MF Biochemijos katedra (04.07)

Dovydo Budrio baigiamasis bakalauro darbas – „Kvercetino biologinio poveikio C6 ląstelėms tyrimas“. Mokslinio darbo vadovė prof. dr. Daiva Majienė, konsultantas doc. dr. Julius Liobikas; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Neuromokslų institutas, Biochemijos laboratorija. Tyrimo tikslas: Ištirti ir palyginti įvairių koncentracijų kvercetino tirpalo gebą neutralizuoti vandenilio peroksidą, įtaką žiurkių glioblastomos C6 ląstelių kultūros viduląstelinių aktyvių deguonies formų kiekiui bei gyvybingumui.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti vandenilio peroksidą neutralizuojančias kvercetino tirpalo koncentracijas.
2. Ištirti ir palyginti skirtingų koncentracijų kvercetino tirpalo įtaką viduląstelinių aktyvių deguonies formų gamybai esant oksidaciniam stresui C6 ląstelių kultūroje.
3. Nustatyti ir palyginti skirtingų koncentracijų kvercetino tirpalo poveikį C6 ląstelių kultūros gyvybingumui esant oksidaciniam stresui.

Metodai: Vandenilio peroksidą neutralizuojančias skirtingas kvercetino tirpalo koncentracijas nustatėme Amplex Red metodu, įtaką viduląstelinių aktyviųjų deguonies formų gamybai vertinome DCFH2-DA metodu, ląstelių gyvybingumą vertinome naudodami MTT dažą bei kitu metodu dažydami ląsteles propidžio jodido ir Hoechst 33442 fluorescencinais dažais.

Rezutatai: Nustatyta, jog (10 – 100 µg/ml) kvercetino tirpalo koncentracijos mažino vandenilio peroksido koncentraciją. Rezultatai parodė, kad esant oksidaciniam stresui tik ≥ 40 µg/ml kvercetino tirpalo koncentracijos reikšmingai sumažino viduląstelinių radikalų gamybą ląstelėse tam tikru laiko momentu lyginant su kontrole. Nustatyta, jog optimaliausia koncentracija, kuri didino ląstelių gyvybingumą esant oksidaciniam stresui buvo 40 – 50 µg/ml, o didėjant kvercetino koncentracijai – ląstelių gyvybingumas mažėjo.

Išvados: Visos tirtos kvercetino tirpalo koncentracijos (10 – 100 µg/ml) tendencingai mažino vandenilio peroksido koncentraciją. Kvercetino tirpalai priklausomai nuo koncentracijos ir inkubacijos laiko turėjo įtakos viduląstelinių aktyvių deguonies formų gamybai esant oksidaciniam stresui. Kvercetino poveikis ląstelių gyvybingumui oksidacinio streso sąlygomis priklauso nuo jo koncentracijos.

Šiame darbe yra analizuojamos ilgų DNR fragmentų iškirpimo reakcijos, naudojant universalius DNR hidrolizės fermentus. Pasirinktų fermentų esmė – iškirpti tikslinį DNR fragmentą iš bakterijų genomo in vitro. DNR hidrolizės fermentų efektyvumas yra įvertinamas, kai ilgi genominės DNR fragmentai yra įterpiami į klonavimo vektorių. Tokia klonavimo reakcija akcentuoja restrikcijos endonukleazių privalumus ir trūkumus. Šio darbo tikslas – pritaikyti potencialiai universalius DNR hidrolizės fermentus ilgų ir nestabilių DNR fragmentų klonavimui.

