Daktaras Leonas Kriaučeliūnas: nuo Veterinarijos akademijos studento iki mecenato

Minint LSMU Veterinarijos akademijos Veterinarijos fakulteto dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikos 30-metį, muziejus pristato mecenato dr. Leono Kriaučeliūno biografiją, kurio gyvenimo kelias tampa pasakojimu apie atsakomybę tautai, atkaklumą ir ištikimybę lietuviškoms vertybėms. Rengiant šią parodą remtasi jo žmonos Irenos Kriaučeliūnienės sudaryta ir 2007 m. Vilniuje Standartų spaustuvėje išleista knyga „Tai mano Lietuva… Dr. Leono Kriaučeliūno gyvenimas ir darbai“. Parodoje panaudota leidinyje publikuotų fotografijų, taip pat Veterinarijos akademijos muziejaus fondų medžiaga. Nuotraukų autoriai: B. Noreikis, K. Darulis, fotomenininkas A. Macijauskas. Ši medžiaga atskleidžia dr. Leono Kriaučeliūno asmenybę per jo visuomeninę ir profesinę veiklą, straipsnius, pranešimus, artimųjų, bendražygių ir visuomenės veikėjų prisiminimus. Parodą parengė L. Baršauskienė, Veterinarijos akademijos muziejaus vadovė.

Leono Kriaučeliūno pasaulėžiūrą formavo karo, okupacijos ir emigracijos patirtys, ugdžiusios pareigą tautai ir bendruomenei. Gyvendamas svetur, jis suprato lietuviškos tapatybės išsaugojimo svarbą, todėl verslą derino su visuomenine veikla, remdamas Lietuvą ir išeiviją.

Leonas Kriaučeliūnas gimė 1919 m. lapkričio 28 d. Žynių kaime Vilkaviškio apskrityje pasiturinčių ir darbščių ūkininkų šeimoje, viename pažangiausių ūkių visoje apylinkėje. Šeimos likimas nebuvo lengvas – jie neteko šešių vaikų. Nuo mažens Leonas buvo ugdomas darbštumo ir atsakomybės dvasia. Jis anksti keldavosi, rūpinosi gyvuliais. Nors nebuvo lepinamas, tačiau gavo visa, kas svarbiausia: tvirtus išsilavinimo pagrindus, pagarbą darbui, kultūrinį ugdymą ir meilę Tėvynei. 1940 m. birželį jis baigė Vilkaviškio dr. J. Basanavičiaus valstybinę gimnaziją, garsėjusią aukštu mokymo lygiu, griežta drausme ir plačia dėstomų dalykų programa. Tais pačiais metais įstojo į Veterinarijos akademiją. Studijuodamas jis lankydavosi klinikose, stebėdavo operacijas, padėdavo gydytojams ir paskaitų nepraleisdavo net karo metu. Jis turėjo puikų humoro jausmą, pasižymėjo verslumu, su kolegomis buvo nuoširdus, dosnus ir pasirengęs padėti. 1944 m., baigęs keturis kursus, sovietams grįžtant į Lietuvą, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Studijas užbaigė Hanoverio aukštojoje veterinarijos mokykloje, ten įgijo ir mokslų daktaro laipsnį. Gyvendamas pokario Vokietijoje pats užsidirbdavo pragyvenimui ir paremdavo lietuvius studentus. Tokioje aplinkoje brendo jo charakteris: išbandymai grūdino, o darbas ir mokslas formavo asmenybę.

1949 m. jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur susituokė su Irena Parulyte, sukūrė šeimą ir 1953 m. įkūrė smulkiųjų gyvūnų kliniką „Summit Animal Hospital“. Rūpestingas gydytojas pelnė žmonių pagarbą, teikdamas pagalbą nepasiturintiesiems. Atostogų metu jis užsiėmė verslu, supirkinėjo žemes.

