Jono Kriščiūno mokslo premijos laureatė: niekada nežinai, ką atneš gyvybės ratas

Šis pavasaris Lietuvos sveikatos mokslų universitetui (LSMU) gausus svarbių mokslo įvertinimų ir apdovanojimų. Tarp jų – Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Jono Kriščiūno premija, skirta LSMU Veterinarijos akademijos (VA) Gyvulininkystės instituto mokslininkei, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovei dr. Rūtai Šveistienei.

Premija įvertintas LSMU mokslininkės mokslinių darbų ciklas „Lietuvos vietiniai ūkiniai gyvūnai – veislių unikalumas, atkuriamosios selekcijos poveikis saugojimo strategijų tikslams“. 

Ciklas apima 109 straipsnius recenzuojamuose moksliniuose periodiniuose leidiniuose. Šiuose darbuose siekta išaiškinti ir moksliškai pagrįsti Lietuvos vietinių ūkinių gyvūnų – galvijų, kiaulių, žirgų, avių ir žąsų – genetines ir fenotipines charakteristikas, taip pat identifikuoti fiziologines savybes. Tyrimų rezultatai reikšmingai praturtino mokslines žinias apie pasaulio ūkinių gyvūnų genetinę įvairovę.

Ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas

Pasak dr. R. Šveistienės, vadovauti Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo centrui – ne tik darbas: tai gyvenimo būdas, kuris suteikia išskirtinę galimybę kasdien būti arti gyvūnų. Tad ir po darbo mokslininkė ateina pailsėti pas gyvūnus, dažniausiai – prie žemaitukų veislės žirgų.

„Tai ne tik atgaiva, bet ir savotiška meditacija, padedanti pasitraukti nuo skaitmeninio pasaulio ir rutinos. Kiekvienas pavasaris čia – lyg stebuklas. Niekada nežinai, ką atneš gyvybės ratas: kokia genetinė kombinacija susiformuos, kokių išskirtinių savybių turės naujieji mažyliai. Šis natūralus, gyvas laukimas, stebėjimas ir buvimas greta – tai mano didžiausias pomėgis, įkvepiantis ne tik darbui, bet ir kasdienybei“, – sako mokslininkė.

LMA skirta Jono Kriščiūno premija dr. R. Šveistienei – įvertinimas , kuris svarbus ne tik asmeniškai, bet ir visai Gyvulininkystės instituto bendruomenei, visiems, kurie prisideda prie šios srities plėtros.

„Šiandien, kai dominuoja rinkos ekonomika ir aukštųjų technologijų proveržis, liekame ištikimi savo – galbūt mažiau matomai, tačiau labai reikšmingai – misijai. Dirbame su vietinėmis gyvūnų veislėmis ir populiacijomis, siekdami suprasti, kodėl jos nyksta, ir ieškodami būdų, kaip jas išsaugoti ateities kartoms.

Turime unikalią galimybę taikyti pažangiausius metodus, padedančius atskleisti mūsų gyvūnų genetinį savitumą bei stebėti populiacijų pokyčius. Šie tyrimai svarbūs ne tik Lietuvai – jie prisideda prie visos Europos ir pasaulio biologinės įvairovės išsaugojimo.“

Ką pavyko išsiaiškinti? Kokius atradimus, pastebėjimus laikote ypač vertingais?

Tyrimai atskleidė vietinių veislių unikalių fenotipinių ir genetinių savybių išskirtinumą. Pavyzdžiui, vietinių avių, galvijų ir žirgų populiacijų pavienių nukleotidų polimorfizmo tyrimų analizė leido nustatyti genetines distancijas tarp skirtingų veislių ar viduveislinį kintamumą, įvertinti genų dreifo reiškinius. Populiacinės genetikos analizės rezultatai parodė kai kurių veislių genetinės įvairovės mažėjimą, todėl tampa itin svarbu stiprinti šių veislių išsaugojimo strategijas.

Šie tyrimai ne tik padeda išlaikyti ir apsaugoti mūsų šalies genetinį paveldą, bet ir prisideda prie pasaulinės ūkinių gyvūnų įvairovės pažinimo ir išsaugojimo. Įrodyta ir tai, kad mokslininkų sukurtos vietinių veislių atkūrimo bei apsaugos strategijos yra efektyvios. Tai padeda priimti pagrįstus sprendimus dėl jų ateities ir užtikrinti ilgalaikį šių išteklių išlikimą.

Vertingais laikomi tie rezultatai, kurie parodė, jog šiuolaikinės vertinimo metodikos gali būti sėkmingai taikomos vietinių veislių produktyviosioms savybėms tirti. Pavyzdžiui, naudojant „Aloka PS2“ ultragarso aparatą buvo išmatuotas raumenų storis, vertinta kūno konstitucija ir pieno gamybos rodikliai, siekiant įvertinti vietinių galvijų veislių galimybes pereiti prie mėsinės galvijininkystės, t. y. karvių–žindenių auginimo. Šie duomenys turi praktinę reikšmę, padedant priimti sprendimus žemės ūkio politikos, veisimo bei genetinių išteklių apsaugos srityse.

Papasakokite plačiau apie savo akademinę karjerą, darbą: kas Jums čia įdomu, vertinga?

Nuo mažens mane traukė gyvūnai – augau Kaune, o vaikystėje su draugais kiemuose gelbėdavome pamestus šuniukus, kačiukus, svajojau apie žirgyną. Paauglystėje vasaras leisdavau padėdama veterinarijos gydytojui, vėliau dirbau tuomečiame Kauno zoologijos sode (dabar – Lietuvos zoologijos sodas). Tad veterinarijos studijos buvo natūralus pasirinkimas.

Baigusi studijas, pradėjau dirbti Gyvulininkystės institute, kur pasirinkau disertacijos temą apie žirgus – stambiuosius žemaitukus. Mane domino jų genetika, istorija, išskirtinės savybės. Vėliau mano tyrimų laukas prasiplėtė – pradėjau dirbti ir su kitomis gyvūnų rūšimis ir skirtingomis vietinėmis ūkinių gyvūnų veislėmis.

Ši sritis reikalauja kantrybės, nes rezultatai ne taip greitai pasiekiami, priklausomi nuo kartų kaitos, bet ji nepaprastai svarbi – padeda išsaugoti mūsų genetinį paveldą. Mokslinis darbas su gyvūnais man vertingas tuo, kad jis gyvas – kiekviena diena atneša naujų žinių ir pastebėjimų. Tai darbas, kuriame viskas tikra, besikeičianti gamta ir gyvybė kasdien primena, kodėl tai svarbu.

Kokie Jūsų ateities planai?

Planuoju ir toliau gilintis į vietinių ūkinių gyvūnų genetinius tyrimus –  paveldimumo ypatumus, fenotipinių savybių formavimąsi bei populiacijų išlikimo galimybes. Genetika yra tarsi uždaras ratas – kuo daugiau sužinai, tuo daugiau kyla klausimų, todėl šioje srityje niekada nebūna nuobodu.

Ypač domina epigenetikos kryptis – kaip aplinkos veiksniai veikia genų raišką ir perduodami palikuonims. Ši sritis padeda dar giliau suprasti sudėtingus biologinius mechanizmus, kurie lemia gyvūnų prisitaikymą, produktyvumą ar net elgseną.

Tikiu, kad šie tyrimai padės ne tik saugoti nykstančias veisles, bet ir kurti tvarią, mokslu grįstą gyvulininkystės ateitį – tokią, kurioje derėtų tradicijos, paveldas ir pažangiausios biotechnologijos.