Lašaitė, Lina

Darbą atliko: Gabrielė Navakauskaitė. Darbo pavadinimas: „Suaugusiųjų hipopituitarizmas ir gyvenimo kokybė“. Darbo tikslas: įvertinti suaugusiųjų pacientų, sergančių hipopituitarizmu, gyvenimo kokybę bei nustatyti galimas jos sąsajas su somatiniais ir hormoniniais ligos aspektais. Darbo uždaviniai: 1) Įvertinti suaugusių pacientų, sergančių hipopituitarizmu, kuriems pagal rutininę klinikinę praktiką taikomas pakaitinis gydymas augimo hormonu, ir tų, kuriems šis gydymas netaikomas, gyvenimo kokybę, lyginant su to paties amžiaus ir lyties kontrolinės grupės asmenų gyvenimo kokybe; 2) Nustatyti galimas pacientų gyvenimo kokybės sąsajas su somatiniais ir hormoniniais ligos aspektais. Tyrimo metodai: tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje. Tyrime dalyvavo 44 asmenys: 22 pacientai, sergantys hipopituitarizmu, ir 22 to paties amžiau ir lyties kontrolinės grupės asmenys. Gyvenimo kokybei vertinti naudotas Pasaulio sveikatos organizacijos trumpas gyvenimo kokybės klausimynas WHOQOL-BREF bei autorinė sociodemografinė anketa. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1. Naudojant Pasaulio sveikatos organizacijos trumpą gyvenimo kokybės klausimyną WHOQOL-BREF, nustatyta, kad hipopituitarizmu sergančių suaugusių pacientų gyvenimo kokybė yra blogesnė fizinės sveikatos srityje (p=0,020), nei to paties amžiaus ir lyties kontrolinės grupės asmenų. Gaunančių pakaitinį gydymą augimo hormonu ir jo negaunančių suaugusių pacientų reikšmingų gyvenimo kokybės skirtumų nenustatyta. Vyresnių nei 50 metų amžiaus pacientų gyvenimo kokybė yra prastesnė fizinės sveikatos (p=0,020) ir aplinkos vertinimo srityse (p=0,045), nei jaunesnių pacientų. Sergančių hipopituitarizmu suaugusiųjų, kurių KMI >25 kg/m², gyvenimo kokybė yra blogesnė psichologinės sveikatos srityje (p=0,011), nei tų, kurių KMI <25 kg/m². 2. Hipopituitarizmu sergančių suaugusių pacientų amžius siejasi su gyvenimo kokybės fizinės sveikatos vertinimu (p=0,012, r= -0,455), ūgis – su fizinės sveikatos (p=0,045, r=0,478) ir aplinkos vertinimu (p=0,006, r=0,618), o KMI – su aplinkos vertinimu (p=0,029, r= -0,614). Rekomendacijos: Sveikatos priežiūros specialistams svarbu vertinti suaugusių pacientų, sergančių hipopituitarizmu, ne tik somatinius ir klinikinius ligos veiksnius, bet ir gyvenimo kokybę. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tas pacientų grupes, kurioms galima didesnė blogesnės gyvenimo kokybės rizika, o remiantis šio tyrimo rezultatais, tai vyresni nei 50 metų amžiaus hipopituitarizmu sergantys pacientai ir tie, kurių kūno masės indeksas siekia arba viršija antsvorio ribą.

