Iš televizijos ekrano į LSMU auditoriją: M. Sėjūnas vaikystėje bandė prisijaukinti laukinius gyvūnus

Dažnu atveju apie žmogų sprendžiame pagal įrašus internete, nurodytas pareigybes, tačiau jo tikslai, darbai, siekiai būna labai įvairūs. Būtent taip pokalbį apie profesijos pakeitimą pradėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto alumnas, šiemet studijas baigęs Mindaugas Sėjūnas.

Svarbiausia pajautimas

Neretas M. Sėjūną pamena iš televizijos ekrano arba teatro scenos. Tačiau, kaip sako pats pašnekovas, nors viešojo gyvenimo stažas siekia daugiau nei tris dešimtmečius, pareigos jo neapibrėžia.

„Daug metų dirbau spaudoje, vėliau televizijoje, tiksliau – visose televizijose, portaluose. Aktorinis meistriškumas man padėjo persikūnyti į norimus personažus, laidų vedėjus, o gebėjimas rašyti – kurti scenarijus įvairioms laidoms. Rašau ir dabar. Rašydamas netikėtai įvykdžiau svajonę – parašiau knygą“, – pasakojo vyras.

Iš pajautimo ir noro veikti M. Sėjūnas atrado ir dar vieną sritį – likus beveik metams iki pilno masto Rusijos invazijos, pamatęs akivaizdų pasirengimą realiems kariniams veiksmams, nutarė, jog metas apie tai kalbėti garsiai ir kartu su Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininku Aurimu Naviu įkūrė Visuomenės informacinio saugumo agentūrą.

„Sutikite, jog karininkas, dalyvavęs kariniuose veiksmuose ir specialiose operacijose susigaudo daugiau, nei „kariaujantis“ karus internete. Visgi, vangiai reaguojame į pavojus. Arba tikime, arba ne. Tačiau esant grėsmei nereikia tikėjimo – reikia veikti. Kažkodėl šis mūsų (homo sapiens) refleksas dabar neveikia arba yra gerokai prislopintas. Visai kas kita, kai pavojus gyvybei ima grėsti tiesiogiai – tuomet įsijungia išlikimo refleksai ir žmogus ima veikti jau nebemąstydamas – bėga arba ginasi“, – stebėdamasis fenomenu, kuomet esant akivaizdžioms grėsmėms, nesiimama priemonių apsisaugoti sakė pašnekovas.

Gyvūnai domino nuo mažens

Prieš septynerius metus prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bendruomenės prisijungęs kaip Gyvūnų mokslų studentas, šiuo metu pats prisidedantis prie studentų rengimo, pašnekovas išduoda, jog gyvūnai nėra nauja sritis, jie lydėjo nuo mažų dienų.

„Nežinau, kaip paprasčiau paaiškinti tą „gyvenimo posūkį“ ir naują veiklą. Ši veikla – darbas su gyvūnais, man ir šeimai nėra jokia naujiena. Šeimoje buvo ir yra medikų. Ir pats turėjau tokiu tapti. Dar pirmoką senelė mokė leisti vaistus. Labiausiai dėl to kentėjo senelis, kuriam reikia ar nereikia, senelės paliepimu, leidau vitaminus. Skaičiau knygas apie mediciną, o namuose knibždėjo paukščiai, ropliai ir įvairiausia gyvastis. Nuostabūs tėvai tai leido“, – prisiminimais iš vaikystės dalinosi vyras.

Būdamas vaiku vyras mėgo skaityti daktaro Dolitlio nuotykius, Tado Ivanausko knygas ir svajojo tapti gyvūnų daktaru arba gamtininku. Jau nuo mažų dienų vis stengėsi suprasti ir išmokti gyvūnų kalbą, prisijaukinti ne tik naminius gyvūnus – šunį, arklį, jautį, vištas, bet ir laukinius – laukinę žiurkę, šerną.

Kaniterapija – plati sritis

Paprašytas apibūdinti kaniterapiją, pašnekovas šypteli – tam reikėtų atskiro pokalbio, nes tema itin plati, o profesija reikalauja ne tik gyvūno supratimo, specifinių žinių, bet ir patirties, gebėjimo matyti pacientą, perskaityti jo problemas, sudaryti teisingą kaniterapijos planą.

