Profesorius Sandor Goodhart: atsakomybė yra esminė buvimo žmogumi dalis 

2024-10-21
< Grįžti

Rugsėjo 17 – spalio 3 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Emanuelio Levino centre ir Bioetikos katedroje viešėjo Purdue universiteto (JAV) profesorius Sandor Goodhart.  

Tarptautiniu mastu pripažintas Emanuelio Levino filosofijos tyrinėtojas, septynių knygų ir daugiau nei šimto esė apie literatūrą, filosofiją ir žydų studijas autorius, vienas Šiaurės Amerikos Levino draugijos steigėjų vizito LSMU metu skaitė penkių viešųjų paskaitų ciklą apie E. Levino idėjų sąsajas su pasauline literatūra, vedė seminarą E. Levino etikos taikymo sveikatos priežiūroje tema. 

Tai jau nebe pirmasis prof. S. Goodhart vizitas Kaune ir LSMU. „Palyginti su Mineapoliu, čia labai ramu“,  – įvertino jis Kauną.  

Prieš 18 metų įkurta Šiaurės Amerikos Levino draugija kasmet rengia konferencijas, į kurias atvyksta ir šios draugijos garbės nariai –  E. Levino dukra Simone Hansel bei jos šeima, o prof. S. Goodhart – dažnai kviečiamas į Tarptautinės Emanuelio Levino tyrimų draugijos (pranc. Société Internationale de Recherche Emmanuel Levinas – SIREL) renginius Paryžiuje ir Kaune.  

LSMU skaitėte paskaitų ciklą, kurio viena kertinių sąvokų – atsakomybė. Kodėl ji svarbi?  

Manau, atsakomybės sąvoka E. Levinui buvo viena svarbiausių. Pačią idėją jis aptiko F. Dostojevskio veikaluose. Atsakomybė pagal E. Levino filosofiją nėra asmens pasirinkimo dalykas, bet įsipareigojimas, kurį privalu vykdyti vien todėl, kad esi žmogus.  

E. Levinas sako, kad mūsų atsakomybė trejopa: už kitą, už kito atsakomybę (tarkime, tėvai už vaikus),  ir už žmogaus gyvybę ar mirtį. Tad ši filosofija itin tinka gydytojui, kuris prisiima atsakomybę už gyvenimą ir mirtį. Juk būtent to mokosi būsimasis gydytojas – atsakomybės už paciento gyvybę ar mirtį gydymo metu. Man džiugu, kad Universitetas, įsteigęs E. Levino centrą, būtent čia aptaria tokius klausimus.  

Todėl ir aš kalbu apie atsakomybę. Kadangi esu literatūros profesorius ir pastaruosius 50 metų gilinuosi į prancūzų filosofiją, literatūrą, taip pat – psichoanalizę ir kultūrinę antropologiją, svarstant atsakomybės klausimą pasitelkiu literatūrą – V. Šekspyrą, senovės graikų kūrinius, F. Dostojevskį ir kitus autorius.  

Gilinamės į tai, kaip didžiosios literatūros autoriai supranta asmeninę atsakomybę ir bandome atsekti palaipsnius šios sąvokos pokyčius literatūros kūriniuose tokių autorių kaip Sofoklis, Euripidas, didysis anglų renesanso kūrėjas V. Šekspyras ar didingas rusų autorius F. Dostojevskis: kaip šie autoriai suvokia atsakomybę ir kokiais būdais žmogaus atsakomybė buvo pabrėžiama šimtmečiais.  

Kodėl šiuo metu taip aktualu kalbėti apie asmeninę atsakomybę – ne tik medikų bendruomenėje, bet ir visuomenėje? 

E. Levinas pradėjo rašyti savo veikalus po Holokausto. Pokariu Prancūzijoje jis mokytojams dėstė hebrajų kalbą, dirbo mokyklos direktoriumi, o maždaug 1965 m. pradėjo dirbti Sorbonos universitete.  

Bendrai kalbant, E. Levino atskaitos taškas dažnai yra katastrofa arba griūtis. Filosofo  darbai atskleidžia, kad mūsų atsakomybė už kitą yra buvimo žmogumi dalis. Aš tikiu, kad atsakomybė, bent Levinui, susisieja su religiniais raštais: gyvename kultūroje, kuri pastaruosius 2 tūkst. metų bandė ir vis dar bando atrasti kelią iš krizės.