Kamilė Kačinskaitė. „LSMU medicinos studentų subjektyviai suvokiamas psichologinis stresas ir miego kokybė“. Tyrimo tikslas. Įvertinti I ir V kurso LSMU medicinos studentų subjektyviai suvokiamą psichologinį stresą ir miego kokybę. Tyrimo uždaviniai. 1. Palyginti LSMU I kurso ir V kurso medicinos studentų subjektyviai suvokiamo psichologinio streso lygį. 2. Palyginti LSMU I kurso ir V kurso medicinos studentų miego kokybę. 3. Nustatyti galimas sąsajas tarp subjektyviai suvokiamo psichologinio streso lygio ir miego kokybės. Tyrimo metodai. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto I (n = 116) ir V (n = 118) kurso medicinos studentų, studijuojančių lietuvių kalba, buvo prašoma užpildyti anoniminę apklausos anketą, taip pat Subjektyviai suvokiamo streso skalės ir Pitsburgo miego kokybės indekso klausimynus. Rezultatai ir išvados. 1. Naudojant Subjektyviai suvokiamo streso skalę, nustatyta, kad LSMU I ir V kurso medicinos studentų subjektyviai suvokiamo streso lygis reikšmingai nesiskiria. Subjektyviai suvokiamas stresas yra didesnis I kurso moterų (p = 0,009) ir V kurso moterų (p = 0,047), nei atitinkamo kurso vyrų. 2. Naudojant Pitsburgo miego kokybės indekso klausimyną, nustatyta, kad LSMU I ir V kurso medicinos studentų miego kokybė reikšmingai nesiskiria. I kurso moterų miego kokybė buvo blogesnė miego trukdžių srityje nei vyrų (p = 0,048), o V kurso moterų ir vyrų miego kokybė reikšmingai nesiskiria. I kurso studentų, kurių subjektyviai suvokiamas stresas yra didelis, miego kokybė yra blogesnė subjektyvios miego kokybės (p = 0,003), miego trukmės (p = 0,007) ir aktyvumo sutrikimo dieną srityse (p = 0,043) nei tų, kurių subjektyviai suvokiamas stresas yra mažas. V kurso studentų, kurių subjektyviai suvokiamas stresas yra didelis, miego kokybė yra blogesnė subjektyvios miego kokybės (p = 0,011), užmigimo trukmės (p = 0,012), miego trukmės (p = 0,021), miego efektyvumo (p = 0,024) ir aktyvumo sutrikimo dieną srityse (p < 0,001) nei tų, kurių subjektyviai suvokiamas stresas yra mažas. 3. Subjektyviai suvokiamo streso lygis siejasi su subjektyvia miego kokybe (p < 0,001, r = 0,331), užmigimo trukme (p = 0,001, r = 0,210), miego trukme (p < 0,001, r = 0,242), miego efektyvumu (p = 0,002, r = 0,198), miego trukdžiais (p = 0,007, r = 0,177), migdomųjų vartojimu (p = 0,026, r = 0,147), aktyvumo sutrikimu dieną (p < 0,001, r = 0,319).

Autorius: Monika Andriukaitytė. Baigiamasis magistro darbas: „Sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu kūno masės indeksas, fizinis aktyvumas ir diabeto distresas“. Tyrimo tikslas: įvertinti sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu kūno masės indeksą, fizinį aktyvumą ir diabeto distresą bei galimas jų tarpusavio sąsajas. Tyrimo uždaviniai: 1) įvertinti sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu kūno masės indeksą, fizinį aktyvumą ir diabeto distresą; 2) nustatyti galimas kūno masės indekso, fizinio aktyvumo ir diabeto distreso tarpusavio sąsajas. Tyrimo dalyviai ir metodai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose, Endokrinologijos klinikoje, atsitiktinai atrinktiems 150 pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu (2TCD), taikytas anoniminis anketavimo metodas, naudojant apklausos anketą sociodemografiniams ir su liga susijusiems duomenims gauti bei originalių validuotų klausimynų (Suaugusiųjų fizinio aktyvumo klausimynas ir Diabeto distreso skalė) adaptuotas lietuviškas versijas. