Anatomijos Institutas

Anatomijos instituto tikslas – suteikti anatomijos žinių apie žmogaus kūno, organų sistemų bei atskirų organų sandarą, taip pat žinių, būtinų medicinos gydytojų profesiniam rengimui bei kitų žmogaus biologijos fundamentinių dalykų studijoms. Instituto struktūrą sudaro pats Anatomijos institutas, Anatomijos muziejus, Anatominių preparatų laboratorija, Elektroninės mikroskopijos laboratorija ir Neuromorfologijos laboratorija.

studijos

Anatomijos institute dėstoma Žmogaus anatomijos disciplina Medicinos, Odontologijos, Farmacijos, Slaugos ir Visuomenės sveikatos fakultetų visų studijų programų pirmo kurso studentams (lietuvių ir anglų kalbomis). Medicinos fakulteto I kurso studentai rengia baigiamuosius mokslinius darbus (lietuvių ir anglų kalbomis).

Vykdomi mokomieji užsiėmimai bei pratybos (lietuvių ir anglų kalbomis) Medicinos fakulteto II k. studentams moduliuose „Judėjimas“, „Kraujotaka“, „Kvėpavimas“, „Medžiagų įsisavinimas ir apykaita“, „Homeostazė ir šalinimas“; III k. studentams moduliuose „Reprodukcija ir paveldėjimas“, „Imuninis atsakas“, „Jutimai ir suvokimas“, „Nervinė ir endokrininė reguliacija“ bei V kurso studentams modulyje „Intensyvioji ir urgentinė medicina“. Anatomijos instituto dėstytojai yra atsakingi už modulius „Judėjimas“ ir „Nervinė ir endokrininė reguliacija“.

Universiteto doktorantai institute studijuoja Neuroanatomijos ir Žmogaus kūno evoliucijos kursus, o gydytojai rezidentai  savo žinias gilina Kramtymo funkcinės anatomijos paskaitose ir praktiniuose užsiėmimuose.

Mokslinė veikla

vidušiniškai 3 doktorantai per metus

vidutiniškai 4 publikacijos per metus

Anatomijos instituto mokslinės veiklos raidoje išskiriami du laikotarpiai: antropologijos ir neuroanatomijos. Antropologiniai darbai buvo vykdomi iki 1940 metų. Prof. J. Žilinskas su savo mokiniais (A. Jurgučiu, J. Dobrovolskaite-Tikniene, R. Masalskiu ir kt.) tyrinėjo iškastines žmonių kaukoles ir Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų somatometrinius požymius. Pokario metais antropologinius tyrimus Vilniaus universitete toliau plėtojo prof. J. Žilinsko mokinys prof. S. Pavilonis, o Kaune – prof. J. Nainys.

Neuroanatominių tyrimų kryptis ėmė formuotis pokario metais, kai doc. A. Jurgutis apibendrino dar iki karo jo surinktos žmonių galvos smegenų kolekcijos duomenis apie žmogaus galvos smegenų svorio ir smegenų kamieno matmenų individualias, amžines ir lytines variacijas. Jo tyrimų rezultatai apibendrinti kandidatinėje disertacijoje „Žmogaus galvos smegenų svorio ir matmenų variacijos”, kurią jis 1957 m. apgynė TSRS Medicinos mokslų akademijos Morfologijos mokslų taryboje. Tai buvo pirmas lietuvių neuroanatomų, o apskritai ir Lietuvos morfologų Lietuvoje savarankiškai atliktas ir sėkmingai Maskvoje apgintas darbas.

Septintajame dešimtmetyje katedroje pagausėjo širdies ir kraujagyslių neuromorfologinių tyrimų krypties darbų, kuriems pradžią davė A. Urbonas, įvaldęs kraujagyslių inervacijos tyrimo metodus. Tuo laikotarpiu, išaugus studentų skaičiui, katedros kolektyvą papildė jauni dėstytojai, kurie greitai įvaldė tuos metodus ir sėkmingai įsitraukė į besiformuojančius širdies ir kraujagyslių neuroanatominius tyrimus, tebetęsiamus iki šiol. Per visą šį laikotarpį neuroanatominių tyrimų metodai nuolat buvo atnaujinami ir tobulinami. Pradėję tyrinėjimus mezoskopiniu preparavimu ir neurohistologiniais impregnacijos metodais, katedros mokslininkai juos papildė specifiškesniais neurohistocheminiais, elektronomikroskopiniais, biofizikiniais ir imunohistocheminiais metodais. Širdies ir kraujagyslių neuroanatominių tyrimų rezultatai buvo apibendrinti 22 mokslo daktarų ir 2 habilituotų mokslo daktarų disertacijose.

