Kaniterapijos specialistė: gyvūnai padeda sveikti
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) tęsia atvirų paskaitų visuomenei ciklą, skirtą Lietuvos universitetų metams. Lapkričio 10 d. LSMU Emanuelio Levino centre mokslininkė, kaniterapijos specialistė Ugnė Nedzinskaitė paskaitoje „Laimė laksto keturiomis“ atskleidė gyvūnų asistuojamos terapijos galimybes.
Mokslininkę atlydėjo Dodis – devynerių metų, specialiai gyvūnų asistuojamai terapijai parengtas šuo, papildęs paskaitą netikėtumais ir gera nuotaika. Dodis – ne vienintelis terapinis gyvūnas, su kuriuo dirba U. Nedzinskaitė.
„Pritaikius tinkamą techniką, žmogui padėti sveikti emociškai ir fiziškai gali įvairiausi gyvūnai: vištos, arkliai, asilai, šunys, triušiai ir daugybė kitų“, – įsitikinusi LSMU mokslininkė.
Gyvūnų asistuojama terapija – Lietuvoje įteisinta papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros sritis. Populiariausios ir įstatymu reglamentuotos šios terapijos sritys – kaniterapija, hipoterapija ir delfinų asistuojama terapija. Kadangi nuo šių metų specialistui, dirbančiam šiose srityse, reikia licencijos arba laikino leidimo darbui, dauguma specialistų savo veiklą yra jau įteisinę ir dirba kaip visaverčiai sveikatos priežiūros srities specialistai.
Tačiau viešumoje vis dar kyla neaiškumų, kas iš tikrųjų yra, kaip veikia ši terapija, ir apskritai – kada bendravimas su gyvūnu laikytinas būtent terapija, o kada – kita veikla.
Paskaitoje lektorė išsamiai, pateikdama pavyzdžių iš savo praktikos, atsakė į šiuos klausimus, supažindino su pagrindinėmis šios srities sąvokomis, papasakojo, ką apie gyvūnų asistuojamą terapiją sako mokslas, kokios gyvūnų rūšys tam tinka ir ar nuosavas augintinis gali dirbti asmeniniu terapeutu.
Kas vyksta bendraujant su gyvūnu?
Specialistė pabrėžė: gyvūnas pats savaime ne gydo, o padeda sveikti. Gyvūnų asistuojama terapija – tikslinga intervencija, turinti specifinių terapinių tikslų ir veikianti terapinio plano ribose, kai asistuoja gyvūnai.
„Visos gyvūnų asistuojamos veiklos gali būti sėkmingai integruojamos ir į kitas alternatyvios terapijos šakas: meno, dailės ar muzikos terapiją, pas mus dar ganėtinai retą pasakų terapiją ar įprastines terapijos rūšis, kaip ergoterapija, kineziterapija. Gyvūnas šiuo atveju tampa esmine terapinio proceso dalimi.
Kiekvienu konkrečiu atveju siekiama tam tikrų tikslų. Galima lavinti kalbos, skaitymo, motorinius, kognityvinius, saviraiškos įgūdžius, gebėjimus apsitarnauti, galima tiesiog pagerinti emocinę būklę. Terapinės veiklos spektras labai platus. Tarkime, hipoterapija, vykstanti ant arklio, turi labai konkrečius tikslus, tai yra, padeda gerinti raumenų tonusą, motorinius, sensorinius įgūdžius, savo kūno padėties suvokimą erdvėje“, – pasakojo mokslininkė.
Tikslinė terapija – kai specialiai apmokyti gyvūnai tikslingai naudojami specialiai sukurtose ir pritaikytose terapijos programose. O štai bendravimas su gyvūnu namų sąlygomis, nesiekiant konkrečių terapinių tikslų ir netaikant konkrečių programų, yra netikslinė terapija.
U. Nedzinskaitė atskleidė, kas vyksta organizme gyvūnų terapijos metu: išsiskiria oksitocinas, dopaminas, serotoninas ir endorfinai – šie hormonai padeda ir žmogaus kūnui, ir smegenims. Verta paminėti, kad mažėja „blogojo“ streso hormono kortizolio – ir tai įrodymas, kad gyvūnų asistuojama terapija veikia.
Reabilitacijoje gali būti nepakeičiami
Mokslininkė pabrėžė: gyvūno asistuojama terapija nėra ūmi pagalba pacientui – vis dėlto reabilitacijoje gyvūnas kartais gali būti tiesiog nepakeičiamas, ir tai ypač išryškėja bendraujant su negalią turinčiais asmenimis.
„Ne kartą yra tekę girdėti iš pačių asmenų, jų artimųjų, kolegų, kad šuo, katė, triušis ar arklys gali būti pirma gyva būtybė, kuri suprato ypatingų poreikių turintį žmogų. Terapijai parengtas gyvūnas geba priimti žmogų visokį, o štai mūsų visuomenė dažnu atveju dar nėra tam pasirengusi.
„Gyvūnai yra „čia ir dabar“, jie nesvarsto, kaip galėtų būti. Jų gerokai aštresni pojūčiai – jie užuodžia, girdi, mato geriau nei žmogus, turi ir kitokių įdomių pojūčių. Visa tai padeda jiems labai gerai suprasti, kaip jaučiasi kitas. Gydomasis efektas susideda iš keleto mechanizmų, tarp kurių labai svarbus yra žaidimas.
Vis dėlto kiekviena rūšis, kiekvienas individas, visi esame unikalūs, net ir taikant terapiją, progresui reikės ganėtinai daug laiko. Labai svarbios ir vidinės nuostatos – kiek esame nusiteikę pozityviai gyvūno atžvilgiu, kiek patys esame nusiteikę įgyvendinti savo tikslus per gyvūną. Jei turime kažkokių tikslų, geriau „netempti“ iki jų gyvūno – o paderinti tikslus prie gyvūno.
Kad galėtum dirbti su gyvūnu, reikia labai gerai skaityti jo kūno kalbą, gebėti valdyti situacijas. Saugios turi būti abi pusės – ir žmogus, ir gyvūnas. Namų sąlygomis tai pavyksta toli gražu ne visada. Kai kurių tyrimų rezultatai netgi rodo, kad teigiamą gyvūno poveikį šeimoje gali beveik visiškai panaikinti tai, kad kažkuris šeimos narys priešiškai nusistatęs ir gyvūno nenori“, – pasakojo specialistė.
U. Nedzinskaitė pajuokavo, kad gyvūnų asistuojamoji terapija išmoko ir drąsos. „Išmokus bendrauti su arkliais, nebebaisu vaikščioti tamsiomis gatvėmis. Juk jei jau susikalbėjau su tais šešiais šimtais kilogramų – susikalbėsiu ir su aštuoniasdešimčia“, – šypsojosi mokslininkė.
Paskaita „Laimė vaikšto keturiomis“ – viena iš daugelio Lietuvos universitetų metais vykusių renginių. „Atvirų paskaitų“ ciklas startavo šių metų pradžioje: kiekvieną mėnesį skirtinguose universitetuose vyksta susitikimai su mokslininkais, politologais, istorikais, menininkais.