Galėtume klausti –  kokios krizės?  

Dalis kultūros antropologų, pavyzdžiui, pabrėžia, kad kultūra yra organizuojama kaip ekonomikų, tikėjimų ir praktikų sistema, tačiau ši sistema visuomet nukreipta į prievartos, pasireiškiančios kaip skirtumų sistemos griūtis, valdymą.

Tai reiškia, kad tokia sistema grindžiama aukojimo ritualu. Senovės –  Sofoklio, Euripido,  Eschilo – tekstuose gausu pasakojimų apie mitus ir aukojimo ritualus. Senovės graikų teatras pats kilęs iš Dionizo aukojimo ritualo.

Anot kultūros antropologų, aukojimo praktikos padėjo kultūrai funkcionuoti. Tačiau religinių tekstų atsiradimas – judaizme, krikščionybėje, islame, budizme ir kitose „apreiškimo religijose“ – buvo atsakas, rodantis, kad tokios aukojimo praktikos neturi pozityvios vertės ir tik dar labiau prisideda prie sistemos griūties.

E. Levinas teigia, kad religijų atsakas į iššūkius mūsų kultūroje dažnai turi kai ką bendra – skatina asmeninę atsakomybę už elgesį su kitais. Jeigu nustotume tai daryti,  t.y., pripažinti ir prisiimti asmeninę atsakomybę, sistema gali tiesiog sugriūti.  

Kodėl svarbu apie tai kalbėti būtent dabar? Nes gyvename nuolatinės prievartos epochoje.

Tokia prievarta, tokia skirtumų griūtis yra visur aplink mus. Tai vyksta nuolatos. Vieni sako, kad padėtis blogėja, kiti – kad visada taip buvo, tačiau nepaneigiama, kad gyvename skirtumų griūties laikmečiu, ir mums reikia kažkokio veiksmingo atsako.

E. Levinui atsakas į šią skirtumų krizę, į šią prievartą buvo šventumas, kitaip tariant – atsakas, kuris pripažįsta ir prisiima visišką atsakomybę už kitą asmenį. Tokia praktika gali padėti kultūrai išgyventi ir religija, faktiškai, pasiūlo tokį potencialą.  

Ar susiduriame su prievartos krize šiuo laikotarpiu? 

Nemanau, kad dabar blogiau, nei anksčiau. Prievarta tęsiasi nuo pat XX a. pradžios, nuo dviejų pasaulinių karų. Iki tol karai būdavo labiau lokalūs, pavyzdžiui, Europoje. O štai kilus Pirmajam pasauliniam, kartais dar vadintam „karu, skirtu užbaigti visus karus“, vėliau sekė neramus periodas, pavyzdžiui, katastrofiška infliacija Vokietijoje, tuomet Antrasis pasaulinis karas, dar vėliau vyko daug mažesnių karų, o dabar, kai kurių komentatorių nuomone, artėjame link Trečiojo pasaulinio karo. Tačiau tai labiau apskritai prievartos ženklai, kurie buvo su mumis nuo pat senovės.

Kas iš tiesų svarbu – jog šią prievartą suvokiame ne kaip kažkokį išorinį įsikišimą, bet kaip gėrio griūtį, taip sakant, „gėrį, kuris blogai baigėsi“ – kai normalus, geras elgesys, kuriuo siekiama išspręsti problemą, dar labiau pagilina problemą. Esame kontekste, kai pačios pastangos įveikti problemas darant tai, ką kultūra pripažįsta kaip teisinga ir pozityvu, sukelia dar daugiau problemų. Tokiam momentui tinkamiausias žodis yra „trapus“.

Trapi akimirka  yra akimirka, kai iš karto gali įvykti daug dalykų, kurie vos pasirodę pakeičia viską. Tokie įvykiai kaip rugsėjo  11-oji JAV įvyksta ir kitose pasaulio šalyse. Tokie pavyzdžiai parodo, kokia sprogi dabar yra situacija, ir kaip greitai viskas gali pasikeisti – tiek daug pavojų potencialiai taikai ir ramybei. E. Levino atsakomybės filosofija galėtų būti vienas būdų ištrūkti iš šios prievartos.

