Kviečiame gegužės 9 d., 14 val. į paskaitą „Žemaitės asmenybės žavesys“
Žemaitė (1845–1921) – lietuvių literatūros klasikė žinoma ne tik dėl savo literatūrinių kūrinių, tačiau ir dėl dramatiškos gyvenimo istorijos, altruistinių užmojų bei kovos už moterų teises.
Julija Beniuševičiūtė jaunystėje tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, čia ji sutiko būsimą vyrą – eigulį, Lauryną Žymantą. Po vestuvių prasidėjo jaunos moters vargai ir rūpesčiai, kurie įkvėpė rašytoją pasakoti ir kovoti už moterų teises. Ji apie skaudžias moterų problemas kalbėjo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, kuris vyko 1907 m. Kaune.
Septyniasdešimtmetė Žemaitė, norėdama padėti vargstantiems tautiečiams, su Bulotų šeima išvyko rinkti aukų į Ameriką. Čia rašytoja lankė lietuvių kolonijas, pasakojo apie pabėgėlių vargus. Laiškuose rašytoja minėjo, kad surinko 30 tūkstančių dolerių, kuriuos persiuntė į Lietuvą nukentėjusiems nuo karo.
Teko Julijai Beniuševičiūtei praleisti laiko ir Lukiškių kalėjime, tačiau plačiau apie tai ir kitus rašytojos biografijos vingius išgirsite muziejininkės Reginos Mažukėlienės paskaitoje (Maironio lietuvių literatūros muziejus).
Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.