu perfekcionizmu, ypač didesniu susirūpinimu dėl klaidų, tėvų lūkesčiais, tėvų kritiškumu ir abejojimu dėl savo veiksmų, buvo labiau linkę persivalgyti.

Viskontaitė E. Didmiesčių X ir Y maitinimo įstaigų aptarnaujančio personalo darbo aplinkos sąlygų bei streso su jų fizine ir psichikos sveikatos būkle vertinimas: Visuomenės sveikatos pirmosios pakopos studijų baigiamasis darbas. Darbo vadovas - Prof. Ričardas Radišauskas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto aplinkos ir darbo medicinos katedra. – Kaunas, 2026. – 78 p. Darbo tikslas – nustatyti ir įvertinti X ir Y maitinimo įstaigų darbuotojų darbo aplinkos veiksnių ir streso sąsajas su jų fizine ir psichikos sveikata. Darbo uždaviniai. 1. Nustatyti darbuotojų darbo aplinkos veiksnių ypatumus. 2. Ištirti pagrindinius darbuotojams stresą sukeliančius veiksnius bei subjektyvius fizinės ir psichikos sveikatos nusiskundimus. 3. Įvertinti darbuotojų darbo aplinkos veiksnių ypatumų ir streso ryšį su darbuotojų nusiskundimais sveikata ir sveikatos būkle. Tyrimo medžiaga ir metodai. Kiekybinis aprašomasis – analitinis tyrimas buvo atlikamas 2026m. vasario 9. – kovo 9d. Tiriamųjų apklausa vykdoma naudojant anoniminę anketą. Tiriamųjų imtis – 101 X ir Y maitinimo įstaigų darbuotojas. Tyrimo objektas - darbo aplinkos sąlygų bei streso sąsaja su fizine ir psichikos sveikatos būkle tarp maitinimo įstaigų aptarnaujančio personalo. Apklausoje dalyvavo 98 maitinimo įstaigų darbuotojai. Atsako dažnis – 97,0 proc. Duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 31.0.2.0 programą. Rezultatai. Tiriamųjų psichosocialinę darbo aplinką apibūdina intensyvus darbo tempas (77,6 proc.), aukšti darbo reikalavimai (85,7 proc.), tarpasmeninių santykių sunkumai bei vadovų paramos stoka. Fizinę darbo aplinką nusakė per didelis darbo vietos triukšmas, karštis bei ergonomikos trūkumai. Didelė darbuotojų dalis nurodė, kad patiria per didelį aplinkos triukšmą dažnai (73,5 proc.). 63,2 proc. darbuotojų patyrė stresą, dėl kolegų elgesio, o 79,6 proc. – klientų elgesio. Nustatyti dažniausi sveikatos nusiskundimai buvo galvos ir nugaros skausmai, nuolatinis nuovargis bei energijos stoka (63,3 proc.), įtampa ir dirglumas (55,1 proc.), bei miego sutrikimai (40,8 proc.). Nustatyti statistiškai reikšmingi ryšiai tarp intensyvaus darbo tempo ir nugaros skausmo (ꭓ2=22,624; p=0,004), galvos skausmo ir jaučiamo streso dažnio (ꭓ2=15,254; p=0,004). Išvados. Daugiau nei pusė darbuotojų savo darbo aplinkoje pažymėjo susiduriantys su intensyviu darbo tempu, daugiau nei du trečdaliai – aukštais darbo reikalavimais, dideliu triukšmo lygiu bei karščiu,o ergonomikos trūkumais – mažesnė darbuotojų dalis. Virš pusės respondentų patyrė stresą tiek dėl darbuotojų, tiek dėl klientų elgesio. Darbuotojai, kurie pažymėjo intensyvų darbo tempą, reikšmingai dažniau jautė nugaros skausmus, o kurie jautė stresą – galvos skausmus.

Grakauskienė, I. (2026). Demencija sergančio artimojo slauga: emocinės patirtys ir pagalbos poreikiai (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: prof. Dr. Nida Žemaitienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 64 p.

