LSMU inovatoriams ir tyrėjams – unikali galimybė padidinti savo mokslinių tyrimų praktinį pritaikomumą

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), atsižvelgdamas į rinkos poreikius, kūrybinių dirbtuvių „SkillUp BootCamp“ metu siekia padėti mokslininkams prisitaikyti ir tobulėti itin konkurencingoje aplinkoje. Renginių ciklo metu didžiausias dėmesys skirtas tiems inovatorių ir tyrėjų įgūdžiams formuoti, kurie reikalingi sudėtingoms užduotims spręsti ir klestėti profesiniame bei asmeniniame gyvenime. Sparčiai besivystančioms sveikatos inovacijų ir mokslinių tyrimų ir plėtros (MTEP) sritims, reikia specialistų, kurie gebėtų prisitaikyti ir tobulėti šių laikų sąlygomis.

Techninių įgūdžių nebeužtenka

Sveikatos inovacijų vystymo centro projektų vadovė Inga Kanapeckienė patikina, kad suburti konkrečių sveikatos mokslų ir inovacijų srities MTEP rezultatų autorius mokytis drauge, siekiant pakelti šių rezultatų technologinės parengties lygį, paskatino situacija mokslo ir verslo rinkoje. „Pakviesti vienus iš geriausių lektorių verslo srityje, orientuotus į lyderystę bei efektyvią komunikaciją, į universiteto E. Levino centrą nusprendėme tam, kad mūsų mokslininkai būtų geriau pasirengę verslo aplinkai, gebėtų efektyviai bendradarbiauti ir kokybiškai komunikuoti ne tik tarpusavyje bet ir su išorės auditorijomis. Kūrybinės dirbtuvės „SkillUp BootCamp“ – tai galimybė tobulinti „minkštuosius įgūdžius“, nes vien techninių jau nebeužtenka“, – pristato I. Kanapeckienė.

Tam pritaria ir neuromokslų srities mokslininkas Giedrius Steponaitis, kartu su komanda tyrinėjantis galvos smegenų navikus molekuliniame lygmenyje. „Tokie mokymai ypač reikalingi LSMU bendruomenei, kuri, mano supratimu, vis dar stokoja „minkštųjų“ kompetencijų ne dėl to, kad žmonės yra negabūs, bet todėl, kad neturi laiko, o kartais ir noro  mokytis ar pakartoti jau žinomus dalykus. Tai – tarsi pastatyti save prieš veidrodį ir aiškiau pamatyti skirtingas situacijas, su kuriomis kiekvienas susiduriame kone kasdien, bet jas įprastai sprendžiame tuo pačiu būdu. O juk yra ir daugiau subtilesnių pasirinkimų! Kūrybinėse dirbtuvėse turėjome progą praktiškai jų paieškoti”, – kalba G. Steponaitis, neseniai tapęs ir Molekulinės neuroonkologijos laboratorijos vadovu.

Situacinė lyderystė – šiuolaikinių komandų tema

Pristatyti situacinės lyderystės temą mokslininkams buvo pakviesta „OVC Consulting“ asocijuota lektorė ir verslo konsultantė Ieva Kulikauskienė. Lyderystės ekspertė mokymų dalyvius konsultavo, kaip lengviau ir efektyviau veikti drauge su komanda, kaip atpažinti komandos narių poreikius ir prisitaikant prie jų pasirinkti tinkamiausią vadovavimo stilių. „Situacinė lyderystė, kaip tema, yra labai plati, bet, tikiu, kad šių mokymų metu pavyko perteikti esminius jos principus, įkvėpti dirbti labiau užtikrintai, būti lankstesniems ir pasiekti visų vadovų taip trokštamą rezultatą – veikti kartu su maksimaliai savarankiška, įsitraukusia, profesionalia, atsakomybę gebančia prisiimti komanda“, – konsultacinės sesijos esmę atskleidžia I. Kulikauskienė.

Mokymų metu derinant teorines žinias, diskusijas, praktines užduotis ir realius pavyzdžius iš lektorės asmeninės patirties, mokslininkai treniravo lyderio įgūdžius, aiškinosi, kaip tinkamais būdais „diagnozuoti“, kas kiekvienam komandos nariui yra svarbiausia, kaip ir kokiomis priemonėmis galime tinkamu momentu „auginti“ darbuotoją ir sutelkti jo dėmesį vieningam komandos tikslui.

