Moteris moksle Aistė Jekabsone: „Kai žmogus gali netrukdomas skleistis, jis anksčiau ar vėliau maloniai nustebina – nesvarbu, vyras jis ar moteris“

Vasario 11-tą bus minima Tarptautinė moterų ir mergaičių moksle diena, skirta didinti moteriškosios lyties atstovių įsitraukimą į mokslinę veiklą bei padėti sparčiau įgyvendinti lyčių lygybę šioje srityje. Ta proga kalbamės su viena ryškiausių Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) mokslininkių, biotechnologijų startuolio „Exolitus“ vadove ir tiesiog įkvepiančia moterimi dr. Aiste Jekabsone.

Mokslininke LSMU dirbate jau ne vienerius metus. Ar vaikystėje kada nors susimąstėte, kad užaugusi pasirinksite būtent šią profesiją? Kaip gyvenimas Jus atvedė į šią sritį?

Ne, vaikystės svajonėse laboratorijų tikrai nebuvo. Tačiau gamtą tyrinėti mėgau ir visa, kas gyva, visada buvo sava ir įdomu. Parsinešdavau ir namo visokių „padarų“, kaip mama pasakoja, tai sliekų, tai vorų, tai žiogų saują, tai dar ko nors judančio. Stebėdavau augalus, gyvūnus, vabalus, piešdavau juos. Gal todėl pirmiausia susidomėjau daile ir gana rimtai galvojau sieti savo gyvenimą su šia sritimi. Tačiau apsispręsti nebuvo lengva, nes gerai sekėsi tiek tikslieji mokslai, tiek literatūra. Paskutiniais metais nuoširdžiai susižavėjau ląstelės biologija, genetika. Tada ir apsisprendžiau – noriu būti mokslininke, studijuosiu biologiją.

Jūsų darbinėje aplinkoje daugiau moterų, ar vis dėlto dominuoja vyrai? Ar pastebite skirtumą tarp lyčių – galbūt vieni įžvelgia tai, ko nemato kiti, ir atvirkščiai?

Laboratorijose, kuriose man teko dirbti, buvo daugiau moterų. Tačiau nesu tikra, ar tai taisyklė, ar išimtis, nes yra tekę lankytis ir labai vyriškuose moksliniuose kolektyvuose. Sakyčiau, kad visur galioja auksinė vidurio taisyklė – geriausia, kai yra balansas. Žinoma, kad yra skirtumai tarp lyčių, bet nenorėčiau akcentuoti būtent šio skirtumo. Man regis, kad daug svarbiau žvelgti į kiekvieną asmenį ne kaip į konkrečios lyties atstovą, bet kaip į unikalią asmenybę. Kolektyve svarbu, kad vyrautų pagarba kitam (kuris visada yra ir kitoks) ir sinergija, bendradarbiavimas, atskleidžiant kiekvieno individualias stiprybes ir poreikį tobulėjimui, saviraiškai. Kai žmogus gali netrukdomas skleistis, jis anksčiau ar vėliau maloniai nustebina – nesvarbu, vyras jis ar moteris.

Pastaruosius keletą metų intensyviai dirbote prie egzosomų poveikio žmogaus organizmui tyrimų – aiškinotės, kaip šios biologinės nano dydžio dalelės gali būti panaudotos gydant vieną agresyviausių smegenų naviko formų – glioblastomą. Dabar su „Exolitus“ komanda siekiate išnaudoti egzosomų potencialą nykstantiems audiniams regeneruoti, senėjimo procesams stabdyti, uždegimui mažinti, onkologinėms ir kitoms ligoms gydyti. Kaip gimsta tokių tyrimų idėjos?

Viskas labai paprasta – esame šalia medicinos pasaulio atstovų, girdime apie problemas, poreikius, kuriems trūksta sprendimų. Taigi, idėjas, galima sakyti, gimdome ne mes, o žmonės, kurie kenčia, ir gydytojai, kurie nori jiems padėti. Mes tik ieškome sprendimų, remdamiesi savo kompetencija ir patirtimi. Biologinė terapija šiuo metu yra sparčiai besivystanti sritis, o egzosomų, ektosomų ir kitų ląstelinės kilmės pūslelių ir dalelių pagrindu kuriami vaistai daugeliu atveju pasiteisina greičiau, negu ląstelių terapija. Mūsų tyrimai taip pat patvirtina labai plačias egzosomų galimybes. Taigi, būtų tiesiog nusikaltimas šių galimybių netyrinėti – juk atsiveria durys iki šiol neišgydomiems atvejams išspręsti. Matote – mes tiesiog neturime kitos išeities.

Kada galima tikėtis Jūsų atliekamų tyrimų medicininėje praktikoje, ligų gydyme, kaip tai pakeis ligų gydymą?