Demencija sergančių asmenų skaičius nuolat didėja, o kartu auga ir artimųjų, prisiimančių slaugos atsakomybę, skaičius. Nepaisant to, slaugančiųjų emocinės patirtys ir pagalbos poreikiai Lietuvoje vis dar nepakankamai išnagrinėti. Šio darbo tikslas – atskleisti demencija sergančių artimųjų emocines patirtis ir pagalbos poreikius. Tyrime taikyta kokybinė tyrimo strategija. Tyrimo duomenys buvo renkami atliekant pusiau struktūruotus interviu su asmenimis, slaugančiais demencija sergančius artimuosius namuose. Gauti duomenys buvo analizuojami taikant Colaizzi fenomenologinį analizės metodą. Tyrimu atskleistos tokios pagrindinės temos: emocinis pažeidžiamumas ir nuolatinė įtampa, kasdienio gyvenimo apribojimai ir gyvenimo būdo pokyčiai, informacijos stoka, sudėtingas santykis su sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistema bei nepakankamai atliepti pagalbos poreikiai Slauga išgyvenama kaip intensyvi, visa apimanti patirtis, lydima kaltės, nerimo, nuovargio, bejėgiškumo ir vienišumo jausmų. Nustatyta, kad informacijos apie ligą, priežiūrą ir galimas paslaugas stoka didina slaugančiųjų patiriamą emocinę naštą. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad nors pagalbos paslaugos formaliai egzistuoja, jų prieinamumą riboja biurokratinės kliūtys, finansiniai sunkumai, paslaugų fragmentiškumas ir ribotas institucijų įsitraukimas į slaugą. Tyrimas atskleidė, kad slaugantieji patiria reikšmingą fizinę, emocinę ir socialinę naštą, o pagalbos poreikiai yra daugialypiai ir apima tiek praktinę, tiek emocinę bei informacinę paramą. Rezultatai išryškina būtinybę stiprinti sisteminę pagalbą artimiesiems, užtikrinant prieinamą informaciją, emocinę paramą ir lanksčias, realius poreikius atitinkančias paslaugas. Tyrimo išvados prisideda prie gilesnio demencija sergančių asmenų artimųjų patirties supratimo ir gali būti naudingos formuojant veiksmingesnes pagalbos strategijas.

Adomavičė A., (2026). Savanoriškos bevaikystės apsisprendimo link: moterų, esančių ilgalaikėje partnerystėje/santuokoje, apsisprendimo proceso dinamikos patyrimas (Klinikinės sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: lekt. dr. Jolanta Žilinskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 70 psl.

Tyrimo problema. Mokslinėje literatūroje pažymima, jog santuoka ir partnerystė neretai siejamos su reprodukcijos lūkesčiais, stabilūs santykiai suvokiami kaip kontekstas, kuriame tikimasi susilaukti vaikų (Sturm et al., 2023). Nepaisaint to, Lietuvoje, kaip ir Europoje, stebima ilgalaikė demografinio mažėjimo tendencija. Mokslinėje literatūroje pastebima, kad šiuolaikinėje visuomenėje kinta požiūris į šeimą, reprodukciją (Yu & Chen-Lan Kuo, 2024; Studer et al., 2018), daugėja dėmesio augančiam būtent savanoriškos bevaikystės reiškinio supratimui, visapusiškam tyrinėjimui (Szalma et al., 2025; Makhoul-Khoury et al., 2026; Denson et al., 2025), kuris atspindi ne tik demografinius pokyčius, bet ir kintantį požiūrį į motinystę/tėvystę. Nors Lietuvoje atlikti tyrimai jau paliečia tam tikrus psichologinius savanoriškos bevaikystės aspektus, vis dėl to, bevaikystės reiškinys iki šiol dažniau nagrinėjamas per sociologinę, demografinę, etnologinę, o ne psichologinę prizmę (Gedvilaitė-Kordušienė et al., 2019; Stumbrys et al., 2024; Ortelė, 2023; Gedvilaitė-Kordušienė et al., 2020), taip pat tyrimuose dažnu atveju neišskiriamas savanoriškos bevaikystės potipis. Tyrimo tikslas – atskleisti moterų, esančių ilgalaikėje partnerystėje/santuokoje, savanoriškos bevaikystės apsisprendimo proceso link dinamikos patyrimą. Tyrimo dalyviai. Moterys, esančios ilgalaikėje partnerystėje/santuokoje, nuo 30 m. ir vyresnio amžiaus, savanoriškai apsisprendusios neturėti vaikų (n=8). Tyrimo