„Akcentavome, jog skirtingais veiklos etapais reikia skirtingo mūsų, kaip vadovų, įsitraukimo ir veikimo būdo. Sutarėme, jog vieno teisingo vadovavimo stiliaus nėra, o gero vadovo darbas – pasirinkti, kurį iš būdų pritaikyti konkrečiai situacijai“, – primena I. Kulikauskienė.

Konsultantė patikina, kad mokymuose bent 60 – 70 % laiko stengiasi skirti praktinėms užduotims analizuoti. „Prisipažinsiu, jog šiek tiek dvejojau, ar dalyviams, kurie kasdien „gyvena“ mokslu, to nebus pernelyg daug. Vis dėlto padirbėjusi įsitikinau, kad būtent diskutuodami ir atlikdami su tema susijusias užduotis, žmonės patys patiria ir suvokia teoriją kur kas aiškiau nei vien klausydami“, – džiaugiasi I. Kulikauskienė.

Paklausta apie iššūkius, su kuriais susidūrė mokymų dalyviai, Ieva pažymi, jog dalyviai patyrė, jog nėra lengva duoti ir priimti grįžtamąjį ryšį, ieškant abiems pusėms tinkamų bendradarbiavimo principų. „Manau, jog ir patys dalyviai tuo įsitikino pokalbių su darbuotojais simuliacijų metu“, – atskleidžia lektorė.

„Man patiko darbuotojų „lygio“ diagnostikos mokymų dalis, kurios metu buvo parodyta, kaip reikia planuoti užduotis ir komunikuoti su skirtingą kompetencijų lygį turinčiais darbuotojais – nuo gairių pateikimo apie konkrečią veiklą kaskart su pradedančiaisiais,  iki visiškos laisvės, kuomet darbuotojas „veteranas“  pats planuoja ir atlieka veiklas. Taip pat labai svarbu buvo aptarti vadovo „lygius“ – nuo nurodomojo stiliaus iki partnerio statuso – leidimo savarankiškai veikti“,  – patirtimi po mokymų dalijasi G. Steponaitis.

Efektyvus laiko planavimas – iššūkis ne tik moksle, bet ir gyvenime

Dar viena svarbi „SkillUp BootCamp“ sesijų tema – laiko planavimas. Jai atskleisti į E. Levino centrą atvyko „Planas gyvenimas“ įkūrėja ir lektorė Dovilė Daugvilaitė-Zubcovė. Moteris dviejų dalių mokymuose kalbėjo ne tik apie asmeninį laiko valdymą, planavimą, bet ir prokrastinaciją, gyvenimo tikslus, nerimą bei stresą, komandinį darbą projektiniu principu. Ji taip pat pasidalino savo įžvalgomis apie mokymų dalyvius, akcentuodama, jog mokslininkų auditorija išsiskyrė žingeidumu ir aktyviu įsitraukimu ne tik teorinėje, bet ir praktinėje dalyje.

Konsultantė sako, kad efektyvus laiko planavimas labai priklauso nuo asmeninio lankstumo ir gebėjimo prireikus pakoreguoti savo įsitikinimus. „Pastebėjau, kad mokslo srities atstovams kartais nelengva būti lankstiems, tad labiausiai norėčiau palinkėti jiems gebėti „neužstrigti“ ties vienu savo požiūrio kampu. Viskas, kas slypi mūsų mintyse, yra ir veiksmų, taip pat ir laiko planavimo sistemos, kurią turime, atspindys“, – dalinasi D. Daugvilaitė-Zubcovė.

Patyrusi projektų vadybos specialistė pabrėžia ir savianalizės svarbą, dėmesio valdymą ir koncentraciją. Visi šie dalykai padeda geriau struktūruoti savo asmeninio ir profesinio gyvenimo laiką.

Neuromokslininkas G. Steponaitis, apibendrindamas mokymų patirtį, svarsto, kad tokio tipo sesijos būtų dar naudingesnės, jei jose dalyvautų ir kitų universitetų atstovai, nes mokymuose dažnai dalijamasi patirtimi, kuri vienaip ar kitaip panaši tos pačios institucijos darbuotojų rate. „Man yra tekę dalyvauti sesijose, kuriose susitiko skirtingų universitetų, skirtingų pozicijų ir pareigų žmonės. Tokie susitikimai suteikė ne tik bazę teorinėms žinioms, bet ir pasaulėžiūros plėtrai, pamačiau, kaip skirtingai mąsto kito universiteto atstovai, o tai leido plačiau atverti mano „akidangčius“, – ateities tobulėjimo gaires brėžia G. Steponaitis.