Pirmajame šios krypties mokslinių darbų etape buvo ištirti sveikų žmonių magistralinių kraujagyslių inervacijos ypatumai ir jų pakitimai sergant kai kuriomis ligomis. Aštuntajame dešimtmetyje katedros mokslininkai ėmė tirti širdies nervinės reguliacijos histofiziologines ypatybes, buvo įvaldyta naujų histocheminių metodų, kurie įgalino nuo aprašomojo pobūdžio darbų pereiti prie nervinių struktūrų histofiziologinių tyrinėjimų. Buvo nustatyti širdies intrakardinio nervinio aparato lyginamosios morfologijos aspektai, nervinių struktūrų amžiniai pokyčiai ir pakitimai, esant vainikinės kraujotakos patologijai.

Anatomijos instituto daugiamečių mokslinių tyrimų sritis – širdies inervacija. Per pastaruosius metus buvo įdiegti modernūs tyrimo metodai. Šiuo metu histocheminiais, imunohistochemiais, elektromikroskopiniais ir neuroanatominiais (supravitalinis dažymas metileno mėliu, viduląstelinis žymėjimas)  tyrimo metodais instituto mokslininkai tyrinėja intrakardinių nervinių rezginių topografiją, nervinių mazgų struktūrinę organizaciją, intrakardinių neuronų ir nervinių skaidulų ultrastruktūrą bei histochemiją.

1989 metais prie Žmogaus anatomijos katedros buvo įkurta Neuromorfologinių tyrimų grupė. Joje pradėjo dirbti universitetinį išsilavinimą turintys biologai, kurie sėkmingai išplėtojo katedros mokslinę veiklą, suteikdami jai didesnį metodinį ir mokslinį fundamentalumą. Visa tai sudarė galimybę tyrimų rezultatus paskelbti prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose.

Anatomijos instituto neuroanatominių tyrimų rezultatai apibendrinti 20-yje disertacijų. Šie darbai buvo pristatyti ir palankiai įvertinti neuromorfologų, fiziologų bei kardiologų mokslinėse konferencijose, kongresuose ir simpoziumuose. Instituto kolektyvas yra vienas iš nedaugelio fundamentinių mokslo katedrų, kuris jau 40 metų atlieka neuroanatominius tyrimus, sukūrė savitą neuroanatomų mokyklą, kurios techninė bazė ir metodinis lygis sudaro galimybę rengti mokslininkus Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Institutas organizuoja morfologų konferencijas. Jose dalyvauja svečiai iš Danijos, Švedijos bei kitų užsienio šalių. Institutas palaiko ryšius su kolegomis iš Rusijos.

Anatomijos instituto istorija

Instituto įkūrimas

1918-1919 metai Lietuvoje aprašyti įvairiais aspektais. 1919 m. Vilniaus okupacija atėmė vienintelę Lietuvos aukštąją mokyklą – Vilniaus universitetą. 1919 m. liepos 13 d. grupė medikų spaudoje paskelbė pareiškimą apie būtinumą sudaryti sąlygas užbaigti medicinos studijas iš įvairių Europos miestų į Lietuvą sugrįžusiems studentams. Išrinkti studentų atstovai apie tai surašė memorandumą, kuris buvo Įteiktas Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentui ir Kauno medicinos draugijai. Valdžia dar nespėjo sureaguoti, o Medicinos draugija kartu su studentais paruošė Aukštųjų medicinos kursų programą, sudarė sąmatą ir įteikė Vyriausybei. Nelaukdama formalaus Vyriausybės atsakymo, Medicinos draugija nusprendė savarankiškai įsteigti medicinos kursus, kuriuose galėtų užbaigti studijas IV ir V kursų studentai. Tai įvyko 1919 m. spalio 6 d., o praėjus vos keliems mėnesiams, t.y. 1920 m. sausio 27 d., buvo iškilmingai atidaryti Aukštieji kursai ir kitų specialybių studentams, kurie 1922 m. vasario 16-ąją tapo Kauno universitetu. Simboliška, kad pirmasis aukštojo mokslo žingsnis buvo anatomijos paskaita, kurią 1920 m. sausio 20 d. perskaitė Karo ligoninės chirurgas Jurgis Žilinskas. Jis ir tapo anatomijos instituto įkūrėju. Anatomijos institutui buvo paskirtas namas Mickevičiaus gatvėje. Po metų kieme pastatė kitą namą ir pavadino jį „Anatomikumu”. Abiejuose namuose įsikūrė preparavimo salė, auditorija, anatomijos muziejus, morgas, laboratorija, biblioteka, chemikalų sandėlis ir kiti anatomijos ūkiui būtini skyriai.