„Šis klausimas labai ilgas ir sudėtingas. Kaniterapija – atsakingas darbas, papildantis mediciną, gydymą, psichologiją, reabilitaciją. Tai ne veikla, o rimta profesija, veikianti Papildomosios alternatyviosios sveikatos priežiūros rėmuose bei reglamentuota protokolais“, – pasakojo vyras.

Ne ką mažiau nei paciento supratimas yra ir gyvūnų supratimas. Pasak M. Sėjūno, šuo, kaip vienintelis šio proceso „įrankis“, yra aukso vertės, todėl nepaprastai svarbu nuolat stebėti gyvūną, kad jis nepatirtų streso, psichologinės traumos. Susirgus šuniui, kaniterapeutas nebegali dirbti.

Praturtino prisijungimas prie LSMU

Pasirinkęs Gyvūnų ir žmogaus sąveikos studijas LSMU, pašnekovas žengė į Universitetą ir vėl tapo studentu. Šiuo sprendimu nepasigailėjo – atsivėrė naujos galimybės ir iššūkiai.

„Studijas pasirinkau tam, kad suvokčiau gyvūną iš vidaus. Turiu mintyje ne tik šunį, bet ir vištą, avį, žirgą ir kitus. Siekiau pamatyti, kokios struktūros įsijungia, kuomet gyvūnas bijo, kodėl serga, bėga, tampa agresyvus. Nepaprastai įdomu tai, jog daugelis gyvūnų sistemų veikia taip pat arba panašiai, kaip žmogaus. Išsibalansavus hormonų pusiausvyrai, įsijungia streso, pažaidos mechanizmai, o būsena normalizuojasi pasiekus homeostazę“, – dalinosi pašnekovas ir pridėjo, jog didžioji svajonė buvo dirbti kaniterapijos srityje.

Pasak M. Sėjūno, profesinis kelias klostosi labai prasmigai ir įdomiai. Jis padeda organizuoti tarptautines konferencijas, rengia pranešimus, padeda rengti studentams praktinius užsiėmimus bei talkina įvairiuose seminaruose.

„Kartu su kolegomis darbuojamės kuriant kaniterapijos pagrindimo, diegimo Lietuvos gydymo įstaigose, projektus. Man šis darbas suteikia didžiulę gyvenimo prasmę. Negaliu nepaminėti ir puikių vadovių, kurios yra puikios strategės, nepaprastai darbščios ir išmintingos asmenybės – tai LSMU Gyvūnų mokslo fakulteto dekanė prof. dr. Elena Bartkienė ir prodekanė doc. dr. Jurgita Dailidavičienė“, – teigė vyras.

Svajonės pildosi viena po kitos

Pokalbio pradžioje pašnekovas užsiminė, jog patinka rašymas, o viena iš svajonių buvo kada nors parašyti knygą. Sutapo, jog svajonės buvo įgyvendinamos viena po kitos.

„Idėja parašyti knygą gimė anksčiau. Realiai apie tai galvoti pradėjau prieš kokius aštuonerius metus. Tačiau daugiausiai prisidėjo studijos Universitete. Jos suteikė svorio ir žinių, kurias taikiau praktikoje. Kas įdomiausia, pamačiau, jog tai veikia! Koks neįtikėtinas atradimas buvo sužinoti, jog net vilkai supranta žmogaus siunčiamus ženklus, darant prielaidą, jog evoliucijos metu būta artimų kontaktų. Kėliau klausimą ir sprendžiau dilemą, kodėl mokslinių eksperimentų metu vilkai ir jų jaunikliai reagavo bei atliepė į žmogaus signalus, tuo tarpu tūkstančiai šunų šeimininkų nesusikalba su savo šunimis“, – dalinosi vyras ir čia pat atsakė į klausimą, jog nesusikalba, nes kalba skirtingomis kalbomis.

Supratęs tai, pašnekovas domėjosi dar plačiau – įsitikino, kaip gerai veikia akių signalai ir kūno kalba tarp žmogaus ir gyvūno.

