Knyga apie šviesuolį daktarą Juozuką: jautri siela, taurūs darbai

Išskirtinių asmenybių atminimas gyvas nuotraukose, artimųjų, bendradarbių, bendraminčių, o gydytojo Juozo Nemeikšos atveju – ir pacientų, studentų atmintyje, medicinos istorijos puslapiuose.

Ne vien tik medicina

„Svarbu žinoti istoriją. Linkiu, kad pamokos, patirtys padėtų šiandieniame mūsų gyvenime“, – knygos apie J. Nemeikšą pristatymo renginyje sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektorius studijoms prof. Kęstutis Petrikonis ir pridūrė, kad oftalmologai tikrąja to žodžio prasme atveria žmonėms akis.

Oftalmologai – ir buvęs LSMU Akių ligų klinikos vadovas J. Nemeikša, ir knygos apie jį „Daktaras Juozas Nemeikša. Jautri širdis, taurūs darbai“ autorė – LSMU Akių ligų klinikos profesorė Jūratė Jankauskienė.

LSMU Medicinos fakulteto dekanas, Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vedėjas prof. dr. Andrius Macas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos oftalmologai stovėjo ne tik prie Lietuvos universiteto ištakų, bet tam tikra prasme – ir prie Lietuvos valstybės ištakų.

Jis turėjo omenyje žinomą gydytoją oftalmologę, Pasaulio tautų teisuolę, gelbėjusią žydus, Oną Jablonskytę-Landsbergienę – pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio mamą.

Daktaras Juozukas

J. Jankauskienė pasakodama ekrane rodė daug nuotraukų iš J. Nemeikšos gyvenimo. Jose užfiksuota darbo kasdienybė, laisvalaikis, šventės, o kartu ir svarbios Lietuvos medicinos istorijai akimirkos, svarbios Lietuvos istorijos asmenybės.

Tarp jų – ir jau minėta O. Jablonskytė-Landsbergienė. Ekrane pasirodžius tokių vienai nuotraukų, J. Jankauskienė trumpam kreipėsi į knygos pristatyme dalyvavusį V. Landsbergį: juk malonu matyti mamą?

V. Landsbergis teigė, kad labiausiai jam įstrigo nuotrauka, daryta jo mamos laidotuvių dieną. Šioje fotografijoje užfiksuota tuščia gatvė ir vienišas sustingęs J. Nemeikša, pakeliui į atsisveikinimą ar jau atsisveikinęs su kolege.

„Akyse stovi ta nuotrauka iš laidotuvių. Labai iškalbinga. Daugybė žmonių jau nuėjo, o jis stovi gatvės pakraštyje vienas. Taip man ir liko tas vaizdas ir supratimas, kaip apskritai gyvenimas eina, ir žmonės lieka be savo kartos, jaunystės draugų, kurie išnyksta, o tu lieki“, – sakė profesorius. V. Landsbergis kalbėjo gerai pamenąs J. Nemeikšą.

Apie gydytoją dažnai buvo kalbama namie, šis dažnai apsilankydavęs V. Landsbergio tėvų namuose K. Donelaičio gatvėje. Pamena, kad J. Nemeikša buvo vadinamas Juozuku arba daktaru Juozuku. „Labai džiaugiuosi, kad parengta tokia knyga apie jį. Ačiū profesorei Jūratei“, – dėkojo renginio svečias.

Gydytojas kariuomenėje

Šviesuolis, pulkininkas leitenantas ir gydytojas, Lietuvos aklųjų ir tremtinių globėjas, gimė 1888 m. gruodžio 16 d. Šiauliuose. Baigęs Šiaulių gimnaziją mokėsi Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur Galicijos fronte tarnavo jaunesniuoju, vėliau – vyriausiuoju gydytoju. Grįžęs iš karo 1918 m. baigė Maskvos universitetą. 1920 m. J. Nemeikša grįžo į Lietuvą.

Netrukus įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į 11-ąjį Vilniaus pėstininkų pulką jaunesniuoju, vėliau – vyriausiuoju gydytoju. 1924 m. – Alytaus įgulos ligoninės viršininkas, suteiktas majoro laipsnis. Po poros metų perkeltas į Klaipėdą, po metų, pačiam prašant, išleistas į atsargą. Iš kariuomenės – į Kauną ir į Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Oftalmologijos katedrą. 1931 m. vėl grįžta į karinę tarnybą ir tampa kariuomenės okulistu.