Pirmąjį instituto kolektyvą sudarė laikinai profesoriaus pareigas einantis Jurgis Žilinskas, vyresniosios asistentės Liuda Tumaitė-Jaraškienė ir Juzė Bubėnaitė, jaunesnieji asistentai Julius Bučas, J. Statkevičius, Aleksandras Savickas, Voldemaras Grolis, laborantas Juozas Jaržemskas ir preparatorius Stasys Daugėla. Vėliau (1927-1932) institute dar dirbo vyresnysis asistentas Antanas Aleknavičius, jaunesnieji asistentai Juozas Ambrazas, Jonas Čeponis, Juozas Jaržemskas, Kostas Nakvedavičius, Bronius Stukas, vyresnysis laborantas Vytautas Avižonis, preparatorius Jonas Radvinauskas ir demonstratorė Ida Kronikaitė. 1936 m. į institutą atėjo J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, Romualdas Masalskis, o 1940 m. – Artūras Jurgutis. Iki karo institute epizodiškai dirbo A. Paprockas, V. Tamasionis, L. Damijonaitis, S. Pavilonis ir O. Slavinskaitė-Sruogienė. Kadrų kaita buvo didelė, nes vyravo nuomonė, kad norintiems tapti chirurgais pravartu pabūti anatomais. Iš tikrųjų, žymiais chirurgais tapo buvę anatomijos instituto bendradarbiai J. Jaržemskas, A. Aleknavičius, A. Paprockas, V. Tamasionis, L. Damijonaitis, o po karo – Jonas Platūkis, Jonas Šošas, Leonas Kondrotas, Gintas Sabalys ir kt.

Institutas karo metais ir vėliau

Kauno universitete anatomija buvo dėstoma medicinos ir gamtos-matematikos fakultetų studentams. Be to, anatomijos preparavimo salėje (prozektoriume) buvo rengiamos ginekologijos ir topografinės anatomijos pratybos. Vienintelis žinių šaltinis buvo anatomijos paskaitos. Dėl to prof. J. Žilinskas labai stengėsi išleisti lietuviškų vadovėlių. Kadangi visą anatomiją apimantį vadovėlį greitai parašyti ir išleisti buvo sunku, imta leisti atskirus anatomijos skyrius. 1924 m. pasirodė „Neurologijos paskaitos”, 1931 m. – „Osteologija ir sindesmologija” ir 1934 m. – „Splanchnologija”. Be studijoms reikalingos medžiagos šiems vadovėliams buvo lemta tapti lietuviškos medicininės terminijos ištaka. Kita ne mažiau svarbi instituto veikla buvo nukreipta į demonstracinės medžiagos organizaciją ir anatomijos muziejaus kūrimą. Prof. J. Žilinskas, studijavęs Dorpato universitete, lankęsis Sankt Peterburge ir tobulinęsis Miunchene, matė geriausius to meto anatomijos muziejus ir suprato, kad anatomijos studijos be anatominių preparatų nieko vertos. Todėl anatomijos muziejaus kūrimui buvo nukreiptos visos instituto jėgos. Jau pirmomis instituto gyvavimo dienomis V. Starostinas (vėliau LVA anatomijos katedros docentas) pagamino ir surišo 20 skeletų, kurie ir tapo pirmaisiais muziejaus eksponatais. Prof. J. Žilinsko paskatinti muziejaus eksponatus gamino visi – ir bendradarbiai, ir studentai, tačiau didžiausią ir vertingiausią indėlį įnešė I. Kronikaitė ir J. Radvinauskas.

Pradžioje sąlygos Anatomijos instituto kūrimui buvo sunkios. Didelis ir sudėtingas ūkis duso mažose ir nepritaikytose patalpose. Viltį teikė naujų medicinos fakulteto rūmų statyba, kuri prasidėjo 1931 m. Dėl rūmų statybos nugriautas vienas anatomijos instituto pastatas dar labiau apsunkino darbo sąlygas. Prof. J.Žilinskas buvo rūmų statybos organizacinio komiteto narys ir išrūpino institutui visą vakarinį Medicinos rūmų fligelį. 1933 m. iškilmingai atidarytuose naujuose medicinos fakulteto rūmuose anatomijos institutui teko jam pritaikytos patalpos, kuriose buvo įrengtos erdvus prozektoriumas, morgas, griaučių ruošimo laboratorija, anatomijos muziejus su preparatų ekspozicijai skirtais baldais bei kita anatomijos studijoms reikalinga įranga.

