„SkillUp BootCamp“ – reali galimybė mokslininkams pasiruošti verslo aplinkai

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) E. Levino centre – išskirtinis įvykis. Čia mokslininkų komandai surengtos beveik 50 valandų kūrybinės dirbtuvės „SkillUp BootCamp“, kurių metu su savo srities profesionalais dirbo vieni iš geriausių komunikacijos ir verslo konsultantų Lietuvoje. Praktinių mokymų metu didžiausias dėmesys sutelktas į savęs į kitų pažinimą komandoje, empatijos dizainą, efektyvią komunikaciją, emocinių situacijų valdymą bei lyderystę. Renginių ciklo organizatoriai teigia, kad dabar tyrėjai bus geriau pasirengę orientuotis verslo aplinkoje, efektyviai bendradarbiauti su suinteresuotosiomis šalimis ir maksimaliai padidinti savo mokslinių tyrimų praktinį pritaikomumą.

Konkurencinga aplinka kuria iššūkių mokslininkams ir verslui

Sveikatos inovacijų vystymo centro projektų vadovė Inga Kanapeckienė sako, kad norint skatinti inovacijas, šiuolaikiniams mokslininkams nepakanka vien techninių įgūdžių – juos turi papildyti asmeninės savybės. „Norint pasiekti šią pusiausvyrą, būtina skirti laiko asmeniniam tobulėjimui. Dėl susitelkimo tik į profesinius – „kietuosius (angl. „Hard Skills“) įgūdžius“ iš pažiūros daug žadančios idėjos dažnai žlunga. Tad nusprendėme suorganizuoti kūrybines dirbtuves MTEP tyrėjams ir inovatoriams bei pasirikome tas temas, kur matome stringa tyrėjai, inovatoriai ir komandos“, – idėją pristato I. Kanapeckienė, dirbanti su inovatyvius sprendimus sveikatos sričiai kuriančiais specialistais.

Komunikacijos srities ekspertas Darius Jokubas, su LSMU mokslininkais dirbęs dvi dienas, patvirtina, kad įprastai įmonės samdo darbuotojus dėl jų turimų techninių „kietųjų įgūdžių“, bet dažniausiai atleidžia dėl neegzistuojančių „minkštųjų“ gebėjimų. „Nemokėjimas komunikuoti, bendradarbiauti ar prisiimti atsakomybę yra vienos iš dažniausių komandų neefektyvumo priežasčių. Jei nenorima nuolat ieškoti naujų darbuotojų, vis labiau kreipiamas dėmesys į „minkštuosius” įgūdžius. Įmonių atstovai kone vienbalsiai sako, kad vertingiau priimti mažiau techniškai pažengusį darbuotoją, kuris moka komunikuoti ir dirbti komandoje. Taip yra todėl, kad įgyti „minkštųjų“ įgūdžių ne tik darbuotojui, bet ir įmonei kainuoja nemažai resursų. Suteikti techninių žinių kartais yra gerokai paprasčiau“, – komentuoja D. Jokubas, įgijęs komunikacijos magistro laipsnį Amsterdamo Universitete, kuris yra šios srities pasaulinis lyderis.

Konsultantas patikina, kad šiuo metu mokslo institucijų rinkoje vyksta intensyvūs procesai – norint tapti rinkos lyderiais, stipriai atsigręžiama į darbuotojų „minkštuosius“ įgūdžius, tokius kaip gebėjimas efektyviai komunikuoti ir profesionaliai valdyti konfliktus bei sėkmingai veikti komandoje. Anot jo, ne paslaptis, kad tose srityse, kur darbuotojų paklausa yra didesnė nei pasiūla, „minkštieji įgūdžiai“ dažnai lieka užmiršti.

Darbas komandoje – iššūkis ne tik mokslininkams

Rugilė Dragūnaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto biologijos doktorantė ir jaunesnioji mokslo darbuotoja Neuromokslų institute, Molekulinės neuroonkologijos laboratorijoje, sako, kad „SkillUp BootCamp” pranoko lūkesčius. „Geriau pažinau save ne tik kaip gebančią dirbti individualiai, bet ir komandoje. Supratau, kad esu universali, empatiška. Jei nesu stipri atlikdama vieną ar kitą darbą, renkuosi dirbti komandoje, tačiau, jei puikiai žinau, koks darbo ar veiklos tikslas, viską atlieku individualiai. Man buvo svarbu paleisti save ribojančius įsitikinimus, pereiti prie sąmoningų pasirinkimų, sutelkti dėmesį į vertybes ir tai, kas man svarbu ne tik darbe“, – džiaugiasi R. Dragūnaitė.

Paklausta, kokių įgūdžių vis dar trūksta populiarinant mokslą, moteris teigia, jog kartais sutrukdo negebėjimas pasakyti „ne“. „Noriu būti visur ir visada. Tuomet ne viską spėju, nelengva paprašyti pagalbos, patiriu stresą ir kartais rezultatas pavyksta ne visai toks, kokio tikiuosi“, – dalinasi R. Dragūnaitė, atstovaujanti ir doktorantų interesus LSMU Doktorantų taryboje.

D. Jokubas nesistebi, kad mokslininkams atrasti save komandoje ne visada lengva, nepaisant to, ar jie save laiko individualistais ar komandos žmonėmis. „Ne tik tarp mokslininkų, bet ir kitose organizacijose, žmonės dažnai būna nusivylę bendradarbiavimu. Mat visą savo akademinę karjerą mūsų niekas nemoko dirbti komandoje ir mes esame vertinami tik individualiai. Atėję į darbo rinką, nuolat girdime, kad iš mūsų tikimasi komandiškumo, o pastarasis dar ir pristatomas kaip didžiausia vertybė. Bet čia ištinka kitas paradoksas – vis tiek darbe labiausiai esame vertiname pagal asmeninius rezultatus”, – dėsto D. Jokubas.