metodai. Tyrimui atlikti pasirinkta kokybinė tyrimo strategija. Duomenys buvo surinkti naudojant giluminį, pusiau struktūruoto interviu metodą. Tyrimas atliktas 2024 m. gruodžio – 2025 m. kovo mėnesiais, gyvai ir nuotoliniu būdu. Duomenų analizė atlikta pagal P. Colaizzi (1978) aprašomosios fenomenologinės analizės žingsnius. Rezultatai. Atlikus aprašomąją fenomenologinę Colaizzi analizę buvo išskirtos 5 pagrindinės temos: 1) Patirtys augant; 2) Galimo motinystės paveikslo tyrinėjimas; 3) Savanoriška bevaikystė; 3) Psichosocialiniai patyrimai, susiję su savanoriškos bevaikystės pasirinkimu; 4) Apsisprendimo link proceso ypatumai. Išvados. Kai kurių moterų apsisprendimo link proceso užuominos atsiskleidė pasakojimuose apie patirtis augant – tiek įvairaus pobūdžio neigiami išgyvenimai augant, tiek ir motinystės pavyzdžių (tiek neigiamų, tiek ir teigiamų) (pa)liudijimas augančio žmogaus akimis. Išryškėjo proceso eigoje tyrinėtas galimas motinystės paveikslas – ne tik teigiamos, šviesios motinystės patirtys, bet ir galimos neigiamo atspalvio patirtys, motinystės visapusiška galima „kaina“ – galimi iššūkiai santykyje su vaiku, poveikis visapusiškai moters sveikatai, resursai, atsakomybė, ekologinio pobūdžio priežastys, globalios grėsmės. Atsiskleidė moterų savanoriškos bevaikystės patyrimai – „pilno gyvenimo be vaikų“ pasakojimai, emociniai išgyvenimai priėmus sprendimą, svarstymai apie gyvenimą senatvėje be vaikų, noro/jausmo turėti vaikų nepatyrimai. Iškilo ir psichosocialiniai patyrimai, susiję su savanoriškos bevaikystės rinkimusi - susidūrimas su socialiniais lūkesčiais, stigmatizacija, įsitikinimais apie motinystę, lydintys neigiamo atspalvio emociniai išgyvenimai. Savanoriškos bevaikystės apsisprendimo link kelias atsiskleidė kaip dinamiškas, kompleksiškas procesas.

Background: In recent years, sensory processing sensitivity has become an increasingly studied phenomenon in the field of psychology. However, little to no research exists on the direct link between sensory processing sensitivity and adverse childhood experiences. This research aims to examine the link between the two constructs while controlling for mood. Methods: Data was collected from a sample of 578 adults (n=578) from Kaunas and Kaunas District, Lithuania, via a self-report questionnaire that was shared with the participants through their workplace. Results: The findings show that age has a modest statistically significant positive relationship to sensory processing sensitivity (P = .035), females tend to have higher sensory processing sensitivity than males (P = <.001), and higher education corelated with sensory processing sensitivity (P = <.001). Linear regression model show that depressiveness (β = .243, p = .<001) and anxiousness (β = .243, p = .<001) are statistically significant predictors for sensory processing sensitivity. Adverse childhood experience (p = .<001) was a statistically significant predictor, but the effect size was weak. When controlling for other variables, adverse childhood experiences did not predict sensory processing sensitivity. Conclusions: Adverse childhood experiences were modestly associated with sensory processing sensitivity; however, this relationship was no longer statistically significant after controlling for mood and sociodemographic variables, indicating indirect relationship between these two constructs

Janukėnaitė G. LSMU veterinarinės medicinos V, VI kurso studentų žinių apie mikrotraumas ir profesinės elgsenos sąsajos: Visuomenės sveikatos pirmosios pakopos studijų baigiamasis darbas / mokslinis vadovas asist. dr. J. Kirvaitienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Aplinkos ir darbo medicinos katedra. – Kaunas, 2026. – 60 p.