„Kuomet suvokiau šią žmogaus tragediją, ėmiau ne tik rašyti, bet ir daryti savotiškus eksperimentus. Kaip be žodžių per kelias sekundes paguldyti šunį? Reikia atsigulti pačiam. Šuo kartoja judesį, nes suvokia jo prasmę. Jei kartu vykdome misiją, šuo eina kartu, laukia nurodymų, būna komandinio vieneto dalimi. Be prievartos ir komandų. Tačiau tai įmanoma tik turint tamprų ryšį, grįsta ne konfliktais, o bendradarbiavimu. Stresas (kortizolis) kenkia ne tik sveikatai, bet ir griauna santykius“, – akcentuodamas, jog tai privalo žinoti kiekvienas šuns šeimininkas, sakė M. Sėjūnas.

Keturkojai partneriai

Po Universiteto erdves dažniausiai M. Sėjūną galima sutikti ne vieną. Jis žengia lydimas keturkojų bičiulių – beveik septynerių metų tamsiaplaukio Argo ir vienerių metų baltakailės Lunos.

„Šunys – mano gyvenimo dalis. Mes tiesiog būname kartu. Aš negrįžtu po darbo pas šunis jų pavedžioti. Mes kartu valgome, miegame, dirbame, keliaujame. Tai mano partneriai. Galbūt dėl to su šunimis susikalbu be žodžių. Argas atsirado po Ralfo iškeliavimo, o Luna – kaip Argo partnerė. Argas jau subrendęs profesionalas, žinomas šimtų, o gal ir tūkstančių, pacientų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų bei suaugusiųjų“, – dalinosi vyras.

Pasak M. Sėjūno, nebuvo nei vieno kolektyvo, nei vienos grupės vaikų ar pacientų, kurie neprisirištų prie šunų susitikimų metu. Pašnekovas prisimena, rašant magistro baigiamąjį darbą ir atliekant praktiką odontologijos klinikoje, Argas labai greitai „prisirišo“ prie klinikos personalo ir pacientų, nes vos tik atvykus iššokdavęs iš automobilio skubėdavo ne kur nors pažaisti ar pauostyti, o tiesiai prie gydymo įstaigos durų.

Žinios iš patirties

Pašnekovas dalinasi, jog požiūris į studijas rimtas, nes pradėjęs Gyvūno ir žmogaus sąveikos studijas LSMU įsigijo sodybą kaime, kur galėjo realiai taikyti žinias.

„Įsigyta sodybą kaime suteikė realų pamatą studijoms. Sąveikos teoriją perkėliau į gyvenimą, todėl atsiskaitydamas dėstytojams, pristatydavau ne teorinius gyvūnus, o, pavyzdžiui, vištas, kurias pats laikiau tvartelyje. Mokslo žinias taikiau praktikoje ir tai suteikė labai didelę paspirtį. Esu visiškai tikras, kad gyvūnų auginimo, produkcijos srityje turi dirbti žmonės, turintys specializuotą aukštąjį išsilavinimą“, – teigė vyras.

Svarstantiems rinktis studijas apie gyvūnus, pašnekovas pataria pradėti ruoštis šiandien, žinant, kad iki finišo tiesiosios laukia keletas metų.

„Man prireikė septynerių. Tai sudėtinga profesija, reikalaujanti nepaprastai daug žinių. Kaniterapeutas privalo nedaryti klaidų matydamas abi puses – žmogų ir gyvūną. Stresą patyręs šuo gali nebenorėti dalyvauti užsiėmimuose, o tai būtų katastrofa“, – akcentavo vyras.

Tobula diena, kurioje netrūksta gyvūnų

Būtent nuo vištų lesinimo ir kiaušinių surinkimo prasideda M. Sėjūno diena, vėliau seka žaidimai su šunimis, pasaulio naujienų analizė užsienio portaluose, tuomet darbas universitete, o vakare laikas rašymui ir skaitymui.

„Mano laisvalaikis nėra lietuviškai tradicinis: šašlykai savaitgalį ar gultas su knyga priešais saulę. Tobula diena – tai buvimas su paukščiais, šunimis, arkliais, kitais gyvūnais. Taip pat buvimas su vaikais, žmonėmis, kuriems mūsų labiausiai reikia. Man teigiamos žmonių emocijos yra pats didžiausias gyvenimo atlygis. O tai, jog galime suteikti pagalbą, paramą, prisidėti prie gydymo – tiesiog neįkainojama“, – pokalbį baigdamas sakė M. Sėjūnas.