Bakalauro baigiamojo darbo autorius: Simas Matas Pakerys Tema: Hipoksijos ir reoksigenacijos poveikis inkstų ląstelių žūčiai Mokslinis vadovas: J. m. d. Arvydas Strazdauskas ir prof. dr. Rasa Banienė
Atlikimo vieta: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Neuromokslų institutas, Biochemijos laboratorija.
Darbo tikslas: Įvertinti hipoksijos/reoksigenacijos poveikį žmogaus inkstų ląstelių žūties mechanizmams Darbo uždaviniai: Įvertinti hipoksijos/reoksigenacijos in vitro poveikį žmogaus inkstų ląstelių žūčiai apoptozės ir nekrozės būdu fluorescensinės mikroskopijos metodu; Įvertinti hipoksijos/reoksigenacijos in vitro poveikį žmogaus inkstų ląstelių žūčiai feroptozės būdu analizuojant aktyvių deguonies junginių išsiskyrimą bei lipidų peroksidaciją; Įvertinti hipoksijos/reoksigenacijos in vitro poveikį žmogaus inkstų ląstelių žūčiai feroptozės būdu analizuojant geležies koncentraciją ląstelėse. Tyrimo objektas. Imortalizuota žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių epitelinių ląstelių (RPTEC/TERT1) linija.
Metodai. Ląstelių kultivacija, ląstelių skaičiavimas, hipoksijos/reoksigenacijos sukėlimas, ląstelių gyvybingumo įvertinimas, ląstelių H2O2 įvertinimas, baltymo kiekio nustatymas lizate, lipidų peroksidacijos įvertinimas, fosfatidilserino persivertimo į plazminės membranos išorę įvertinimas, geležies įvertinimas ląstelių lizate, statistinė duomenų analizė. Rezultatai. Ląstelių gyvybingumas visose grupėse išliko aukštas (>98.8%), nekrotinių ląstelių kiekis buvo itin mažas (0.04%–0.12%), apoptotinių ląstelių skaičius po 24 valandų reoksigenacijos statistiškai nereikšmingai padidėjo (nuo 0.62% iki 1.01%); Santykinis Annexin V fluorescencijos intensyvumas kontrolinėje grupėje buvo 0.26 ± 0.04. Po hipoksijos jis šiek tiek padidėjo iki 0.32 ± 0.04, o po reoksigenacijos sumažėjo iki 0.21 ± 0.07; H₂O₂ gamyba kontrolinėje grupėje siekė 0.15 ± 0.01 µM/min/1 mln. ląstelių. Po hipoksijos šis rodiklis išliko stabilus (0.14 ± 0.01 µM/min), tačiau po reoksigenacijos reikšmingai padidėjo iki 0.26 ± 0.06 µM/min (p < 0.05); Kontrolinėje grupėje malondialdehido (MDA) koncentracija buvo 1.33 ± 0.12 µmol. Po hipoksijos šis rodiklis išliko nepakitęs (1.33 ± 0.18 µmol), tačiau po reoksigenacijos jis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 2.96 ± 0.46 µmol (p < 0.05); Kontrolinėje grupėje geležies kiekis RPTEC ląstelių lizate buvo 114.80 ± 20.82 µmol. Po hipoksijos jis sumažėjo iki 86.31 ± 18.22 µmol. Po reoksigenacijos geležies koncentracija reikšmingai padidėjo iki 205.18 ± 34.91 µmol (p < 0.05) Išvados. Hipoksija ir reoksigenacija neturėjo poveikio žmogaus inkstų ląstelių gyvybingumui. 24h hipoksija ląstelėse nesukėlė lipidų peroksidacijos ir aktyvių deguonies junginių gamybos, tačiau 24h reoksigenacija paskatino LPO procesą bei intensyvesnią ROS sintezę. 24h hipoksijos metu geležies koncentracija ląstelėse išliko stabili, nerodant reikšmingų pokyčių, tačiau po 24h reoksigenacijos, jos koncentracija reikšmingai išaugo.

Hyperadrenocorticism is a prevalent endocrine disease in dogs and has become increasingly important in veterinary medicine. A retrospective study was conducted on 17 dogs diagnosed with hyperadrenocorticism between 2020 and 2022 in Elversberg, Germany. The aim of the study was to investigate the signalment, clinical symptoms, hematological and biochemical blood parameters, and special tests for diagnosing HAC, as well as to determine correlations between these parameters. The most common clinical signs were polyuria and polydipsia, which were present in all cases, followed by lethargy, alopecia, and excessive panting, which were present in 58.82% of cases. In the blood analysis, eosinopenia was found in 52.94% of cases, thrombocytosis in 47.06%, elevated alkaline phosphatase in 78.57%, and elevated alanine aminotransferase in 70.59%. A moderate, positive correlation was found between alanine aminotransferase and alkaline phosphatase (r = 0.46; p = 0.03) and a significant negative correlation between glucose and sodium (r = -0.49; p = 0.04). The mean values of biochemical blood parameters show no significant difference between male and female dogs. However, there was no significant correlation between low-dose-dexamethasone suppression test results, adrenocorticotropic hormone stimulation test and biochemical blood parameters (p > 0.05). The study highlighted a notable distinction among three measurements of the low-dose dexamethasone suppression test. Based on the study's findings, it appears that clinical signs and blood parameters do not have a significant relationship with diagnosing hyperadrenocorticism.