Darbo tikslas. Įvertinti LSMU veterinarinės medicinos V, VI kurso studentų žinių apie mikrotraumas ir profesinės elgsenos sąsajas. Uždaviniai: 1. Įvertinti studentų žinias apie mikrotraumas. 2. Išanalizuoti studentų profesinę elgseną. 3. Nustatyti studentų profesinės elgsenos ir žinių apie mikrotraumas sąsajas. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas vykdytas 2025 m. gruodžio 12 – 2026 m. vasario 9 dienomis LSMU Veterinarijos fakultete. Atliktas epidemiologinis kiekybinis analitinis stebėjimo momentinis tyrimas. Respondentai – LSMU veterinarinės medicinos V, VI kurso studentai, apklausti anonimine anketa. Minimalus imties dydis – 200, į tyrimą pakviesti visi studentai, surinkta 113 anketų (atsako dažnis – 56,5 proc.). Duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS Statistics 29.0.1.0“ statistinį duomenų analizės paketą. Kokybinių kintamųjų aprašomoji statistika pateikiama procentine dalimi (proc.). Požymių tarpusavio sąsajoms vertinti taikytas chi kvadrato (χ2 ) kriterijus. Koreliacijoms apskaičiuoti naudotas Spearmano ranginis koreliacijos koeficientas (r). Sąsajos laikomos statistiškai reikšmingomis, kai paklaidos tikimybė p < 0,05. Rezultatai. Nustatyta, kad veterinarinės medicinos studentų žinios apie mikrotraumas yra nevienodos. Žinios buvo geresnės vyresnio kurso bei daugiau darbo patirties turinčių studentų (teisingą mikrotraumos apibrėžimą nurodė 89,2 proc. VI kurso ir 67,1 proc. V kurso studentų). Dauguma respondentų teisingai atpažino pagrindinius mikrotraumų tipus, priežastis bei apsaugos priemones, tačiau nustatytos tam tikros žinių spragos: žinios apie Q karštinę bei veiksmus, reikalingus imtis po mikrotraumos, yra ribotos. Mikrotraumas buvo patyrę net 93,8 proc. studentų, dažniausiai dirbant su gyvūnais ar naudojant injekcines adatas. Nustatyta, kad didėjant darbo patirčiai, mikrotraumų dažnis taip pat didėjo – daugiau nei 2 metų patirtį turintys studentai dažniausiai jas patyrė 5 kartus ar daugiau per paskutiniuosius metus. Tik 77,0 proc. studentų naudojo prevencines priemones. Apie patirtą mikrotraumą atsakingam asmeniui pranešė 66,4 proc. studentų, tačiau registravimo formą jie pildė itin retai. Be to 17,7 proc. respondentų manė, kad mikrotraumų išvengti neįmanoma. Nustatytos žinių apie mikrotraumas ir profesinės elgsenos sąsajos: aukštesnis žinių lygis siejosi su retesniu mikrotraumų patyrimu, dažnesniu mikrotraumų registravimu, pasiskiepijimu nuo stabligės. Taip pat nustatyta, kad studentai, pranešantys apie mikrotraumas, dažniau jas registruoja ir kreipiasi į gydytojus. Išvados. Nustatytos LSMU veterinarinės medicinos V, VI kurso studentų žinių apie mikrotraumas ir profesinės elgsenos sąsajos: aukštesnis žinių lygis siejosi su retesniu mikrotraumų patyrimu ir atsakingesne profesine elgsena – dažnesniu mikrotraumų registravimu, skiepijimais nuo stabligės. Studentų žinios apie mikrotraumas yra pakankamos, tačiau išlieka spragų, ypač praktinio elgesio ir infekcinių ligų srityse. Be to profesinė elgsena išlieka nepakankama – apie mikrotraumas vis dar per retai pranešama, nepakankamai naudojamos asmens apsaugos priemonės.