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant „IBM SPSS“ 29.0 programinį paketą. Tyrimo rezultatai ir išvados: sergančiųjų 2TCD vidutinis kūno masės indeksas (KMI) buvo 31,8 ± 6,6 kg/m², o 56,7 % tiriamųjų KMI buvo ≥30 kg/m². Pacientai, kurių KMI buvo ≥30 kg/m², patyrė didesnį su rėžimu susijusį distresą nei pacientai, kurių KMI buvo <30 kg/m². Pacientai, kurių KMI buvo ≥30 kg/m² ir kurių fizinis aktyvumas buvo mažas, patyrė didesnę emocinę naštą nei pacientai, kurių fizinis aktyvumas buvo pakankamas. Sergančiųjų 2TCD vidutinis fizinis aktyvumas buvo 772,3 ± 892,3 min/sav., 27,3 % tiriamųjų fizinis aktyvumas buvo mažas (<150 min/sav.), o 72,7 % tiriamųjų – pakankamas (≥150 min/sav.). Pacientai, kurių fizinis aktyvumas mažas, buvo vyresni, turėjo didesnį KMI ir patyrė didesnę emocinę naštą nei pacientai, kurių fizinis aktyvumas pakankamas. Pacientai, sergantys 2TCD ≥10 metų, kurių fizinis aktyvumas mažas, patyrė didesnę emocinę naštą ir didesnį su rėžimu susijusį distresą nei pacientai, kurių fizinis aktyvumas pakankamas. Pacientai, gydomi tik insulino terapija arba insulino terapija ir geriamaisiais medikamentais, kurių fizinis aktyvumas mažas, patyrė didesnę emocinę naštą nei pacientai, kurių fizinis aktyvumas pakankamas. Tiek vyrai, tiek moterys, kurių fizinis aktyvumas mažas, patyrė didesnę emocinę naštą nei tie vyrai ir moterys, kurių fizinis aktyvumas pakankamas. Moterys patyrė didesnį tarpasmeninį distresą nei vyrai. Sergančiųjų 2TCD fizinis aktyvumas buvo susijęs su emocine našta, o KMI – su rėžimu susijusiu distresu. Rekomendacijos: sveikatos priežiūros specialistams atkreipti dėmesį į 2TCD sergančius pacientus, kuriems galima didesnė diabeto distreso rizika, tai yra pacientus, kurių KMI ≥30 kg/m², mažai fiziškai aktyvius (<150 min/sav.), sergančius 2TCD ≥10 metų, gydomus insulino terapija bei moteris. Taip pat skatinti šių pacientų fizinį aktyvumą ir kūno svorio mažinimą.

Baigiamasis magistro darbas „Sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu kūno masės indeksas, fizinis aktyvumas ir nuovargis“. Autorius: Ieva Šliuožaitė, mokslinio darbo vadovas: Dr. Lina Lašaitė. Tyrimo tikslas: įvertinti sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu kūno masės indeksą, fizinį aktyvumą ir nuovargį. Tyrimo uždaviniai: 1) įvertinti pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu, kūno masės indeksą ir fizinį aktyvumą; 2) įvertinti pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu, nuovargį (bendrą nuovargį, fizinį nuovargį, protinį nuovargį, sumažėjusią motyvaciją ir sumažėjusį aktyvumą); 3) nustatyti galimas sąsajas tarp kūno masės indekso, fizinio aktyvumo ir nuovargio. Tyrimo metodai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje stacionarizuotų 120 pacientų