Amerikoje aktyviai įsitraukė į lietuvių išeivijos gyvenimą – profesinį, visuomeninį, politinį ir kultūrinį. 1966 m. L. Kriaučeliūnas aktyviai dalyvavo Bendro Amerikos lietuvių fondo (BALF) veikloje. Fondas rėmė lietuvius išeivius, tremtinius įvairiuose kraštuose. 1963 m. įkūrė ir rėmė lietuviškus Montessori vaikų namus, pavadintus Kriaučeliūnų vardu. L. Kriaučeliūnas aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje: buvo korporacijos „Neo-Lithuania“ valdybos vicepirmininku, atstovavo Ilinojaus–Indianos Lietuvos vyčiams. 1972 m. už nuopelnus bendruomenei buvo išrinktas „Metų žmogumi“. 1970 m. Čikagoje surengė Lietuvių tautos genocido parodą, kurią atidarė būsimasis JAV prezidentas Geraldas Fordas. Jis taip pat organizavo lietuviškos Amerikos balso laidos 30-mečio minėjimą JAV Kongrese, rėmė lietuvišką spaudą. Šešias kadencijas vadovavo Amerikos lietuvių tautinei sąjungai (ALTS), buvo kelių Amerikos lietuvių bendruomenių tarybų narys, dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje, buvo valdybos vicepirmininku. 1991 m. vadovavo istorinio VLIK Seimo rengimo komitetui. Jis organizavo suvažiavimus, politinius ir kultūrinius renginius, telkė lietuvius bendram tikslui – laisvos Lietuvos idėjai.

Ne tik darbu, bet ir asmeninėmis aukomis jie su žmona rėmė išeivijos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. 1988 m. organizavo Amerikos lietuvių tautinės kultūros fondą, buvo tarybos narys, „Naujosios Vilties“ pirmojo numerio mecenatas. Rūpinosi lietuvių kolektyvų gastrolėmis ir koncertais Amerikoje, rengė tautinių švenčių minėjimus ir iškilių asmenybių bei mokytojų pagerbimo renginius. Leonas Kriaučeliūnas prisidėjo prie dviejų Amerikos ir Pasaulio lietuvių tautinių šokių švenčių organizavimo. Jam talkino bičiulis, inžinierius Valdas Adamkus.

1977 m. jis įsteigė kasmetinę 1000 JAV dolerių mirusio sūnaus vardo premiją jaunuoliui ar kolektyvui, geriausiai reprezentavusiam Lietuvą užsienyje, taip pat skyrė paramą lietuviškoms mokykloms ir organizacijoms. Jo veikla buvo orientuota į lietuvių kalbos, tradicijų ir tapatybės išsaugojimą bei okupuotos Lietuvos kovą dėl laisvės.

Aktyviai reiškėsi ir profesinėje srityje – buvo Čikagos, Ilinojaus ir JAV veterinarinės medicinos asociacijų narys, priklausė Lietuvių veterinarijos gydytojų draugijai tremtyje, kurioje ėjo ir pirmininko pareigas. Veterinarijos akademijos dėstytojams ir mokslininkams organizavo stažuotes, kursus bei konsultacijas JAV universitetuose ir privačiose klinikose, taip pat juos materialiai rėmė.

1979 m. Pasauliniame veterinarijos kongrese Maskvoje jis susipažino su rektoriumi R. Karazija, pradėjo diskusijas dėl klinikos steigimo. Apsilankęs Akademijoje jis pastebėjo, kad tuo metu klinikai trūko šiuolaikinės įrangos ir patalpų, todėl siekė prisidėti prie modernios smulkiųjų gyvūnų gydymo bazės kūrimo Lietuvoje. 1993 m. rūpesčius dėl klinikos perėmė naujasis rektorius prof. Vidmantas Bižokas. Buvo parinkti projektuotojai, rangovai, parengtos sąmatos, dr. Kriaučeliūnas rūpinosi įrangos įsigijimu. Klinikos statybai iš asmeninių lėšų skyrė 1 628 756 litus. Tai buvo paskutinė ir didžiausia jo dovana Lietuvai bei Akademijai – Smulkiųjų gyvūnų klinika atidaryta 1996 m. birželį, jai suteiktas mecenato vardas. Klinika tapo svarbiu Veterinarijos fakulteto padaliniu, sustiprinusiu praktinę ir mokslinę veiklą. Tai buvo dovana Lietuvai ir Akademijai už mokslą ir įgytas žinias.

Daktaras L. Kriaučeliūnas buvo įvertintas reikšmingais Lietuvos ir išeivijos organizacijų apdovanojimais bei garbės ženklais. Jam skirtas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas, suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijos Garbės daktaro vardas, įteiktas korporacijos „Neo-Lithuania“ garbės žiedas, taip pat jis apdovanotas Skautų sąjungos ir Lietuvos šaulių tremtyje sąjungos medaliais.

L. Kriaučeliūnas mirė 1997 m. lapkričio 25 d. Čikagoje.

2002 metais kliniką savo apsilankymu pagerbė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.

Neįmanoma aprašyti plačios ir įvairialypės Kriaučeliūno veiklos – savo darbu, iniciatyvomis ir parama jis reikšmingai prisidėjo prie lietuvybės puoselėjimo, išeivijos telkimo ir pagalbos tautiečiams.