Kokius literatūros kūrinius analizuojate savo paskaitose?

E. Levinas parašė apie 30 knygų, tačiau pagrindinės jų – dvi: „Totalybė ir begalybė“ (Totality and Infinity, 1961 m.) ir „Kitaip negu būtis“ (Otherwise than Being, 1974).  

Pirmoje knygoje jis pasiūlė idėją, kuri daugeliui žmonių buvo nauja – žmogaus veidas nėra optinio suvokimo objektas. Žmogaus veidas yra įėjimas arba perėjimas ar vartai į kažką už jo. Kai žiūriu į jus, matau jus – burną, skruostus, barzdą, bet nematau jūsų akių; matau jus žvelgiant į mane. Jei akys įprastai laikomos vartais (arba durimis) į sielą, tai veidas yra durys į kito individualų kitoniškumą, radikalų išoriškumą. 

 Yra netgi įdomus posakis, kurį naudoja E. Levinas. „Veidas kalba“, sako jis; t. y., veidas yra pa(si)sakymas. Veidas sako – „nežudyk“, tai, žinoma, vienas iš Dievo įsakymų. E. Levinui veidas yra pažeidžiamumas, atvirumas. Tai – įvadas į kitą asmenį. Tai – grynas nuogumas ne erotine, bet neapsaugomumo prasme. E. Levino terminais kalbant, veidas kreipiasi į mano gebėjimą atsakyti tau kaip asmeniui. Mūsų „atsakomybė“ yra mūsų gebėjimas atsakyti kitam žmogui per jo veidą ir, galbūt, kitais įvairiais būdais. 

Literatūra dažnai aptaria veido vaidmenį komunikacijoje. Dažnai matome žmogaus veidą V. Šekspyro kūriniuose ar Euripido dramose. Pavyzdžiui, „Bakchantėse“ motina, sumaišiusi su liūtu, nužudo savo sūnų. Ši antikinė drama buvo laikoma tokia žiauria, kad net Euripido laikais ją buvo draudžiama vaidinti! Veidas padeda suprasti aukojimo esmę, peržengti kultūrinių kategorijų, kurios labiau pasireiškia kaip agresija, nei problemos sprendimas, smurtą.  

Paskaitoje aptariau šią dramą ir kaip vyksta perėjimas nuo aukojimo prie asmeninės atsakomybės kultūros, bei kaip tai priartina mus prie to, kas gali būti pavadinta „šventumu“. E. Levinui esminis dalykas yra mano žmogiškasis gebėjimas kreiptis į kitą asmenį prisiimant visišką atsakomybę. Netgi pastanga daryti gerus darbus gali vesti prie prievartos ir griūties, todėl, taip sakant, atsitraukdami atgal galbūt galėtume išvengti prievartos.

Taip pat aptariame F. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Epizodas, kai Dmitrijus, vienas iš nužudyto tėvo sūnų, sako „Esu kaltas dėl visko, prieš visus, ir aš – labiau nei kiti“, –  nors jis iš tikrųjų savo tėvo nenužudė. Visiška atsakomybė! E. Levinas teigia, kad nors mes visi esame žmonės, bet mes vis dar vengiame atsakomybės, ir  tai veda mus prie prievartos. Kaip galime iš to ištrūkti?  E. Levinas teigia, kad begalinė ar ribota atsakomybė už kitą žmogų gali suteikti mums užuominą. 

Šiame savo paskaitų cikle propaguojate atidaus skaitymo idėją. Kodėl tai svarbu?  

„Atidaus skaitymo“ išmokau JAV, studijuodamas poeziją. Kiekvienas žodis, skiemuo, raidė – svarbūs poetui. Poezijoje įmanoma skaityti atidžiai, pastebėti ir interpretuoti be galo daug dalykų, jei labiau pastebėtume kiekvieną mažiausią detalę.

Struktūralizmo ir postruktūralizmo judėjimai, ko gero, yra tokio atidaus skaitymo tąsa. Tokie rašytojai kaip Claude Lévi-Strauss, Roland Barthes, Jacques Lacan, Jacques Derrida, Michel Foucault, René Girard ir kiti, įskaitant E. Leviną, manė, kad turėtume nerti giliau ir skaityti dar atidžiau ne tik poeziją, bet ir kultūrą plačiąja prasme. Manau, kad mūsų didžioji literatūra visuomet tai darė, taigi labai stipriai apribojame save, jei manome, kad literatūra yra tik estetikos objektas. 

