LSMU profesorė J. Bernatonienė apie augalus: gali būti ir maistas, ir vaistas, ir nuodas

Artėjant Žolinei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros vadovė, profesorė Jurga Bernatonienė ragina į vaistažoles žvelgti ne tik kaip į lietuviškos tradicijos dalį, bet ir kaip į biologiškai aktyvių medžiagų šaltinį, kurį būtina vartoti atsakingai.

Augalas gali būti ir maistas, ir vaistas, ir nuodas
Pasak profesorės, augalai šiuolaikinėje medicinoje nėra vien močiučių tradicija – jie išlieka svarbiu biologiškai aktyvių medžiagų šaltiniu, naudojamu ieškant naujų veikliųjų junginių ir kuriant augalinius vaistinius preparatus. Vertinant vaistažoles svarbu atsižvelgti į jų sudėtį, veikliąsias medžiagas, dozę, poveikio pagrįstumą ir galimas sąveikas su vaistais.

„Augalas yra tarsi natūrali cheminė laboratorija – priklausomai nuo jo sudėties, koncentracijos ir dozės, jis gali būti maistas, vaistas, o netinkamai pasirinkus augalą ar jo dozę – ir nuodas“, – sakė prof. J. Bernatonienė.

Mokslininkės teigimu, augalai šiandien išlieka aktualūs ir verslui – apie 80 proc. jos gaunamų užsakymų iš verslo vienaip ar kitaip yra susiję su augalinėmis žaliavomis, ekstraktais, veikliosiomis medžiagomis, kokybe ar saugumu.

„Tai rodo, kad susidomėjimas augalais šiandien yra ne mažesnis nei anksčiau, tik klausimai tapo gerokai sudėtingesni ir tikslesni“, – teigė mokslininkė.

Namų vaistinėlėje – ne kuo daugiau žolelių, o kuo daugiau žinių
Pasak profesorės, lietuviams verta gerai pažinti šalia augančius ir pakankamai gerai ištirtus augalus.

„Mano vertinimu, namų vaistinėlėje galėtų būti keli klasikiniai, bet moksliškai pagrįsti augalai. Vaistinių ramunėlių žiedynai – tai vienas universaliausių augalų, kuriame gausu flavonoidų ir eterinių aliejų, todėl jis tradiciškai vartojamas esant lengviems virškinimo sutrikimams, pilvo spazmams, taip pat gleivinių sudirgimui. Pipirmėčių lapai – ypač vertingi dėl mentolio ir kitų eterinių aliejų, kurie gali padėti esant virškinimo diskomfortui, pilvo pūtimui, spazmams. Paprastųjų čiobrelių žolės sudėtis turtinga eteriniais aliejais, tokiais kaip timolis, todėl tradiciškai vartojama esant kosuliui, ypač kai reikia palengvinti atsikosėjimą. Mažalapių liepų žiedynai – tai švelnesnio poveikio augalas, dažnai siejamas su peršalimo simptomais, prakaitavimą skatinančiu ir raminančiu poveikiu. Vaistinių melisų lapai kaupia aromatinių junginių kompleksus, todėl tradiciškai vartojami esant lengvai nervinei įtampai, nerimui ar miego sutrikimams“, – dalinosi profesorė.

Tačiau J. Bernatonienė pabrėžė, kad svarbu žinoti ne tik augalo pavadinimą, bet ir tai, kokia jo dalis naudojama, kaip ji paruošiama, kokia dozė vartojama ir kokiam tikslui.

„Vaistažolių vertė slypi ne jų kiekyje, o jų pažinime. Geriausia namų vaistinėlė yra ne ta, kurioje daugiausia žolelių, o ta, kurioje yra žinojimas, kada ir kodėl jas vartoti“, – sakė profesorė.

Arbata ir ekstraktas – ne tas pats
Vaistažolių poveikiui svarbus ir jų paruošimo būdas. Iš to paties augalo paruošta arbata, užpilas, tinktūra, ekstraktas ar eterinis aliejus gali pasižymėti skirtinga chemine sudėtimi ir veikliųjų medžiagų koncentracija.

Pavyzdžiui, iš pipirmėčių lapų ruošiama arbata ir iš jų išgaunamas eterinis aliejus nėra tas pats preparatas. Eteriniame aliejuje veikliosios medžiagos yra gerokai labiau koncentruotos. Panašiai skiriasi ir vaistinių ramunių žiedynų arbata nuo iš jų gauto eterinio aliejaus.

„Vaistažolė dar nėra „vaistas“ savaime – viską lemia tai, kaip ją paruošiame ir kokiu tikslu naudojame“, – aiškino J. Bernatonienė.