sutiko dalyvauti tyrime. Sutikusiems dalyvauti buvo pateikta anoniminė apklausos anketa ir fizinio aktyvumo ir nuovargio klausimynų adaptuotos lietuviškos versijos. Sociodemografiniai duomenys ir su diabetu susiję duomenys buvo gauti iš pačių tiriamųjų naudojant apklausos anketą. Duomenų analizė atlikta SPSS 29.0 paketu. Tyrimo rezultatai ir išvados: 2TCD sergančių tiriamųjų vidutinis KMI buvo 31,7 kg/m², o 54,2% pacientų KMI buvo >30 kg/m². Tiriamųjų vidutinis fizinis aktyvumas buvo 702,9 min./sav., o 30,8% tiriamųjų, sergančių 2TCD, fizinio aktyvumo lygis buvo mažas (<150 min./sav.). 2TCD sergančių pacientų, kurių fizinis aktyvumas mažas, KMI didesnis, nei tų, kurių fizinis aktyvumas buvo pakankamas. Pacientų, kurių fizinis aktyvumas buvo pakankamas, bendro nuovargio, fizinio nuovargio, sumažėjusio aktyvumo, sumažėjusios motyvacijos bei protinio nuovargio lygiai buvo mažesni nei tų, kurių fizinis aktyvumas buvo mažas. Pacientų, kurių KMI<30 kg/m2, fizinis aktyvumas buvo didesnis, o fizinio nuovargis mažesnis nei tų pacientų, kurių KMI≥30 kg/m2. 2TCD sergantys vyrai patiria mažesnį fizinį nuovargį nei moterys. Jaunesnių nei 60 metų amžiaus 2TCD sergančių pacientų bendras nuovargis, fizinis nuovargis, sumažėjęs aktyvumas, sumažėjusi motyvacija buvo mažesni nei tų, kurie buvo vyresni. Trumpiau nei 10 m. 2TCD sergantys pacientai, kurių fizinis aktyvumas buvo mažas, jautė didesnį bendrą nuovargį, fizinį nuovargį, labiau sumažėjusį aktyvumą, labiau sumažėjusią motyvaciją, didesnį protinį nuovargį nei tie, kurių fizinis aktyvumas buvo pakankamas. KMI neigiamai siejosi su pacientų fiziniu aktyvumu, o teigiamai su bendru nuovargiu, fiziniu nuovargiu, sumažėjusiu aktyvumu, sumažėjusia motyvacija. Fizinis aktyvumas neigiamai siejosi su bendru nuovargiu, fiziniu nuovargiu, sumažėjusiu aktyvumu, sumažėjusia motyavacija, protiniu nuovargiu. Rekomendacijos: sveikatos priežiūros specialistams reikėtų individualizuoti 2 tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų priežiūrą, labiau atsižvelgti į jų fizinį aktyvumą ir kūno masės indeksą. Reikėtų skatinti 2 tipo cukriniu diabetu sergančius pacientus laikytis fizinio aktyvumo rekomendacijų, siekiant kontroliuoti kūno masės indeksą ir pagerinti ligos valdymą. Taip pat svarbu informuoti sergančiuosius, apie fizinio aktyvumo vaidmenį jų sveikatai ir nuovargio mažinimui.

Gabija Germanaitė „Sergančiųjų 2 tipo diabetu rūkymo įpročių ir gyvenimo kokybės sąsajos“. Tyrimo tikslas: Įvertinti sergančiųjų 2 tipo diabetu rūkymo įpročių ir gyvenimo kokybės galimas sąsajas. Tyrimo uždaviniai: 1. Nustatyti pacientų, sergančių 2 tipo diabetu, rūkymo įpročius. 2. Įvertinti pacientų, sergančių 2 tipo diabetu, gyvenimo kokybę. 3. Nustatyti galimas sąsajas tarp sergančių 2 tipo diabetu pacientų rūkymo įpročių ir gyvenimo kokybės. Tyrimo metodai ir dalyviai: Darbas buvo atliekamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje, pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu (2 tipo CD), apklausai taikant anoniminio anketavimo metodą – naudojant autorių sukurtą anketą ir lietuviškai adaptuotų klausimynų versijas.
