Jašinskienė, Edita

Introduction: WAGR syndrome is a rare contiguous gene deletion disorder characterized by the classical tetrad: Wilms tumor, aniridia, genitourinary anomalies, and a spectrum of developmental delays. It is caused by a deletion on chromosome 11p13, typically involving critical genes such as WT1 and PAX6. Objectives: To present a rare clinical case of WAGR syndrome with multisystem involvement, including endocrine and metabolic abnormalities. Methods: A 4-year-old girl was referred to a pediatric endocrinologist due to rapid weight gain and metabolic disturbances. Her anthropometric measurements were: height 100.2 cm (10th–25th percentile), weight 19 kg (75th–90th percentile), and BMI 18.92 kg/m² (approaching the 97th percentile). Laboratory evaluation revealed fasting hyperglycemia (up to 5.84 mmol/L) with insulin resistance (HOMA-IR 3.63), and central hypothyroidism (low TSH and low FT4). Previous medical history: she was the first child in the family. Aniridia was diagnosed shortly after birth. At the age of 1.5 years, she was diagnosed with nephroblastoma (Wilms tumor) of the right kidney. Given the suspicion of a rare syndromic condition, the patient was referred for genetic evaluation. Results: Genetic testing identified a pathogenic heterozygous deletion >7 Mb on chromosome 11p13, encompassing multiple genes including PAX6, WT1, BDNF, FSHB, DCDC1, ELP4, RCN1, HIPK3, and CD44. Haploinsufficiency of WT1, PAX6, and BDNF is considered central to the patient’s phenotype, contributing to tumor predisposition, ocular abnormalities, and neurodevelopmental and metabolic features. Conclusions: This case highlights the critical role of genetic testing in patients with congenital anomalies and multisystem involvement. WAGR syndrome may also present with endocrine and metabolic disturbances, including obesity, insulin resistance, and hypothyroidism. Early diagnosis and coordinated multidisciplinary management are essential to optimize clinical outcomes.

Žmogaus skeletas - unikali, nuolat atsinaujinanti sistema, atliekanti ir struktūrines, ir metabolines funkcijas. Kaulinio audinio metabolizmą užtikrina specializuotos kaulinės ląstelės, kurios veikia priklausomai nuo hormonų aktyvumo. Kaulinio audinio apykaitoje dalyvauja daugiau kaip 10 skirtingų hormonų, lytiniai hormonai - vieni iš svarbiausių. Būtent jų pokyčiai lemia kaulinės masės didėjimą ir nykimą įvairiais moters gyvenimo etapais. Brendimo laikotarpiu kaulinis audinys auga, kaupiama kaulų mineralinė masė, tai svarbu tolesniems moters gyvenimo etapams. Nėštumo metu organizmas natūraliai prisitaiko prie augančio kūdikio poreikių. Ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu padidėja kalcio absorbcija iš žarnyno, o vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu padidėjęs kalcio poreikis užtikrinamas per padidėjusią kalcio rezorbciją iš kaulų. Po menopauzės, dėl estrogeną mažėjimo įsivyraujant kaulinio audinio rezorbcijai, kaulinė masė sparčiai mažėja, didėja rizika įvykti lūžiams. Kaulinį audinį taip pat veikia ir aplinkos veiksniai, gretutinės ligos, vartojami medikamentai. Siekiant kaulinio audinio sveikatos vyresniame amžiuje, pastangos jį stiprinti ir išlaikyti turėtą prasidėti jau vaikystėje. Raktas į tvirtus kaulus: subalansuota mityba ir fizinis aktyvumas, vitamino D ir kalcio suplementacija, priklausomai nuo moters gyvenimo periodo.

