Ypatingas ryšys su gyvūnais atvedė į studijas LSMU: šiandien rūpinasi laukinės gyvūnijos gerove

Begalinis Justinos Morkūnaitės noras nuo pat mažų dienų padėti gyvūnams virto viso jos gyvenimo misija. Ją specialistė įgyvendina dirbdama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Laukinių gyvūnų globos centro vadove, dėstydama studentams ir kasdien stengdamasi prisidėti prie pažeidžiamiausių mūsų planetos gyventojų gerovės. Didelio atsidavimo reikalaujančiame darbe itin praverčia LSMU įgytos žinios.

Dienpinigius taupė gyvūnų skanėstams

J. Morkūnaitė atskleidžia, kad dar nuo vaikystės žinojo, kad nori padėti gyvūnams, rūpindavosi jais.

„Nuo pat mažens buvau tas vaikas, kuris už tėvų duodamus pinigus bandelėms slapta kaime gyvenančiam šuniukui pirkdavo skanesnį kąsnelį, tas, kuris eidavo pažiūrėti, kaip jaučiasi karvė ar kiaulė, ar jai viskas gerai“, – pasakoja pašnekovė.

Ji sugebėjo nuo mažumės sukurti ypatingą ryšį su gyvūnais – pirmiausia, su senelių šunimi, vėliau – su savais augintiniais.

„Namuose esu auginusi žiurkėną, žuvytes. Visuomet svajojau apie šunį, tad, kai buvau paauglė, tėvai pagaliau sutiko į mūsų šeimą priimti šunį, kuris kartu su mumis buvo beveik 16 metų. Taip pat turėjau šinšilą, kuri laisvai lakstydavo namuose, tad nemažai visko juose sugraužė“, – su šypsena prisimena J. Morkūnaitė.

Meilė gyvūnams, gebėjimas juos suprasti ir stiprus noras padėti visiems Žemėje gyvenantiems padarėliams, nulėmė ir tai, kad moteris be jokių dvejonių įstojo į LSMU Veterinarijos medicinos studijas.

„Studijos buvo intensyvios, bet labai įdomios. Mokėmės įvairių dalykų – nuo chirurgijos iki maisto higienos, nuo mikrobiologijos iki gyvūnų gerovės ir elgsenos. O ir gyvūnų rūšių – begalės. Studijavome ir smulkiuosius gyvūnus, augintinius, ir ūkinius gyvūnus. Veterinarinės medicinos sritis –  labai plati, galimybių po studijų panaudoti savo žinias – itin daug“, – sako specialistė.

Profesinį kelią padiktavo pašaukimas

Baigusi studijas, J. Morkūnaitė dirbo veterinarijos gydytoja. Vėliau ji savo įgūdžius „įdarbino“ ir mikrobiologijos laboratorijoje. Vis dėlto specialistės širdyje tebekirbėjo nuoširdus noras prisidėti prie gyvūnų gerovės.

„Kai dirbau savanore gyvūnų globos namuose, jausdavau ypatingą prasmę. Tad po 5 metų, baigusi magistro studijas, sugrįžau į LSMU studijuoti rezidentūroje. Tuo metu Lietuvoje pasipylė nelegalios augintinių veisimo veiklos atvejų, širdį spaudė istorijos apie gyvūnus, išlaisvintus iš žiaurių laikymo sąlygų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kaip tik ieškojo pastiprinimo –  valstybinio veterinarijos gydytojo, dirbsiančio gyvūnų gerovės srityje. Išsyk supratau, kad tai darbas būtent man – rūpintis gyvūnų gerove, kurti pokyčius, kurie padėtų užtikrinti geresnį rytojų gyvūnams“, – prisimena pašnekovė.

Studijas rezidentūroje specialistė ėmė derinti su darbu Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Čia ji buvo atsakinga už gyvūnų gerovės ir globos srities procesų įgyvendinimą bei koordinavimą.

„Sukaupusi patirties pradėjau dėstyti LSMU veterinarijos akademijoje, dėstytojos darbą dirbu iki šiol, jau ketverius metus dėstau gyvūnų gerovės mokomąjį dalyką. 2023 m. laukė nauja veikla: prisijungiau kuriant LSMU Laukinių gyvūnų globos centrą, kuriam šiuo metu vadovauju“, – apie savo karjeros kelią pasakojo J. Morkūnaitė.

Kasdien prireikia to, ko išmoko LSMU

J. Morkūnaitė neslepia, kad darbas centre nėra lengvas – darbo dienos čia ne tik įdomios, bet ir intensyvios, niekada nežinai, ką atneš nauja diena. Tačiau įveikti net sunkiausius išbandymus padeda tai, ką ji išmoko LSMU Veterinarinės medicinos studijose.