Sunkiu ir pasiaukojančiu darbu sukurtame Anatomijos institute jo kolektyvui ilgai dirbti neteko. 1940 m. įvykiai užbaigė pirmąjį instituto gyvavimo etapą. Prof. J. Žilinskas išvažiavo į Lietuvai grąžintą Vilnių, kur pradėjo vadovauti Vilniaus universiteto Anatomijos katedrai. 1944 m. jis pasitraukė į Vakarus, kur 1957 m. mirė (1957 03 15, Voterberis, Konektikuto valstija).

Išvykus prof. J.Žilinskui į Vilnių, 1940-1944 m. institutui vadovavo R. Masalskis, o asistentais dirbo A. Jurgutis, J. Dobrovolskaitė-Tiknienė, L. Petrauskas ir J. Kaveckas. Medicinos fakultete tvyrojo netikrumo atmosfera. Fakulteto rūmai buvo nešildomi ir neapšviesti. Pratybos prozektoriume vyko žvakių ir spingsulių šviesoje. Visi jautė suėmimo ir išvežimo į Vokietiją grėsmę. Pagaliau 1943 m. kovo 19 d. neaiškią ir miglotą ateitį „nušvietė” įsakymas uždaryti medicinos fakultetą, o į paskaitas susirinkusius studentus pasitiko vokiečių kareiviai. Nors vėliau buvo gautas leidimas tęsti studijas vyresnių kursų studentams, tačiau pirmieji du kursai liko uždaryti. J. Dobrovolskaitė-Tiknienė ėmėsi iniciatyvos ir prie prof. K. Baršausko bei prof. J.Purėno suorganizuotų technikos kursų įsteigė medicinos technikų skyrių, kurio studentams dėstė anatomijos kursą pagal Medicinos fakulteto programą.

Karo ir okupacijų mašina negailestingai niokojo Anatomijos instituto turtą, nors bendradarbiai pagal išgales jį pasiaukojančiai globojo. Taip savo namuose ar pas pažįstamus pavyko išsaugoti turto dalį.

1944 m. vėl pradėjo veikti Kauno universitetas su Medicinos fakulteto gydomuoju, stomatologijos ir farmacijos skyriais. Anatomijos institute buvo tik du prieškariniai bendradarbiai – A. Jurgutis ir J. Dobrovolskaitė-Tiknienė. Jie ir pradėjo pirmuosius anatomijos užsiėmimus. Po metų, didėjant į pirmą kursą priimamų studentų skaičiui, į katedrą atėjo J. V. Nainys, o vėliau H. Gintautas, E. Gintautienė, L. Steponavičius, V. Steponavičienė, V. Sakalauskaitė-Rechlevičienė, V. Krisiukėnaitė, B. Jakubauskaitė, E. Miliūnaitė-Strockienė, A. Urbonas, R. Skačkauskaitė-Mikėnienė, o dar vėliau ir dabartiniai bendradarbiai. Pagal seną tradiciją be jau paminėtų iš Anatomijos isntituto į praktinę mediciną išėjo H. Gintautas (rentgenologas), E. Gintautienė (akušerė-ginekologė), J. V. Nainys (teismo medikas), P. Berūkštis (otorinolaringolo-gas), V. Ksivickas (infekcionistas), R. Gailys (patologoanatomas), G. Sabalys (chirurgas-stomatologas). Dideli nuopelnai priklauso ilgamečiam Anatomijos instituto laborantui Jonui Želviui, ant kurio pečių buvo uždėta sunki instituto ūkio našta ir su kuria jis puikiai tvarkėsi.