Daugiau žolelių nebūtinai reiškia daugiau naudos
Profesorė perspėja ir dėl požiūrio, kad kuo daugiau vaistažolių sudėsime į vieną mišinį, tuo didesnė bus jo nauda. Augaluose esantys biologiškai aktyvūs junginiai gali sąveikauti tarpusavyje ir su žmogaus vartojamais vaistais.

Vienas iš tokių pavyzdžių, pasak mokslininkės, galėtų būti paprastųjų jonažolių žolė. Jos preparatai gali daryti įtaką fermentų ir pernašos sistemoms, dalyvaujančioms vaistų metabolizme, todėl gali keisti kai kurių vaistų poveikį. Sąveikos galimos, be kita ko, vartojant tam tikrus antidepresantus, hormoninius kontraceptikus ar ciklosporiną. Kitas pavyzdys – dviskiaučių ginkmedžių lapų preparatų derinimas su kraują krešėjimą veikiančiais vaistais gali didinti kraujavimo riziką, o raminamąjį poveikį turinčių augalų deriniai gali sustiprinti mieguistumą ir reakcijos sulėtėjimą.

„Vaistažolių mišinio vertę lemia ne ingredientų skaičius, o jo pagrįstumas. Kartais du tiksliai parinkti augalai yra daug prasmingiau nei dešimt sudėtų vien todėl, kad visi laikomi „sveikais“, – akcentavo profesorė.

„Natūralus“ nereiškia „nekenksmingas“
Ypač atsargiai vaistažoles turėtų vartoti nėščiosios ir žindančios moterys, vaikai, vyresnio amžiaus žmonės bei sergantieji lėtinėmis ligomis. Šiose grupėse, pasak J. Bernatonienės, dažnai trūksta patikimų duomenų apie kai kurių augalinių preparatų saugumą. Vyresnio amžiaus žmonėms papildomą riziką kelia ir tai, kad jie neretai vienu metu vartoja kelis receptinius vaistus.
„Kuo žmogaus sveikatos būklė sudėtingesnė ir kuo daugiau vaistų jis vartoja, tuo mažiau vietos turėtų likti savarankiškiems eksperimentams su vaistažolėmis“, – sakė pašnekovė.

Todėl prieš vartojant koncentruotus augalinius preparatus ar sudėtingus vaistažolių mišinius, ypač nuolat vartojant receptinius vaistus, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Tradicija suteikia užuominą, mokslas padeda ją patikrinti
Profesorė atkreipė dėmesį, kad ne visų augalų poveikis yra vienodai pagrįstas moksliniais tyrimais. Vienų poveikis paremtas klinikiniais duomenimis, kitų – tradiciniu vartojimu ar eksperimentiniais tyrimais.

„Tradicija labai dažnai duoda mokslui užuominą, kur ieškoti, bet būtent tyrimai turi atsakyti, ar poveikis tikras, kokios medžiagos jį sukelia, kokia dozė veiksminga ir ar ji saugi“, – teigė J. Bernatonienė.

Mokslininkė kaip pavyzdį pateikė savo komandos tyrimus su kvapiųjų aniužių žole, kurioje nustatytas šių augalų antiaritminio veikimo potencialas, o tyrimų rezultatas išaugo iki patento.
„Šis pavyzdys parodo, kodėl negalime augalų skirstyti vien į „vertingus“ ir „nereikalingus“. Kartais paprastoje piktžolėje gali slypėti farmakologiškai įdomūs junginiai“, – dalinosi profesorė.

Žolinė – proga ne tik prisiminti tradiciją, bet ir mokytis
Žolinės proga profesorė ragina vaistažolių nei idealizuoti, nei jų nuvertinti. Pasak jos, augalai yra svarbi lietuviškos kultūros ir liaudies išminties dalis, tačiau kartu – rimtas šiuolaikinio mokslo objektas.

„Man augalas apskritai yra labai gražus gamtos paradoksas: jis gali būti maistas, gali būti vaistas, o gali būti ir nuodas – viską lemia tai, ką apie jį žinome ir kaip jį vartojame“, – sakė pašnekovė.

Anot jos, Žolinė gali tapti priminimu išsaugoti senąsias žinias, tačiau kartu jas vertinti kritiškai ir tikrinti mokslu.

„Tradicija mums pasako, kur verta ieškoti, o mokslas padeda suprasti, ką iš tiesų radome. Ir būtent tada ta „gamtos vaistinė“ tampa ne tik gražia metafora, bet ir atsakingai naudojamu žinių šaltiniu“, – baigdama pokalbį sakė prof. J. Bernatonienė.