Dr. Jolanta Žilinskienė tapo garbingiausio Lietuvos psichologijos apdovanojimo laureate

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos fakulteto (VSF) Sveikatos psichologijos katedros dėstytoja dr. Jolanta Žilinskienė pelnė svarbiausią ir garbingiausią nacionalinį įvertinimą psichologijos srityje – prof. A. Gučo apdovanojimą.

Apdovanojimas jai skirtas už reikšmingą Lietuvos sveikatos psichologijos srities ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo plėtrą lėtinių ligų srityje ir programos „Diabusas“ sukūrimą bei įgyvendinimą.

Ką jums reiškia šis apdovanojimas?

Šis apdovanojimas man yra netikėtas ir nepaprastai svarbus. Džiaugiuosi, kad išgirsta, pamatyta ir įgarsinta didžiulė svarba, kad lėtinių somatinių ligų gydyme būtų integruota psichologinė pagalba. Jaučiuosi, kad šis apdovanojimas skirtas ne tik man asmeniškai, bet ir mano idėją išgirdusiems, palaikiusiems ir visą mano profesinį kelią lydėjusiems žmonėms: Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos gydytojams ir slaugytojams bei LSMU VSF Sveikatos psichologijos katedros komandai.

Prasmingi ir dideli darbai įmanomi tik tada, kai šalia yra žmonės, degantys ta pačia idėja ir besikliaunantys panašiomis vertybėmis. Taigi, šis apdovanojimas yra ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas, skatinantis tiek mane asmeniškai, tiek kolegas, mus visus toliau dirbti ir siekti naujų idėjų bei iniciatyvų. Šios iniciatyvos gali padėti gerinti lėtinėmis ligomis sergančių žmonių gyvenimo kokybę: matant ligos ne tik fizinę, bet ir psichologinę pusę, skatinant bendruomeniškumą. Juk iš ligoninės žmonės grįžta į mažąsias bendruomenes: pirmiausiai į šeimą, kaimynystę, į ugdymo įstaigas, darbovietes.

Manau, kad šis apdovanojimas yra ypač svarbus visai psichologijai tiek praktiniame, tiek moksliniame kontekste. Jis atkreipia dėmesį į labai svarbią problemą bei pakankamai naują sritį – ligos psichosocialinį kontekstą, pabrėžia bendradarbiavimo tarp įvairių sričių specialistų, sergančiųjų ir jų šeimos narių, t.y. tarpdiscipliniškumo svarbą.

Daug metų dirbate su įvairiomis lėtinėmis somatinėmis ligomis sergančiais pacientais, jų artimaisiais. Esate sukūrusi arba pritaikiusi tam tikras psichologines intervencijas, siekiant gerinti sergančiųjų psichologinę savijautą. Ypatingai daug laiko ir savęs skiriate 1 tipo diabetu sergantiems pacientams ir jų šeimoms. Kaip nutiko, kad susidomėjote lėtinių somatinių ligų psichologiniais aspektais?

Tikriausiai, kaip ir kai kurių sveikatos priežiūros specialistų, mylinčių savo darbą, pasirinkime skamba asmeninis prisilietimas (tiesioginis arba per artimuosius) prie ligos. Dar vaikystėje teko „pasimatuoti ligoninės pižamą”. Žmogaus elgesys man visada buvo įdomus, kėlė klausimų. Natūralu, kad ir ligoninėje buvau stebėtoja. Mačiau, kad ligos diagnozė yra ne tik fizinė, bet ir psichologinė kančia, lydima kitų skausmingų jausmų, paliečiančių ne tik patį sergantį bet ir artimuosius. Supratau, kad žmonės skirtingai elgiasi toje pačioje situacijoje ir, kad jų veiksmai priklauso ne tik nuo jų asmeninių savybių, bet ir nuo gydančių specialistų.

Įdomu buvo, kodėl į vienus gydytojus, slaugytojus pacientai įsiklauso, jų laukia, o kitiems specialistams sunku rasti priėjimą prie žmogaus. Atrodė, kad kažką tie gerieji gydytojai, slaugytojos moka. Būdama 16 metų žinojau, kad studijuosiu psichologiją, o dvyliktoje klasėje jau buvo aišku, kad dirbsiu su sergančiais vaikais. Galiausiai magistrantūros studijose susidomėjau 1 tipo diabetu ir tai atvedė mane į Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyrių.

Sukūrėte programą „Diabusas“. Koks pagrindinis jos tikslas?

Šios programos tikslas yra sukurti saugią ir palankią aplinką ugdymo įstaigose 1 tipo cukriniu diabetu sergantiems vaikams. Programa buvo sukurta bendradarbiaujant su Vaikų endokrinologų asociacija, LSMU Sveikatos psichologijos katedra, pacientų organizacijomis. Profesionalų komanda, kurią sudaro diabetą prižiūrintys slaugytojai-diabetologai ir psichologai, moko pedagogus, kaip padėti tėvams efektyviau kontroliuoti ligą, supažindina vaikų grupes ir klases su diabetu, edukuoja, kaip palaikyti sergantį draugą ir bendrauti pagarbiai. Taip pat bendradarbiaujame su vaikų tėvais, siekdami griauti mitus apie šią ligą ir skatinti bendruomeniškumą.

Kaip ir kodėl kilo mintis imtis šios veiklos?

Dirbdama su 1 tipo cukriniu diabetu sergančiais vaikais ir jų šeimomis daugiau nei 20 metų, greitai pastebėjau, kad prastas ligos valdymas dažnai kyla iš sunkumų mokykloje – mokytojų nesupratimo ir vaikų patyčių. Tikiu, kad šios problemos atsiranda dėl žinių trūkumo, baimės, pasimetimo ir nesusikalbėjimo.

Dar dabar po daugiau nei 30-ties Lietuvos nepriklausomybės metų susiduriame su sovietinio pavergimo palikimu: susiformavo 2-3 kartos, kurios buvo mokomos nematyti, negirdėti sergančių žmonių, žmonių, turinčių negalią, nekalbėti su jais. Ligos ir negalia buvos stigmatizuojamos, taip atimta drąsa kalbėti apie tai. Todėl ilgą laiką buvo sunku priimti šią gyvenimo realybę, patiems suteikti ar būti atviriems priimti pagalbą.

Taip mūsų kolektyvinėje pasąmonėje buvo pažeistas bendruomeniškumo jausmas. Mes turime mokytis, kaip būti šalia sergančio, kaip teikti pagalbą išsaugant žmogaus orumą ir jį įgalinant. Mes, kaip žmonės, esame socialūs ir linkę burtis į grupes, o bendruomeniškumas padėjo išgyventi mūsų protėviams.

Ko pirmiausiai palinkėtumėte sergantiems, jų artimiesiems, ypatingai ligos paliestiems vaikams ir jų tėveliams?

Per mokymus, paskaitas ar konsultacijas kviečiu pažaisti žaidimą parašant žodį „LIGA“, jį išskiemenuojant „LI-GA“, pakeičiant skiemenis vietomis. Gauname žodį „GALI“. Labiausiai ir norisi palinkėti tikėti, kad GALIte labai daug dalykų, nors esate akistatoje su žmogiškais ribotumais. Labiausiai GALIte būti priimti. Mes, esantys šalia ligos paliestųjų, irgi GALIme daug: ypač matant ir girdint iš širdies bei kalbant širdimi.