Reikšminiai žodžiai. Mikrotrauma, profesinė elgsena, sąsajos, veterinarinė medicina.

Kuizinaitė S. Mokytojų informuotumas apie cukrinį diabetą ir jį sukeliančius rizikos veiksnius tarp vaikų: Visuomenės sveikatos pirmosios pakopos studijų baigiamasis darbas / darbo vadovas asist. Šnipaitienė L.; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Profilaktinės medicinos katedra – Kaunas, 2026. 51 p. Darbo tikslas. Išsiaiškinti ir palyginti mokytojų informuotumą apie cukrinį diabetą ir jį sukeliančius rizikos veiksnius tarp vaikų. Uždaviniai. 1. Įvertinti mokytojų informuotumą apie cukrinį diabetą tarp vaikų; 2. Įvertinti mokytojų informuotumą apie cukrinio diabeto rizikos veiksnius; 3. Palyginti skirtingų specializacijų mokytojų informuotumą apie cukrinį diabetą ir jo rizikos veiksnius tarp vaikų. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas buvo atliktas 2025 m. gruodžio 16 – 2026 m. sausio 31 dienomis Facebook platformos grupėje „Mokytojai“. Tyrime dalyvavo grupės „Mokytojai“ nariai. Tyrimas kiekybinis stebėjimo analitinis momentinis. Tyrimo instrumentas – anketa. Į tyrimą buvo pakviesti 37 328 Facebook grupės „Mokytojai“ nariai, į anketą atsakė 118 grupės narių – (0,31 proc.) tyrimo atsakas. Tyrimas buvo vykdomas patalpinant kvietimą dalyvauti apklausoje bei apklausos nuorodą Facebook platformoje esančioje grupėje „Mokytojai“. Duomenų kodavimas, analizavimas ir statistinė analizė buvo atliekama naudojant „IBM SPSS“ 31.0.0.0 (117) programą. Kokybiniai kintamieji skaičiuoti procentais, kiekybiniai – vidurkiais. Palyginti buvo naudojamas chi kvadrato (χ2) kriterijus. Taip pat naudotas Spearmano ranginis koreliacijos koeficientas (r), kai paklaidos tikimybė p < 0,05. Rezultatai. Didžioji dalis respondentų (48,3 proc.) savo informuotumą apie cukrinį diabetą įvertino vidutiniškai, o kita nemaža dalis – gerai. Įvertinus mokytojų informuotumą apie cukrinį diabetą tarp vaikų nustatyta, kad pedagogų žinių lygis yra nepakankamas. Didžioji dalis (50,8 proc.) nebuvo informuoti kaip reikia elgtis su vaikais sergančiais cukriniu diabetu. Daugelis pedagogų (79,7 proc.) neturėjo oficialių mokymų apie cukrinį diabetą. Dauguma respondentų pritarė, jog mokytojai bei kiti ugdymo įstaigų darbuotojai turėtų būti papildomai mokomi apie vaikų ir paauglių sergančių cukriniu diabetu priežiūrą. Pedagogų informuotumas apie cukrinio diabeto rizikos veiksnius tarp vaikų yra gana geras, nes daugeliu atvejų respondentai teisingai atsakė į klausimus ir teiginius. Geriausiai atpažįstami gyvensenos veiksniai, cukrinio diabeto požymiai bei insulino pompos veikimas. Tačiau pedagogams trūksta informacijos apie karvės pieno vartojimą kūdikystėje, genetinį polinkį ir autoimuninius procesus. Palyginus skirtingų specializacijų mokytojų informuotumą apie cukrinį diabetą ir jį sukeliančius rizikos veiksnius tarp vaikų nustatyta, kad statistiškai reikšmingų skirtumų nėra, todėl pedagogų specializacija neturi esminės įtakos jų informuotumo lygiui. Nustatyta, kad pedagogai, kurie savo informuotumą vertino geriau, statistiškai reikšmingai dažniau pasižymėjo aukštesniu faktiniu žinių lygiu (p < 0,05). Išvados. Mokytojų informuotumas apie cukrinį diabetą tarp vaikų nepakankamas. Daugelis nebuvo informuoti kaip elgtis su sergančiais