1944-1967 m. iki paskutinės gyvenimo dienos katedrai vadovavo docentas A. Jurgutis (išskyrus 1950-1957 m.), kai ji buvo sujungta su histologijos-embriologijos katedra, vadovaujama prof. B. Abraičio). Visa savo veikla jis tęsė prieškarines tradicijas ir auklėjo bendradarbius trykštančiu humanizmu, nesavanaudiškumu ir altruizmu. Didelė medicininė ir humanitarinė erudicija, vidinė kultūra ir inteligencija pelnė jam ne tik bendradarbių, bet ir visuomenės pagarbą. Doc A.Jurgutis parašė vadovėlį „Osteologija”, kartu su bendradarbiais – vadovėlį „Žmogaus anatomija” medicinos mokykloms, recenzavo ir redagavo medicininius straipsnius ir knygas. Po doc. Artūro Jurgučio mirties 1967 metais, Anatomijos institutui, pervadintam į Žmogaus anatomijos katedrą, vienerius metus vadovavo doc. L.Steponavičius, o 1968-1973 m. – prof. A.Urbonas. Su prof. A.Urbono vardu yra susieti keli nauji reiškiniai. Jis 1952-1955 m. studijavo aspirantūroje Maskvos I Medicinos instituto anatomijos katedroje pas prof. G. F. Ivanovą, kuris garsėjo Rusijoje (ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje) savo erudicija ir puoselėjo sovietinės anatominės mokyklos garbingas tradicijas. Grįžęs į Kauną, A.Urbonas katedros bendradarbiams perdavė įgytus lavoninės medžiagos konservavimo ir preparavimo įgūdžius, parašė kelias mokymo priemones šiais klausimais ir sumodernino anatomijos dėstymą. Jis taip pat „pasėjo” mokslinį neuromorfologijos grūdą, kuris išsirutuliojo į rimtą neuromorfologijos mokyklą, gyvuojančią ir šiandien. Dėl įvairių biurokratinių ir formalių dalykų 1973 m. dar kartą Anatomijos katedra vėl buvo sujungta, bet šį kartą su Teismo medicina katedra. Jungtinei katedrai iki 1988 m. įvykusio šių katedrų atsiskyrimo vadovavo prof. J. V. Nainys.

Be mokslinės veiklos katedros bendradarbiai nuolat tobulino anatomijos dėstymą, ruošė mokymo priemones, rašė vadovėlius, mokslo populiarinimo ir publicistinius straipsnius ir brošiūras. 1972 m. kartu su Vilniaus universiteto anatomijos katedros bendradarbiais buvo parašytas „Žmogaus anatomijos” vadovėlis aukštųjų medicinos mokyklų studentams, kurio antroji laida pakartota 1984 m.

Šiandieninis Anatomijos instituto kolektyvas tęsia savo pirmtakų tradicijas ir veiklą, puoselėdami neuroanatomijos mokslinių tyrimų šaką.

Vadovai

Prof. Jurigis Žilinskas (1885-1957). Anatomijos institutui vadovavo 1922-1940 metais. Prof. Jurgis Žilinskas yra laikomas lietuviškos anatomijos ir antropologijos kūrėju. Studijavęs mediciną 1906-1912 m. Tartu universitete, jis parvežė į Nepriklausomą Lietuvą ir pažangiausias to krašto mokslo idėjas. Dar studijuodamas universitete jis įgijo gilių teorinių žinių, nes anatomiją ir antropologiją universitete dėstė vienas žymiausių Europos anatomų, prof. Augustas Rauberis. Jo portretą Jurgis Žilinskas buvo pasikabinęs savo darbo kabinete Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Gilių praktinių medicinos žinių J. Žilinskas sukaupė savo atkaklaus darbo dėka, nes kelis metus vasaromis jis asistavo Petrui Avižoniui (vėliau VDU rektorius) jo Akių ligų klinikoje ir dirbo vakarais Tartu universiteto Chirurgijos, Akušerijos, Histologijos katedrose asistentu. 1914 -1916 m., Pirmojo Pasaulinio karo metu, J. Žilinskas buvo mobilizuotas į armiją ir dirbo kartu su N. Burdenko (1876-1946), žymiu rusų ir Sovietų sąjungos neuropatologu. Profesorius N. Burdenko buvo pažystamas J.Žilinskui dar iš Tartu universiteto laikų, kur dėstė chirurgiją. Karo metu J. Žilinskas buvo paskirtas vadovauti Raudonojo Kryžiaus Šiaulių ruožo sanitariniam traukiniui. Čia jis pasižymėjo kaip puikus gydytojas ir administratorius. 1916 m. jis sumaniai išvedė traukinį su ligoniais ir medicininiu personalu iš vokiečių apsupties ir per Daugpilį laimingai pasiekė Vilnių. 1916 m. jam net buvo patikėta vadovauti Minsko karo ligoninei, kur jam buvo suteiktas karinis pulkininko laipsnis. Carienė Natalija Fiodorovna už nuopelnus apdovanojo J. Žilinską Šv. Stanislovo IV laipsnio ordinu. 1916 m. pabaigoje J. Žilinskas buvo pakviestas į Tartu universitetą kaip gabus studentas tęsti mokslinio darbo. Jis pradėjo rinkti mokslinę medžiagą vėžio gydymo klausimais, bet čia jį pasiekė žinia apie gimtojo krašto nepriklausomybę. Padrąsintas Tartu universiteto profesorių N. Burdenko ir W. Zoege-Manteuffel, kad reikia grįžti į savo kraštą, J. Žilinskas sugrįžo 1918 m. į Vilnių, o 1919 m., Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, atvyko dirbti į Kauno karo ligoninę. (Daugiau žr. Žilinsko portretas(v.2)).