Anot jo, nemokėdami dirbti su kitais, arba nematydami tame prasmės, pridarome klaidų ir po truputi pradedame sau patvirtinti nuostatą – aš esu „individualistas”, man kiti tik trukdo, „pats greičiau padarysiu”. „Būtent dėl to mokymus su mokslininkais pradėjome praktiškais įrodymais, kad dirbti su kitais verta. Supratę ir atsikratę savo nuostatų, kartu nagrinėjome efektyvaus bendradarbiavimo sudedamąsias dalis, tokias kaip įsitraukimas, lyderystė, pasitikėjimas ir komunikacija”, – atskleidžia efektyvios komunikacijos profesionalas.

Konfliktai komandoje – empatijos trūkumas

Asmeninės meistrystės sesijose mokymų dalyviai turėjo galimybę suprasti, kaip sprendžia darbe ir asmeniniame gyvenime kylančias problemas. Jie praktiškai patyrė, kad empatija bei nuoširdus noras suprasti kito žmogaus motyvus ar poreikius padeda, kai nesutariame ar patiriame stresą darbinėje aplinkoje. „Nors galvojau, kad problemas darbe ir gyvenime sprendžiu gana efektyviai, suvokiau, jog nelabai racionaliai tai darau. Priminimas, kad negalima priimti jokių sprendimų, kai yra užplūdusios emocijos, taip pat labai svarbus. Vertinga buvo pasimokyti, kaip sąmoningai įvertinti situaciją, kaip ugdyti sąmoningumą, kaip duoti efektyvų grįžtamąjį ryšį, priimti kritiką, bendradarbiauti komandoje dėl gero rezultato. Taikyti praktikoje viską iš karto yra labai sunku, tad pradedu nuo mažų žingsnelių. Šiuo metu esu susitelkusi į efektyvaus grįžtamojo ryšio suteikimą. Atrodo, kad tai veikia“, – kalba R. Dragūnaitė.

„Empatija ir konfliktinių situacijų valdymas” – šios sesijos tikslas buvo surasti geriausius įrankius spręsti kasdieninius konfliktus. Anot D. Jokubo, dažnai mums pritrūksta energijos ar kitų resursų į situaciją pažiūrėti su empatija – dėl to komandose kyla konfliktų.

„O konfliktuose, deja, mes visi esame linkę kaltinti kitą pusę. Netikite? Pastebėkite save kasdieninėse vairavimo situacijose. Kai mes kelyje padarome klaidą ir sukuriame avarinę situaciją, dažniausiai pagalvojame, kad nieko kitaip negalėjau padaryti, situacija kilo dėl eismo sąlygų (kitų vairuotojų, matomumo, pėsčiųjų ir t.t.). Na, o kai kitas vairuotojas padaro klaidą, mes galvojame, kad tai yra jo kaltė. Juokinga, bet dažnai pagalvojame, kad jis specialiai taip pasielgė. Toks požiūris galioja, ne tik kelyje bet ir darbinėse situacijose“, – apibendrina patyręs komunikacijos konsultantas.

Šiais laikas tiek visuomeniniame diskurse, tiek versle pastebima, kad konfliktuodami žmonės nesiklauso kitos pusės argumentų. „Kartais mes taip nesiklausome kito žmogaus, kad kol jis kalba, mes jau galvojame savo kontraargumentus. Nėra nieko blogo nesutikti, bet kai mes net nebandome išgirsti ir suprasti, sukuriame užprogramuotus konfliktus“, – atskleidžia D. Jokubas.

Mokymų metu dalyviai praktiškai mokėsi, kaip konflikto metu ieškoti bendrų interesų bei atpažinti ir suvaldyti kito manipuliacijas.

Kas tarpininkas tarp mokslo bendruomenės ir visuomenės?

Visuomenėje vis dažniau skamba klausimas, kur link turėtume judėti, norėdami būti ne tik savo tyrinėjamos srities profesionalais, bet ir matomais, girdimais, pastebėtais ne tik mokslo aplinkoje ir savo bendruomenėje. D. Jokubas įsitikinęs, kad mokslo komunikacija turi būti ir mokslininkų atsakomybė. „Akivaizdu, jog tam, kad taip atsitiktų, mokslo institucijos privalo skirti dėmesį ir „minkštiesiems” mokslininkų įgūdžiams. Malonu, jog šiuo projektu ir kitomis iniciatyvomis LSMU žengia didelį žingsnį tokios ateities link”, – svarsto D. Jokubas.

R. Dragūnaitė pritaria, kad šiuo metu mokslininkai daugiau susitelkę į mokslinį darbą nei mokslo komunikaciją.

Šiuo metu tarpininko vaidmenį tarp mokslininkų ir visuomenės užima žurnalistai. Komunikacijos ekspertai neslepia, kad neretai šio tarpininkavimo metu mokslas praranda svarbias detales ir niuansus. „Retas žurnalistas geba interpretuoti statistines analizes ar atskirti skirtingas mokslines metodologijas. Žinoma, tai neturėtų limituoti jų galimybių gauti kokybiškos mokslu paremtos informacijos“, – svarsto D. Jokubas.