Šviesti ir gydyti

Amžininkų prisiminimuose J. Nemeikša minimas itin geruoju. Rūpinosi kareivių sveikata, stengdavosi suorganizuoti geresnio maisto rengdamas įvairias loterijas, pasitelkdamas kitokių šaltinių. Šiltai bendravo su visais bendradarbiais, neskirstė pagal rangus. Nuotraukose pozuodavo laisvai, su šarmu, taip atskleisdamas savo humoro jausmą.

Gydytojas buvo aktyvus visuomenininkas. Kartu su seserimi pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje steigėja pedagoge Marija Nemeikšaite dirbo Motinos ir vaiko draugijoje. Buvo Raudonojo Kryžiaus draugijos narys.

Daugiausia dėmesio J. Nemeikša skyrė aklųjų gydymui ir švietimui organizuoti – buvo vienas iš Aklųjų instituto Kaune steigėjų, ilgametis Lietuvos akliesiems globoti draugijos valdybos narys.

Lietuvos akliesiems globoti draugija nuveikė reikšmingų darbų: platino žinias, kaip apsisaugoti nuo aklumo, kur kreiptis atsitikus nelaimei, išleido keturis gausiai iliustruotus neperiodinius leidinius „Aklųjų dalia“, rūpinosi vadovėlių ir knygų leidyba Brailio raštu, organizuodavo viešuosius neregių koncertus ir susitikimus, rengdavo aklųjų darbų parodas. Įsteigė Lietuvos akių gydytojų draugiją.

Jo iniciatyva sukurti du dokumentiniai filmai apie Lietuvos akluosius buvo rodomi kino teatruose, organizuotas Lietuvos aklųjų patikrinimas ir visuotinis surašymas. Atrado, kad kai kuriems dar buvo galimybių atgauti regėjimą.

Įdomi kompanija

Išlikę daug pasakojimų, nuotraukų ir dokumentų, kad sudėtingais karo ir pokario metais Nemeikšų bute Kaune prieglobstį ir pagalbą rado daug į bėdą patekusių inteligentų, pavyzdžiui, regos negalią turėjusi Lietuvos kamerinio dainavimo pradininkė Beatričė Grincevičiūtė. J. Nemeikša apmokėdavo jos dainavimo pamokas.

J. Nemeikšos butas tapo ir rašytojo Balio Sruogos namais, kai šis grįžo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Po karo čia apsigyveno ir baletą „Audronė“ kūrė kompozitorius Juozas Indra, iš Sibiro grįžę ministro ir diplomato Valdemaro Vytauto Čarneckio vaikai ir žmona Eleonora, nuo tremties slėpėsi būsimoji aktorė ir režisierė Eugenija Jankutė su motina.

Dažnai lankydavosi dailininkai Domicelė Tarabildienė ir Antanas Žmuidzinavičius, skulptorius Petras Rimša, aktorė Monika Mironaitė, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. J. Nemeikša mirė 1958 m. gruodžio 12 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Tęsia savo misiją

J. Jankauskienė „Kauno dienos“ skaitytojų yra išrinkta Metų kauniete. Gydytoja ir dėstytoja, be tiesioginių pareigų, daug laiko skiria švietėjiškai veiklai – veda paskaitas visuomenei, aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariams apie akių ligas, pataria, kaip jų išvengti ir gydyti, pasakoja apie bičių produktų taikymą įvairių ligų profilaktikai. Be knygos apie J. Nemeikšą, ji yra išleidusi knygą apie buvusią LSMU Akių ligų klinikos vadovę, oftalmologę profesorę Emiliją Daktaravičienę („Mokytoja, vedusi oftalmologijos keliu“).

Dar kitų jos knygų herojės – pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė ir visuomenės veikėja Vanda Tumėnienė ir savo gyvenimą paskyrusi vaikų ligoms gydyti gydytoja pediatrė Elena Miknevičienė.

„Kauno dienos“ publikacija

Teksto autorė – Jurgita Šakienė

Nuotraukų autorius – Regimantas Zakšenskas