Romualdas Masalskis (gimimo metai nežinomi, miręs 1944). Katedros vedėjui prof. J. Žilinskui 1940 m. išvykus dirbti į Vilniaus universitetą ėjo katedros vedėjo pareigas iki 1944 m. Buvo anatomijos dėstytojas, gydytojas. 1944 m. jis išvyko iš Lietuvos ir tais pat metais žuvo Vokietijoje.

Doc. Artūras Jurgutis (1909-1967). Anatomijos katedros vedėjas 1944-1950 ir 1957-1967 metais. Tyrinėjo įvairias antropologijos, neurologijos problemas. 1957 m  apgynė disertaciją tema: „Žmogaus galvos smegenų svorio ir dydžio variacijos” Buvo žymus lektorius, mokslo žinių populiarintojas, tobulino lietuvišką anatomijos vardyną, buvo mokslinio žurnalo „Medicina”, redaktoriumi. Paskelbė 63 mokslinius straipsnius, monografijas, 3 vadovėlius.

Prof. Blažiejus Abraitis (1899-1975). Jungtinės anatomijos, histologijos ir embriologijos katedros vedėjas 1950-1957 metais. Tyrė audinių sąveiką formuojantis akies obuoliui, raumenims, nervams, odai. Mokėjo aiškiai ir vaizdžiai studentams pateikti sudėtingus embriogenezės klausimus, domėjosi su amžiumi susijusias žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos audinių kitimais. Jo pastangomis 1951 m. įkurta Sovietų sąjungos anatomų, histologų ir embriologų mokslinės draugijos LTSR skyrius. Kartu su bendradarbiais išleido originalų histologijos ir embriologijos vadovėlį.

Doc. Liudvikas Steponavičius (1924-1973). Katedros vedėjas 1967 – 1968 metais. Tyrė smegenų kamieno, smegenėlių laidų morfologiją, 1962 m apgynė disertaciją „Vidurinių smegenėlių kojyčių amžinė anatomija”. Domėjosi medicinos ir anatomijos istorijos klausimais, paskelbė 17 mokslinių publikacijų.

Prof. Adolfas Urbonas (1922-1995). Žmogaus normaliosios anatomijos katedros vedėjas 1968-1972 metais. A. Urbonas gimė 1922 m. Kretingos apskrities Kulių valsčiuje, 1943 m. baigė Plungės gimnaziją. 1946-1952 studijavo Kauno medicinos institute, tapo gydytoju. 1952-1955 m. buvo Maskvos medicinos instituto aspirantas, kurią baigęs apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją. Grįžęs į KMI tęsė darbą anatomijos katedroje, savarankiškus mokslinius tyrimus, kuriuos 1967 m. vainikavo sėkmingai apginta medicinos mokslų daktaro disertacija (habilitacinis darbas). A. Urbonas tyrė širdies ir kraujagyslių sistemos inervaciją normos ir patologijos (augant piktybiniams augliams) atvejais. Spaudoje paskelbė per 150 mokslinių ir publicistinių straipsnių, mokomųjų knygų, dalyvavo paruošiant anatomijos vadovėlį, katedros moksliniame – tiriamajame darbe įtvirtino neuromorfologinių tyrimų kryptį ir išugdė eilę šio darbo pasekėjų. Prof. A. Urbonas buvo tautodailininkas, palikęs didelę kolekciją akvarele ir pastele nutapytų nuostabių Lietuvos gamtos vaizdų. Jo kapas yra Kauno Romainių kapinėse.