Vaikai ir jaunuoliai sudaro penktadalį Lietuvos populiacijos ir 100 procentų Lietuvos ateities. Jie - būsimoji mūsų šalies darbo jėga ir ateinančių kartų tėvai. Jų sveikata bus svarbus veiksnys, lemiantis šalies klestėjimą ir gyventojų ilgaamžiškumą. Šalys, kurios investuoja į vaikų sveikatą, gauna įspūdingą ekonominį atlygį, nes kiekvienas vaiko sveikatos labui išleistas euras per gyvenimą grįžta dešimteriopa nauda visuomenei. Lietuvoje vaikų sveikata tapo prioritetinė tik politiniuose dokumentuose. Realiame gyvenime valstybės rūpestį vaikų sveikata dažnai užgožia politinės intrigos ir asmeninės ambicijos, o labiausiai kvalifikuotas šios srities specialistas - vaikų ligų gydytojas, išstumiamas iš pirminės vaikų sveikatos priežiūros. Norėdami padėti visiems gydytojams, kurie savo praktikoje susiduria su vaikų sveikatos priežiūra, vedantieji Lietuvos vaikų ligų specialistai parengė trumpus dažniausių vaikų susirgimų ir būklių diagnostikos ir gydymo algoritmus. Tikimės, kad jie padės šeimos gydytojams, skubios pagalbos gydytojams ir pirminėje sveikatos priežiūros grandyje dirbantiems vaikų ligų gydytojams greičiau ir efektyviau įtarti, diagnozuoti ir pradėti gydyti įvairius vaikų susirgimus. Taip pat gydytojams bus lengviau nuspręsti, kur siųsti pacientą, įtariant sudėtingesnę patologiją; su kokiais specialistais ir kokiuose centruose konsultuotis dėl tolimesnio paciento ištyrimo bei ilgalaikio gydymo ir priežiūros. Šia knyga vaikų ligų gydytojai siekia prisidėti prie vaikų sveikatos priežiūros kokybės bei efektyvių paslaugų prieinamumo gerinimo mūsų šalyje ir padėti užtikrinti Vaikų teisių konvencijoje deklaruojamą vaiko teisę į geriausią įmanomą sveikatos priežiūrą.

Gerėjant vaikų onkologinių ligų gydymo galimybėms ir ilgėjant pacientų išgyvenamui, vis dažniau susiduriama su buvusios onkologinės ligos arba jos gydymo komplikacijomis. Vienos dažniausių - endokrininės sistemos sutrikimai. Didelė dalis šių komplikacijų yra nediagnozuojamos ir negydomos, tad blogina pacientų sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę. Tikslas. Pateikti endokrininių komplikacijų priežastis, diagnostikos, gydymo ir ilgalaikės stebėsenos rekomendacijas. Metodika. Išanalizuoti ir apibendrinti duomenų bazėse „Web of Science“ referuojami literatūros šaltiniai bei tarptautinės gairės. Rezultatai. Viena dažniausių endokrininių komplikacijų vaikams, kuriems gydytas galvos smegenų navikas, yra augimo sulėtėjimas. Kitos galimos endokrinopatijos, persirgus onkologine liga arba po jos gydymo: skydliaukės veiklos sutrikimas, priešlaikinis lytinis brendimas arba lytinių liaukų funkcijos nepakanka¬mumas, angliavandenių apykaitos sutrikimas, antinksčių funkcijos nepakankamumas, sutrikusi kaulų mineralizacija. Išvada. Endokrininės komplikacijos gali pasireikšti netgi praėjus keletui arba keliolikai metų po onkologinės ligos gydymo, todėl šių pacientų endokrininės sistemos veikla turi būti reguliariai stebima ir suaugus.