Kelias nuo idėjos į klinikinę praktiką yra ilgas. Pavyzdžiui, mūsų vystomos egzosomų terapijos vieno iš agresyviausių smegenų navikų – glioblastomos – gydymui kūrimas ir įvairūs ikiklinikiniai tyrimai truko apie 5 metus. Žinoma, savo „žodį“ šiame procese „pasakė“ ir COVID-19 pandemija, dėl kurios darbai vyko gerokai lėčiau. Bet mes tam virusui „atkeršijome“ – laimėjome konkursinį finansavimą ir sukūrėme kamieninių ląstelių egzosomų terapiją ūmaus kvėpavimo nepakankamumo gydymui, o  šiuo metu vykdome net du Europos regioninių fondų lėšomis finansuojamus projektus, kuriuose kuriame egzosomų produktus, apsaugančius nuo COVID-19 sukeliamo uždegimo ir jo kardiovaskulinių komplikacijų. Minėtai glioblastomos terapijai dabar esame pateikę patentinę paraišką Europos patentų biurui, laukiame vertinimo, rengiame dokumentus terapijos registravimui ir ieškome finansavimo klinikiniams tyrimams. Kiekviena klinikinių tyrimų fazė – vidutiniškai 3 metai. Jeigu jie sėkmingi, tuomet vaistas jau patvirtinamas. Jeigu terapija bus efektyvi, procesas gali ir sutrumpėti, nes liga mirtina, o sprendimų kol kas nėra. Jei gydymas pasiteisins, kaip gelbstintis gyvybę, jo kelias palengvės. Kaip matote, biologinių vaistų gali tekti palaukti. O kad egzosomos pakeis medicinos galimybes ir sumažins neišgydomų ligų skaičių – dėl to nei kiek neabejojame.

Nekantraujantiems išbandyti egzosomų produktus galime pasiūlyti alternatyvą – ląstelines nanopūsleles iš pieno ir augalų. Žaliavos neįmantrios, tačiau egzosomų ir kitų ląstelinių nanopūslelių produktai yra visai kitos sudėties ir savybių, negu pats pienas arba mums įprasti augaliniai produktai. Mat nanopūslelėse įkapsuliuotos tokios bioaktyvios molekulės, kurios kituose augaliniuose preparatuose lengvai pažeidžiamos ir prarandamos. Tai daugiausia baltymai ir nukleorūgštys, pasižymintys švelniu regeneraciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Egzosomose šios molekulės yra gerai apsaugotos membrana, todėl tinkamai saugant, išlieka nepakitusios ir išlaiko savo aktyvumą labai ilgai. Žinoma, natūraliame piene ar augaluose šių nanopūslelių yra, tačiau jų kiekis sąlyginai nedidelis, todėl jų poveikio nejaučiame. Mes sukūrėme technologiją, leidžiančią šias pūsleles išgryninti, sukoncentruoti, ir laikyti taip, kad visos natūralios įkapsuliuotų medžiagų savybės išliktų. Šiuo metu kaip tik startuojame du kosmetikos linijos „EXOtherapy“ produktus – aviečių ir pieno egzosomas, tad labiausiai laukiantys inovacijų egzosomų galią galės išbandyti ir paliesti tiesiogine prasme.

Kokiu savo pasiekimu, darbu, moksliniu atradimu labiausiai didžiuojatės? Papasakokite apie jį.

Jeigu visiškai asmeniškai, tai man daugiausia džiaugsmo teikia mikroskopavimas, ypač didelės raiškos, kai atsiveria ląstelių ir viduląstelinis pasauliai, tas gyvas mikrokosmosas, kuris yra mūsų visų gyvybė. Negaliu paliauti tuo žavėtis. Žodis „didžiuojuosi“ čia netinka, tinka žodžiai „gėriuosi“, „žaviuosi“, „svaigstu“ ir panašūs. Tos akimirkos tikrai pilnos atradimo džiaugsmo, bet kartu labai aiškiai supranti, kad tai yra dovana, kuri tau duota, skleidžiasi prieš tave, kad gali būti tik tarpininkas ja naudojantis ir perduodant, kad nesi jos autorius. Žinoma, kiekvieną kartą kai eksperimentas patvirtina hipotezę arba netikėtai iškelia naują, būna tas atradimo euforijos momentas. Pavyzdžiui, visiškai nesenai aptikome, kad ląstelių energetinis metabolizmas radikaliai persitvarko reaguojant į išorės mechaninį signalą, labai greitai ir net iki genų raiškos pokyčių lygio. Vis dėlto, didžiausios praktinės reikšmės darbai, manau, susiję su egzosomomis.