„Gyvūnas pacientas nepasakys, kur jam skauda. Todėl veterinarijos gydytojui svarbu išmanyti gyvūnų elgseną – iš jos galima daug suprasti. Apie naminį gyvūną gali papasakoti ir jo savininkas – o štai apie laukinį nepapasakos niekas.

Kasdienių veiklų Centre – begalės: koordinuoti darbus, spręsti sudėtingas situacijas, užtikrinti reikiamas gyvūnų gerovės ir globos sąlygas. Nesvarbu, ar čia dirbi veterinarijos gydytoju, gyvūnų prižiūrėtoju ar vadovu – privalai suprasti gyvūnų fiziologiją, elgseną, mediciną, biologiją“,  – pasakojo pašnekovė.

Specialistė pastebi, kad studijos universitete suteikė kur kas daugiau, nei tik profesinių žinių – gebėjimą mąstyti kritiškai, kelti klausimus, struktūrizuoti mintis, argumentuoti, ieškoti informacijos, atsirinkti patikimus šaltinius ir formuluoti savarankiškas išvadas.

Pasak J. Morkūnaitės, universitetinė aplinka skatino bendradarbiavimą, padėjo pažinti skirtingas kultūras, požiūrius – visa tai, be abejonės, praplėtė pasaulėžiūrą.

„Kartais studentai klausia – kodėl reikia mokytis dalykų, kurie, regis, su gydymu tiesiogiai nesusiję. Galiu drąsiai teigti – visi dalykai, kurių mokėmės veterinarinės medicinos studijose, reikalingi ir svarbūs.

Praverčia ir organizaciniai bei komunikacijos įgūdžiai, ir šaltas protas, atsparumas stresui, lankstumas, o ypač – gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. Nes niekada nežinai, gal į Centrą staiga teks priimti 30 papūginių paukščių ir dar 20 sužeistų laukinių gyvūnų, o gal netikėtai prireiks rūpintis rudojo lokio ar briedžio klajonėmis mieste“, – kalba Laukinių gyvūnų globos centro vadovė.

Įvairiausių įgūdžių svarba specialistė netruko įsitikinti jau pirmosiomis Centro veiklos dienomis. Pirmąją dieną, kai Centras jau galėjo priimti gyvūnus, apgyvendinti iš viso 59, ir daugiausia – įvairių rūšių egzotiniai laukiniai gyvūnai, skirtingų rūšių papūginiai paukščiai. Iš vietinių rūšių „laukinukų“ pirmieji pateko jūrinis erelis ir mažasis erelis rėksnys. Šia įvairove reikėjo deramai pasirūpinti nedelsiant – sukurti tinkamas sąlygas, skirti tyrimus, gydymą, mitybą.

Padeda tiems, kurių negelbėja niekas

Kitaip nei gyvūnų prieglaudose, į šį Centrą patenka tik laukiniai gyvūnai. Čia neišvystumėte katės ar šunelio, mat čia specialistai rūpinasi gyvatėmis, papūginiais paukščiais, lūšimis, primatais, stirnomis, amūriniais tigrais ir kitais egzotiniais gyvūnais.

„Centrui kuriantis, motyvacijos nepritrūko nė akimirkai. Motyvavo siekis, kad LGGC taptų gyvūnams išsigelbėjimo vieta nuo pasaulio pavojų ar netinkamų laikymo sąlygų. Tuo metu dar tik mintyse regėjau, kaip sužeisti gyvūnai po gydymo palieka Centrą ir grįžta atgal į gamtą, kaip įvairūs egzotinių rūšių gyvūnai, išgelbėti iš netinkamų laikymo sąlygų, suranda meilės kupiną prieglobstį“, – dalijasi mintimis pašnekovė.

Dabar tai, apie ką anksčiau svajota, jau tapo realybe. LGGC jau išgelbėjo daugybę įvairiausių laukinių gyvūnų, nemažai jų išleista į laisvę.

„Labiausiai įsimena atvejai, kai gyvūnai išgelbėjami nuo ilgos lėtos kančios. Yra tekę gelbėti paukščius, kurie, įsipainioję į žmogaus paliktas virves ar valus, visiškai negalėjo judėti. Kiek laiko kentėjo – nežinia, bet, galiausiai, išlaisvinus atrodo, kad net akyse sušvinta dėkingumas.

Konfiskuotiems įvairių rūšių egzotiniams laukiniams gyvūnams ieškome nuolatinių laikytojų, nes Centras jiems – tik laikina stotelė. Nemažai jų išvyko į užsienio šalyse esančius globos centrus ar zoologijos sodus. Pasveikusius laukinius gyvūnus paleidžiame į laisvę, tai – maloniausios akimirkos darbe“, – šypsodamasi sako pašnekovė.

Daugiau apie Veterinarinės medicinos studijų programą – ČIA