vaikais bei neturėjo oficialių mokymų apie cukrinį diabetą. Pedagogų informuotumas apie cukrinio diabeto rizikos veiksnius tarp vaikų yra gana geras, nes daugeliu atvejų respondentai teisingai atsakė į klausimus ir teiginius. Lyginant mokytojų informuotumą tarp specializacijų statistiškai reikšmingų skirtumų nerasta. Pedagogai, kurie savo informuotumą vertino geriau, statistiškai reikšmingai dažniau pasižymėjo aukštesniu faktiniu žinių lygiu (p < 0,05). Reikšmingi žodžiai: cukrinis diabetas, mokytojai, informuotumas, cukrinio diabeto rizikos veiksniai

Bartuškevičiūtė A. LSMU medicinos II ir IV kurso studentų žinių apie sveikatos stiprinimą ir elgsenos stiprinant savo sveikatą sąsajos: Visuomenės sveikatos pirmosios pakopos studijų bakalauro darbas; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Aplinkos ir darbo medicinos katedra. – Kaunas, 2025. – p. 45. Darbo tikslas: nustatyti LSMU medicinos II ir IV kurso studentų žinių apie sveikatos stiprinimą ir elgsenos stiprinant savo sveikatą sąsajas. Darbo uždaviniai: 1. Ištirti studentų žinias apie sveikatos stiprinimą. 2. Išanalizuoti studentų elgseną stiprinant savo sveikatą. 3. Nustatyti sąsajas tarp studentų žinių apie sveikatos stiprinimą ir elgsenos stiprinant savo sveikatą. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrimas buvo atliktas 2025 metų lapkričio 1 – 2026 metų vasario 28 dienomis, Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Atliktas kiekybinis stebėjimo analitinis momentinis tyrimas. Tyrimo instrumentas: anketa/klausimynas. Pakviesti į tyrimą buvo 496 studentų, surinkta tinkamų tyrimui anketų 178 – atsako dažnis 36 proc. Anonimiški elektroniniai anketiniai klausimynai buvo platinami socialinių tinklų II ir IV kursų medicinos studijų programos studentų grupėse. Naudota Spearman‘o koreliacija ir Chi kvadratas. Sąsajos laikomos statistiškai reikšmingomis, kai p < 0,05. Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS statistinės analizės paketą (versija 30.0). Rezultatai. 1. Didelė dalis studentų pasirinko, kad jų žinios yra pakankamos apie sveiką aplinką (41,0 proc.), sveiką mitybą (43,8 proc.), fizinį aktyvumą (63,5 proc.), žalingus įpročius (74,7 proc.). Klausiant apie fizinį aktyvumą ir žalingus įpročius, visgi 5,6 proc. studentų pažymėjo, kad fakultetas pakankamai žinių nesuteikė. 2. Daugumos studentų elgsena stiprinant savo sveikatą buvo prasta. Žalingų įpročių turėjo 57,9 proc. studentų, stresą dėl studijų ar asmeninių priežasčių patyrė kelis kartus per savaitę beveik pusė (42,1 proc.) respondentų. 3. Statistiškai reikšmingi ryšiai nustatyti tarp žinių apie sveiką mitybą, žalingus įpročius ir sveiką aplinką bei jų daromą įtaką elgsenai (p< 0,05). Žinios apie fizinį aktyvumą bei respondentų fizinis aktyvumas sąsajų neturėjo (p > 0,05). Išvados. Pagal gautus rezultatus galima teigti, kad studentai turėjo pakankamai žinių apie sveikatos stiprinimą. Visgi, elgsenos rodikliai parodė, kad dalis studentų sportavo nepakankamai, nepilnai subalansuotai maitinosi, per mažai miegojo, patyrė daug streso ir turėjo žalingų įpročių. Elgsena stiprinant savo sveikatą buvo prastesnė studentų, kurie turėjo daugiau žinių apie sveiką mitybą, tačiau fizinio aktyvumo srityje statistiškai reikšmingo ryšio nenustatyta (p > 0,05).