Akušerė Virginija Stankevičiūtė: žmogaus atėjimas yra stebuklas

Iš visų didžiausių savo profesinių autoritetų ilgametė akušerė, LSMU MA Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos asistentė Virginija Stankevičiūtė nuolat girdėdavo raginimą: nesustok, Virginija, mokykis.

Kolegų patarimai nenuėjo vėjais: patyrusi, karjeroje kilusi akušerė mūsų Universitete dar baigė dvejas – bakalauro ir magistro – studijas ir jau antrą dešimtmetį profesinių paslapčių moko jaunąją kartą.

„Nėra vienodų žmonių – nėra ir vienodų gimdymų. Rutinos šiame darbe niekada nebūna. Žmogaus gimimas – didelis stebuklas, ir prie šio stebuklo prisiliečia visi, kurie jį pasitinka. Bet akušerio darbas – tikrai ne kiekvienam“, – šypsosi V. Stankevičiūtė.

Specialistė pabrėžia, kad besiruošiančiosios akušerės, o platesne prasme – ir slaugytojos darbui turėtų vadovautis itin specifinėmis vertybėmis.

„Medicininių procedūrų ar intervencijų, kurias atlieka akušerė, nėra daug. Labai svarbu ne vien techniškai mokėti kūdikio priėmimo manipuliacijas – bet ir gebėti kurti ramybės, pasitikėjimo atmosferą. Gimdanti moteris akušerei neretai išsisako net atviriau, nei savo mamai – privalu gebėti įsiklausyti, išklausyti, būti šalia emociškai, dvasiškai, būti pasirengus bet kada padėti.

Akušerė pati turi būti dvasiškai, psichologiškai labai stipri, nes kiekvienas gimdymas – tai ir įtampa, ir didelis stresas. Klausaisi dviejų širdžių plakimo, vertini situaciją, – bet kad gimstantis žmogus jaustųsi saugiai, jo atėjimas turi būti labai ramus, tad akušerės netgi judesiai, rankos prisilietimas turi dvelkti ramybe.

Turi iš vidaus ateiti suvokimas, ką daryti ar sakyti, kaip kurti ryšį su gimdyve. Atidumas, vidinė šiluma, vidinė kultūra, dvasingumas – šios savybės mūsų darbe – kertinės.

Akušeriją reikia rinktis, jei nori kaip moteris padėti moteriai – padėti tąja moteriškąja, motiniškąja savo asmenybės puse“,  – V. Stankevičiūtės įžvalgos atėję iš ilgametės patirties.

„Visą gyvenimą mane supo puikūs žmonės“

Jos pačios kelias iki akušerės karjeros prasidėjo Radviliškio rajone. Kaimo vaikui mokytojas arba medikas buvo tie žmonės, kurie gali nepaprastai daug. Dažnam kaimo felčerė buvo pirmoji pagalbininkė ir patarėja. Vėliau, iš arti pamačius pasiaukojamą akušerės darbą, akys nukrypo į šią specialybę, tad V. Stankevičiūtė įstojo į Panevėžio Domaševičiaus medicinos mokyklą mokytis akušerijos.

Po studijų pagal tuometį paskyrimą atvykus su bendramoksle dirbti į Kauno klinikas, įsiminė vyriausiosios akušerės pirmieji žodžiai: „Kokios šaunios akušerės atvyko!“

„Kodėl? Nes buvome drūtos – o akušerės visais laikais turėjo būti fiziškai tvirtos, nes šioje srityje šalia žinių ir įgūdžių reikia labai daug fizinių jėgų“, –  su šypsena prisimena pašnekovė.

Sudėtingas, dinamiškas darbas Akušerijos klinikos Akušeriniame observaciniame skyriuje suteikė daug patirties ir žinių. Be to – išmokė ir drąsiai pasitikti sunkumus.

Akušerė – kairiarankė, gimdymą priimdavo iš kitos pusės nei įprastai, ir iš pradžių tai piktino kai kuriuos kolegas. V. Stankevičiūtė išgirsdavo nemalonių pastabų, ne kartą teko ir ašarą braukti. Bet sulaukė gydytojo užtarimo: „Palikite ramybėje akušerę, jeigu jai taip yra gerai  –vadinasi, ir mums visiems gerai“.

„Tai buvo laikai, kai kairiarankius visi stengėsi „perauklėti“. Kolega man įkvėpė vidinės drąsos pakovoti už save“, – vertingas gyvenimo pamokas prisimena pašnekovė.

Visa darbo aplinka skatino tobulintis, tad vos atsiradus galimybei slaugos administratore ir akušere dirbusi V. Stankevičiūtė įstojo į tęstines studijas tuometėje Prano Mažylio medicinos mokykloje ir baigė jas 2005 m. jau Kauno kolegijoje, įgaudama neuniversitetinių studijų krypties akušerio profesinę kvalifikaciją.

Jauna energinga specialistė buvo paskirta laikinai pavaduoti vyriausiąją Akušerinio observacinio skyriaus akušerę, vėliau patvirtinta eiti šias pareigas nuolatinai.

