In memoriam profesoriui habilituotam daktarui Vytautui Zykui

Liepos 27 dieną, eidamas 97 metus, amžinybėn iškeliavo chirurgas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir LSMU Kauno ligoninės klinikų vadovas, habilituotas daktaras, profesorius Vytautas Zykas. Jis – Lietuvos šiuolaikinės proktologijos pradininkas, sukūręs lietuvišką proktologijos mokyklą, išgarsėjusią toli už Lietuvos ribų, išugdęs būrį specialistų, tapusių puikiais gydytojais ir mokslininkais. Profesoriaus vadovaujami šeši chirurgai ir koloproktologai apgynė daktaro disertacijas, Jis paskelbė daugiau kaip230 mokslinių straipsnių, parengė 11 mokomųjų leidinių, kartu su kolegomis išleido vadovėlį „Stprosios žarnos chirurginės ligos“. Profesoriaus įdiegti chirurginiai metodai, ypač rekonstrukciniai, suteikia ligoniams visavertį gyvenimą net ir sergant labai sunkiomis ligomis, o Jo įkurta Lietuvos koloproktologų draugija vienija specialistus kilniam darbui.

Nuo vaikystės

Būti gydytoju – tokį sprendimą Vytautas Zykas priėmė dar ankstyvoje jaunystėje. Medicina Jį lydėjo visą ilgą ir prasmingą gyvenimą, neapleido kasdienėse mintyse net ir pasitraukus iš aktyvios gydytojo veiklos. Kas tai lėmė, ne kartą svarstė ir mintimis dalijosi Profesorius. „Dar iki medicinos studijų susidūriau su chirurgijos stebuklu. Karo metais, slenkant frontui į Vakarus, pasitraukėme į kaimą“, – pasakojo Kelmės rajone, Šaukėnuose, gimęs Vytautas Zykas. – Ten būnant vieną dieną man sutino koja apie kelio sąnarį, labai skaudėjo, pradėjau karščiuoti. Gydėmės naminėmis priemonėmis, tačiau liga nerimo, plėtėsi. Tada tėvas nuvežė mane į artimiausią miestelį – Luokę. Ten buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. Apžiūrėjęs mane karo chirurgas pasakė, kad reikia operuoti pūlinį. Taip ir padarė. Jau kitą dieną pasijutau daug geriau, greitai pasveikau. Jau tada supratau, kad chirurgija yra efektyvus būdas gydant įvairias negalias.“ 1948 m. pabėgus nuo tremties, apsigyvenus Kaune ir baigus Kauno 9-ąją gimnaziją, Vytautui nekilo jokių abejonių dėl tolimesnio pasirinkimo: tik medicina. Į Kauno valstybinį medicinos institutą Jis įstojo 1949 metais ir tapo vienu iš 50-ies Medicinos fakulteto studentų. „Nuliūdau, kai priėmimo komisijos narys pareiškė, kad dėl regos aš negalėsiu būti chirurgu. Bet jie apsiriko“, – yra dalijęsis prisiminimais atkakliai savo tikslo siekęs profesorius Vytautas Zykas. Smalsumas, ryžtas ir savo svajonės įgyvendinimas buvo savybės, kurios studijas pavertė ne sunkiu mokslu, o maloniu užsiėmimu.

„Bendrosios chirurgijos paskaitas skaitė iš Maskvos atvykęs profesorius J. Odinovas. Paskaitas skaitė rusų kalba, jos buvo įdomios, profesorius daug pasakodavo apie savo klinikinę patirtį, tačiau prasidėjus egzaminų sesijai pasirodė, kad trūksta reikalingų žinių. Teko skolintis iš

vyresniojo kurso draugų docento T. Šiurkaus skaitytų paskaitų užrašus, kurie buvo labai išsamūs“, – tai eilutės iš Vytauto Zyko prisiminimų.

