90 metų lyderystės: prof. R. Karazija – rektorius, pedagogas, mokslininkas, diplomatas

2026 m. kovo 22 d. būtų sukakę 90 metų ilgamečiam Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) rektoriui, mokslininkui, pedagogui, visuomenininkui, LR žemės ūkio ministrui ir diplomatui prof. Rimantui Karazijai.

VA muziejaus virtualioje parodoje panaudota medžiaga ir fotografijos iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos archyvo, Veterinarijos akademijos muziejaus fondų, pasitelkiant prof. R. Karazijos, prof. A. Aniulienės šeimų asmeninius archyvus. Parodą parengė Veterinarijos akademijos muziejaus vedėja Lina Baršauskienė.

Rimantas Karazija gimė 1936 m. Kupiškyje valstiečio-darbininko šeimoje. Tėvai turėjo 5 ha žemės, laikė gyvulių. 1954 m. baigė Kupiškio vidurinę mokyklą. Jaunuoliui teko išgyventi karo metu susprogdintų namų netektį, alkį ir slogų pokarį. Mokykla buvo vieta, kurioje po darbų namuose buvo galima pasinerti į mokslus, sportą ir visuomeninę veiklą. Jis svajojo tapti lakūnu, tačiau tuo metu baigusiems mokslus specialistams paskyrimai dirbti būdavo skiriami visoje Sovietų Sąjungoje, o jis troško likti Lietuvoje ir savo darbu prisidėti prie krašto gerovės. Kaimas jam visada buvo artimas – nuo mažens buvo pratęs prie ūkio, didžiavosi mokėdamas prižiūrėti gyvulius ir atlikti kasdienius ūkio darbus, todėl 1954 m. pradėjo studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje. Mokėsi puikiai, gebėjo greitai įsisavinti dėstomą medžiagą, pasižymėjo brandžiu loginiu mąstymu bei konstruktyviu požiūriu į problemų sprendimą, mokėjo ir pajuokauti, sportavo – žaidė Akademijos tinklinio rinktinėje. Prisiminimuose R. Karazija mini, kad studijų metais jaunuolius vienijo neprimesta savivalda, kurios pastangomis buvo atgaivinamos nepriklausomos Lietuvos tarpukario tradicijos. Prisimena: Valandų valandas laukdavome eilėse duonos, džiaugdavomės gavę nusipirkti arklienos dešros. Daugelis tik po trečio kurso pirmą kartą užsivilkome kostiumus, pasisiūdintus iš per didžiausius vargus nusipirktos medžiagos. Grupės draugo vestuvėse jis sutiko būsimąją žmoną Teresę Joaną. Baigęs ketvirtą kursą, susituokė, o Akademijos diplomą gavo tą pačią dieną, kai gimė dukra.

1959 m. su pagyrimu baigęs LVA, dirbo moksliniu bendradarbiu Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinių tyrimų institute, 1961 m. buvo pakviestas dirbti į LVA Fiziologijos, patologinės fiziologijos ir patologinės anatomijos katedrą asistentu. 1963–1966 m. studijavo Akademijos aspirantūroje, apgynė disertaciją Vištų kepenų plyšimo etiologijos, morfologijos ir patogenezės klausimai irįgijo veterinarijos mokslų kandidato laipsnį (nostrifikuotas daktaro).

1966–1974 m. – tos pačios katedros docentas (1970 m. ), vėliau – katedros vedėjas ir Veterinarijos fakulteto dekanas. Skaitė studentams patologinės anatomijos ir teismo veterinarijos paskaitas, vedė praktinius užsiėmimus, diagnozuojant gyvulių ir paukščių ligas. 1974–1976 m. – Lietuvos veterinarijos akademijos prorektorius mokslo ir mokymo reikalams.

Su bendraautoriais R. Karazija parašė knygas studentams: „Žemės ūkio gyvulių patologinė fiziologija ir patologinė anatomija“ bei „Veterinarinė patologija“, paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių ir per 100 įvairaus pobūdžio straipsnių. Nuo 1976 iki 1992 metų – LVA rektorius. 1990 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.

Rektoriavimo metais daug jėgų skyrė studentų mokymo bazei plėsti ir darbo sąlygoms gerinti: įsteigta Chlamidijozės probleminė laboratorija, Skaičiavimo centras, Gyvulių sėklinimo ūkiskaitinė laboratorija, Galvijų prieskrandžių metabolizmo tyrimo probleminė laboratorija, šalia Akademijos atidarytas Mėsos perdirbimo mokymo ir gamybos centras, pastatytas Zooinžinerijos fakulteto mokomasis korpusas, įkurtas ir atidarytas LVA muziejus, pastatyti erdvūs sporto rūmai, keturi bendrabučiai, studentų valgykla, įrengta moderni diskotekų salė studentams. Jo iniciatyva buvo užmegztas bendradarbiavimas su Vokietijos, Švedijos, Varšuvos ir Jeruzalės aukštosiomis mokyklomis, kuriose stažavosi Akademijos dėstytojai. R. Karazija susitarė su gyvenusiu JAV dr. Leonu Kriaučeliūnu, buvusiu Akademijos karo metų studentu, dėl smulkiųjų gyvūnų klinikos įrengimo viename iš Akademijos pastatų. Ši idėja buvo įgyvendinta vėliau – 1996 m. įkurta moderni Smulkiųjų gyvūnų klinika, pavadinta mecenato dr. L. Kriaučeliūno vardu.

