Visuomenės sveikatos vadybos magistrą baigusi Kauno ligoninės vadovė D. Žaliaduonytė: „Studijuodama supratau, kas yra ligoninės balansas“

Prieš kelis metus sėkmingai karjeros laiptais žengusi bei dideliam kolektyvui vadovavusi Kauno ligoninės direktorė medicinai prof. dr. Diana Žaliaduonytė nusprendė dar labiau augti ir dalį savo brangaus laiko paskirti visuomenės sveikatos vadybos studijoms Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).

Sprendimą studijuoti magistrą LSMU Medicinos fakulteto Kardiologijos klinikos profesorė, žinoma gydytoja kardiologė sako priėmusi dėl to, kad tiki, jog mokymasis – visapusiško asmenybės augimo pagrindas. Šiandien ji pasakoja, kaip jautėsi sugrįžusi į studijų suolą, ką jai davė pasirinkta studijų programa, su kokiais iššūkiais teko susidurti derinant mokslus ir darbą bei kokių naujų dalykų planuoja mokytis ateityje.

Esate gydytoja, baigėte ne tik rezidentūrą, bet ir doktorantūrą, dabar užimate aukštas LSMU Kauno ligoninės direktorės medicinai pareigas, tad padarėte išties sėkmingą karjerą. Kaip sugalvojote toliau mokytis ir stoti į LSMU Visuomenės sveikatos vadybos studijas?

Būti vadovu – be galo atsakingas, specifinių žinių ir gebėjimų reikalaujantis darbas. Medicinos studijos neruošia būti vadovais, nors kartais darbinės situacijos verčia būti jų sprendimo lyderiais. Tai irgi ugdo vadovavimo įgūdžius.

Visgi, lyderystės kompetencijas medikai dažniausiai įgyja mokydamiesi individualiai – iš knygų, kursų ar gyvenimiškų situacijų. Nesakau, kad visiems vadovams būtina pabaigti vadybos studijas, kad jie galėtų sėkmingai vadovauti. Bet man pačiai atrodė, kad kodėl gi neišnaudojus to, kas yra pakankamai lengvai prieinama. Visuomenės sveikatos vadyba – profesionalių dėstytojų paruošta studijų programa, kur vienoje vietoje galima gauti susistemintą teorinę informaciją bei užpildyti esamas spragas.

Ką Jums davė šios studijos?

Šios studijos praplėtė mano akiratį finansų, sveikatos ekonomikos, vadybos, sveikatos teisės, kokybės sistemos, rinkodaros, išteklių valdymo ir kitose srityse. Jų metu vienoje vietoje buvo galima gauti susistemintą teorinę informaciją. Aš supratau, kas yra ligoninės balansas. Medicinos studijose tokios informacijos negauni. Be to, ši patirtis man leido pabūti visai kitokiame rate – prisiminti, ką reiškia būti studento suole, pamatyti, koks tas suolas, praėjus 20-čiai metų nuo to laiko, kai studijavau mediciną. Prisiminiau, ką reiškia daryti bendrus projektus ir darbus su savo suolo draugėmis, vėl pajaučiau, kas yra komandiškumas. Sutikau daug jaunų šaunių merginų, kurios yra puikios savo srities specialistės ir taip pat dar gilina savo žinias. Ligoninių vadovų šiose studijose nebuvo.

Galbūt tai, ką išmokote, jau spėjote pritaikyti darbe?

Sudėtinga konkrečiai įvardinti, ką aš išmokau ir ką aš jau pritaikiau darbe. Mano administracinio darbo stažas siekia 10 metų, daug kompetencijų įgyta tame nueitame kelyje, daug jų įgyta papildomai mokantis įvairiuose kursuose ir savarankiškai skaitant knygas. Tiesa, nepaisant visų mokslų, ir dabar ne visos situacijos yra lengvos ir greitai išsprendžiamos. Tam reikia daugybės dalykų, kurių neišmoksi – intuicijos, empatijos, žmogiško supratimo, praktiškumo, numatymo į priekį. Svarbiausia – išgirsti, išklausyti, neslopinti žmonių saviraiškos, paskatinti juos veikti. Vienam neįmanoma pasiekti organizacijos tikslų – tam reikalinga komanda.

Dirbate atsakingą gydytojos darbą, taip pat vadovaujate dideliam kolektyvui. Kaip suspėjote derinti studijas su darbu?

Nesakau, kad buvo lengva. Gydytojo darbas išmoko dirbti daug ir greitai, bet kartu ir atsakingai, nes reikia greitai priimti sprendimus. Daug metų dirbau gydytoja ir dėstytoja, mokslininke, vėliau atsirado vadovo darbas, kuris, žinoma, apribojo pirmųjų darbų apimtis. Daug kas su metais įgyjama, vėliau reikia daugiau organizuoti ir kontroliuoti jaunimo – savo mokinių darbą. Didžiuojuosi savo doktorantėmis, kurios yra labai savarankiškos, didžiuojuosi protingais studentais ir rezidentais, su kuriais man teko vystyti mokslinę veiklą, kolegomis, kurie buvo šalia, ir perimdavo studentus, kai kažkur kažkas „degdavo“.  