Literatūra pasakoja mums įstabias istorijas, o mes esame tie, kurie tikrina arba „skaito“ tas istorijas. Rašytojai yra autoriai, kūrėjai, o mes – skaitytojai, kritikai. Iš tikrųjų, mano supratimu, literatūra yra geresnis skaitytojas nei mes. Literatūra skaito ir pateikia tai, ką ji aptinka jau veikiant savo kultūroje. Ji jau yra būdas komentuoti, kritiškai įvertinti tai, ką ji skaito. Taigi, ką mes darome, kai skaitome profesionaliai? Mes atkuriame tuos pačius mitus, kuriems literatūra jau metė iššūkį. Mes turėtume, mano siūlymu, leisti literatūrai kalbėti, leisti turėti žmogišką balsą. 

Skaitydamo tokius literatūros klasikus, kaip Sofoklis, Euripidas, V. Šekspyras, F. Dostojevskis, atrandame, kad viskas, kas galėtų nutikti, jau yra kritiškai aprašyta.  Literatūros skaitymas reikalauja išm,okti skaityti taikant atidaus, „pranašiško“ skaitymo metodą, į tekstą susitelkiant ne vien kaip į įvykių aprašymą.

Pavyzdžiui, mano aptartose dramose galime matyti, kad veikėjai naudoja „atpirkimo ožio“ strategiją – ji gali būti suprantama kaip nulinčiavimas, kaip socialinė elgsena, kai minios prievarta prieš vieną individą suvienija socialinę bendruomenę ir tą individą padaro sakraliu, tarsi „įsikišus Dievui“. Tačiau literatūra mums aiškiai parodė, kad tokia aukojimo elgsena nebeveikia taip efektyviai, kaip veikdavo anksčiau, ir reikalinga nauja, alternatyvi ar priešinga aukojimui elgsena. 

Kas Jus asmeniškai paskatino susidomėti E. Levino filosofija?  

Rašydamas disertaciją Bafalo universitete (angl. University of Buffalo), dirbau kartu su literatūros kritiku ir kultūros antropologu René Girard.  Prabėgus keletui metų mane pakvietė į konferenciją apie Girardo darbus. Man buvo didelė garbė ir norėjau pagerbti pripažintą mąstytoją.

Kai jo paklausiau, apie ką bus jo pranešimas, jis atsakė, kad kalbės apie krikščionybę. Žinojau, kad negaliu apie tai [krikščionybę] kalbėti, tačiau galiu kalbėti apie savo religiją, judaizmą. Taigi, pradėjau skaityti Martiną Buberį ir Francą Rozencveigą, ir atradau Emanuelį Leviną. Buberis savo knygoje „Aš ir Tu“, Rozencveigas savo knygoje „Atpirkimo žvaigždė“ (kur jis pasiūlė judaizmui ir krikščionybei perėjimo „nuo sukūrimo per apreiškimą prie atpirkimo“ idėją), o vėliau Levinas savo raštuose padėjo man suprasti, kaip judaizmas suprato aukojimo struktūrą, kur atsakomybė yra atsakas.

Religinės idėjos jau yra prievartos, kuri tampa mūsų gyvenimo dalimi, analizės strategijos. Pradedu suprasti, kad judaizmo ir krikščionybės tekstus mes skaitome tam, kad identifikuotume „pranašiškas“ įžvalgas – jos atpažįsta dramas, kuriose žmonės paprastai dalyvauja, ir iš anksto įvardija tokių dramų baigtį, kad galėtume iš anksto nuspręsti, ar norime tokios baigties, ar ne. Galiausiai supratau, kad patys svarbiausi filosofiniai ir literatūros tekstai mus suteikia pranašiškų įžvalgų. 

…..

Ši programa įgyvendinta gavus Baltijos–Amerikos Laisvės Fondo (BAFF) finansavimą. Daugiau informacijos apie BAFF stipendijas ir lektorių paramą rasite apsilankę interneto svetainėje: www.balticamericanfreedomfoundation.org