Magistro baigiamojo darbo autorius. Aušra Mieldažytė Tema. Išemijos/reperfuzijos poveikio žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelėms tyrimas. Mokslinis vadovas. prof. dr. Rasa Banienė; Konsultantas. asist. Arvydas Strazdauskas Atlikimo vieta. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Biochemijos katedra. Darbo tikslas. Įvertinti išemijos/reperfuzijos įtaką žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelių metaboliniams pokyčiams. Tyrimo objektas. Žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių epitelinių ląstelių (RPTEC/TERT1) linija. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti išemijos/reperfuzijos poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių gyvybingumui ir proliferacijai; 2. Įvertinti išemijos/reperfuzijos poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių ląstelių energetikai; 3. Įvertinti išemijos/reperfuzijos poveikį žmogaus inkstų proksimalinių kanalėlių glikolitiniam aktyvumui, hipoksijos indukuojamo veiksnio ir reaktyvių deguonies junginių koncentracijų pokyčiams. Metodai. Ląstelių kultūroms in vitro 37°C sukeliama išemija panaudojant glikolizės slopiklį ir patalpinant ląsteles 24 val. į hipoksijos kamerą (2 proc. O2, 37°C), po to vykdoma 24 val. ir 48 val. reperfuzija pakeičiant šviežią terpę ir laikant ląsteles įprastomis sąlygomis. Ląstelių gyvybingumas vertinamas fluorescencinės mikroskopijos metodu. Mitochondrijų funkcijos ir ląstelių glikolitinis aktyvumas vertinamas oksigrafu – Oxygraph-2k. Reaktyvių deguonies junginių koncentracija matuojama fluorimetriniu metodu. HIF-1α baltymo koncentracija matuojama ELISA metodu. Rezultatai. Išemija/reperfuzija slopino RPTEC ląstelių linijos proliferaciją, o poveikis ląstelių gyvybingumui išryškėjo tik prailginus reperfuziją iki 48 val. Įvertinus mitochondrijų funkcijos pažeidimą, nustatyta, kad 24 val. išemija slopino mitochondrijų funkcijas, kurios po reperfuzijos atsistatė iki kontrolės lygio. Taip pat nustatyta, kad 24 val. išemija slopino mitochondrijų funkcijas laidumo būsenoje, tačiau prailginus reperfuzijos laiką iki 48 val. mitochondrijų funkcija neatsistato, bet mitochondrijų vidinės ir išorinės membranos laidumas nepakito. ROS sintezė ląstelėse suintensyvėjo po reperfuzijos. Išemija nesukėlė HIF-1α koncentracijos pokyčių ir sumažino glikolitinį aktyvumą, o reperfuzija 24 ir 48 val. padidino HIF-1α baltymo koncentraciją ir stimuliavo glikolitinį aktyvumą. Išvados: 1. Išemija/reperfuzija slopino RPTEC ląstelių proliferaciją. Išemija neturėjo įtakos ląstelių gyvybingumui, bet 48 val. reperfuzija reikšmingai padidino nekrotinių ląstelių skaičių; 2. Išemija slopino RPTEC ląstelių mitochondrijų funkcijas, kurios po reperfuzijos atsistatė iki kontrolės lygio; 3. Išemija nesukėlė HIF-1α baltymo koncentracijos pokyčių ir sumažino ląstelių glikolitinį aktyvumą, o reperfuzija 24 ir 48 val. padidino HIF-1α baltymo koncentraciją ir didino glikolitinį aktyvumą; 4. Išemija neturėjo įtakos ROS sintezei, tačiau 24 ir 48 val. reperfuzija aktyvino ROS sintezę ląstelėje.