Background. Thiamine responsive megaloblastic anemia (TRMA) is a very rare autosomal recessive syndrome (prevalence <1/1.000.000), commonly presented in consanguineous families and characterized by the triad: megaloblastic anemia, progressive sensorineural deafness and non-type I diabetes mellitus. TRMA is caused by broad spectrum of SLC19A2 gene pathogenic variants, generating defects in high affinity thiamine transporters. Treatment consists of daily significant doses of thiamine. Long-term treatment effect is generally unknown. Results. Presenting two patients from non-consanguineous families in Lithuania diagnosed with TRMA. Both patients presented with introduced triad of symptoms and bone marrow aspirates revealed megaloblastic erythropoiesis and ringed-sideroblasts. First patient was diagnosed with TRMA at 3 years of age. The patient had poorly controlled diabetes (onset 11 months), bilateral hearing loss (onset 7 months), megaloblastic anemia (onset 2 years), decreased vision acuity and photophobia (onset 2.5 years). Novel homozygous NM_006996.3:c.205G>T, NP_008927.1:p.(Val69Phe) pathogenic variant in SLC19A2 gene was detected. Thiamine replacement therapy improved general condition, stabilized diabetes course and resolved anemia. After nine years of follow-up – no signs of disease progression. Recently, a 17 year-old boy was diagnosed with TRMA who was previously treated for refractory megaloblastic anemia (onset in infancy), bilateral sensorineural deafness (GJB2 gene pathogenic variants causing sensorineural deafness were excluded at 3 years old), and non-type I diabetes mellitus (onset 3 years). The same homozygous c.205G>T pathogenic variant in SLC19A2 gene was detected. Anemia resolved within weeks after thiamine treatment was initiated. Conclusions. Although hearing loss was irreversible, treatment with thiamine resolved anemia and stabilized diabetes course for both patients, as well as improved general condition. The same SLC19A2 gene pathogenic variant in two unrelated patients could speculate on common ancestor and possibly more families are affected or carriers in Lithuania. Early diagnoses and treatment initiation could considerably improve quality of life and minimize the risk of debilitating clinical conditions.

Hajdu-Cheney syndrome (HCS) is an extremely rare autosomal dominant skeletal disorder. The prevalence rate of less than 1 case per 1,000,000 newborns and only 50 cases were reported in the medical literature. HCS is characterized by progressive bone resorption in the distal phalanges (acro-osteolysis), progressive osteoporosis, distinct craniofacial changes, dental anomalies, and occasional association with renal abnormalities. HCS is caused by pathogenic variants in the NOTCH2 gene, 34th exon. We report first familial case of HCS caused by likely pathogenic variant of NOTCH2 gene c.6449delC, p.(Pro2150LeufsTer5).

Tyrimo tikslas. Pateikti literatūros apžvalgą apie trapių kaulų ligą - nebaigtinę osteogenezę - ir pristatyti 15 metų paciento, kuriam nustatyta nebaigtinė osteogenezė, klinikinį atvejį. Metodai. Aprašytas klinikinis atvejis, naudojant „PubMed“ duomenų bazę, atlikta mokslinės literatūros apžvalga. Pasirinktos anglų kalba parašytos ir straipsnio liksią atitinkančios mokslinės publikacijos. Paieškai vartoti reikšminiai žodžiai: nebaigtinė osteogenezė, klinikiniai savitumai, diagnostika, gydymas. Rezultatai. Nebaigtinė osteogenezė yra reta kaulų liga. Svarbu pastebėti būdingus klinikinius požymius ir laiku skirti reikiamus tyrimus bei gydymą. Aprašytam pacientui atliktos dauginės traumatologinės ortopedinės operacijos dėl kaulų lūžių. Ši genetinė liga yra neišgydoma, todėl pacientas privalo saugotis kritimų arba veiksmų, kurie gali sukelti kaulų lūžius. Išvados. Nebaigtinei osteogenezei būdingas kaulų trapumas ir padidėjusi lūžių rizika. Nebaigtinę osteogenezę galima diagnozuoti atliekant rentgenogramas, kaulų tankio tyrimus bei genetinį testavimą. Nebaigtinės osteogenezės gydymo tikslai - pagerinti kaulų stiprumą, sumažinti lūžių riziką, skausmą, padidinti mobilumą ir funkcinę nepriklausomybę bei užkirsti kelią ilgalaikėms komplikacijoms.