LSMU alumnė prof. J. Plisienė didžiausia studijų vertybe laiko grupės draugus

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) alumnė, dabar jau profesorė, žinoma gydytoja kardiologė Jurgita Plisienė studentavimo laikus Universitete prisimena su nostalgija, kai kuriuos dalykus su nuostaba bei liūdesiu, tačiau viskas, kas bloga, pasimiršta, o grupės draugai iki šiol itin svarbūs jos gyvenime. Šiandien profesorė pasakoja, kad Universitete sutiktus žmones ji laiko didžiausia studijų vertybe, o jų ryšys gyvuoja ligi šiol.

Profesore, kodėl iš visų galimų medicinos sričių pasirinkote kardiologiją? Ar jaučiatės atradusi savo kelią? 

Atrodo, kad tai, jog užaugusi rinksiuosi gydytojo profesiją, žinojau nuo gimimo. Labai keista, nes mano šeimoje nebuvo daug medikų, tad medicinos iš arti nemačiau. Bet dar mokykloje buvo akivaizdu, kad būsiu gydytoja. Kokios srities, studijų metais dar nežinojau. Gal tik po kardiologijos ciklo supratau, kad tai – sritis, kurioje save realizuoti galima įvairiose vietose. Kardiologijos specialybė yra labai plati – nuo prevencijos iki intervencijos – pagalvojau, kad tikrai rasiu, kur geriausiai save įprasminti. Ir jeigu vėl reikėtų rinktis – nei kiek nesuabejodama pasirinkčiau tą patį kelią.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš studijų metų? 

Kaip ir visi, aš ne tik studijavau, bet ir studentavau. Su nuostaba prisimenu akušerijos ciklo budėjimus. Tuomet būdavo taip, kad jei iš visų budinčių studentų nors vienas pramiegodavo tą naktį vykusį gimdymą, budėjimo neužskaitydavo nė vienam. Naktį praleisdavome mokymo auditorijoje, vienas budėdavo, o kiti miegodavo ant medinių suolų „užsikloję“ mokymo plakatais. Šiais laikais tai būtų neįmanoma, o mums net minčių nebūdavo skųstis. Žinoma, buvo iškilių profesorių, tikrų Mokytojų, kurie buvo pavyzdys ir įkvėpimas ateičiai. Man pasisekė, kad turėjau nuostabius grupės draugus. Su jais ir šiandien intensyviai bendraujame. Turime tradiciją susitikti bent du kartus per metus. Vienas tų kartų visada būna mano sodyboje – suvažiuojame su antrosiomis pusėms, bendraujame, smagiai leidžiame laiką. Labai džiaugiuosi, nes jeigu iškyla kažkokia problema arba reikia palaikymo, visada galiu kreiptis į juos. Net ir „Metų kaunietės“ rinkimuose kursiokai buvo didžiausi mano palaikytojai. Nuo pat studijų pradžios buvome tarsi vienas kumštis. Labai tuo didžiuojuosi ir laikau tai didžiausia studijų vertybe.

Kaip pradėjote savo karjeros kelią?

Kai mokiausi kardiologijos rezidentūroje, buvo kitokie laikai. Ir atlyginimai, ir stipendijos buvo labai maži. Tuo metu aš jau buvau ištekėjusi, buvome jauna šeima, abu medikai, tad privalėjome galvoti, iš ko gyvensime. Nusprendėme, kad mano kelias yra būti kardiologe, o mano vyras pasirinko verslą, tad jo kaip mediko kelias baigėsi. Man nekilo klausimų, kad galėčiau į kažką iškeisti kardiologijos rezidentūrą. Būtent čia ir pradėjau. Vėliau įstojau į doktorantūrą Vokietijoje, turėjau kontaktų, gerai mokėjau vokiečių kalbą. Čia dirbau labai įdomų mokslinį, klinikinį darbą ir per dvejus metus apsigyniau disertaciją. Vėliau grįžau į Kauno klinikas, tada buvo dar vienas karjeros posūkis į Šiaulių Respublikinę ligoninę, kur trejus metus vadovavau Širdies ir kraujagyslių centrui, o nuo 2016 m. esu Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadovė. Taip pat teko padirbėti ir bazinių dalykų katedrose – metus dėsčiau histologiją, dirbau Anatomijos institute. Buvo labai įdomu vėl pasikartoti anatomiją, studentams stengiausi paskaitas dėstyti per klinikinę prizmę, todėl manau, kad ir jiems buvo naudinga ir įdomu.