Ar tiesa, kad moterys gali viską – auginti vaikus, siekti karjeros, rūpintis buitimi ir dar užsiimti mėgstama veikla? Kaip viską suspėjate?

Gal kas prieštaraus, bet aš manau, kad niekas negali visko – nei vyrai, nei moterys. Visi esame žmonės su savo talentais, bet kartu ir su savo ribotumais. Gyvenimas yra nuolatinis prioritetų matymo ir pasirinkimų menas. Jei darai vieną darbą, negali tuo metu daryti kito. Gali darbą neštis namo, bet jį darydamas kažin, ar kitam šeimos nariui būsi dėmesingas. Nenoriu įžeisti tų, kurie galbūt viską sugeba, nes aš savęs prie tokių nepriskiriu. Jeigu daugiau laiko skiri darbui, buitis, žinoma, nukentės. Jeigu praleisi dieną su vaikais, darbų nepadarysi. Nebent naktį. Stengiuosi pasirinkti, kas tądien svarbiausia, ir per daug nesigraužiu dėl to, kas nepavyko. Tikrai nesiklijuoju etiketės „viską spėju“. Greičiau jau spėju tai, ką laikau svarbiausiu dalyku tuo metu, nes taip pasirenku spėti. O viso kito nespėju.

Ar yra kokia moteris, kuri Jus įkvepia? O gal įkvėpimo semiatės iš kolegių, studenčių ar dukrų?

Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi žmonėmis. Kiekvienas iš jų įkvepia savaip. Tikrai, aplink mane daug įkvepiančių moterų. Viena iš jų – mano močiutė iš mamos pusės, su ja praleidau daug laiko vaikystėje, nepamenu, kad kada nors būtų dėl ko nors supykusi ar praradusi kantrybę – o juk vaikas būdamas visko „prisidirbi“, pavyzdžiui, išravi gėles kartu su piktžolėmis. Tikrai, žaviuosi kai kuriomis savo studentėmis, kurios nuoširdžiai myli mokslą ir, galima sakyti, gyvena laboratorijoje. Man atrodo, kai kurios iš jų tikrai viską spėja žymiai geriau, negu aš. Žaviuosi kolegėmis, kurios nuoširdžiai stengiasi, kad viskas būtų atlikta gerai – ne tik savo tyrimuose, bet ir kitų. Be abejo, žaviuosi ir savo dukromis, kiekviena iš jų man savita ir unikali, tokia skirtinga, negu aš – augu žmonių pažinime kartu su jomis. Žaviuosi tomis, kurios augindamos savo kelis vaikus dar globoja ir įvaikina kitus. Žaviuosi, kurios augindamos gausias šeimas yra aktyvios pilietės, atiduodančios save dėl kitų šeimų, vaikų gerovės – kaip antai šešių vaikų mama ir mokyklos „Atradimai“ įkūrėja Laura Unikauskaitė-Aleknienė ar septynių vaikų mama Jurgita Salinienė, įkūrusi svetainę „Kito link“. Bet žaviuosi ir savo kaimyne, kuri augina pirmagimį – kokia ji sportiška, rami, kantri ir išradinga bendraudama su savo mažyliu! Žaviuosi rašytoja Kristina Sabaliauskaite, rašytoja ir tinklaraštininke Vaiva Rykštaite, bet taip pat žaviuosi savo vaikystės draugėmis, kurios lieka ištikimos savo gėrio, grožio, tiesos idealams. Man atrodo, kad kiekviena moteris žavinga būdama tiesiog savimi, su savo unikaliu savybių rinkiniu.

Kokį patarimą duotumėte moterims ir mergaitėms, norinčioms siekti karjeros mokslo srityje?

Tiesiog siekti ir stebėti save – ar tai, ką jos daro, teikia joms džiaugsmą, ar jos jaučiasi besiskleidžiančios, kaip asmenybės, ar žiūri į ateitį su viltimi. Mano galva, nieko baisaus, jeigu teks nusivilti – reikia tik atpažinti, iš kur tai kyla, ar tai tik laikina nesėkmė, ar nepatenkintas gilus vidinis poreikis. Jeigu pastarasis atvejis, tuomet reikia ieškoti kitų veiklos sričių. Net jeigu tvirtai nežino, negali apsispręsti – geriau imtis ir daryti, negu laukti. Nereikia bijoti pasirinkti neteisingai, tai ne klaida, tai kelias. Neklysta tik tas, kas nieko nedaro, bet, deja, toks žmogus nieko ir nepasiekia. Raginu nieko nebijoti, būti drąsioms – niekada neleiskite baimei diktuoti savo pasirinkimų ir būsite laimingos.

Nuotraukos autorius – Artiom Ištuganov