„Šiame, vėliau keletą kartų reorganizuotame skyriuje, dirbau išties ilgai. Buvau smalsi, imli, siekiau tobulėti. Mane supo puikus kolektyvas, ypatingai geri, stiprūs vadovai – be jų visų paskatinimo, palaikymo nebūtų pavykę tiek pasiekti. Linkau į klinikinį darbą ir į mokslo pusę, bet universitetinių akušerijos studijų anuomet dar nebuvo“, – prisimena pašnekovė.

2006 m. ji įstojo į tuomečio Kauno medicinos universiteto neakivaizdines bendrosios praktikos slaugos studijas. Ketveri studijų metai buvo ypač įsiminė: suteikė daug visiškai naujų žinių, atvėrė progų bendrauti su ypatingais žmonėmis, tarp kurių V. Stankevičiūtė išskiria šviesios atminties profesorių Arvydą Šeškevičių.

„Apskritai visą gyvenimą mane supo puikūs, įkvepiantys žmonės. Skyriuje dažnai lankydavosi prof. prof. hab. dr. Vida Marija Čigriejienė. Kaskart susitikus įsakmiai primindavo: mokykis! Akušerijos ir ginekologijos klinikai pradėjus vadovauti prof. Rūtai Nadišauskienei, jos paskatinta, įstojau į Klinikinės slaugos magistrantūrą ir 2014 m. gavau slaugos magistro kvalifikacinį laipsnį.

Nors studijos slaugos srities, nuo savo pašaukimo – akušerijos – specialistė nenutolo, jos baigiamajame bakalauro darbe aptarė akušerių pasitenkinimą darbu, magistro darbo temoje gilinosi į mažos rizikos akušerinio savarankiškumo aspektus.

Daug pagarbos žodžių – dabartiniam Akušerijos ir ginekologijos klinikos prof. Mindaugui Kliučinskui, mano magistro darbo vadovui, daugybės puikių iniciatyvų įkvėpėjui. Vis klausdavo: ką veiki? Reikia toliau mokytis. Išmokai? Eik mokyti kitų“, – pasakojo V. Stankevičiūtė.

Profesoriaus iniciatyva, vyriausioji akušerė vyko mokyti studenčių į Vidurinę Aziją. Nuo

2005 m. moko jaunąsias akušeres Kauno kolegijoje, o įgijusi magistro diplomą ir dirbdama  asistente, pradėjo dėstyti ir LSMU studentams.

Praktiniai užsiėmimai su akušerėmis, teorijos dėstymas, bakalauro darbai – veiklos sūkuryje prabėgo dešimtmečiai. Pasak V. Stankevičiūtės, bendravimas su jaunąja karta skatina nuolat atnaujinti žinias, daug skaityti.

V. Stankevičiūtė buvo dalyvė itin esminių permainų šalies akušerijoje, kurios prasidėjo prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Sovietmečiu vyravusią griežtą gimdyvių izoliaciją, naujagimio atskyrimą palaipsniui keitė humaniškesni, į motinos ir vaiko gerovę orientuoti principai, kurie šiuo metu visuomenei jau atrodo tarsi savaime suprantami: galimybė gimdyme dalyvauti artimiesiems, pirmasis užgimusio kūdikio kontaktas su mama, vienvietės palatos mamai su naujagimiu.

Tarp esminių permainų – ir tai, kad akušerės šiuo metu yra perėmusios dalį funkcijų iš slaugytojų. Jų rankose – naujagimių, sveikų mamų priežiūra.

Žvelgdama į ateitį, V. Stankevičiūtė mato poreikį akušerės savarankiškumą didinti dar labiau ir jai patikėti nėščiosios priežiūrą nuo pat pirmojo vizito pas gydytoją, plečiant šeimos gydytojo komandos sudėtį. Akušerė nėščiajai būtų patikimas informacijos šaltinis apie gyvensenos pokyčius, pasirengimą gimdymui.

Specialistė, stebėdama, koks didžiulis privalumas yra mūsų šalyje šiuo metu tik LSMU vykstančios universitetinės akušerijos studijos, jau mato ir akušerijos magistro studijų, ir tolesnio šios srities mokslo poreikį.

„Į universitetinę ligoninę patenka daug pacientų su sunkiomis patologijomis. Tokiu atveju labai svarbus stiprus komandinis darbas. Kad gebėtum dirbti komandoje, žinios turi būti atitinkamo lygmens, reikia daug žinoti, mokėti, išmanyti. Esama ligų, apie kurias kolegijos akušerės yra nebent tik girdėjusios – o universitete tam skiriami ištisi studijų ciklai.

Tačiau jau turime gabių akušerių, kurios norėtų toliau plėtoti šios srities mokslą. Reikia magistrantūros studijų, reikia daugiau šios srities mokslo daktarių. Akušerija – sritis, kuri dar tik skinasi kelią į Europos ir pasaulio mokslą. Manau, kad Universitetas šiai veiklai gali atverti labai plačias erdves“, – įsitikinusi V. Stankevičiūtė.