Tyrimo rezultatai ir išvados: Nustatyta, kad 51,0 % 2 tipo CD sergančių tiriamųjų niekada nerūkė, apie trečdalis rūkė, bet metė ir neberūko, likusi dalis rūkė retkarčiais (ne kasdien) arba rūkė kasdien. Beveik visi tiriamieji (94,4 %) rūkė cigaretes, išskyrus kelis, kurie rūkė dar ir pypkes, elektronines cigaretes ar kaljaną. Pacientai pradėjo rūkyti vidutiniškai 18,5 metų amžiaus, rūko arba rūkė 20,8 metų, per dieną vidutiniškai surūko ar surūkydavo 14,9 cigaretės. Vyrų rūkymo trukmė ilgesnė (p = 0,004), o per dieną surūkomų cigarečių skaičius (p = 0,005) didesnis nei moterų. Nustatyta, kad gyvenimo kokybę geriau vertina 2 tipo CD sergantys vyrai, jaunesni nei 60 metų, tiriamieji, kurių kūno masės indeksas mažesnis nei 25 kg/m², sergantys trumpiau nei 10 metų ir mažesnį subjektyviai suvokiamą psichologinį stresą patiriantys pacientai. Ilgiau nei 10 metų 2 tipo CD sergančiųjų, kurie niekada nerūkė, patiriamo skausmo vertinimas geresnis nei tų, kurie rūko arba metė rūkyti (p = 0,015). Sergančiųjų 2 tipo CD rūkymo trukmė neigiamai siejasi su veiklos apribojimu dėl fizinių negalavimų (r = -0,253, p = 0,042) bei energingumu ir gyvybingumu (r = -0,254, p = 0,041). Rekomendacijos: Sveikatos priežiūros specialistams vertėtų atkreipti dėmesį į pacientų, sergančių 2 tipo CD, rūkymo įpročius ir gyvenimo kokybę. Tiek sveikiems asmenims, tiek sergantiems 2 tipo CD pacientams nereikėtų pradėti rūkyti. Rūkantiems 2 tipo CD sergantiems pacientams reikėtų mesti rūkyti.

Baigiamasis magistro darbas ,,Sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu fizinio aktyvumo ir gyvenimo kokybės sąsajos”. Autorius: Sandra Jokubauskaitė, mokslinio darbo vadovas: Dr. Lina Lašaitė. Tyrimo tikslas: įvertinti sergančiųjų 2 tipo cukriniu diabetu fizinį aktyvumą ir galimas sąsajas su pacientų gyvenimo kokybe. Tyrimo uždaviniai: 1) įvertinti 2 tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų fizinį aktyvumą; 2) įvertinti 2 tipo cukriniu diabetu sergančiųjų gyvenimo kokybę; 3) nustatyti 2 tipo cukriniu diabetu sergančiųjų fizinio aktyvumo ir gyvenimo kokybės galimas sąsajas. Tyrimo metodai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikoje atsitiktinai atrinktiems 146 pacientams, sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu (2TCD), taikytas anoniminis anketavimas, naudojant apklausos anketą (sociodemografiniams ir su liga susijusiems duomenims), Suaugusiųjų fizinio aktyvumo klausimyno (Physical Activity Adult Questionaire) lietuvišką adaptuotą versiją ir SF-36 gyvenimo kokybės klausimyno lietuvišką adaptuotą versiją. Duomenų analizė atlikta SPSS 27.0 paketu. Tyrimo rezultatai ir išvados: 2TCD sergančių tiriamųjų vidutinis fizinis aktyvumas buvo 541,7 min./sav. 41,8% tiriamųjų fizinis aktyvumas buvo mažas (<150 min./sav.), o 58,2% – pakankamas (≥150 min./sav.). Geresnė gyvenimo kokybė nustatyta šiose pacientų grupėse: 2TCD sergančių vyrų, nei moterų (fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalavimų, skausmo, bendros sveikatos vertinimo, energingumo ir gyvybingumo, veiklos apribojimų dėl emocinės būklės komponentėse), jaunesnių nei 60 metų amžiaus, nei ≥60 metų pacientų (bendros sveikatos vertinimo komponentėje), pacientų, kurių KMI <25 kg/m², nei tų, kurių KMI ≥25 kg/m² (fizinio aktyvumo komponentėje), pacientų, kurių 2TCD trukmė <10 metų, nei ≥10 metų sergančiųjų (fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalavimų, skausmo, bendros sveikatos vertinimo bei energingumo ir gyvybingumo komponentėse), tų, kurių 2TCD gydomas tabletėmis, nei gydomų insulinu ar insulinu ir tabletėmis kartu (veiklos apribojimų dėl emocinės būklės komponentėje). Pacientų, kurių fizinis aktyvumas buvo pakankamas, gyvenimo kokybė buvo geresnė fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalavimų, bendros sveikatos vertinimo bei energingumo ir gyvybingumo komponentėse, nei tų, kurių fizinis aktyvumas buvo mažas. Fizinis aktyvumas teigiamai siejosi su fizinio aktyvumo, veiklos apribojimų dėl fizinių negalavimų, bendros sveikatos vertinimo bei energingumo ir gyvybingumo komponentėmis. Rekomendacijos: sveikatos priežiūros specialistams atkreipti dėmesį į 2TCD sergančių pacientų fizinį aktyvumą ir gyvenimo kokybę, ypač moterų, vyresnio amžiaus pacientų, nepakankamai fiziškai aktyvių, tų kurių KMI ≥25 kg/m² ar 2TCD sergančių ≥10 metų, bei skatinti pacientų fizinį aktyvumą.