Baigtos medicinos studijos Jus atvedė į televiziją. Ar kada nors įsivaizdavote, kad būdama gydytoja leisitės į tokią avantiūrą?

Tai buvo kažkoks užkoduotas sprendimas, nes ir mokykloje aš vesdavau renginius, vaidindavau spektakliuose. Man patinka būti scenoje. Iš pradžių į „Klauskite daktaro“ laidą mane kviesdavo kaip pašnekovę. Po kiek laiko paskambino prodiuseris ir pasakė, kad norėtų matyti kaip laidos vedėją. Prieš sutikdama, labai ilgai svarsčiau, nes akademiniame pasaulyje gali sulaukti komentarų, kad rimti profesoriai šou nedalyvauja, nes yra svarbesnių darbų. Buvo daug dvejonių, bet įžvelgiau ir didžiulę prasmę: juk televizija yra didelis „ginklas“, leidžiantis pasiekti milžinišką auditoriją, ir jei tikrai kalbi svarbius dalykus, jei bent keli žmonės atpažino ligos simptomus, laiku kreipėsi į gydytoją, o galbūt net atpažino gyvybei pavojingas situacijas, tai jau yra didelė prasmė.

Per paskaitas ir konferencijas nepasieksi tiek žmonių, kiek gali pasiekti padedant televizijai. Jei tikrai nenusižengi savo vertybėms, jei turi tvirtą moralinį stuburą, jei netampi tik reklaminiu veidu, tuomet gali išnaudoti šią galimybę, kad padarytum kažką išties gero. Tad dėkoju likimui, kad atsidūriau toje laidoje ir galėjau pamatyti vidinę televizijos virtuvę. Buvo labai įdomi ir turininga patirtis.

Ką galėtumėte patarti esamiems ar būsimiems LSMU Medicinos fakulteto studentams?

Jei jau atsidūrėte medicinos studijose, tai turbūt ne veltui. Svarbiausia pajausti, ko nori, matyti tikslą ir nuosekliai jo siekti. Ir net jeigu ne visada sekasi taip, kaip norėtum, visada atsiranda galimybių, todėl reikia drąsiai jomis naudotis. Tačiau visame tame nepamesti savęs, savo vertybių, žmogiškumo ir išlikti savimi – autentišku ir nepakartojamu. Tobulėti, tampant geresne savo paties versija, o ne lyginantis su kitais. Na, o medikui labai svarbu mylėti žmogų plačiąja prasme, nes mediko darbas reikalauja ir pasiaukojimo, ir empatijos, ir atjautos.

Ką galėtumėte palinkėti LSMU alumnų bendruomenei?

Linkiu būti bendruomene, kuri turėtų bendrus plačius interesus, susitelkimą ir vienas kito palaikymą. Mūsų darbas nelengvas, todėl palaikymas, geras žodis, padrąsinantis žvilgsnis labai padeda. Todėl linkiu tiesiog daugiau nuoširdaus bendravimo ir mažiau susireikšminimo.

Paskutinis klausimas: ką darote, kad taip gražiai atrodote?

Dėkoju už komplimentą. Kažko ypatingo nedarau, tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad tai tik genetika. Žinoma, kad prižiūriu save. Man labai padeda šokis, sportas, ilgi pasivaikščiojimai miške, masažai ir reguliari odos priežiūra. Dabar galvoju, kad norėčiau daugiau laiko sau, bet vis dar nemoku, vis tiek prioritetas – darbas, o ne SPA procedūros. Bet visgi turbūt svarbiausia – vidinė būsena ir kokią energiją žmogus skleidžia. Jeigu esi harmonijoje ir ramybėje su savimi, myli gyvenimą ir pasirenki būti laimingu – tada viskas atsispindi ir išvaizdoje.