Naujasis LSMU Medicinos fakulteto dekanas: „Laimingesni būtume pirmiau suvokę ne savo teises, o savo pareigas visuomenei“

Nuo šių metų pradžios Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Medicinos fakulteto dekano pareigas pradėjo eiti Universiteto ir Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas.

Dekano pareigose profesorius pakeitė kadenciją baigusį, 15 metų didžiausiam LSMU fakultetui vadovavusį prof. Algimantą Tamelį.

Pasak prof. A. Maco, LSMU Centriniuose rūmuose nuo pat jų pastatymo įsikūręs Medicinos fakultetas pribrendo vienai didžiausių  permainų: jau kuriama naujojo Medicinos fakulteto –  didelio pažangaus mokslo ir studijų centro – vizija.

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovą, profesorių A. Macą plačioji visuomenė pažįsta ne tik kaip žinomą savo srities gydytoją anesteziologą, bet ir kaip aktyvų pilietį, atvirai diskutuojantį įvairiausiais aktualiais vertybių klausimais.

Tad neatsitiktinai ir paklaustas apie pirmuosius įspūdžius naujose pareigose Medicinos fakulteto dekanas pabrėžė visų pirma didelį atsakomybės jausmą: „Didžiausias iššūkis yra ne pareigos ir ne tapimas dekanu. Dekano pareigos – tai visų pirma atsakomybė ir kolegos, bendruomenės nariai svers pagal rezultatus“,  – pastebėjo pašnekovas.

Dažniausiai naujos reikšmingos pareigos pradedamos su tam tikru siekiu, idėja. Su kokia idėja atėjote į Medicinos fakultetą?

Universiteto ir Fakulteto bendruomenė labai aiškiai mato, kad LSMU Centriniuose rūmuose ir Mokomajame laboratoriniame korpuse (MLK) įsikūrusiam Medicinos fakultetui reikia naujų erdvių – kad jose galėtume augti. Keistis. Atsinaujinti – reikia. Pokyčiai nėra būtini patys savaime, jie neišvengiami dėl naujų technologijų ir naujų idėjų medicinoje bei sveikatos moksluose.

Mūsų fakultete studijuoja ne tik būsimieji medikai, bet ir genetikai, biochemikai, biologai. Šiandien, kai žengiame į nanotechnologijas, personalizuotą mediciną, kai norime lygiuotis į geriausius pasaulio mokymo ir sveikatos centrus – turime tam pasirengti. Pirmieji prieš metus šia kryptimi žengti žingsniai įgyvendinami, žvelgiame į priekį.

Tikiu, kad Medicinos fakulteto rūmai, apie kokius svajojame šiandien, po kurio laiko būtinai išaugs. Iki šio tikslo laukia ilgas, bet neabejoju – įdomus kelias.

Universitetas – ir Jūsų Alma Mater. Kokią savo patirtį tikitės geriausiai atskleisti ir panaudoti dekano pareigose?     

Universitetą pirmą kartą pažinau būdamas studentu, 1994-ųjų rugsėjį. Architekto Vladimiro  Dubeneckio  suprojektuotų Medicinos akademijos Centrinių rūmų skliautai jau tada kerėjo savo istorija ir paslaptimis (užtenka prisiminti vien nepaprastą transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paslėptų palaikų istoriją).

Prieš 20 metų, studijuodamas ir dirbdamas rezidentūroje, buvau pakviestas dirbti studijų koordinatoriumi tuomečio Kauno medicinos universiteto Studijų centre. Rengiau studijų tvarkaraščius. Tie, kurie tokios veiklos ragavę, puikiai supranta, kad tai nelengva, svarbi ir visada – ugdanti derybininko pozicija. Vadovavimas Universiteto ir Ligoninės Anesteziologijos klinikai leido susipažinti su dar platesniu spektru darbų – vienoje vietoje sutelktomis studijomis, mokslu ir klinikine praktika. Tad tapimas Medicinos fakulteto dekanu, augimas iki šios pozicijos buvo palaipsnis.

Artimiausi darbai, kurių imsitės: kokie jie?  

Pirmiausia – kuo glaudesnė pažintis su Medicinos fakultetu, kuris visame Universitete išsiskiria dydžiu. Turime 43 padalinius – ir juos visus verta, būtina pamatyti, pažinti. Nors daug dalykų vienaip ar kitaip jau žinojau, vis dėlto Fakultetas – kaip šveicariškas laikrodis: kiekvienas jo elementas unikalus, ir jo dėka esame tokie.