Tyrimo tikslas: Nustatyti pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu (CD), miego kokybės ir gyvenimo kokybės sąsajas. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų, sergančiųjų 2 tipo CD, miego kokybę (subjektyvi miego kokybė, užmigimo trukmė, miego trukmė, miego efektyvumas, miego trikdžiai, migdomųjų vartojimas, aktyvumo sutrikimas dieną). 2. Įvertinti pacientų, sergančiųjų 2 tipo CD, gyvenimo kokybę (4 sritys: fizinė, psichologinė, socialiniai santykiai ir aplinka). 3. Nustatyti galimas sąsajas tarp pacientų, sergančiųjų 2 tipo CD, miego kokybės ir gyvenimo kokybės bei kai kurių su diabetu susijusių veiksnių. Tyrimo metodai: Gyvenimo kokybė vertinta naudojant PSO trumpą gyvenimo kokybės klausimyną, o miego kokybė – Pitsburgo miego kokybės indekso skalę. Tyrimo metu taip pat buvo surinkti duomenys apie sociodemografinius rodiklius, kūno masės indeksą, glikuoto hemoglobino lygį, ligos trukmę, diabetines komplikacijas ir 2 tipo CD gydymo pobūdį. Tyrimo dalyviai: 110 pacientų iš LSMUL KK Endokrinologijos klinikos, Ambulatorinio skyriaus. Tyrimo rezultatai ir išvados: Sergančių 2 tipo CD moterų užmigimo trukmė ilgesnė, miego efektyvumas mažesnis ir migdomųjų suvartojimas didesnis negu vyrų. Pacientams su blogesne glikemijos kontrole miego trikdžių nustatyta daugiau nei tiems, kurių glikemijos kontrolė geresnė. Pacientams su diabetinėmis komplikacijomis miego trikdžių nustatyta daugiau, jie dažniau vartoja migdomuosius ir blogiau vertina gyvenimo kokybės fizinį bei psichologinį aspektus nei tie, kuriems diabetinių komplikacijų nenustatyta. Pacientų, vartojančių antidiabetinius peroralinius medikamentus, aktyvumo sutrikimas dieną didesnis ir gyvenimo kokybės aplinkos aspekto vertinimas blogesnis nei tų, kurie vartoją insuliną. Sergantys 10 metų ar ilgiau savo gyvenimo kokybės fizinį aspektą vertina prasčiau nei tie, kurie 2 tipo CD serga trumpiau nei 10 metų. Pacientai, kurių KMI > 25,0 kg/m2, gyvenimo kokybės psichologinį aspektą vertina blogiau nei tie, kurių KMI < 25,0 kg/m2. Nustatyta reikšmingų koreliacijų tarp miego kokybės aspektų, gyvenimo kokybės aspektų bei kai kurių su diabetu susijusių veiksnių. Praktinės rekomendacijos: Sergančiųjų miego kokybės išsamus vertinimas kartu su kitais psichologiniais ištyrimo metodais būtų naudingas 2 tipo CD pacientų gyvenimo kokybės, savijautos bei sveikatos būklės supratimui.