Prof. Jonas–Vytautas Nainys (1923–1989). Gimė 1923 m. Kretingoje, gydytojo šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Šiaulių gimnazijose. Studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, vėliau – Kauno medicinos institute, kurio medicinos fakultetą baigė 1945 m. Po to dirbo KMI anatomijos katedros dėstytoju. Pirmuosius savo mokslinius tyrimus osteologijos srityje apibendrino 1950 m. apgindamas medicinos mokslų kandidato disertaciją. Po to J. V. Nainys dirbo patologinės anatomijos ir teismo medicinos katedroje, gilinosi teismo medicinos srityje. 1966 m. Tartu universitete (Estija) J. V. Nainys apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją (habilitacinį darbą); 1968 m. jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas.

Prof. J. V. Nainys mokslinius tyrimus vykdė ostelogijos ir teismo medicinės osteologijos srityje, buvo žinomas Lietuvos teismo medikas, antropologas, paskelbė per 200 publikacijų, išleido teismo medicinos vadovėlį, keletą mokomųjų knygų ir metodinių rekomendacijų, dalyvavo ekshumuojant ir ištiriant Kauno IX forte palaidotų II Pasaulinio karo aukų, o taip pat K. Donelaičio, S. Dariaus ir S. Girėno ir kitų žymių asmenų palaikus.

Prof. Dainius H. Pauža

1955-1960m. prof. J. V. Nainys buvo gydomojo fakulteto prodekanas ir dekanas. 1950-1951 m. jis buvo anatomijos, o 1973-1988 m. jungtinės anatomijos ir teismo medicinos katedros vedėjas. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Prof. Rimvydas S. Stropus (g. 1936 m.). Žmogaus anatomijos katedros vedėjas 1988-2001 metais.

Doc. Vidmantas Aželis (g. 1945 m.). Žmogaus anatomijos katedros vedėjas ir atkurto Anatomijos instituto vadovas 2001-2004 metais.

Prof. Dainius H. Pauža (g. 1962 m.). Anatomijos institutui vadovauja nuo 2004 m.

Anatomijos instituto projektai

Bendri moksliniai projektai

LSMU Kardiologijos institutas, Ląstelių kultūrų laboratorija

  •  Dr. Vytenis Arvydas Skeberdis. Projektas „Tarpląstelinių tunelinių nanovamzdelių formavimosi ir savybių tyrimai“.

LSMU OF Veido ir žandikaulio chirurgijos klinika

  • Mindaugas Pranskūnas. Projektas „Apatinio žandikaulio alveolinės ataugos antkaulio histologinės struktūros ypatumai“;
  • Asta Rakauskaitė. Projektas „Dantų pigmentacija žalia spalva, tam tikroje srityje, sąlygota bilirubino depozicijos kietuosiuose audiniuose: literatūros apžvalga ir atvejo analizė su anatomine paveikto danties analize“;
  • Donatas Cirulis, Žygimantas Petronis, Gintaras Janužis, Rasa Banienė, Kristina Rysevaitė. Projektas „Flagelino ir TLR5 receptorių išreikštumo įtaka burnos dugno plokščialąstelinės karcinomos etiopatogenezei“.

LSMU Infekcinių ligų klinika

  • Danguolė Važnaisienė. Projektas „Apatinių galūnių didžiųjų amputacijų rizikos veiksnių ir teigiamos kaulo kultūros prognostinės reikšmės nustatymas sergantiems ir nesergantiems cukriniu diabetu“.

LSMU Neurologijos klinika

  • Edita Kanytė-Venienė. Projektas „Odos nervinių skaidulų kokybiniai ir kiekybiniai parametrai, sergant Charcot-Marie-Tooth liga“.

LSMU Ortopedijos traumatologijos klinika

  • Dr. Egidijus Kontautas. Projektas „Žmogaus apatinės galūnės kaulų lūžių osteosintezės metodų biomechaninių savybių tyrimai“.

LSMU VA Maisto saugos ir kokybės katedra

  • Rasa Vaitukaitytė. Projektas „Galūnių patologijų įtaka kalakutų raumeninių skaidulų struktūros pakitimams“.