Tad staigūs veiksmai ir greitos idėjos gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Puikiai atsimenu savo patirtį studijuojant anesteziologiją. Atrodė, kad šioje srityje viskas  atrasta ką tik – vos keletą metų iki man pradedant studijas Universitete.

O vėliau pasigilinęs aiškiai supratau, kad tarpukariu profesorius Vladas Kuzma savo išsamiame, daugelį aspektų nagrinėjančiame chirurgijos veikale ( kurio vieną dalį pelnytai vadiname pirmuoju anesteziologijos vadovėliu) daug ką buvo ne tik aprašęs, bet ir, talkinamas Lietuvos chirurgų bendruomenės, aktyviai taikė inovacijas savo praktikoje.

Tad jei nori kažką padaryti geriau – visų pirma klausykis, stebėk, suprask – o tik vėliau veik. 

Vieną po kitos išgyvename įvairias globalias krizes. Gal kurias nors medikų rengimo sritis svarstote stiprinti, atsižvelgiant į pastarųjų metų įvykius ir patirtį?    

Apskritai kalbant, manau, visi būtume laimingesni, pirmiau suvokę ne savo teises, o savo pareigas visuomenei. Teisės džiugina, bet prisiimtos ir įvykdytos atsakomybės vėliau ramina širdį ir dvasią. Pareigas Universitetui, Tėvynei ir vienas kitam.

O štai Universitete pagrindinis mūsų tikslas yra pasiekti to, ką jau esame įdiegę: studentams – kruopščių kokybiškų studijų, dėstytojams – užsibrėžtų edukacinių kompetencijų augimo. Universitetas daug metų itin atsakingai investuoja į studijų kokybės procesus, dėstytojų edukaciją.

Be abejo, laikotarpis diktuoja ir būtinybę ieškoti naujų sprendimų. Turėsime itin atsakingai mokytis valdyti įvairias krizes. Ir kalbame ne vien apie konkrečias sritis –  kaip antai prieš keletą metų iškilusią būtinybę gilintis į virusologiją –  bet ir plačiau: kaip gebėti dirbti atšiauriomis sąlygomis, netikėtomis aplinkybėmis. Kaip gebėti teikti pagalbą tose erdvėse, kurių negali vadinti ligoninės aplinka.

Kokia mėgstamiausia Jūsų laisvalaikio veikla? Kaip atsipalaiduojate po įtemptos darbo dienos?    

Vis dar neatsisakau noro pasikrapštyti prie garaže tūnančios technikos. Vasaros sezono laukia įvairios dviratės priemonės –  su varikliais ir be jų. Nedidelėje kompanijoje keliauti po Lietuvą man – vienas įdomiausių, lengvai ištinkančių nuotykių, kuriais galima mėgautis vos ne kas savaitę.

Labai patinka ir prisilietimai prie stendinio šaudymo paslapčių. Nors šios patirtys pastaruoju metu dėl didelio užimtumo retos, jų labai laukiu. Yra veiklų, kurių ilgiuosi daug metų, ir vis nespėju sugrįžti – kad ir padėta gitara. Bet juk svarbiausia – nepamiršti, kad visada gali sugrįžti. Tikiuosi, sugrįšiu ir prie jos. 

Kokį turite mėgstamiausią posakį, šūkį, motto?     

Visada mėgaujuosi savo Mokytojų išmintimi. Anesteziologijoje žinome, kad kantrusis laimi. O laimė – tai gera sveikata ir trumpa atmintis. Dirbdamas intensyviojoje terapijoje ir anesteziologijoje, stebėdamas pacientus, jų artimuosius, studentus, rezidentus, jau daugelį metų vis prisimenu tokią ištrauką iš Švento Rašto: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“. Ir ši mintis man atrodo labai teisinga.

Baigiant norisi pabrėžti: neabejoju, kad laukia daug darbų. Bet kartu manau, kad tiek Universitetas, tiek Medicinos fakultetas – unikalūs Lietuvoje. Jie svarbūs ne tik mūsų bendruomenei, bet ir visai šalies visuomenei.

Vis sakau, kad kartais turime būti keturis kartus geresni už kitus, kad galėtume būti ne tik matomi, bet kad būtent mus rinktųsi studentai, dėstytojai ir pacientai. Tikiu, kad tokiais jau esame tapę, ir augsime toliau. Tikiu, kad vidinė konkurencija, kad ir kokia ji būtų korektiška, – mums mažai aktuali. Svarbiausia veikti kaip vienai ląstelei – Lietuvoje  ir pasaulyje. O matomi esame tikrai.