Tyrimo tikslas: Nustatyti pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu, nuovargio ir emocinės būklės sąsajas. Tyrimo uždaviniai: 1) Įvertinti pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu (CD) nuovargį (bendrą nuovargį, fizinį nuovargį, protinį nuovargį, sumažėjusį aktyvumą, sumažėjusią motyvaciją). 2) Įvertinti pacientų, sergančių 2 tipo CD, emocinę būklę (įtampą-nerimą, depresiškumą-liūdesį, pyktį-priešiškumą, energingumą-aktyvumą, nuovargį-inerciją, sumišimą-suglumimą). 3) Nustatyti galimas sąsajas tarp nuovargio ir emocinės būklės. Tyrimo metodai ir dalyviai: LSMUL KK Endokrinologijos klinikos 110 pacientų, sergančių 2 tipo CD, buvo prašoma užpildyti Nuotaikos profilio skalę (NPS, ang. - Profile of Mood States) ir Daugiamačio nuovargio inventoriaus klausimynus (DNI, angl. Multidimentional Fatigue Inventory), duomenis apie jų kūno masės indeksą, glikozilinto hemoglobino lygį, ligos trukmę, diabeto komplikacijas, gydymo pobūdį gaunant iš jų medicininės dokumentacijios. Tyrimo rezultatai ir išvados: Sergančių 2 tipo CD vyrų ir moterų su diabetu susiję veiksniai, emocinė būklė bei nuovargis reikšmingai nesiskiria. Sergančių 2 tipo CD trumpiau nei 10 metų pacientų įtampa-nerimas, pyktis-priešiškumas, fizinis bei protinis nuovargis ir sumažėjusi motyvacija reikšmingai didesni, nei sergančių 10 metų ar daugiau. Pacientų kurių HbA1c koncentracija mažiau nei 8,0%, KMI bei motyvacijos sumažėjimas reikšmingai mažesni, o energija-aktyvumas reikšmingai didesnė, nei pacientų, kurių HbA1c koncentracija lygi arba didesnė nei 8,0%. 2 tipo CD sergančiųjų, kurių KMI mažiau nei 25,0 kg/m² energija-aktyvumas reikšmingai didesnė, HbA1c koncentracija, bendras nuovargis, fizinis nuovargis reikšmingai mažesni nei tų, kurių KMI lygus ar didesnis nei 25,0 kg/m². Pacientų, kuriems yra nustatytos diabetinės komplikacijos, 2 tipo CD trukmė yra ilgesnė, nei tų, kuriems diabetinės komplikacijos nenustatytos. Pacientų, gydomų peroraliniais antidiabetiniais medikamentais 2 tipo CD trukmė bei HbA1c koncentracija reikšmingai mažesni, nei tų, kurie gydomi insulinu. Nustatyta reikšmingų koreliacijų tarp 2 tipo CD sergančių pacientų su diabetu susijusių veiksnių, emocinės būklės bei nuovargio: KMI teigiamai siejasi su pykčiu-priešiškumu, nuovargiu-inercija, protiniu nuovargiu. Visi nuovargio aspektai reikšmingai siejasi su visais emocinės būklės aspektais.

Po hipofizės adenomektomijos, iki tol nebuvęs hipopituitarizmas pasireiškia 10-25 % pacientų. Pasiekus recidyvą ir užtikrinus adekvatų pakaitinį hormoninį gydymą gali iškiti ligos sukelti fiziniai ir psichologiniai požymiai, bloginantys gyvenimo kokybę. Tyrimo tikslas: Įvertinti sergančiųjų poprocedūriniu hipopituitarizmu gyvenimo kokybę, emocinę būklę. Tyrimo uždaviniai:

1. Palyginti sergančiųjų ir sveikų to paties amžiaus ir lyties asmenų gyvenimo kokybę;
2. Palyginti sergančiųjų ir sveikų to paties amžiaus ir lyties asmenų emocinę būklę;
3. Nustatyti sergančiųjų gyvenimo kokybės ir emocinės būklės galimas sąsajas su klinikiniais bei hormoniniais ligos kontrolės duomenimis. Rezultatai ir išvados:
4. Sergančiųjų gyvenimo kokybė buvo blogesnė dviem aspektais negu sveikų to paties amžiaus ir lyties asmenų: sergantieji reikšmingai blogiau vertino savo fizinę ir psichologinę sveikatą. Sergančios moterys savo fizinę sveikatą vertino reikšmingai blogiau negu sveikos moterys, o sergančių vyrų psichologinė sveikata buvo blogesnė negu sveikųjų. Sergantys vyresni pacientai reikšmingai blogiau vertino savo fizinę sveikatą, negu sveiki vyresnieji, o sergantys jaunesni pacientai blogiau vertino savo psichologinę sveikatą negu sveiki jaunesnieji.