Jam labai patiko docento T. Šiurkaus asmenybė: minčių greitis, veržlumas, praktinių įgūdžių mokymas. Net ir medinių klumpių operacinėje avėjimas. Žavėjosi docento Juozo Jaržemsko paskaitomis, kurias lankė noriai, nes chirurginių ligų vadovėlių lietuvių kalba nebuvo. „Žinojau, kad, norint būti chirurgu, reikia ruoštis ilgai ir sistemingai, todėl papildomai įstojau į chirurgijos būrelį, kuriam vadovavo docentas A. Stropus. Nuo 1952 metų mokymo planus papildė subordinatūra. Tai vienų metų trukmės vienoje pasirinktoje specialybėje praktinė veikla, padedant ir prižiūrint gydytojui. Buvau priimtas į chirurgijos subordinatūrą. Tai reiškė, kad ateityje yra visos galimybės dirbti ir toliau mokytis chirurgijos. Baigęs IV kursą, gamybinę praktiką atlikau Marijampolėje. Daug asistavau chirurgo V. Petriko atliekamoms operacijoms. Už tai – paskata, leido ir padėjo man atlikti pirmąją operaciją – apendektomiją. Operacijai buvau gerai pasiruošęs, todėl ji vyko sklandžiai“, – tokie buvo Vytauto Zyko džiaugsmai.

Pirmiejo darbo metai

Tačiau diplomo gavimo džiaugsmą nuliūdino žinia, kad aukštųjų medicinos mokyklų absolventai turi būti nukreipti darbui į mažų rajonų ligonines, apylinkių ambulatorijas ir pan. Vytautas Zykas buvo paskirtas į Rietavą dirbti sveikatos skyriaus vedėju. Nesutiko, nes norėjo būti chirurgu. Buvo pažadėta, kad pareigos bus dvigubos.

„Aš tuo patikėjau, bet tai buvo apgaulė, – yra pasakojęs Vyautas Zykas. – Rietavo ligoninėje chirurgo etatas buvo užimtas, man pasiūlytas darbas poliklinikoje ginekologu. Protestavau, skambinau į Sveikatos apsaugos ministeriją. Padirbėjęs kelias savaites ginekologu, vėl paskambinau į ministeriją ir pareiškiau, kad mėginsiu darbo ieškoti kitur, nors žinojau, kad esant centralizuotam įdarbinimui mano norai nieko nereiškia. Vis dėlto, praslinkus porai savaičių, gavau ministerijos raštą, kad esu nukreipiamas specializacijai darbo vietos principu į Respublikinę Klaipėdos ligoninę. Labai apsidžiaugiau.“

Klaipėdoje pagilinęs teorines ir praktines žinias, asistavęs operacijoms, kuravęs ligonius, Vytautas Zykas buvo įdarbintas Rietavo rajono ligoninės vyr. gydytoju ir chirurgu. Jam aktyviai dalyvaujant pradėta statyti 75 lovų vietų ligoninė senajame Oginskio parke.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl rajono valdžia neišleido iš Rietavo. Žadėjo išleisti tik tada, kai baigs statyti ligoninę. Dirbdamas Rietavo ligoninėje, Vytautas Zykas kuravo stacionaro pacientus, konsultavo poliklinikoje, atlikdavo tokias operacijas kaip apendektomija,

hernioplastika, kojų venų varicektomija, hemoroidektomija. Antraisiais darbo metais buvo išsiųstas 5 mėnesių trukmės specializacijai į Respublikinę Kauno klinikinę ligoninę.

„Grįžęs po stažuotės į Rietavą buvau šiek tiek drąsesnis, labiau pasitikintis savimi. Tais metais Rietave atlikau pirmąją strumos rezekciją. Tiesa, sunkesnius ir sudėtingesnius pacientus tekdavo nukreipti ar vežti į Respublikinę Klaipėdos ligoninę. Savarankiškas darbas Rietave, sukaupta patirtis buvo reikšmingi ateičiai. Nepaisant to, tokia veikla chirurgui buvo lyg dvasinė tremtis su griežtomis tobulėjimo galimybių ribomis“, – iš Vytauto Zyko prisiminimų.