Darbo tikslas – išanalizuoti Kvapiosios aniužės (Elsholtzia ciliata) eterinio aliejaus kinetinį profilį kiaulių šlapime naudojant dujų chromatografijos – masių spektrometrijos metodą. Skirtingais laiko intervalais steriliai surinkti šešių kiaulių šlapimo mėginiai (n=30) tyrimui. Buvo siekiama nustatyti optimalias sąlygas Kvapiosios aniužės eterinių aliejų kokybės tyrimui dujų chromatografu – masių spektrometru; identifikuoti Kvapiosios aniužės eterinių aliejų komponentus ir nustatyti jų koncentraciją gyvūnų šlapime skirtingais laiko intervalais nuo injektavimo; nustatyti Kvapiosios aniužės eterinių aliejų veikliųjų komponentų pasišalinimo iš gyvūnų organizmo trukmę. Kvapiosios aniužės metabolitai, ekstrahuoti iš surinktų kiaulių šlapimo mėginių, praėjus 60 min. po eterinio aliejaus injekcijos, pasirinkus n-heksano tirpiklį ir pritaikius skysčių – skysčių ekstrakcijos metodą, pasireiškė 67-ą dujų chromatografo darbo minutę. Kvapiosios aniužės eterinio aliejaus skilimo produktai – furfurolas, 2-acetil-5-metil furanas ir 2-aminofenolis – išsiskyrė iš organizmo praėjus vienai valandai po Kvapiosios aniužės eterinio aliejaus boliuso suleidimo į kiaulių kraujotaką. Identifikuoti cheminiai junginiai išsiskyrė mažomis koncentracijomis. Kvapiosios aniužės eterinio aliejaus skilimo produktų eliminacijos laikas pilnai nenustatytas, kadangi teigiami rezultatai gauti tik paskutiniuose tirtuose kiaulių šlapimo mėginiuose, surinktuose 60 min. nuo eksperimento pradžios.

Darbo tikslas – išanalizuoti skirtingo amžiaus ir lyties kačių, sergančių inkstų nepakankamumu, kraujo biocheminių tyrimų ir šlapimo tyrimo rodiklius, jų nuokrypius, atlikti šlapimo mikroskopinę analizę. Suformuoti keli darbo uždaviniai, norint nustatyti inkstų nepakankamumo pasireiškimo dažnį skirtingo amžiaus ir lyties katėms, išsiaiškinti, kokios inkstų nepakankamumo priežastys ir simptomai bei kokie kraujo ir šlapimo biocheminių rodiklių ir kristalurijos pokyčiai inkstų nepakankamumu sergančioms katėms. Duomenys buvo rinkti veterinarijos klinikoje „X“ Marijampolėje nuo 2022 m. birželio mėn. iki 2024 m. sausio mėn. Šio tyrimo metu užregistruota 340 kačių, iš jų 31 katė sirgo inkstų nepakankamumu. Atlikus išsamią anamnezę ir klinikinį gyvūno vertinimą, buvo atliktas biocheminis kraujo tyrimas (tiriama karbamido ir kreatinino koncentracija) analizatoriumi Spotchem EZTM SP-4430. Gavus jo rezultatus atliekamas šlapimo biocheminis tyrimas (tiriamas baltymų ir kreatinino santykis, gliukozė, albuminai, pH, bilirubinas, kraujas) analizatoriumi Urine Analyzer thinka RT-4010 ir mikroskopinė analizė dėl kristalurijos. Gauti duomenys suskaičiuoti naudojant statistikos programą IBM SPSS Statistics 29.0.0.0. Diagramoms sudaryti buvo naudojama Microsoft Excel 2208 versija. Tyrimo metu nustatyta, kad inkstų nepakankamumu sirgo 51,6 proc. patelių ir 48,4 proc. patinų. Dažniausiai diagnozuota mišrūnėms katėms (71 proc.). Pasireiškė šie ligos simptomai: vangumas (100 proc.), apetito praradimas (96,8 proc.), vėmimas (87,1 proc.), opos burnoje (22,6 proc.), oligurija (19,4 proc.), traukuliai (12,9) (p<0,001). Analizuojant tirtus kraujo biocheminius rodiklius nustatyta visoms katėms (n=31) kreatinino koncentracijos padidėjimas ir daugumai tiriamųjų (n=29) – karbamido kiekio padidėjimas (p<0,001). Atlikus šlapimo biocheminių rodiklių nuokrypių analizę nustatyta, kad šlapimo baltymų ir kreatinino kiekių santykis 16 kačių buvo normos ribose, 6 katėms nustatyta ribinė, likusioms 9 – vidutinė proteinurija (p<0,05). 20 kačių šlapime nustatyta gliukozurija (p<0,001). Mikroskopinės analizės metu kristalai rasti tik 3 katėms. Apskaičiavus statistinę priklausomybę pagal ligos eigą (gydymo efektyvumą) ir lyties, amžiaus, veislės, kristalurijos, simptomų įtaką, nei vienas iš šių požymių nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05).