5. Sergančiųjų emocinė būklė nesiskyrė nuo sveikų to paties amžiaus ir lyties asmenų. Sergančiųjų vyrų energija-aktyvumas buvo reikšmingai mažesnis negu sveikųjų vyrų. Sergančių moterų pyktis-priešiškumas ir sumišimas-suglumimas buvo reikšmingai didesni negu sergančių vyrų.
6. Tirotropinio hormono koncentracija siejosi su gyvenimo kokybės socialinių santykių aspektu, kortizolio koncentracija siejosi su gyvenimo kokybės fizinės sveikatos ir aplinkos aspektais. KMI koreliavo su gyvenimo kokybės aplinkos aspektu. Adenomos dydis siejosi su emocinės būklės sumišimo-suglumimo vertinimu. ŠSD siejosi su nuovargiu-inercija ir sumišimu-suglumimu.

Tyrimo tikslas: Įvertinti antrojo tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų gyvenimo kokybės ir su diabeto distreso ypatumus. Tyrimo uždaviniai: Palyginti gyvenimo kokybės bei su diabetu susijusio distreso tarp antrojo tipo cukriniu diabetu sergančių vyrų ir moterų, išlaikančių ir neišlaikančių gerą glikemijos kontrolę, sergančių ilgiau ir trumpiau, turinčių mažesnį ir didesnį kūno masės indeksą, visai neturinčių, turinčių mažiau ir daugiau diabeto komplikacijų bei skirtingai gydomų pacientų gyvenimo kokybę. Nustatyti sergančiųjų antrojo tipo cukriniu diabetu gyvenimo kokybės bei diabeto distreso galimos sąsajos su paciento amžiumi bei veiksniais, susijusiais su diabetu. Tyrimo rezultatai ir išvados: 1) Sergančios antrojo tipo cukriniu diabetu moterys blogiau nei vyrai vertina fizinę išvaizdą ir pasitikėjimą savimi, o skirtingos ligos trukmės pacientai skirtingai vertina tokius aspektus: kokia būtų gyvenimo kokybė, jei nesirgtų, laisvalaikio veikla, fizinis pajėgumas, priklausymas nuo kitų, laisvė valgyti. Skirtingo kūno masės indekso antrojo tipo diabetu sergantieji skirtingai vertina laisvę gerti. Skirtingą skaičių diabeto komplikacijų turintys pacientai skirtingai vertina šiuos gyvenimo kokybės aspektus: darbinę veiklą, atostogas, draugystę ir socialinį gyvenimą, motyvaciją ką nors daryti, finansinę situaciją, gyvenimo sąlygas, priklausymą nuo kitų. 2) Skirtingomis priemonėmis gydomų antrojo tipo diabetu sergančių pacientų skyrėsi toks diabeto distreso aspektas, kaip interpersonalinis distresas, o skirtingos ligos trukmės pacientų - emocinės problemos dėl diabeto. 3) Nustatytas teigiamas ryšys tarp antrojo tipo cukriniu diabetu sergančiųjų amžiaus ir gyvenimo kokybės artimo asmeninio ryšio, lytinio gyvenimo, finansinės situacijos, gyvenimo sąlygų, laisvės valgyti ir laisvės gerti aspektų. Silpnas neigiamas ryšys aptiktas tarp glikozilinto hemoglobino koncentracijos ir žmonių reakcijos. Antrojo tipo diabeto trukmė teigiamai siejosi su diabeto distreso emociniu aspektu bei neigiamai siejosi su nuojauta dėl ateities.