Svajonės išsipildymas

Kauno medicinos institutui 1958 metais paskelbus konkursą į chirurgijos aspirantūrą, Vytautas Zykas jį laimėjo. Pradėjo darbą Kaune. Moksliniu vadovu buvo paskirtas Fakultetinės chirurgijos katedros vedėjas, žymus Lietuvos chirurgas, docentas J. Jaržemskas.

„Džiaugiausi turėdamas tokį vadovą ir patekęs į Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės chirurgijos skyrių – chirurgijos šventovę. Aš buvau ketvirtos kartos chirurgas, nuo lietuviškosios chirurgijos pradžios Kaune. Tokia mano chirurginio kelio pradžia“, – yra sakęs Vytautas Zykas.

1967 m. dirbdamas Respublikinėje Kauno klinikinėje ligoninėje pirmą kartą Lietuvoje atliko proktoplastiką suaugusiai pacientei Svensono metodu.

„Dirbant Kauno klinikose įsiminė trys retai pasitaikančio žarnyno nepraeinamumo atvejai: tai ileokolinė invaginacija sukelta kumščio dydžio neurofibromos; ileus verminosus sukeltas askaridžių kamuolio; ileocekinės srities žarnų tuberkuliozės sąlygojusios struktūrą. Visi pacientai operuoti, visi pasveiko. Prisimenu, kaip pirmosios koloproktologų konferencijos dalyvis, žymus koloproktologas iš Egipto profesorius M. Šafik, pasibaigus konferencijai, ūmai susirgo. Nustatytas lokalus kairės klubinės srities peritonitas (manyta dėl divertikulito). Operuojant rasta stranguliuota kraštinė taukinės dalis su nekrozės požymiais, ji rezekuota. 1968 m. atlikta pirmoji Lietuvoje priekinė žema tiesiosios žarnos rezekcija, panaudojant cirkuliarų žarnos susiuvimo aparatą KC-28. Vėliau atlikta dar 13 tokių operacijų po priešoperacinio spindulinio naviko gydymo. (37). Šios operacijos metodika ir rezultatai buvo paskelbti tarptautiniame koloproktologų kongrese Gėteborge 1972 m.“, – iš Vytauto Zyko prisiminimų.

1994 m. II chirurgijos klinikoje atlikta pirmoji Lietuvoje koloproktektomija ir ileo-pouch analinė plastika dėl difuzinės įgimtos storžarnės polipozės. Vėliau šiame skyriuje buvo atliktos dar trys tokios operacijos.

Vytauto Zyko mokslinės disertacijos rengimas buvo ilgas ir nelengvas. Tai lėmė kelios priežastys: katedros perkėlimas į ligoninę, kurioje mokslo darbą tęsti nebuvo galimybės; antra – tai reorganizacijos. Aukščiausioji atestacinė komisija išleido nuostatas, skelbiančias kitus reikalavimus daktaro (habilituoto) disertacijų gynimui. Aukštai iškelta kartelė. Teko atlikti papildomus tyrimus ir tik tuomet pristatyti darbą gynimui į Maskvos Gerceno MTI, nes tokios tarybos Lietuvoje nebuvo. Gerai įvertinta habilituoto daktaro disertacija buvo apginta 1985 metais.

Ne tik chirurgas

Labai aktyvi buvo profesoriaus Vytauto Zyko veikla konferencijose, suvažiavimuose, skirtuose gydytojams chirurgams, proktologams, gastroenterologams, onkologams ir terapeutams. Suorganizuotas ne vienas koloproktologų suvažiavimas.