Darbo tikslas: Išsiaiškinti transformuojančio augimo veiksnio ir trombospondinų koncentracijos kraujyje sąsajas ateroskleroze sergantiems asmenims.

Darbo uždaviniai: 1. Nustatyti trombospondinų koncentracijos skirtumus tarp sergančiųjų skirtingo laipsnio ateroskleroze. 2. Nustatyti transformuojančio augimo veiksnio koncentracijos skirtumus tarp sergančiųjų skirtingo laipsnio ateroskleroze. 3. Išsiaiškinti, ar siejasi transformuojančio augimo veiksnio ir trombospondinų koncentracijos kraujyje ateroskleroze sergantiems asmenims.

Tyrimo metodai ir dalyviai: Atliktas klinikinis tyrimas, kuriam gautas LSMU bioetikos centro pritarimas Nr. BEC-MF-180. Į tyrimą įtraukti ateroskleroze sergantys 52 pacientai, kuriems 2023-06-23 - 2024-03-06 LSMUL KK Kardiologijos klinikoje buvo atlikti kraujo tyrimai. Buvo tiriama transformuojančio augimo veiksnio (TGF-β) ir trombospondinų koncentracijos rodmenys. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: sergantys stabilia krūtinės (SKA) su vainikinių arterijų (VA) pažaida ir SKA be VA pažaidos. Atliekant statistinę duomenų analizę buvo naudojama Microsoft Office Excel ir IBM SPSS Statistics 25.0 programinė įranga. Rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p < 0,05.

Rezultatai: TSP-1 koncentracija buvo didesnė SKA be VA pažaidos grupėje nei SKA su VA pažaida, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (p = 0,21). TSP-2 koncentracija taip pat buvo šiek tiek didesnė SKA be VA pažaidos grupėje, bet statistiškai irgi reikšmingų skirtumų nustatyta nebuvo (p = 0,73). Didesnė TGF-β koncentracija buvo pastebėta SKA su VA pažaida sergantiems pacientams, bet skirtumas nebuvo statistiškai patikimas (p = 0,34). Be to, nustatyta, kad didėjant TGF-β koncentracijai, TSP-1 ir TSP-2 koncentracija statistiškai patikimai sumažėjo (p < 0,05). Tyrimo rezultatai rodo, kad TGF-β ir trombospondinų koncentracijos gali turėti potencialų vaidmenį aterosklerozės procese, tačiau reikalingi tolesni didesnės apimties tyrimai.

Išvados: 1. Trombospondino 1 koncentracijų skirtumai tarp SKA be VA pažaidos pacientų lyginant su asmenimis, sergančiais SKA su VA pažaida, nebuvo statistiškai reikšmingi (p = 0,21). Trombospondino 2 koncentracijų skirtumai tarp tų pačių grupių taip pat nebuvo statistiškai patikimi (p = 0,73). 2. Vertinant skirtingo laipsnio ateroskleroze sergančių tyrimo dalyvių transformuojančio augimo veiksnio (TGF-β) koncentracijos įverčius paaiškėjo, jog tarp abiejų grupių nustatyti TGF-β koncentracijos skirtumai nebuvo statistiškai patikimi (p = 0,34). 3. Nustatyta, jog didėjant transformuojančio augimo veiksnio koncentracijai, trombospondino 1 (r = -0,36; p = 0,02) ir trombospondino 2 (r = -0,40; p = 0,008) koncentracija statistiškai reikšmingai mažėja.