Studijos buvo naujas iššūkis, bet džiaugiuosi, kad ėjau šiuo keliu. Esu dėkinga tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, kad palaikė mano norą studijuoti ir sudarė tam galimybes, kai dar buvau Respublikinės Kauno ligoninės generalinė direktorė. Tuo metu per sesijas reikėdavo imti atostogas, o per metus jų būdavo daugiau nei kelios. Taip pat esu dėkinga prof. Ramunei Kalėdienei, buvusiai Visuomenės sveikatos fakulteto dekanei, už palaikymą ir motyvavimą, doc. V. Kalibatui už vadovavimą magistro darbui, savo dabartiniam tiesioginiam vadovui prof. Albinui Naudžiūnui, kuris neprieštaravo, kad baigčiau studijas po ligoninių susijungimo.

Lanksčių studijų formos galimybė leido jas įveikti sėkmingai. 3 metus mokiausi ištęstinėse studijose su maždaug savaitės trukmės sesijomis, kurios kartodavosi kas pusantro mėnesio. Tai man leisdavo derinti darbą su mokslais. Studijų metu darbe tekdavo imti mokymosi atostogas, tuomet savaitę išskirtinai skirdavau tik mokslams – namų darbams, užduotims, projektams, savarankiškam skaitymui, baigiamojo magistro darbo rašymui ir kitoms veikloms. Aišku, darbo klausimai irgi nedingdavo – kai kuriuos dalykus reikėdavo išspręsti kartu su mokslais. Esu dėkinga savo šeimai už palaikymą ir supratimą.  

Pati esate profesorė, dėstytoja, didelės institucijos vadovė – ar nebuvo keista vėl sugrįžti į studento suolą? Galbūt po šios patirties mokydama studentus pati kažką darysite kitaip?

Prisipažinsiu, tikrai buvo neįprasta. Ir jaudulio kiek buvo, galvojau, kaip čia bus? Stojamieji vyko 2020 metų pavasarį, kai dar nesitikėjome, kad COVID taip pakeis kasdieninį įprastą darbą. Tačiau nuo rudens antrosios sesijos visos studijos tapo nuotolinės. Tai tęsėsi beveik 2 metus ir tik paskutiniais metais studijos vyko įprastai – mokymosi klasėse. Mes save vadinome „kovidine“ karta. Galiu pasakyti, kad nuotolinės studijos nėra nei lengviausias, nei geriausias variantas. Dėstytojai labai stengėsi, bet kas už ekrano – daug ir lieka už ekrano. Būdama studente supratau, koks skirtumas tarp nuotolinių ir kontaktinių studijų. Kontaktinės studijos tikrai yra daug pilnesnės. Todėl labai linkiu tiek savo, tiek kitiems LSMU studentams norėti kuo daugiau kontaktinių studijų, linkiu perimti kiek įmanoma daugiau žinių ir patirčių iš dėstytojų bei aplinkos, kuri juos supa.

Iš kur tas nuolatinis noras ir motyvacija mokytis? Ar tai profesinis bruožas, ar vis dėlto tokia Jūsų asmenybė?

Mano pasirinkto profesinio kelio posūkiai įpareigoja tobulinti kompetencijas. O tai, kad tuose profesiniuose posūkiuose siekiu žinių ir keliu sau aukščiausias standartus – turbūt jau asmenybės bruožas. Prisiminus savo mokyklos suolą dabar savo vaikams sakau, jog neatsimenu, kad būtų buvęs toks laikas, kai aš nenorėjau mokytis. Aišku, buvo visko – ir tingių rytų, ir nusivylimų, bet pareigos jausmas atlikti privalomus darbus visada buvo stipresnis. Medicinos studijos niekada nebuvo lengvos, jos nėra trumpos. Jei studentai skaitys šį straipsnį, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog studijos yra ilgos, tai yra be galo įdomus ir prasmingas laikas. Taip, medikų profesiniame kelyje reikia įgauti pagreitį, ilgai mokytis, neretai paskirti ir dalį savo laisvo laiko, bet pabaigus medicinos studijas galimi visokie posūkiai – tiek praktinis darbas, tiek mokslininko kelias ar pedagogika, vadyba.

Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt vėl stosite kažko mokytis?

Taip, tikrai mokysiuosi, tačiau manau, kad tai jau nebus nei magistro, nei doktorantūros studijos. Gal kažkas paprastesnio ir žemiškesnio. Kartais pajuokauju, kad būtų įdomu mokytis italų kalbos, osteopatijos ar dailės. Planų ateičiai turiu, labai norėčiau visapusiškai išbandyti praktikoje tai, ką išmokau iš knygų, iš vadybos studijų, taip pat iš profesiniame kelyje sutiktų vadovų, kurių pamokos yra esminės, bei asmeninio gyvenimo mokyklos.