Kovo 3 – Tarptautinė ausų ir klausos diena. Kodėl ji svarbi Universiteto bendruomenei?
Ar žinote, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) kovo 3-iąją paskelbė Tarptautine ausų ir klausos diena. Kodėl tai svarbu? Klausa – vienas iš penkių pojūčių, kuriais pažįstame pasaulį. Ji mums leidžia bendrauti, reaguoti į išorinį pasaulį. Ausis taip pat yra ir pusiausvyros organas.
Mes, gerai girdintys, negalvojame, kaip dirba ausys, nesvarstome, ką darytumėme, jei jos nustotų normaliai funkcionuoti. Deja, pasaulyje yra nemažai klausos sutrikimų turinčių žmonių ir jų skaičius vis didėja – tai lemia visuomenės senėjimas, triukšmas, muzika, traumos, infekcijos ir kiti aplinkos veiksniai.
LSMU bendruomenėje taip pat turime žmonių su klausos sutrikimais, todėl mums visiems – studentams, dėstytojams, administracijos atstovams – yra svarbu pažinti šiuos žmones, gebėti teisingai komunikuoti tarpusavyje ir bendradarbiauti.
Šios dienos proga savo įžvalgomis, mintimis ir patirtimi dalijasi Studentų reikalų tarnybos Studentų dekanė doc. Laura Malakauskienė, Ekonomikos ir planavimo tarnybos vadovas Giedrius Grigalius ir Bioetikos katedros docentė, Neįgaliųjų studentų reikalų koordinavimo komisijos pirmininkė Rūta Butkevičienė.
„Dauguma savo aplinkoje susiduriame su žmonėmis, turinčiais negalių ar kitokių sveikatos sutrikimų. Klausos negalia nėra dažnai pasitaikantis sutrikimas, tačiau labai stipriai paveikiantis šią negalią turinčių žmonių gyvenimą, taip pat iškeliantis daug klausimų tiems, kurie yra šalia žmogaus, turinčio šią negalią. Susitikimas su klausos negalią turinčiais arba kitokiomis aplinkybėmis su klausos negalia susidūriančiais LSMU bendruomenės nariais būtų viena iš galimybių geriau pažinti vieniems kitus. Taip mokytumėmės vieni kitus suprasti ir vieni kitiems padėti. Universitetas yra numatęs tam tikras pagalbos galimybes studentams, turintiems negalią. Tik kartu geriau pažindami Uiversiteto bendruomenės – studentų, dėstytojų, kitų darbuotojų – patirtį, poreikius ir įžvalgas galime šią pagalbą tobulinti“
Rūta Butkevičienė
„Taip sutapo, kad šią dieną aš esu ne tik LSMU administracijos atstovas, bet ir bendruomenės su klausos negalia dalis. Puikiai suprantu, su kokiais iššūkiais, o taipogi ir privalumais (taip taip!), susiduria žmonės, turintys klausos sutrikimus. Esu visiškai įsitikinęs, kad intuityvus vengimas pasakyti, perspėti apie savo trūkumą (jo juk niekas nemato), taip, kaip ir sako SRT Dekanė doc. Laura Malakauskienė, galvojant, „kad kiti neturėtų žinoti jūsų ypatumų dėl klausos sutrikimo ar kitos negalios” ir yra pagrindinis mūsų pačių priešas.
Atsimenu, kai visai jaunas buvau ir prieš 20 metų dirbau Kauno rajono savivaldybėje Biudžeto ir finansų skyriaus vadovu. Likus dviem dienoms iki savivaldybės Tarybos posėdžio, kuriame turėjau pristatyti ir apginti savivaldybės metinį biudžetą, sugedo mano senas vienintelis klausos aparatas. Klausos aparatai itin brangūs, neturėjau santaupų. Galvojau – viskas. Bet perlipau per save, išdrįsau nueiti pas administracijos direktorę. Mano nuostabai, buvo sureaguota visiškai natūraliai – iškart gavau materialinę paramą, netgi didesnę nei prašiau, todėl nusipirkau modernesnę priemonę, puikiai apgyniau savivaldybės biudžetą, o vėliau išėjęs į mišką pirmą kartą išgirdau visus miško garsus. Dar vėliau – ir gegutės kukavimą. Iki dabar atsimenu tą atradimo svaigulį, nuotaiką. Bet visos istorijos esmė – išdrįsau pasakyti. Juk nėra savaime suprantamų dalykų, reikia tiesiog pasakyti. Kai mes neišgirstam, vietoje to, kad paprašytumėme pakartoti, nusišypsome ir patylime. Ir liekame neišgirdę. Paprašę pakartoti nepasakom, kad nebūtinai garsiau turi žmogus pakartoti, o tiesiog lėčiau ir natūraliu savo balsu. Juk niekas be mūsų nežino, kad nuo pabrėžtinai garsesnio kalbėjimo mums ausyse ir galvoje baisus triukšmas ir sprogimas kyla. Ir tuomet ne tik išvis nieko nebeišgirstam, bet ir patiriam stresinį nuovargį. Todėl vėl geriau dažnai patylim, kad nepatirtumėm to diskomforto.
Bet išmokęs ir supratęs šią pirmą pamoką, vėlesniais karjeros metais darbdaviams, kolegoms, lyg tarp kito perspėdavau, kad „šiek tiek” negirdžiu ir „nepykit, jei paprašysiu kažką pakartoti”. O pradėjus dirbti LSMU, nuoširdžiai sujaudino Rektoriaus, administracijos dėmesys ir paprastas klausimas – ar patogiai jaučiatės didesnėse erdvėse (Rektorato posėdžiuose ir pan.), ką galite patarti, kuo galime padėti turintiems klausos sutrikimą? Sprendimų yra, tik norime žinoti tikslines vietas (erdves) ar kitas aplinkybes, kurias būtų galima išspręsti. Aš pats studijų metais kankindavausi tam tikrose didelėse auditorijose (kur dėstytojo balsas paskęsdavo erdvėje) ir kultūrinėse erdvėse (negalėdavau pilnavertiškai mėgautis garsais ir pan.). Tad kviečiu atsiliepti tiek į gerb.L.Malakauskienės, tiek gerb. R.Butkevičienės kvietimą geriau pažinti vieni kitus. Ne tik turinčius klausos sutrikimus. Visus.
O pavargęs po darbų ar rūpesčių ramiai miegu tyloje – jokių pašalinių garsų ar dirgiklių. Arba norėdamas minutę tiesiog pabūti tyloje „išjungiu” ausis. Turėdami menką trūkumą, turime ir daugiau privalumų, kurių čia neišduosiu. Padėkime sau ir kitiems, kad išgirstumėme“
– Giedrius Grigalius
„Dėmesio ir tolerancijos kiekvienam bendruomenės nariui niekada nebus per daug, o turintiems negalią ar individualių poreikių – vis dar pritrūksta. Visi LSMU studentai yra verti kokybiškų ir pilnavertės gerovės studijų. Galėsime jums padėti siekti maksimaliai sėkmingų mokymosi rezultatų ir tinkamiausios karjeros pasirinkimo, tik žinodami, kad jūs esate. Studentų reikalų tarnyboje laukiame visų, kam nedrąsu, ar kas galvojate, kad kiti neturėtų žinoti jūsų ypatumų dėl klausos sutrikimo ar kitos negalios, ir kviečiame atvirai pasidalinti savo patirtimi”
– Laura Malakauskienė