Jis skatino pavaldinius tobulėti ir darbą grįsti pasitikėjimu, o ne baime. Apie vadovavimą R. Karazija yra sakęs, kad žmogus negali dirbti, jei nuolat bijo jam vadovaujančio asmens. Jo įsitikinimu, santykiai turi remtis asmeniniu pavyzdžiu ir palankumu pavaldiniams: Daryk taip, kaip aš darau, bet geriau už mane. Tačiau toks vadovavimo būdas, pasak jo, yra gerokai sudėtingesnis.

Mėgstamiausi R. Karazijos posakiai akcentuoja jo vertybes: po tamsos ateina šviesa (M. Servantesas) ir nori turėti draugų, būk pats draugas (F. Ruzveltas).

Eidamas rektoriaus pareigas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje profesinėje ir akademinėje veikloje: 1983–1989 m. ėjo Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, o 1989–1992 m. buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos aukštųjų mokyklų Rektorių konferencijos pirmininkas, atkurtos Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos pirmininkas (1989–1992). 1992–1994 m., dirbdamas LR žemės ūkio ministru, padėjo Pieno tyrimų centrui įsikurti Akademijos patalpose, kuriame praktinę patirtį galėjo kaupti tiek studentai, tiek mokslininkai, tiek dėstytojai.

1995–1999 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Latvijos Respublikoje. Beveik 4 metus rūpinosi su Latvija susijusiais Lietuvos reikalais: politiniu, ekonominiu, kultūriniu bendradarbiavimu, lietuviškomis mokyklomis ir Latvijoje gyvenančiais lietuviais. Jo iniciatyva buvo pastatyta Lietuvos Respublikos ambasada, kuri 1998 m. persikėlė į naujas patalpas.

Baigęs kadenciją, sugrįžo į LVA Fiziologijos ir patologijos katedrą.

Jis buvo plačių pažiūrų įvairiapusė asmenybė. Nuolat domėjosi, tyrinėjo ir rašė veterinarijos istorijos, žemės ūkio raidos bei ugdymo klausimais. Jam rūpėjo ne tik praktinė profesijos pusė, bet ir jos vertybiniai pagrindai, todėl studentams buvo parengęs profesinės etikos ir elgesio estetikos kursą, kurį skaitė išėjęs į pensiją.  

Be akademinės veiklos, domėjosi menu, vertino literatūrą, muziką, dailę. Tikėjo, kad išsilavinęs žmogus turi būti ne tik geras savo srities žinovas, bet ir kultūringas, dvasiškai brandus asmuo. Siekdamas gilinti profesines žinias, mokėsi lotynų kalbos, kuri būtina veterinarijos ir medicinos terminijai suprasti.

Platus akiratis ir pagarba mokslui bei kultūrai įtvirtino jo, kaip išskirtinio erudito, vardą akademinėje bendruomenėje – kolegos jį pagarbiai vadino Vaikščiojančia enciklopedija.

Didelę reikšmę teikė jaunų žmonių ugdymui, studentais jis rūpinosi kaip savo vaikais – siekė juos suprasti ir padėti jiems atsiskleisti. Ypatingą dėmesį skyrė visapusiškos, brandžios ir atsakingos asmenybės ugdymui: skatino ne tik akademinius pasiekimus, bet ir kultūrinį išprusimą, domėjimąsi sportu bei menu, puoselėjo inteligentiškumą, pagarbų bendravimą ir empatiją. Jis rūpinosi saviveiklos kolektyvų apranga, instrumentais ir koncertinėmis kelionėmis. Jo manymu, valstybei pirmiausia reikia išmanančio ir pasiryžusio dirbti žmogaus.

Amžininkai jį prisimena kaip energingą, darbštų ir pareigingą, principingą, bet kartu kūrybingą vadovą. Jis buvo ūkiškas ir reiklus, gebėjo aiškiai siekti iškeltų tikslų. Tačiau greta aukštų reikalavimų ir aukštų pareigų išliko pozityvus, jautrus vadovas – pastabus, gebantis įžvelgti, kam reikia pagalbos ar palaikymo. Jo vadovavimas rėmėsi ne tik disciplina ir atsakomybe, bet ir žmogišku supratimu bei pagarba kiekvienam bendruomenės nariui. Anot kolegos prof. A. Sederevičiaus, gyvenimą jis suvokė kaip pareigą – žmogui, visuomenei, darbui, šiandienai ir rytdienai.

R. Karazija visuomet ypatingą reikšmę teikė šeimai, kuri buvo jo įkvėpimo, ramybės ir stiprybės šaltinis. Kartu su žmona sukūrė tvirtą, darnią šeimą. Buvo atsakingas vyras ir rūpestingas tėvas. Jiedu užaugino dvi dukras – Ligitą ir Ramoną, kurios pasirinko mediko kelią. Jis džiaugėsi keturiais anūkais, o šiandien jo giminę jau tęsia aštuoni proanūkiai.

1983 ir 1988 metais už sėkmingą mokslinę veiklą apdovanotas dviem TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliais, 1983 m. – akademiko K. I. Skriabino atminimo medaliu. 1986 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio veterinarijos gydytojo garbės vardas. 1996 m. už nuopelnus Lietuvai profesorius R. Karazija įvertintas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1999 m. pagerbtas Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu, LR užsienio reikalų ministras 2004 m. apdovanojo R. Karaziją medaliu, skirtu Lietuvos narystei ES ir NATO paminėti, turėjo daug kitų apdovanojimų. 2002 m. R. Karazijai suteiktas LVA garbės daktaro, 2011 m. – LSMU rektoriaus emerito vardas.

Mėgo aktyvų gyvenimo būdą ir laiką leisti gamtoje: plaukti ilgus atstumus, irkluoti, domėjosi burlenčių sportu, medžiojo bei meistravo su medžiu. Mirė 2012 m. rugpjūčio 1 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.