LSMU Neuromokslų Instituto Biochemijos laboratorija

  • Dr. Giedrė Baliutytė, Kristina Škėmienė. Projektas „Antocianinų apsauginio poveikio nuo išemijos – reperfuzijos sukeltos apoptozinės  ląstelių  žūties mechanizmo tyrimas“;
  • Prof. dr. Rasa Banienė prof. dr. Sonata Trumbeckaitė. Projektas „Išemijos – reperfuzijos poveikio inkstų mitochondrijų funkcijoms mechanizmo tyrimas“;
  • Prof. habil.dr. Adolfas Toleikis, prof. dr. Sonata Trumbeckaitė, doc. dr. Julius Liobikas. Projektas „Riebalų rūgščių vaidmuo oksidacinio fosforilinimo reguliacijoje“;
  • Dr., mokslo darbuotoja Aistė Jekabsonė. Projektas „Struktūrinė c ir cm hidrogelių analizė“.

SMU Neuromokslų Institutas Neurofiziologijos laboratorija

  • Dr. Gytis Baranauskas, Andrius Kaselis, Tatiana Tkatch. Projektas „Virusinio somatostatino promoterio kontroliuojamų baltymų ekspresijos specifiškumo tikrinimas imunohistochemijos metodais žiurkės smegenų riekelėse“.

LSMU MA Fiziologijos ir farmakologijos institutas

  • Dr. Arvydas Ūsas. Projektas „Alogeninio kremzlės ir kaulo komplekso transplantacijos poveikis sąnario kremzlės regeneracijai eksperimentiniame kremzlės pažeidimo modelyje“.

LSMU Akių ligų klinika

  • Dr. Giedrius Kalesnykas, prof. dr. Ingrida Janulevičienė, dokt. R. Baršauskaitė, gyd. rez. G. Tamoševičiūtė. Projektas „Prailginto veikimo augimo faktorių neuroprotekcinio poveikio įvertinimas eksperimentiniame regos  nervo pažeidimo modelyje“;
  • Daiva Paulavičiūtė – Baikštienė. Projektas „Akies hidrodinamikos morfologiniai ir patofiziologiniai ypatumai glaukomos atvejais bei intervencinių gydymo metodų efektyvumo analizė“.

LSMU Kardiologijos klinika

  • Prof. dr. Aras Puodžiukynas, dokt. Vilius Kviesulaitis, dr. Tomas Kazakevičius, doc. dr. Vytautas Zabiela. Projektas „Radiodažninės abliacijos įtaka širdies autonominei reguliacijai ir širdies autonominei inervacijai“.

LSMU Neuromokslų institutas Biologinių tyrimų centras

  • Gintarė Žemgulytė. Projektas „Metformino įtaka mikroglijai po permanentinės vidurinės smegenų arterijos okliuzijos“.

 

University of Leicester, Clinical Sciences Wing, Cardiology Group, Cardiovascular Sciences

  • Dr. Kieran Brack. Projektas „Neuroanatomy of the rabbit heart and immunohistochemical demonstration of nNOS positive nerve fibers in the rabbit ventricle“.

Vilniaus universitetas, Biotechnologijos institutas

  • Dr. Vilma Petrikaitė. Projektas „Žmogaus Hsp90 šaperono slopiklių farmakokinetinių savybių, toksiškumo bei priešvėžinio  aktyvumo  tyrimas“;
  • Dr. Vilma Petrikaitė. Projektas „Žmogaus karboanhidrazės IX slopiklių priešvėžinio aktyvumo ir toksiškumo tyrimas“.

Lietuvos Sporto universitetas (LSU), Judesių fundamentaliųjų ir klinikinių tyrimų centras

  • Audrius Kilikevičius. Projektas „Cibz ir Irak2 genai – potencialūs griaučių raumenų masės kontrolės taikiniai“.

Vilniaus universitetas, Gamtos mokslų fakultetas

  • Radvilė Rimgailaitė. Projektas „Pataisinių šeimos augalų gametofitų vidinės sandaros anatominiai tyrimai“.

Vytauto Didžiojo Universitetas Biofizikinių tyrimų grupė (BFGr)

  • Prof. Mindaugas Venslauskas. Projektas „Mikroburbulų stabilios ir inercinės kavitacijos parametrų įtakos sonoporacijos efektyvumui tyrimas“.

Galway University Hospitals Department of Cardiothoracic Surger

  • Projekto tikslas – naudojant avies modelį ištirti eNOS ir IL10 poveikį sukeliant ūminio išeminio miokardo sužalojimą.
Anatomijos institutas
+370 37 327 239 depanat@lsmu.lt
A. Mickevičiaus g. 9, Kaunas
Prof. Dainius Haroldas Pauža
Anatomijos instituto vadovas
+370 37 327313 dainius.pauza@lsmu.lt
A. Mickevičiaus g. 9, 218 kab.