Apatinių šlapimo takų ligos yra vienos dažniausiai pasitaikančių ligų veterinarinėje praktikoje. Šios ligos gali pasireikšti nepriklausomai nuo amžiaus, svorio, lyties ar veislės. Šio magistrinio darbo tikslas buvo išanalizuoti kačių apatinių šlapimo takų ligų etiologiją, klinikinius požymius, diagnostiką, gydymo metodus ir prevenciją. Tyrimas atliktas Kaune esančioje ,,X‘‘ klinikoje. Iš viso per 3 metų laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2022-12-31 apsilankė 6100 kačių. Iš viso atrinkta 115 kačių, kurioms pasireiškė apatinių šlapimo takų ligų požymiai. Duomenys buvo renkami ir vedami į Microsoft Excel 2019 ir po to skaičiuoti statistiniai rodikliai naudojant IBM SPSS 25.0 programą. Apskaičiuota ir nustatyta, kad kačių populiacijoje apatinių šlapimo takų ligų paplitimas svyruoja CI95% 1,57 - 2,26 % ribose (p<0,05). Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad AŠT ligomis dažniausiai sirgo patinai (74 proc.) (p<0,001). Dažniausiai sirgo mišrūnės katės (63,8 proc.) (p<0,001). Tarp AŠT ligų pasireiškimo ir sezono reikšmingų sąsajų nenustatyta (p=0,339). Reikšmingų sąsajų tarp mėnesio ir AŠT ligų pasireiškimo reikšmingų sąsajų nenustatyta. Dažniausiai AŠT ligos nustatytos kambarinėms katėms (79,1 proc.) (p<0,001). Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai AŠT ligomis sirgo 4-7 metų amžiaus katės (37,4 proc.) (p<0,001). Išanalizavus kastracijos ir lyties tarpusavio ryšį nustatyta, kad nuo lyties priklauso AŠT pasireiškimas kastruotoms ir nekastruotoms katėms (p<0,01). Ištyrus pašaro klasės įtaką AŠT ligų pasireiškimui nustatyta, kad katės maitintos premium klasės pašaru sirgo dažniau (p<0,001). Nustatyta, kad pašaro tipas turi įtakos AŠT ligų pasireiškimui (p<0,001). AŠTL nustatomos taikant vaizdinę diagnostiką, atliekant kraujo ir šlapimo tyrimus. Dažniausiai katės gydomos konservatyviu būdu, esant poreikiui - chirurginiu. AŠT ligų gydymui naudojami spazmolitikai, antimikrobinės medžiagos ir priešuždegiminiai vaistai.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti šunų antrinės anemijos pasireiškimo dažnį klinikoje ir įvertinti kraujo morfologinių ir biocheminių rodiklių pokyčius. Siekiant įgyvendinti tikslą, buvo iškelti uždaviniai: nustatyti būdingus šunų antrinės anemijos simptomus ir išsiaiškinti veikimo mechanizmus; atlikti morfologinius ir biocheminius šunų kraujo tyrimus, įvertinti jų pokyčius ir nustatyti dažniausias pirminės ligos priežastis; įvertinti lyties ir amžiaus įtaką sergamumui; išanalizuoti šunų antrinės anemijos gydymo būdus bei prevenciją.

Medžiagos ir metodai. 2022-2024 metų laikotarpiu ištirti 26 šunys, kuriems pasireiškė antrinė anemija. Buvo atlikta išsami šunų klinikinė apžiūra, kraujo morfologinė ir biocheminė analizė: RBC, Hb, HCT, MCV, MCH, MCHC, BUN, GLU, ALP, T-Pro, GPT, CREA rodiklių tyrimas. Gyvūnai suskirstyti į grupes pagal lytį ir amžių. Ryšys tarp skirtingų grupių buvo laikomas statistiškai reikšmingu, jei p>0,05. Tyrimo rezultatams statistiškai apdoroti naudota SPSS programos 29.0 versija, o duomenims atvaizduoti – MS Excel 2016.

Svarbiausi rezultatai: iš visų tirtų šunų (n = 26), antrinė anemija pasireiškė 65 proc. (n = 17) patinų ir 35 proc. (n = 9) patelių. Bendras pacientų amžiaus vidurkis buvo 9,15±4,30 metai. Nustatyta, kad dažniausiai pasitaikę simptomai buvo blyškios gleivinės, letargija ir fizinio krūvio netoleravimas. Gauta, kad ALP 300,8±96,27 IU/l (p<0,05) ir GPT 1225±56,19 IU/l (p<0,05) viršijo normos ribas. Dažniausia pirminė ligos priežastis buvo onkologiniai susirgimai. Nustatyta, kad daugiausiai antrinė anemija pasireiškė patinams virš 10 metų amžiaus (30,8 proc., n = 8).