Nuo1961 metų profesorius Vytautas Zykas dirbo Fakultetinės chirurgijos katedroje asistentu, docentu, profesoriumi, nuo 1974 metų iki 1999 metų vadovavo Fakultetinės chirurgijos, vėliau 2-ai chirurgijos klinikai. Jo iniciatyva buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje koloproktologijos

poskyris. Studentams paskaitose profesorius pateikdavo žinių ir apie Lietuvos chirurgų pasiekimus vienoje ar kitoje chirurgijos srityje, chirurgijos raidos istorijos faktų. Buvo ilgametis Kauno krašto chirurgų draugijos pirmininko pavaduotojas, dar studijų metais – Kauno universiteto tautinių šokių būrelio, Medicinos fakulteto Meno tarybos narys, Kultūros klubo pirmininkas. Šis klubas organizuodavo įvairius kultūrinius renginius, užmezgė ryšius su Tartu universiteto meno saviveiklininkais. Būdamas antrajame kurse buvo pakviestas dainuoti studentų vokaliniame oktete, kuriam vadovavo bendrakursis Juozas Babravičius.

„Buvau laimingas, dainuodamas šiame kolektyve iki pat studijų baigimo. Dirbdamas Rietave jokio ryšio su savo Alma Mater neturėjau. Nuo 1952 m. būdamas aspirantu vėl ėmiau dainuoti chirurgų sekstetuose, oktetuose. Vėliau buvę Medicinos instituto okteto dainininkai susibūrėme dėstytojų vokalinį oktetą, kuriam vadovavo A. Žindžius (vėliau profesorius, chirurgas). Kolektyvas dalyvavo koncertuose, „Sidabrinių balsų“ konkursuose, mums buvo suteiktas pavyzdinio vokalinio okteto „Kolegos“ vardas. Ne kartą teko dainuoti Lietuvos televizijoje, įrašyti keletą dainų į plokštelę. Kartą buvome pakviesti į Maskvos centrinę televiziją atstovauti Lietuvos liaudies menui. Su ansambliu teko dainuoti Varšuvoje, Erfurte, Tartu ir kitur“, – gal būt tai ne visiems žinoma Vytauto Zyko asmenybės dalis.

Specializacijos, konferencijos, aktyvus darbas koloproktologijoje ir bendrai chirurgijos veikloje paskatino bendrauti su žymiais Lietuvos ir užsienio šalių chirurgais.

„Žmogaus gyvenimas, kaip jūra, nuolat banguoja. Tai priklauso nuo darnos šeimoje, darbo kolektyve, pokyčių visuomeniniame gyvenime. Reikia pradėti nuo gerų naujienų, tada ir blogybės tampa mažiau blogos. Kiekvienas mūsų džiaugiamės baigę medicinos mokslus, įgiję mėgstamą specialybę, teikusią daug džiaugsmo. Tokia yra chirurgija, tokia chirurgo lemtis. Asmeniškai džiaugiuosi dirbęs geruose kolektyvuose, džiaugiausi turėdamas gerų bendraminčių ir pasekėjų ar mokinių. Džiaugiausi kaip jauni perspektyvūs chirurgai gynė disertacijas, kaip buvo įkurta Lietuvos koloproktologų draugija. Pakili nuotaika lydėdavo ruošiant ir dalyvaujant įvairiuose moksliniuose renginiuose“, – iš profesoriaus Vytauto Zyko prisiminimų.

JO priesakai: reikia džiaugtis išlikusiais darbais, džiaugtis dirbus gerame, veržliame ir kūrybingame kolektyve, kuriame dirbo ir kartu gyveno mokytojai, bendraamžiai kolegos ir mokiniai. Norisi priminti, palinkėti ir vadovautis Hipokrato pirmąja priesaika „savo mokytoją išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvą, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikia.“

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Chirurgijos klinikos medikai liūdi dėl Mokytojo Vytauto Zyko mirties ir reiškia nuoširdžią užuojautą žmonai gydytojai Ramutei, dukrai profesorei Nerijai Vaičienei Magistris, sūnui Audriui ir visai garbingojo Profesoriaus šeimai bei artimiesiems.

Atsisveikinimas su Profesoriumi Vytautu Zyku 2026 m. liepos 29 d. nuo 16 val. laidojimo namuose „Rekviem“ (Jonavos g. 41A, Kaunas). Palydėjimas į Petrašiūnų kapines liepos 30 d. 13 val.